KIEK ŽIUGŽDA IR Į JĮ PANAŠŪS YRA PASIRYŽĘ NUVERTINTI MŪSŲ TAUTĄ
PADLAIŽIAVIMAS MASKVAI YRA PASIEKĘS NEĮSIVAIZDUOJAMĄ RIBĄ
Vienas iš įdomiausių pavergtame krašte reiškinių šių metų pradžioje buvo kovos prieš tautinę lietuvių tapatybę sustiprinimas, ženklą naujai kovai šį kartą davė pats “didysis vadas ir mokytojas” Chruščiovas, Sovietų Sąjungos komunistų partijos centrinio komiteto plenume labai išpeikęs Lietuvos administratorius, kam šie atnaujina senas pilis ir bažnyčias. Lietuvoje ši “istorinių paminklų” prezervavimo akcija buvo nuėjusi gana toli, nes buvo žmonių, kurie raidiškai suprato nuolatinį komunistų gyrimąsi, kad jų valdžiai rūpi lietuviškosios kultūros apsaugojimas, kaip jis nerūpėjęs “buržuazinei” valdžiai prieš karą.
Maskvai davus ženklą, propagandistai Lietuvoje pradėjo savo akciją, gal kai kuriem bolševikam ir nevisai malonią, tačiau jau neišvengiamą. Prasidėjo kova. Iš visų propagandinių pasisakymų pats “macniausias” buvo Žiugždos strp. kovo mėnesio 4 d. Tiesoje, įvardintas “Apie tradicijas, tikras ir tariamas”. Šisai žinomas istorijos klastotojas (Lietuvoje žinomas ne kalbininko vardu, bet “istoriko”), diktuoja visai Lietuvos praeities interpretacijai ir praleidžia tik tai, ką įsako burliokai iš Maskvos. Šį straipsnį, kad nebūtume įtariami cituoją be konteksto, persispausdiname ištisai be priedų (tegu Tiesa perspausdina mūsąjį), kad skaitytojai patys, ypač pora “kultūrinio bendradarbiavimo” trokštančių tautiečių, ir tie, kurie tiki, kad su “Rytais” susidėjus Lietuva išsilaikysianti kaip tauta, pamatytų iki kokio lygio (žemesnio nei biologinio!) Žiugžda ir jam panašūs yra pasiryžę nuvertinti mūsų tautą.
Iš šio straipsnio ryškėja ypač trys dalykai: 1) komunistai (žiūr. Lietuvos Muravjovo Suslovo — Suslovas vadovavo partizanų sąjūdžio sulikvidavimui — citatą) siekia iš tautų praeities pašalinti visa, kas nekomunistiška ar kas kenkia komunistams; taip pat siekia pabrėžti visai Sov. Sąjungai bendras “tradicijas” — sovietiniam patriotizmui formuoti, galima pridėti —; 2) komunistai laiko tautinę Lietuvos tapatybę “falsifikatu”; egzistuojanti tik liaudinė (komunistinė) tapatybė, kuri žinoma nieku nesiskiria nuo rusiškosios ar kurios kitos. Tie, kurie tikisi — o tokių yra ne tik apie Vilnį, bet ir kitur — kad Lietuvos istorinis likimas ją turi rišti su Rytais, kadangi “Rytai” labiau negu kas kitas išsaugos Lietuvos identifikaciją — gali tikėtis tik palaipsnio tautos tautinio nukultūrėjimo, t. y., dar ir lietuviškai mokant, bet jau kultūriškai galvojant svetimu, t. y. rusišku būdu (pavz., kaip buvo gente lituanus natione polonus). Žiugžda siūlo ugdyti gente lituanus natione russicus (communisticus). Ir trečia, tie, kurie tikisi “kultūrinio bendradarbiavimo”, tegu paskaito, kaip Žiugžda išpeikė prie architektūros paminklų apsaugos metraščio pridėtą bibliografiją, kurioje buvo išminėti ir Vakaruose parašyti darbai architektūriniais ir pan. klausimais. Taigi, Žiugžda net bibliografijų “pasikeitimo” nenori: ką bekalbėti apie turininį pasikeitimą. Atrodo, kad kol okupuotą kraštą administruos dar Nepriklausomybės laikais išsimokiusių komunistų karta (kaip Žiugžda, Korsakas, Sniečkus, Paleckis ir panašūs), tol bus padlaižiaujama Maskvai, bijant bent mažiausio savito žingsnio tautai išsaugoti.
Čia toliau eina Žiugždos straipsnis atspaustas okupuotos Lietuvos Tiesoje.
APIE TRADICIJAS, TIKRAS IR TARIAMAS
Tarybiniai žmonės, komunistų partijos vadovaujami, savo kūrybinį darbą įvairiose liaudies ūkio ir kultūros srityse kas metai, kas mėnuo, kas diena vainikuoja naujais laimėjimais kelyje į galutinį komunizmo triumfą. Visų tarybinių respublikų, visos Tarybų Sąjungos darbo žmonės savo kūrybingu darbu veiksmingai dalyvauja komunizmo statyboje. Tą faktą ryškiai įvertino savo kalboje Užkaukazės respublikų žemės ūkio pirmūnų š. m. vasario 7 d. pasitarime draugas N. Chruščiovas. “Mes galime su pasididžiavimu pažymėti, — pabrėžė draugas N. Chruščiovas, — kad daugianacionalinės Tarybų Sąjungos kiekvienos respublikos darbo žmonės įnešė savo indėlį į bendrą socializmo ir komunizmo statybos reikalą”.
Tarybų Lietuvos darbo žmonės yra kupini teisėto pasididžiavimo tuo, kad ir jie drauge su visa tarybine liaudimi veiksmingai dalyvauja naujo gyvenimo statyboje.
Statydamos naują, komunistinę visuomenę, tarybinės tautos kuria naujas kūrybingas tradicijas, tokias tradicijas, kurios auklėja žmonių sąmonėje komunistinę pažiūrą į darbą, pasiryžimą siekti šviesesnės ateities ir kovoti dėl jos, ugdo ir nuolat stiprina tautų draugystę, jų moralinį ir politinį vieningumą, gilų tarybinį patriotizmą, kuris skatina nekęsti ir atmesti visa tai, kas trukdo mūsų žygiavimą į priekį, atmesti visokius prietarus, visokias reakcines senojo, išnaudotojiško pasaulio liekanas bei atgyvenas. Šios naujos tradicijos veiksmingai reiškiasi ir gamybiniame tarybinių žmonių darbe, ir didinguose tarybinio mokslo pasiekimuose, jos gyvai atsispindi tarybinėje literatūroje ir mene, aplamai visose nacionalinėse visų socialistinių nacijų kultūrose.
Naujos tarybinės tradicijos kelia mūsų liaudį į komunizmo statybos viršūnes, patraukia darbo žmonių kūrybinius polėkius partijos iškeltųjų uždavinių didybe, padeda sąmoningai suprasti aukštą, komunistinę mūsų kovų ir darbų prasmę. Šių naujų tarybinių tradicijų esmę gražiai išryškino TSKP CK sekretorius draugas M. Suslovas, kalbėdamas partijos ir vyriausybės vadovų susitikime su tarybinės inteligentijos atstovais 1960 m. liepos 17 d. Nurodęs, kad mūsų visuomenės kelias į komunizmą leidžia pilniausiai atsiskleisti visa tam, kas kiekvienos socialistinės nacijos kultūroje ir mene yra tikrai liaudiška, tikrai progresyvu, kad reikia tik teisingai suprasti nacionalines tradicijas, draugas M. Suslovas kalbėjo “Būtų neteisinga laikyti nacionaline tradicija tik tai, kas skiria vieną nacionalinę kultūrą nuo kitos, tik tai, kas susiję su tautos praeitimi, su jos istorija, su tuo, kas atspindėjo prislėgtą tautos gyvenimą socialinės ir nacionalinės priespaudos sąlygomis. Reikia akyliau įžiūrėti ir palaikyti naujas tradicijas, bendrus bruožus, kurie susidaro bendraujant tarybinėms socialistinėms nacijoms komunizmo statyboje. Vystantis nacionalinėms kultūroms, būtina visokeriopai palaikyti ir vystyti tai, kas nauja, komunistiška, kas nuolatos gimsta mūsų šalies tautų gyvenime”.
Draugo M. Suslovo žodžiai apie būtinumą mene, literatūroje, visame komunizmo statybos procese vystyti naujas tradicijas rado gyvą atgarsį Tarybų Lietuvos rašytojų, menininkų, mokslininkų ir visų kultūros darbuotojų tarpe, jie ryškiai skambėjo per Lietuvos kūrybinės inteligentijos susitikimą su Lietuvos KP Centro Komiteto ir respublikos vyriausybes nariais 1960 m. spalio mėn.
Vadovaudamiesi marksizmo - leninizmo mokslu, genialiais V. Lenino nurodymais apie dvi kultūras kiekvienoje nacionalinėje išnaudotojiškos santvarkos kultūroje, apie tai, kad naujo gyvenimo kūrybos reikalui mes turime paimti visa tai, kas žmonijos yra sukurta gera, progresyvu praeities laikotarpiais, tarybiniai žmonės rūpestingai saugoja ir panaudoja progresyvųjį liaudies senųjų laikų kultūros palikimą, progresyvias, demokratines, revoliucines praeities tradicijas.
Nesigilindami į atskirus faktus, čia bendrai priminsime tą faktą, kad Tarybų Lietuvos istorikai yra jau padarę didelį darbą, iškeldami gausingas ir gražias lietuvių tautos praeities kovų dėl laisvės tradicijas, lietuvių tautos kovinio, ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo su rusų tauta ir kitomis tautomis tradicijas, jų savitarpio draugystės vystymosi tradicijas, iškeldami progresyvųjį, demokratinį lietuvių tautos palikimą, o taip pat demaskuodami melagingas buržuazines teorijas apie tariamą lietuvių tautos vystymosi neklasinį pobūdį.
Ir mūsų respublikos darbo žmonės, darbininkai ir kolūkiečiai savo įvairiapusiškai išvystytame kultūriniame gyvenime, savo literatūros, meno vakaruose, įvairiose šventėse, liaudies ansamblių pasirodymuose, vaizduodami savo kūrybinio darbo laimėjimus, parodydami tarybinio meno, tarybinės literatūros kūrinius, daugeliu atvejų panaudoja ir gražiąją liaudies nuotaikas ir siekimus atskleidžiančią liaudies kūrybą. Galima priminti, pavyzdžiui, kaip mūsų kolūkiečiai, iškilmingai švęsdami derliaus šventes, sėkmingai panaudoja senovinių pabaigtuvių elementus, atpalaiduodami juos nuo įsibrovusių į senuosius pabaigtuvinius papročius dvarininkinio ir buožinio engimo dvasios apraiškų.
Mūsų liaudies pergalės visose liaudies ūkio ir kultūros srityse yra milžiniškos. Mūsų partija nuolat nurodo mums reikalą kovoti prieš bet kokios buržuazinės ideologijos, reakcinių buržuazinių tradicijų atgyvenų pasireiškimus literatūroje, mene, moksle, buityje. TSKP XX suvažiavimo, o taip pat Lietuvos KP X ir kitų suvažiavimų darbuose ir nutarimuose buvo giliai demaskuotos bet kokios revizionizmo, buržuazinės - nacionalinės ideologijos apraiškos ir buvo ypač pabrėžtas būtinumas kovoti su priešiškos ideologijos pasireiškimais dabar, kada imperialistiniai karo kurstytojai visokiomis klastingomis priemonėmis stengiasi priešintis Tarybų Sąjungos vyriausybės vykdomai taikaus sambūvio politikai.
Ir vis dėlto dar pasitaiko tokių faktų, kur aiškiai prasiveržia j mūsų gyvenimą, j mūsų spaudą senosios ideologijos, senų reakcinių tradicijų atgyvenos. Štai mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė sudarė sąrašą tų objektų, kuriuose MRGD dirbo 1950 — 1960 metais. Tame sąraše tarp 60 paminklinių objektų išvardinti 32 vienuolynai, bažnyčios ir koplyčios. Tiesiog keista dirbtuvės restauracinių darbų kryptis! Ar bent žymesnė dalis tų amžiais skleidusių liaudyje tamsybiškumą tikybinių objektų tiek vertingi istoriniu ir meniniu požiūriu, kad dabar į juos orientuojama darbo jėga, moksliniai tyrimai ir lėšos? Aišku, kad ne! Sąraše 16 dvarų pastatų. Dėl daugelio jų galima būtų pasakyti tą pat. Ir tarp 9 sąraše pažymėtų pilių negali būti lygybes ženklo. Sakysim, kokią ypatingą istorinę ir meninę vertę turi Biržų pilies griuvėsiai?
Tuo pačiu progresyvių ir reakcinių tradicijų svarstymo požiūriu yra paminėtinas A. Liobytės straipsnis “Vilniaus miesto žali bromai”, paskelbtas “Moksleivio” žurnalo 1959 m. Nr. 1 ir kituose Čia nekalbėsime apie tai, kad Vilniaus didingumui pabrėžti autorė kaip tinkamiausią pasirenka posakį “karališko didingumo” miestas, nei apie “bromų” termino įtraukimą į straipsnio antraštę. Tiesa, mums pasidomėjus, pasirodė, kad ir Vilniaus mokyklų aukštesniųjų klasių mokinių dauguma nesupranta to žodžio prasmės.
Betgi čia mums rūpi tik iškelti klausimą dėl emblemos, kuri yra įmontuota į minėtojo straipsnio antraštę pirmajame žurnalo numeryje ir visuose straipsnio tęsiniuose. Mes neturime žinių, kaip mūsų mokyklų mokytojai aiškina mokiniams, paklaususiems apie tos emblemos esmę. Tur būt, ir mokytojai toli ne visi žino, kad brendąs per vandenį barzdotas senis su lazda vienoje rankoje ir su kūdikiu ant kitos tai yra “šventasis” Kristoforas (“Kristaus nešiotojas”). Taip pat gal ne visi žino, kad ši “nešiotojo” emblema yra sukurta Vakarų Europos feodalų ir dvasininkų per grobikiškus kryžiaus karus, o apie XV ar XVI a. tokių pat svetimšalių feodalų, pirklių ir dvasininkų primesta Vilniaus miestui. Ir jau tikrai niekas nežino, kodėl prireikė šiai reakcingiausių vidurinių amžių tradicijų emblemai duoti vietos keliuose “Moksleivio” numeriuose, reklamuojant ją prie mūsų respublikos sostinės Vilniaus miesto.
Reikia pasakyti, kad, pabėgę nuo lietuvių tautos, lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai, radę sau prieglaudą JAV ir kitų imperialistų, ypač Vakarų Vokietijos revanšistų globoje, skelbia JAV ir Vakarų Vokietijos spaudoje įvairių darbų lietuvių tautos istorijos, literatūros istorijos ir kitų visuomeninių mokslų srityje; tuose darbuose jie, vadovaudamiesi antitarybiniais tikslais ir tarnaudami imperialistų interesams, falsifikuoja lietuvių tautos istorijos bei kultūros istorijos faktus. Tarybinių mokslininkų pareiga — demaskuoti tokius buržuazinių nacionalistų daromus istorijos falsifikavimus.
Savaime aišku, kad jokie buržuazinių ideologų “kuriami” istorinių falsifikacijų traktatai, spausdinami JAV ar Bonos imperialistų globoje, negali būti traktuojami kaip moksliniai tyrimai.
Tuo tarpu dar pasitaiko tokių reiškinių, susijusių su buržuazine objektyvistine bibliografijos tradicija, kur atskiri mokslo darbuotojai savo skelbiamų darbų bibliografinėse išnašose arba ištisiniuose bibliografiniuose sąrašuose pateikia tuos priešiškus buržuazinių nacionalistų falsifikatus lygiai su kita moksline literatūra ir tuo klaidina skaitytojus.
Kaip pavyzdį tokio neatsakingo nacionalistinės literatūros panaudojimo galima nurodyti Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos Metraštį, II t., 1960 m. Šio Metraščio tomo bibliografinėse išnašose ir ypač S. Abramausko sudarytoje bibliografijoje su kažkokiu tiesiog nesuprantamu rūpestingumu stengiamasi suregistruoti visus rašinėlius Lietuvos architektūrinių paminklų, ypač bažnyčių tematika, paskelbtus buržuazinių nacionalistų spaudoje JAV ir kt., o taip pat Vakarų Vokietijoje leidžiamuose revanšistiniuose leidiniuose. Tokia objektyvistine antimokslinių leidinių reklama nieku negali būti pateisinama.
Čia tepaminėti tik kai kurie faktai netikrų, iš esmės žalingų tradicijų skverbimosi į mūsų gyvenimą. Tarybinių mokslininkų, rašytojų, menininkų, visų darbo žmonių pareiga — ryžtingai šalinti iš mūsų gyvenimo visa tai, kas yra svetima komunizmo statybai, kas yra susiję su reakcine ideologija, griežtai kovoti prieš visas buržuazinės ideologijos atgyvenas, prieš netikrąsias tradicijas. Tarybų Lietuvos darbo žmonių, kaip ir visų tarybinių žmonių, kelias į šviesią komunistinę ateitį yra susijęs su marksizmo - leninizmo mokslo triumfu, su didingomis kūrybinio darbo, mokslo ir meno pergalėmis, kurios ugdo ir naujas, ateitį nušviečiančias tradicijas.
Į Laisvę aukojo:
V. Ramonas $10.—, E. Alkevičius $6.—, Dr. A. Damušis ir V. Skladaitis po $4.—, K. Barzdukas, B. Kemėžaitė, J. Norkaitis, L. Padleckas po $3.—, V. Čyvas, I. Eitmanienė, V. Kulbokas, M. Kvedaras, J. Mikonis, J. Mikuckis, V. Palūnas, B. Raugas, V. Ročiūnas, A. Skrupskelien., N. Tautvilas, V. Vaitiekūnas, J. Žilionis po $2.— V. Akelaitis $1.—.
Žurnalo administracija mieliems rėmėjams nuoširdžiai dėkoja.
