EUROPA ANT KETURIŲ VULKANŲ IR JŲ IŠSIVERŽIMAS LIETUVOJE
DR. ANTANAS RAMŪNAS
1. Lietuva ir Europa: nuo žinojimo prie supratimo, nuo supratimo prie veiksmo
Per dvidešimt metų dėstydamas visuotinę pedagoginių ir psichologinių mokslų istoriją, pastebėjau, jog ir Šiaurės Amerikoje ir toje pačioje Europoje gimę studentai bei įvairaus amžiaus mokslo žmonės turi daug sunkumų suprasti Europą visame jos kaleidoskopiniame išsiskleidime, jos amžiname nerime, nebesulaikomame poveržyje, polėkingame kūrybiškume ir to kūrybiškumo išspinduliavime į Ameriką ir į platų pasaulį.
Nors dažnai kalbama ir rašoma apie Europą, europiškumą, Europos kultūrą, bet užmirštama tikroji esmė ir tapatybė!
Šitame trumpame straipsnyje ir noriu pateikti vieną iš metodologinių raktų (plg. A. Paplauskas Ramūnas, La clef méthodologique pour l’enseignement de l’histoire de pédagogie, L’Enseignment Socondaire, Université Laval et Université de Montréal, 1949) Europai ir kartu Lietuvai suprasti ir jų daugeriopai saviraiškiai vertinti. Dėl vietos stokos turiu apsiriboti naujaisiais amžiais. Taip pat nebus įmanoma pateikti skaitytojui pilnesnės dokumentacijos — ji susprogdintų šio straipsnio rėmus.
Anksčiau ar vėliau, vistiek iškils mums visu aštrumu bendrinių lietuviškųjų studijų reikalas, kur lyginamoji lituanistika užims svarbią vietą. Pastaroji nebus įmanoma be lyginamosios europistikos ar indoeuropistikos.
Turime, pagaliau, išmokti žiūrėti į Lietuvą Europos šviesoje ir, atvirkščiai, žiūrėti į Europą Lietuvos šviesoje, jeigu norime lietuviškąją problemą sueuropinti, supasaulinti, perkelti į tarptautinę akademinę bei politinę areną ir, kas svarbiausia, į Jungtines Tautas!
Lingvistai bei filologai yra jau išvarę plačią ir gilią vagą lyginamosios kalbotyros bei lyginamosios tautotyros (vergleichende Voelkerkunde) srityje. Deja, nuo lingvistų bei filologų čia yra žymiai atsilikę kitų žinijos šakų atstovai — psichologai, sociologai, pedagogai, antropologai, ekonomistai, juristai, etc. Žinoma, yra ir šviesių išimčių, kaip tai, sakysime, Česlavas Milašius, Oskaro Milašiaus giminaitis, ir jo vertas dėmesio veikalas Rodzina Europa (Paris: Kultūra, 1959).
Motina Europa!... Jinai yra motina ne tik Senojo Pasaulio tautoms, bet — bent žymia dalimi —ir visų trijų (t. y. šiaurės, centro ir pietų) Amerikų tautoms. Motina Europa — tautos dukterys — tautos seserys! ... O vienok ir čia įsimaišo pamotė ir atsiranda našlaičių būrys, nes juk Europos tautų konsteliacijoje ne kartą pasigendame reikiamo dėmesio rytų Europos tautoms, net toje pačioje Pabaltijo tautų konsteliacijoje ne kartą pasigendame reikiamo dėmesio Lietuvai ir jos žymiam vaidmeniui Europos gyvenime — praeityje ir, eventualiai, ateityje (plg. C. Campbell, American Policy Toward Eastern Europe: The Choices Ahead. Minneapolis: University of Minnesota Press, 1965. David S. Collier, et al., Western Integration and the Future of Eastern Europe. Chicago: Henry Regnery Co., 1964. Ernst B. Haas, The Uniting Europe: Political, Social, and Economic Forces, Stanford: Stanford University Press, 1958). Už tatai tokios knygos kaip prof. dr. V. S. Vardžio (V. Stanley Vardys, ed., Lithania under the Soviets: Portrait of a Nation 1940-1965. New York: Frederick A. Praeger, 1965) gali tikrai mums padaryti daug gero — ir dabartyje ir ateityje. Kaip džiugu, kad literatūra bei informacija apie centro bei rytų Europą kaskart vis gausėja (plg. Ernst Birke und Eugen Lemberg, Die Sovjetisierung Ost-Mitteleuropas. Frankfurt a. M.: Metzner, 1959, Zbigniew Brzezinski, The Soviet Block: Unity and Conflict. Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1960. Adam Bromke, The Communist States at the Crossroads between Moscow and Peking, 1964. H. Daniel, The Ordeal of the Captive Nations. Garden City, N.Y.: Doubleday, 1958. Otto Forst de Battaglia, Zwischeneuropa: von der Ostsee bis zur Adria. Frankfurt a. M.: Frankfurter Hefte, 1954. S. Freidin, The Forgotten People. New York: Scribner, 1962. Oscar Halecki, Borderlands of Western Civilizatio: A History of East-Central Europe. New York: The Ronald Press, 1952. Walter Kolarz, Russia and Her Colonies. London: George Philip and Sons, 1952. Stephen D. Kertesz, The Fate of East Central Europe. Notre Dame: University of Notre Dame Press, 1956. W. E. Griffith, Communism in Europe: Continuity, Change and the Sino-Soviet Dispute. Cambridge, Mass.: MIT Press, 1964.
J. A. Lucacs, The Great Powers and Eastern Europe. N. Y.: American Book, 1953. Eugen Lemberg, Osteuropa und die Sovjetunion: Geschichte und Probleme. Salzburg: O. Mueller, 1956. B. Meissner, Die Sovjetunion, die baltischen Staaten und das Voelkerrecht. Koeln: Verlag fuer Politik und Wirtschaft, 1956. S. W. Page, The Formation of the Baltic States:
A Study of the Effects of Great Power Politics upon the Emergence of Lithuania, Latvia and Estonia.Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1959. H. Ripka, Eastern Europe in the Post-War World. N. Y.: Praeger, 1961. J. S. Roucek, Central-Eastern Europe, N. Y.: Prentice-Hall, 1946. R. Schlesinger, Central European Democracy and Its Background. N. Y.: Humanities Press, 1953. H. Seton-Watson, The East European Revolution. N. Y.: Praeger. 1961. F. B. Singleton, Background to Eastern Europe. Long Island City: Pergamon Press, 1965. E. Stillman, Bitter Harvest: The Intellectual Revolt Behind Iron Curtain. N. Y.: Praeger, 1959. A. N. Tarulis, Soviet Policy Toward the Baltic States. Notre Dame: Notre Dame University Press, 1959, etc., etc., etc.).
Informacija bei žinojimas apie centro bei rytų Europą — vadinasi ir Lietuvą — kaupiasi. Deja, informacijos bei žinojimo dar neužtenka. Nuo žinojimo iki supratimo yra ilgas kelias! Gerai, labai gerai, kad Europa, JAV ir pasaulis apie mus šį tą žino, bet, pagaliau, jie turėtų suprasti (ir tam jau atėjo laikas!) tai, ką žino! Psichologiškai, sociologiškai ir pedagogiškai imant, tai yra be galo svarbu, nes pats žinojimas be supratimo dar neskatina, nenukreipia ir neveda į reikiamą veikimą. Tokiose Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra ištisa eilė mokslinio tyrimo institucijų — Center for International Studies, Council on Foreign Relations, Foreign Politics Research Institute, Hoover Institute of War, Revolution and Peace, Institute for Sino-Soviet Studies, Institute of Contemporary Russian Studies, International Institute of Berkeley University, Research Institute on Communism, Russian Institute of Columbia University, Russian Institute of Harvard University, etc., kurios turi tiesioginės ar netiesioginės reikšmės bei įtakos JAV ūkinei, karinei, kultūrinei, pedagoginei, politinei ir diplomatinei veiklai. Šias ir panašias įstaigas galėtų ir turėtų pasiekti ir mūsų balsas. Pirminė sąlyga: tas balsas turi būti svarus ir mokslinis. Žinoma, mokslas niekad neapsieina be faktų bei duomenų žaliavos ir tos žaliavos sukaupimo, bet pats sunkiausias, atsakingiausias ir kartu veiksmingiausias mokslui uždavinys iškyla ten, kur prasideda faktų bei duomenų apžvelgimas, hipotezių kūrimas, analizė, apibendrinimas, esmių bei prasmių įžvelgimas, galutinių išvadų gavimas, jų tikrinimas ir, galop, jų praktinis pritaikymas — pervedimas į daugeriopą, šakotą gyvenimišką veiklą. Todėl siektina, kad ta visa Lietuvą, lietuvius ir lietuvybę liečianti informacija bei žinojimas galėtų bent iš dalies persikošti per mūsų mokslinės - psichologinės, sociologinės, pedagoginės, politinės, diplomatinės — sąmonės prizmę pirm negu visa tai patektų į JAV, Europos, pasaulio ar Jungtinių Tautų sąmonės ir pasąmonės tamsiuosius labirintus (plg. R. C. Snyder and J. A. Robinson, National and International Decision-Making. N. Y.: Institute for International Order, 1961. J. G. Hadwen and J. Kaufmann, How United Nations Decisions are Made. N. Y.: Oceana, 1962. A. Dallin, The Soviet Union at the United Nations. N. Y.: Paeger, 1962. Plg. O. Klineberg, The Human Dimension in International Relations. N. Y.: Holt, Rinehart and Winston, 1964. M. A. May, Social Psychology of War and Peace. New Haven, Conn.: Yale University Press, 1943. G. Murphy, Human Nature and Enduring Peace. Boston: Houghton Mifflin, 1945. T. H. Pear, Psychological Factors of Peace and. War. London: Hutchinson, 1950. L. B. Pearson, Diplomacy in the Nuclear Age. Cambridge, Mass.: Harvard Univ. Press, 1959. R. Waelder, Psychological Aspects of War and Peace. N. Y.: Columbia University Press, 1939. Q. Wright, et al., Preventing World War III. N. Y.: Simon and Schuster, 1962). Priešingu atveju Lietuva ir jos problemos galėtų būti pristatytos pasauliui taip, jog mes patys savęs ten nebeatpažintume (plg. F. Barghoorn, The Soviet Image of the United States. N. Y.: Harcourt, 1950. J. A. M. Maerloo, The Rape of the Mind: The Psychology of Thought Control, Menticide, and Brainwashing. Cleveland: World, 1956. M. Rokeach, The Open and Closed Mind. N. Y.: Basic Books, 1960)!
Iš esmės imant, mūsų daugeriopos veiklos tikslas šiais jubiliejiniais metais yra dvejopas: suderinti, sutelkti visas kūrybines lietuvybės jėgas ir galingai išspinduliuoti lietuviškąjį kūrybiškumą į platų pasauli, perkeliant lietuviškąją problemą į amerikinę, kanadinę, europinę, pasaulinę bendruomenę ir pačias Jungtines Tautas!
2. Lietuva ir Europa: dešinioji ir kairioji revoliucija
Mūsų sėkmingai, įspūdingai veiksmei į platų pasaulį daug kliudo vadinamas ideologinis susiskaldymas, kurio istorinių šaknų reikia ieškoti dar XIX šimtmetyje. Tatai, žinoma, negalėjo nepaveikti mūsų atgimimo bei nepriklausomybės rytmečio pionierių, nepriklausomos Lietuvos gyvenimo raidos ir, pagaliau, mūsų išeivijos (plg. K. Bielinis, Penktieji metai: revoliucinio sąjūdžio slinktis ir padariniai. N. Y.: Amerikos Lietuvių Socialdemokratų sąjungos literatūros fondo lėšomis, 1958. St. Kairys, Lietuva budo. N. Y.: Amerikos Lietuvių Socialdemokratų sąjungos literatūros fondo lėšomis, 1957. F. Kemėšis, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Londonas: Nida, 1955. M. Krupavičius, Lietuviškoji išeivija. Castelnuovo Don Bosco: Tėvai saleziečiai, 1959. A. Merkelis, Antanas Smetona. Cleveland:
Viltis, 1964. St. Michelsonas, Lietuvių Išeivija Amerikoje. South Boston: Keleivis, 1961. K. Šakenis, Aušra ir jos gadynė. Marijampolė: Dirva, 1933. J. Šliūpas, Lietuvių tauta senovėje ir šiandien. Plymouth, Pa.: Vienybė Lietuvninkų, 1905. V. Žemkalnis, Kudirkos sąjūdis. Melbourne: Australijos Lietuvis, 1952, etc.).
Lietuvos Laisvės Kovos Metai kaip tik ir būtų pati geriausia proga giliai ir visapusiškai apmąstyti ir mūsų dabartį, ir mūsų praeitį, ieškant kelių į naująjį gyvenimą, į naująją Aušrą, nes pirmosios t. y. Basanavičiaus Aušros gadynė jau pasibaigė. Kosminė gadynė išaušo!
Mūsų susiskaldymas bei šeimos nesantaika (čia nekalbu apie diferencijaciją) yra apgailėtinas, nes remiasi ne kuo kitu, o grynai — ideologiniais mitais ir, kas visų blogiausia, ideologiniais prietarais! Gi visokie prietarai labai sunkiai išraunami iš žmogaus širdies ir sąžinės! Taigi, esame (žinoma, ne tiktai mes vieni!) ideologinių prietarų arba, panaudojant Adomo Jakšto - Dambrausko žodyną, siauraprotybės aukos! Pati paprasčiausia siauraprotybės formulė yra ši: suskirstyti visus žmones, visas partijas, tautas, visus kraštus, žemynus į dešinę ir į kairę, į nekaltuosius, baltuosius, kaip tas sniegas, ir į juoduosius, kaip tas kranklys ar net pats velnias! Pas mus yra prigijusi dar keistesnė formulė: katalikai ir kairieji! Tad ir nenuostabu, jog ne vienas katalikas baidosi ir bijo kairiųjų, kaip tas velnias kryžiaus! Arba — atvirkščiai! Tikrenybėje gi tiesa, tiesos ieškojmas, tikrovė, tikrovės pilnas supratimas, jų versmės, jų šaltiniai yra per daug sudėtingi, neišsemiami, neišsenkami, neišsakomi, kad būtų galima juos pilnai apčiuopti, apibudinti tik dviem nuvalkiotais tuščiaviduriais žodžiais: dešinė - kairė! Čia mes galime labai daug pasimokyti iš Europos studijų bei europistikos. Europa yra visuotinė tautų ir žmonijos mokykla ta prasme, jog jai buvo lemta išgyventi gyvenimą bei žmogaus egzistenciją visame jo plotyje, gylyje, aukštyje!
Pats raktinis veiksnys Europos evoliucijoj — tai revoliucija. Studijuoti arba rašyti Europos, ypač naujųjų laikų Europos istoriją — reiškia studijuoti arba rašyti revoliucijų istoriją.
Kaip pamatysime vėliau, keturios revoliucijos nužymi Europos istorinį brendimo ir išsiskleidimo kelią. Nesupratę pilnai Europos, nesugebėsime suprasti patys savęs.Negalime gi savo galvojimais visą laiką vilktis paskui XVII-XIX amžiaus Europą!
Iš šalies žiūrint, tos keturios Europos revoliucijos atrodo tarsi keturi galingai išsiveržę vulkanai. Jie sukrėtė ne tik visas Europos tautas, bet ir visus žemynus. Tos keturios Europos revoliucijos, tarsi tie galingi niekad nenurimstantys požeminiai vulkanai, savo išsiveržimais neaplenkė ir Lietuvos.
“Dešinė”-“kairė” yra linijinio bei “lazdinio” galvojimo pavyzdys. Žinoma, savo evoliucijos pradžioj, Europa yra perėjusi ir šį laikotarpį. Bet Europos pilnutinei evoliucijai bei revoliucijai pavaizduoti jokiu būdu neužtenka vien linijinių simbolių. Europos sąmonė ir pasąmonė, gyvenimas ir kultūra skleidėsi ir spinduliavo, švito ir temo ne tiek tiesiom evoliucijos linijom, kiek zigzagais, sprogimais, išsiveržimais, kirčiais, amplitūdėm, bangavimais, ritmais. Dr. Alberto Einšteino pasaulyje nėra tiesiųjų linijų, nes ten veikia visuotinės gravitacijos bei rotacijos dėsniai (plg. L. Barnett, Universe and Dr. Einstein. N. Y.: Harper, 1957. Arthur S. Eddington, Space, Time and Gravitation. N. Y.: Harper, 1959. H. Reichenbach, From Copernicus to Einstein. N. Y.: Philosophical Library, 1942)!
Ateityje, politinių partijų santykiavimas, tautinio ar tarptautinio solidarumo idėja bei idealas atsirems, reikia tikėtis, į mokslines studijas, į tikrovės supratimą, o ne į kažkokius ten ideologinius mitus bei ideologinius prietarus.
Keturių revoliucijų šviesoj yra nesunku suvokti Lietuvos ar kurio nors kito krašto politinių partijų kilmė, prigimtis, esmė, prasmė, vaidmuo.
Pirmosiosrevoliucijos šaknys slypi humanizmo, reformacijos ir idealizmo sąjūdyje. Europoje savo istorinę kulminaciją jinai pasiekė 1688 anglų revoliucijoj, duodama nuostabių vaisių, būtent The Bill of Rights. Šios revoliucijos galingas re-perkusijas bei galingus atoaidžius mes pastebime Amerikos revoliucijoj. Pastaroji revoliucija būtų sunkiai suprantama be pirmosios.
Suglaustai tariant, tai yra dešinioji revoliucija ir jos galingas pasaulinis kirtis.
Antrosiosrevoliucijos šaknys slypi natūralizmo, empirizmo, materializmo sąjūdyje. Vakarų Europoje savo istorinę kulminaciją jinai pasiekė Prancūzų revoliucijoj 1789, duodama mums žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Šios revoliucijos galingas reperkusijas bei galingus atoaidžius mes pastebime rusų revoliucijoj 1917. Pastaroji revoliucija būtų sunkiai suprantama be pirmosios.
Suglaustai tariant, tai yra kairioji revoliucija ir jos galingas pasaulinis kirtis.
3. Lietuva ir Europa: romantinė ir egzistencinė revoliucija
Idealizmas ir materializmas, natūralizmas ir humanizmas žymi šuolius į dešinę ir į kairę. Po šių dviejų revoliucijų seka trečioji — galingas romantizmo sąjūdis. Romantizmas nesuka į dešinę ar į kairę, nesuka horizontaline kryptimi, bet šauna į gylį ir į aukštį! Tai grynai vertikalinė žmogaus buities orientacija. Dabar visa apsiverčia aukštyn kojom! Romantizmas, pasinerdamas į gylį, t. y., į tirštom miglom apsuptą praeitį, į žilą senovę, pamažu atkasa ne tik didžiųjų, bet ir mažųjų tautų nuostabius kultūrinius ir dvasinius lobius (plg. Johann Gottfried Herder, Heber den Ursprung der Sprache, 1772; Philosophie der Geschichte zur Bildung der Menschheit, 1774; Ideen zur Philosophie der Geschichte der Menschheit, 1784-1791), gi šaudamas į aukštį, svaido žaibus ir perkūnus ir ragina žmogų, tautas (ir mažąsias tautas!) ir žmoniją siekti ten, kur vyzdys nepasiekia ir laužti tai, ko protas nepajėgia (plg. Adomą Mickevičių).
Taigi, trečioji Europos revoliucija slypi audringame, viesulingame, sukūringame romantizmo sąjūdyje. Vieną iš savo istorinių kulminacijų jinai pasiekė 1848 metais (plg. G. Duveau, 1848: The Making of a Revolution. N. Y.: Pantheon, 1966. M. Kranzberg, 1848: A Turning Point? Boston: Heath, 1959. L. B. Namier, 1848: The Revolution of the Intellectuals. N. Y.: Oxford University Press, 1946). Romantizmo sąjūdis pabudino Europos tautas laisvei ir nepriklausomybei. XX amžiaus antroj pusėj šis sąjūdis išsiliejo į tarptautines formas, iššaukdamas į gyvenimą vad. trečiąjį pasaulį (plg. S. C. Easton, The Twilight of European Colonialism. N.Y.: Holt, 1950. H. Labouret, Colonisation, colonialisme, decolonisation. Paris: Larose, 1952. Mario Rossi, The Third World. N. Y.: Funk and Wagnalls, 1963. C. L. Sulzberger, Unfinished Revolution. N. Y.: Atheneum, 1965). Ir prof. Ch. Dawson ir prof. A. J. Toynbee žodžiais tariant, tai yra tikrai pasaulinė revoliucija (plg. Ch. Dawson, The Movement of World Revolution. N. Y.: Sheed and Ward, 1959. A. J. Toynbee, America and the World Revolution. N. Y.: Oxford University Press, 1962).
Jeigu ne romantizmas, tai vargu ar mes būtume turėję lituanistinį sąjūdį pirmoje XIX amžiaus pusėje, Aušros sąjūdį XIX amžiaus antroje pusėje ir aplamai lietuvių tautos atgimimo sąjūdį (plg. V. Maciūnas, Lituanistinis sąjūdis XIX pradžioje. Kaunas, 1939. A. Alekna, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Kaunas, 1922. A. Rimka, Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai. Kaunas, 1931. J. Šliūpas, Lietuvių tauta senovėje ir šiandien. Plymouth, Pa.: Vienybė Lietuvninkų, 1905). Nebūtume turėję ir to nepaprasto susidomėjimo bei susižavėjimo lietuvių tautos dainom, kalba, tautosaka ir kultūra, kurį mums parodė XIX ir XX amžiaus Europa ir pasaulis!
Be humanizmo bei reformacijos galingo kirčio visai Europai ir pasauliui būtų sunku suprasti ir vertinti XVI-XVII amžių įvykius Lietuvoje.
Be prancūzų revoliucijos galingo kirčio visai Europai ir pasauliui būtų sunku suprasti ir vertinti XVIII amžiaus įvykius Lietuvoje. Be romantizmo nesuprastume nei XIX a., nei XX a. Lietuvos.Visos trys revoliucijos, drauge suėmus, sudaro tvirtą išeities bei atsparos tašką mūsų lyginamajai tautotyrai.
Kiek šios revoliucijos yra lengvai suprantamos, jas visas tris drauge imant ir jungiant, tiek jos sunkiai suprantamos ar net visai nesuprantamos, jas izoliuotai, atskirai imant.
Romantizmo sąjūdis buvo tarsi tas elektromagnetinis laukas, į kurį, norom ar nenorom, pateko ir idealizmas, ir materializmas. Vadinasi, ir dešinė, ir kairė. Abu poliai įsielektrino. Atsirado romantinis, utopinis, dialektinis idealizmas, iš vienos pusės, ir romantinis, utopinis, dialektinis materializmas iš antros pusės.
Dialektinė dešinė be dialektinės kairės (Hėgelis) vedė į fašizmą. Ir atvirkščiai: dialektinė kairė be dialektinės dešinės (Marksas) vedė į bolševizmą.
Žinoma, lengva yra pasukti į dešinę be kairės — įgriūti į dešinįjį griovį. Arba atvirkščiai — pasukti į kairę be dešinės — įgriūti į kairįjį griovį. Bet iš griovių keltis — tai jau sunkiau! ...
Danų mąstytojo S. Kierkegaardo (1812-1855) veikalas Arba - arba, pasirodęs 1843, gali būti laikomas egzistencinės revoliucijos pradžia Vakarų Europoje. Čia nėra pakankamai vietos šios revoliucijos esmei ir prasmei išnagrinėti ir atskleisti (Plačiau apie tai žiūr. A. Ramūnas, Iš sutemų į aušrą. Toronto: Tėviškės Žiburių spaustuvė, 1967, pp. 32-52). Galima čia tarti sutrauktai, suglaustai: be egzistencinės revoliucijos galingo istorinio kirčio Europai ir pasauliui būtų sunku suprasti arba visai nebūtų galima suprasti Vatikano II susirinkimo dvasios, šių dienų jaunuomenės dvasios, dabarties ir ateities laikų dvasios ir, pagaliau, dabartinėje Rusijoje rezistencinės bei revoliucinės dvasios, kurią jau pranašavo rusų revoliucijos dainiai — A. Blokas ir V. Majakovskis.
Ketvirtoji, būtent egzistencinė Europos revoliucija bus, greičiausiai, pati nuodugniausia, audringiausia, lemtingiausia. Jai, ko gero, niekas neatsilaikys: nei diktatūrų spaudimai iš išorės, nei diktatūrų spaudimai iš vidaus. Ji, kaip atrodo, gali iš pagrindų pakeisti ir Rytų ir Vakarų, ir Europos ir Rusijos, taigi ir Lietuvos, buitį. Savo esme ir prasme egzistencinė revoliucija priklauso jau kosminio amžiaus aušrai (žiūr. A. Ramūnas, Iš sutemų į aušrą). Laisvės nerimas — neužgesinamas. Ateina į žemę žmogus neramūnas, Rytuose ir Vakaruose!
4. Statykime jubiliejinius paminklus— prie Laisvės statulos ir Jungtinėse Tautose!
Neužtenka vien žinoti apie Lietuvą, Europą ir pasaulį: nuo žinojimo turime pereiti prie supratimo, nuo supratimo — prie veikimo. Kaip kad žaibas eina prieš perkūną, taip mūsų supratimas turi eiti prieš veikimą!
Lietuviškosios problemos bei Lietuvos bylos perkėlimas ne tik į amerikinę, kanadinę, europinę bendruomenę, bet ir į pačias Jungtines Tautas turėtų būti pirminis ir centrinis jubiliejinių — Lietuvos Laisvės Kovos Metų veikimo uždavinys. Juk čia mes jau turime savo pastangoms neišjudinamą ir istorinės reikšmės turinčią atramą — Jungtinių Amerikos Valstybių Kongreso, t. y., Atstovų Rūmų (1965.VI.21) ir Senato (1966.X.22) priimtą Pabaltijo kraštų laisvinimo reikalu rezoliuciją (H. Con. Res. 416)! Perkėlimas lietuviškojo klausimo į Jungtines Tautas — į tarptautinį forumą bus pirmas jubiliejinis paminklas.
Nūn didysis mokslinis bei akademinis ginčas dėl Lietuvos ir slavų pasaulio sąryšio jau prasidėjo. Kol kas šis ginčas apsiriboja tik kalbų pasauliu, būtent, sekančiu klausimu: ar lietuvių kalba savo prigimtimi ir raida yra nepriklausoma ar tik atskira slavų kalbų atšaka? Jeigu rusams pasisektų įrodyti ar prievarta primesti savo tezę, pasekmės būtų toli siekiančios ... Žinoma, puikiai tai supranta ir Lietuvos mokslo vyrai, nes turi ten — prof. Balčikonį, A. Churginą, K. Korsaką, R. Mironą ir kt. Čia, išeivijoj, į šį ginčą jau yra įsijungęs aktyviai dr. Antanas Klimas (Antanas Klimas, “Balto-Sla-vic or Baltic and Slavic?” Lituanie, 1967, nr. 2, pp. 5-37). Aišku, ginčas paliečia visą Pabaltijį!
1949-1954 m. šių eilučių autoriui teko steigti, organizuoti ir vesti baltologijos bei baltistikos skyrių Montrealio universitete. Palyginti, tai buvo labai lengva pasiekti, kada įžymaus XX amžiaus indoeuropisto A. Meillet veikalų (plg. A. Meillet, Introduction a l’étude comparative des langues indo-européennes. Paris: Hachette, 1937) pagalba universitetas buvo įtikintas, jog lietuvių kalba — tai atskira ir nuo slavų kalbų nepriklausoma kalba! Šituo keliu einant, kiek tokių ar panašių institucijų pasaulio universitetuose būtų galima į-steigti!
Norime, galime ir turime tapti akademine tauta
Čia, išeivijoje, savų universitetų neturime. Tad kaip prabilti į platų akademinį pasaulį, į pasaulinę akademinę bendruomenę visais pagrindiniais lietuvybę liečiančiais klausimais? Atsakymas: New Yorke, ten, kur yra ne tik Jungtinės Tautos, bet taip pat ir žemės tautų kovos dėl laisvės gyvas simbolis — Laisvės statula, statykime antrąjį jubiliejinį paminklą — steikime Baltiškąją Mokslų ir Menų Akademiją (The Baltic Academy of Sciences and Arts). Steigdami nepadarykime klaidos: tvirtai atsiremkime į žemę, į šaknis — būtent į Baltų Universiteto Pinneberge nuveiktus darbus, nueitus kelius, patirtis. Fortes fortūna adiuvat!
AR JAU ATNAUJINAI “Į LAISVĘ" PRENUMERATĄ 1968 METAMS?
• Jei ne, tai padaryk dar šiandien, pasiųsdamas savo prenumeratos mokestį žurnalo administratoriui.
• Prenumeratos mokestis: $5.00
(JAV-se ir Kanadoje): visur kitur — $3.00.
• Administratoriaus adresas: Mr. Aleksas Kulnys, 1510 East Merced Avė., West Covina, California 91790.
“Į LAISVĘ”žurnalo prenumeratoriai ir skaitytojai kviečiami į talką!
*** Kiekvienas suraskime savo pažįstamų tarpe bent vieną naują “Į Laisvę” žurnalo prenumeratorių!
*** Visi prenumeratoriai ir skaitytojai kviečiami tai padaryti poros savaičių laikotarpyje po šio numerio gavimo!
*** Neatsisakykite šios talkos “Į Laisvę” žurnalui!
■ “Į Laisvę” žurnalo prenumeratos kaina metams: $5.00 (JAV-se ir Kanadoje), visur kitur — $3.00.
■ “Į Laisvę” žurnalo administratoriaus adresas: Mr. Aleksas Kulnys, 1510 East Merced Ave., West Covina, California 91790.
*** Siųskite naujo prenumeratoriaus pilną adresą (su “Zip Code”) ir prenumeratos mokestį, ir tam asmeniui bus tuoj pasiųstas “Į Laisvę” žurnalo šis numeris.
*** Užsakykite “į Laisvę” žurnalą kaip dovaną savo giminėms ar draugams!
Tapkime “Į LAlSVĘ”žurnalo platintojais!
