AUGANTI SOVIETŲ PROBLEMA — NERUSIŠKAS TAUTIŠKUMAS

DR. VYTAUTAS VARDYS

Savo apžvalginėse “tezėse”, paskelbtose sovietų valdžios 50-mečiui atšvęsti, sovietų komunistų partijos centrinis komitetas deklaravo, jog partija Sovietų Sąjungoje išsprendusi tautinį klausimą. Deklaracija tačiau vienas dalykas, tikrovė — kitas. Kaip tą “sprendimą” besuprastum ir kaip sovietų pasisekimus integruojant nerusiškąsias tautas į sovietinę valstybę ir rusiškąją bendruomenę, bepripažintum, yra aišku, kad po dviejų generacijų laikmečio, nerusiškųjų tautų tautinė sąmonė yra ne tik nemirusi, bet išaugusi, ir vyresniojoje kartoje, ir pačioje jaunojoje, jau sovietų valdžios metais gimusioje ir išauklėtoje. Tai ypačiai paliudija įvykiai, sekę Kruščiovo pašalinimą iš valdžios 1964 metų spalio mėnesį.

Kruščiovas buvo asimiliacinės politikos šalininkas, kuris skelbė, jog “komunistai visiems amžiams netoleruos tautinių skirtumų”, ir kuris norėjo, anot sovietinio analisto A. Isupovo, sukurti “vieną tautą su viena kalba”. Jeigu ne tam tikra ekonominė autonomija, kurios tautinės respublikos turėjo, šių respublikų padėtis Kruščiovo laikais būtų buvusi labai nepatenkinama, gerokai primenanti stalinistinį periodą. Tik dėl tam tikros ekonominės savivaldos ir policininio režimo sušvelnėjimo, kruščiovinis spaudimas į tautines respublikas buvo šiaip taip pakeliamas. Tačiau neaišku, kiek būtų trukusi nerusų kantrybė.

Kruščiovą iš valdžios pašalinus, buvo gerai matyti, kad ta kantrybė buvo besibaigianti; dar daugiau, Kruščiovo spaudimas iššaukė atoveikį, ir tautiškumo pasireiškimas Sovietų Sąjungoje, nors visada gyvas šeimos ar asmens tylumoje, dabar tapo stipriausias, negu bet kada po Antrojo didžiojo karo.

Informacijos, kurios pasiekia Vakarus ar kurias spausdina pačių sovietų spauda, liečia daugiausia vakarinio Sovietų Sąjungos pakraščio respublikas, pradedant Baltijos valstybėmis, ir Centrinės Azijos respublikas. Stipriausiai tautinė rezistencija yra pasireiškusi Ukrainoje. Sovietinės Lietuvos atstovas Ukrainos Rašytojų Draugijos 1964 metais suvažiavime gražiai pasakė, jog ukrainiečių nereikia mokyti, kaip mylėti Ukrainą. Iš tikrųjų, tai tiesa. Ukrainiečių tautinė veikla pasidarė tiek plati ir gili, kad 1966 metais eilėje miestų ukrainiečių patriotai buvo teisiami už Sovietų Sąjungos šmeižimą (62 baudž. kondekso strps.) ir išsiunčiami į priverčiamo darbo stovyklas, daugiausia tolimojon šiaurinėn Mordvinijon. Tokie teismai vyko Kieve, Lvive, Tarnopoly, Lutske ir kit. Vakarų Ukrainos centruose. Teisiami buvo profesionalai, profesoriai ir studentai. Visai neseniai iš tų stovyklų Vakarus pasiekė suimtųjų laiškai. Ilgiausiam ir įspūdingiausiam laiške buvęs komjaunuolis, televizijos žurnalistas iš Lvivo 30-metis Viačeslavas Čiornovilas aprašo tuos teismus ir tą darbo stovyklą, kurioje pats uždarytas kartu su rusų rašytoju Daniel Siniavskiu ir kitais. Tuos slaptus teismus jis palygina smaugliui, kuris leidžia zuikiui pasiskųsti ir tada jį praryja. Stovykloje, kur Čiornovilas įkalintas, kaliniai gauna 1500 kolorijų dienai ir gyvena be medicininės pagalbos, kaip Stalino laikais.

Tačiau tie suėmimai ukrainiečių neįbaugino. Minėtame rašytojų suvažiavime vienas iš pačių jaunųjų rašytojų, Viktoras Korž, pareiškė, girdi, “nors mes esame internacionalistai, mes pasiliekame ukrainiečiais”. Todėl jis ir kiti reikalavo daugiau teisių ukrainiečių kalbai nuo vaikų darželio iki universiteto. Kiek smarkiai toji kalba iš gyvenimo išstumta, labai vaizdžiai ir dokumentuotai parodė buvęs komunistas, Kanados ukrainietis John Kolasky, kuris Kieve porą metų studijavo ir vėliau parašė Kanadoje išleistą knygą Education in Soviet Ukraine. Tame suvažiavime ukrainiečių reikalavimams pritarė ir du vizituojantys rusai rašytojai iš Maskvos.

Ukrainos pavyzdys parodė, kad tautiškumas, priešinimasis rusifikacijai, lygių teisių su Rusija reikalavimas Ukrainos respublikai yra stipriai įaugę jaunojoje kartoje, o taip pat komunistų ir komjaunuolių organizacijoje. Jau prieš dešimt metų Ukrainoje buvo “atpažintas” tautinis komunizmas; jisai intensyvėja, ir priespaudos politika gali vesti tautinius komunistus tik tolesnio ir tolesnio nuo Maskvos atsiskyrimo keliu.

Kruščiovo asimiliacinė politika stipriausiai buvo kritikuojama Stalino tėvynėje Gruzijoje, ir tai buvo ne stalinizmo, bet tautiškumo pasireiškimas. Kruščiovas, skelbdamas asimiliacinę politiką, norėjo perintepretuoti sovietų tautybinės politikos šūkį “tautinė forma, socialistinis turinys”. Jis ėmė skelbti, kad ir tautinė forma turinti būti “internacionalizuota”, t. y., surusinta. Tautinės formos pagrindas — gimtoji kalba. Gruzijos komunistų partijos suvažiavime 1966 metais Gruzijos rašytojų draugijos pirmininkas I. V. Abašidzė labai išjuokė Kruščiovo norą surusinti tautinę formą, pastebėjo, kad per paskutinius 50 metų sovietam nė kiek nepasisekė sulydyti tautų, kad būtų galima tikėtis “vienos tautos su viena kalba” sukūrimo, ir pareiškė, kad “mes išlaikysime tautinės mūsų kultūros formas iki komunizmas bus pilnai sukurtas (t. y., nežinia kada) ir perduosime tas formas savo ateities kartoms, o tai reiškia, kad perduosime ir gimtąją kalbą”.

Moldavijoje taip pat buvo nemaža tautinės rezistencijos pasireiškimų, kurie iššaukė Moldavijos kompartijos antrąjį sekretorių Kornovaną ilgai kalbai prieš moldavų inteligentiją ir studentus: Kornovanas kaltino moldavus perdideliu aukštinimu savo kalbos, žeminimu rusiškosios, neįvertinimu paramos, gautos iš Rusijos, o taip pat dergimu “kilnių internacionalizmo ir broliškos draugystės jausmų rusams ir ukrainiečiams”. Uzbekistane pasirodė slapti laikraštukai, “juodiną” sovietinę tautų draugystę. Saraf Rašidov, Uzbekų partijos pirmasis sekretorius, pakaltino saviškius tautiniu siaurumu, praeities idealizavimu, nepripažinimu Rusijos paramos ir pan. Panašiai buvo kaltinamas Armėnijos, Dagestano, visų trijų

Baltijos kraštų jaunimas. Šiuo kartu jaučiama, kad ir Bielorusija (Gudija), visada daugiausiai tyli, kaip pelė, įsijungė į anti-rusiškas deklaracijas. Kai kurie Gudijos istorikai literatūros žurnale Polymia atmetė Gudijos su Rusija susijungimo interpretaciją ir paskelbė savo, kuri labai panaši į baltarusių egzilų istorikų skelbiamąją. Ji gudiškai nacionalistinė ir Lietuvos atžvilgiu. Jos pavyzdį galima rasti profesoriaus Vakar knygoje apie Gudiją, o taip pat Kersteno komiteto pavergtiesiems tirti išleistoje apie Gudiją brošiūroje. Pereitais metais Maskvoje dėmesį patraukė taip pat ir baltarusių meno parodos. Panašiai kaip baltiečių parodos prieš tai, dabar baltarusiai kartu su armėnais ir moldavais atkreipė į save dėmesį savo tautinės tradicijos interpretavimu mene. Dėl to tos parodos Maskvoje šį kartą buvo populiaresnės negu baltiškosios.

Baltijos respublikose padėtis yra šiek tiek kita kaip Ukrainoje; baltiečiai savęs taip kaip ukrainiečiai neeksponuoja, ir todėl iki šiol neturime naujų suėmimų bangos dėl tautinio klausimo konfliktų Baltijos valstybėse. Iš kitos pusės, kai kur baltiečių padėtis yra šiek tiek geresnė; pav., Lietuvoje vidurinis mokslas dar tebėra vienuolikos metų, kai Ukrainoje teegzistuoja tik “desiteletka”. Ta prasme Baltijos valstybės tebėra išimtis. Pokruščiovinis laikotarpis Baltijos respublikose naudojamas iki šiol atmestų tautinių kultūrinių turtų “rehabilitavimui” literatūroje ir mene. Tačiau aiškiai matyti, kad ir Baltijos respublikose tautinis “atsikvėpimas” reiškiasi labai ribotai; pav., dar iki šiol nėra antro lietuviškosios enciklopedijos tomo, nors, pagal anksčiau turėtas žinias, jis jau seniai parengtas. Ukrainiečiai čia geresnėj padėty. Jie turi daugiatomę enciklopediją. Visi komunistiniai Baltijos lyderiai — ir Sniečkus, ir anksčiau Pelšė, ir Kebin įspėjo savo tautiečius prieš augančią tautiškumo bangą. Lietuvoje Komunisto žurnale žinomas komunizmo ideologas V. Radaitis labai įsakmiai priminė lietuviškajam jaunimui, kad tarp “tautinio komunizmo” ir “buržuazinio nacionalizmo” skirtumas labai neaiškus ir nedidelis ir kad nereikia didžiuotis, jog lietuviai patys, be rusų pagalbos, sukūrė dabartinės Lietuvos pažangą. Tai esanti pavojinga mintis.

Taigi, vedamosios idėjos, išryškėjusios naujausiuose nerusų tautiniuose pasireiškimuose, buvo dvi: reikalavimas pagarbos ir teisių gimtajai kalbai, o taip pat reikalavimas lygių teisių su rusais ir su Rusijos respublika.

Tie reikalavimai, atrodo, buvo kai kieno paimti dėmesin. Tai rodo ilgos, daugelio autorių vestos diskusijos Voprosy istorii žurnale, o taip pat atskiri straipsniai kituose žurnaluose ir net pačioje Pravdoje. Ši atatranka į kruščiovinį spaudimą yra, galima sakyti, pasiekusi vieno tikslo: nors Kruščiovo laikais jau buvo rengiamasi perorganizuoti sovietinį federalizmą, dar labiau susiaurinant tautinių respublikų teises, nuo to dabar kurį laiką bus greičiausiai susilaikoma, nes tokia politika pasirodė perdaug ankstyva, nepopuliari, o jai rezistencija didelė ir senimo ir jaunimo tarpe, ir už partijos ribų ir pačioje partijoje. Sovietų tautinės politikos formulacijai įtakos turi įvairūs veiksniai. Vienas iš jų yra pačių nerusų sąmoningumas ir atsparumas.

Šis atsparumas vis didėja. Partija turi priemonių jį suvaldyti, ir, kaip Ukrainos pavyzdys rodo, nebus baiminamasi atgal pasišaukti slaptąją policiją. Tačiau tuo pačiu metu didėja rusų meno ir kultūros žmonių atsparumas, kurį iki šiol irgi slaptos policijos pagalba bandoma užgniaužti. Kas bus, jei liberalinis rusų judėjimas — o jis jau pripažįstamas giliu ir stipriu — susivienys su tautiniu nerusų judėjimu? Tam šiokių tokių galimybių yra. Caro sistemai toks aliansas buvo fatalinis.