IDĖJOS SPAUDOJE
NESUSIPRATIMAS DĖL RYŠIŲ NESILIAUJA
— Kas tie ryšininkai. — Ryšių reikalas ir tarp dviejų generacijų. — Politinės vienybės tilto statyba.
1.
KULTŪRINIŲ MAINŲ sutartį 1958 sudarius tarp Amerikos ir Sovietų, kilo tarp Amerikos lietuvių diskusija dėl kultūrinių ryšių, dėl kultūrinio bendradarbiavimo ir kitokiais žodžiais reiškiamų santykių su Lietuva. Pernai ta diskusija priėjo tokią aštrią formą, kad socialistinis “Darbo” žurnalas pasijuto priverstas atsiriboti nuo savo redaktoriaus J. Kiznio, o “T. Žiburių” laikraštis nuo savo nuolatinio bendradarbio A. Šalčiaus. Atsiribojimas buvo logiška išvada, nes susidarė diametraliai priešingo galvojimo pozicijos. Viena, tradicinė — siekdama nepriklausomos Lietuvos atstatymo, atmetė okupanto sudarytą politinę padėtį ir vengė bet kokių žygių, kurie reikštų tos padėties sankcionavimą de jure ar de facto. Tai yra tokia politinė pozicija, kurios tebesilaiko ir Amerikos oficiali politika. Antra, revizionistinė — pasmerkė pirmosios, taip pat ir Amerikos credo, priėmė okupanto sudarytą padėtį kaip bazę, kurios ribose siūlė palaikyti kultūrinius mainus su Lietuva. Tai yra tokia pat pozicija, kokią Sovietai tebesiūlo Vakaram Vokietijos atžvilgiu.
Ta dvejopa pozicija mažiau aštria forma 1961 pasiskardeno “Dirvoje” polemikoje tarp V. Trumpos ir St. Žymanto, sakytum, tarp dviejų liberalis-tinės srovės atstovų. V. Trumpos pranešimo studentams mintyse, kurias atpasakojo “Vienybė”, St. Žymantas įžvelgė tezę: dialoge su Lietuva reikia apeiti politinį klausimą (nutylėti, ne deklaruoti atmetimą kaip padarė “Darbas”) t. y. nepriklausomybės reikalavimą ir tenkintis kultūrinių vertybių pasikeitimu. St. Žymantas oponavo: negalima nutylėti politinio klausimo, t. y. reikalavimo kraštui nepriklausomybės, nes tai būtų krašto parodytos rezistencijos išdavimas.
Jei šias abidvi pastarąsias koncepcijas perkelsime į realius čia esančių lietuvių santykius su Lietuva, ne su Lietuvos administracija, ne su režimo atstovais, bet su ten esančiais lietuviais ar iš ten atvykstančiais lietuviais turistais, tai abidvi koncepcijos neteks realaus pagrindo. Nerealumas aiškėja, kai prisistatai, kokiom kultūrinėm vertybėm galim keistis su Lietuvos lietuviais. Kultūrinės vertybės ten tegali būti kuriamos, taigi ir iš Lietuvos išleidžiamos, tokios, kurios išreiškia režimo programą ar bent jam nekenkia. Iš kitos pusės lietuviai Lietuvoje negali gauti iš Vakarų jokių kultūrinių vertybių, kurios nėra naudingos režimui. Atsitiktinai į Lietuvą patekusi knyga iš Vakarų ar laikraštis tėra negausios išimtys, bet ne taisyklės. Knyga iš Lietuvos be komunizmo priemaišų taip pat išimtis. Nerealumas aiškėja ir tada, kai prisistatai, su kokiom politinėm problemom galima kreiptis į Lietuvos lietuvius, ten esančius ar atvykusius į čia iš Lietuvos turistus. Viena, politinio klausimo sprendimas iš jų atimtas okupacinio režimo, taigi dialogas su juo tuo klausimu vargiai įmanomas. Antra, pasipriešinimo idėjų jam priminimas ar skiepijimas vargiai būtų tikslingas, nes pripratintas namie nepasitikėti, nepasitikės ir čia.
Laisvojo pasaulio lietuvių reikalavimas Lietuvai nepriklausomybės priklauso kitai sričiai, ne santykiam tarp laisvųjų ir pavergtųjų lietuvių. Tie reikalavimai turi būti kreipiami į Vakarų valstybes ir prieš Sovietų Sąjungą. Taip buvo lig šiol daroma. Taip atrodo logiška ir ateičiai. Šitokiu adresu kreipiama akcija už Lietuvos nepriklausomybę stiprins netiesiogiai ir Lietuvoje pasipriešinimo dvasią. Jos sustabdymas ir nutilimas jau reikštų iš tikrųjų rezistencijos ir krašto išdavimą.
Dialogas tarp V. Trumpos ir St Žymanto gal bus palikęs tik asmeninio apkartimo. Polemikos dėl “Darbo” rezultatai dar neaiškūs, bet gali būti didesni. Perspektyvoje galimas didesnis ar mažesnis susitelkimas apie tuos, kurių buvo atsiribota; galimas mėginimas organizuoti kolektyvą, ypačiai pagal seną receptą užgriebiant menininkus ir kitus tos rūšies žmones; galimas ryšių stiprinimas iš vienos ar antros pusės su sovietiniais pareigūnais ar iš Lietuvos atsiunčiamais asmenim. Tai vis galimybės, kurios jau yra pasireiškusios spaudoje. Jas tenka stebėti toliau ir daryti išvadas, o šiuo metu sveikinti Kalifornijoj kilusias pastangas iškelti Lietuvos reikalą Kongrese, Jungtinėse Tautose.
2.
MAINŲ BENT ŽODŽIAIS kai kurie lietuviai ėmėsi su atvykusiais iš Lietuvos. Vieną tokį susitikimą atvaizdavo “Studentų Gairės” pereitais metais. “Darbininkas” pirmasis atkreipė dėmesį į skirtingus to susitikimo ir dialogo partnerius. Komunistinis veikėjas iš Lietuvos su aiškia ideologija, su tikėjimu, kad jo ideologija laimės, ir jis pats angažuoja save aktyviai tos ideologijos propagandai. Nekomunistai prisistatė kaip “pasimetusi karta, neįleidusi giliai šaknų nei Lietuvoje nei Amerikoje” maištaujanti karta; maištaujanti prieš vyresnės kartos lietuviškumą, prieš amerikinę aplinką, prieš komunizmą užtverusį kelią į tėvynę. Tačiau maištaujanti žodžiais, ne darbais, maištaujanti nežinia dėl kokių idealų, kuriais ji pati gyventų. Tai silpni dialogo partneriai šalia ano komunisto. Ir sovietinė spauda sutiko juos kaip palūžusios dvasios žmones, kuriuos betgi dar galima “gelbėti”; tad jiems ir sakė: atvažiuokit, pasikalbėsim, t. y. galite būti medžiaga, tinkama indoktrinacijai. Tai partneriai, kurie dramatiniam, kovos dialogui netinka.
“Mūsų Vyty” Edvardas Kaminskas, jaunosios, gal tos pačios generacijos atstovas, taip pat nesužavėtas tokiais nekomunistiniais partneriais — jų subjektyvumu, naivumu, intelektualiniu paviršutiniškumu ir verkšlenimu. Jis pastebi taip pat, kad esąs kalbėjęs “ir su kitais jaunuoliais, dalyvavusiais panašiuose dialoguose, bet tik šie paėmė tokią poziciją”. Kitaip sakant, ano dialogo partneriai nėra būdingi jaunosios negeracijos daugumai. Tai paguodžianti informacija.
3.
KUO BŪDINGAS jaunosios generacijos žmogus, “Mūsų Vyty” E. Kaminskas toliau pasvarsto nuoširdžiai ir taikliai. “Vienas pagrindinis studento gyvenimo bruožas yra tas, kad jaunuolis išmoksta įvertinti teigimus, atskirti apgaulę nuo tikrovės, melą nuo tiesos”. Kelyje į tiesą jis neapkenčia propagandos, svetimų interpretacijų komentarų, kurie tiesą užtušuoja ar perkreipia. Jis ieško faktų, kad iš jų pats pasidarytų išvadas. “Žmogus, branginąs tiesą ir jos nuoširdų išpažinimą, gal lengviausiai liks tiesus sau ir kitiems, kalbėdamas tik apie tai, ką jis jaučia, ką jam sąmonė tvirtina.” Tai gal brendimo tarpas. “Bet nenorėčiau, kad būtume amžinai nesubrendę žmonės. Brendimo procesas turės pasibaigti, “pasimetusi karta” turės surasti save.’”
Dėl tos kartos santykių su vyresniąja: “Kiekvieną kartą, kada aš ją sutikdavau asmeniškai ir informaliai, kada nebuvo užsėdama ant “inspiracinio” arkliuko, aš pajusdavau tą tipišką didelį nuoširdumą ir meilę mums. Tada, kada aš klausdavau apie tai, kas įvyko, ir klausydavau jų, aš pergyvenau jų viltis, jų darbus, jų nepasisekimus, jų laimėjimus, tada aš jausdavaus jų dalis ir gailėdavaus, kad negyvenau jų laikais. Jų laikai baigiasi; mūsų tautos istorijos dalis tampa pamažėle nebylė; ji teturi vienus klausytojus — mus. Ar subręsime, kol dar nevėlu, ar užmegsime šį dialogą, ar pradėsime suprasti, kas yra svarbu (pvz. ką tas lietuviškumas reiškia), ar rasime tenai savo identiteto dalį? “No man is an island”.
Kaip pertvarą tarp studentų ir vyresnės kartos autorius nurodo dar dvi specifines šiam laikotarpiui žymes. “Gaila, per visą išeivijos laikotarpį jie (studentai) sutiko daug žmonių, kurie nedavė jiems faktų, kurie valandų valandomis, metų metais vežė jiems didelius krovinius pateisinimų, samprotavimų, interpretacijų ir vizijų. Iš karto su liūdesiu, vėliau su ironija jis priprato nurašyti šias pastangas kaip... apgaulę. Į jį buvo kreiptasi kaip protaujantį žmogų, bet dažnai tie, kurie į jį kreipėsi, jau buvo išdavę akademiš-kumą”. — Taigi viena specifinė aplinkybė — studentas įpratintas tikėti “faktais”, kuriems jis pats darosi “interpretacijas”. Tokia dabar yra populiari atmosfera, kuri palaiko tikėjimą, kad mokykla, spauda pateikia jaunam žmogui faktus, o jau jis pats imasi faktus analizuoti ir daryti sprendimus (Silpnoji šio “tikėjimo faktais” pusė yra ta, kad ir mokykla ir spauda yra tik tariamai objektyvūs faktų pristatytojai; subjektyvumas reiškiasi iš tikrųjų jau pačius faktus atrenkant ir juos referuojant, dažnai tik su 50 procentų tiesos, anot Counterattack, sugretinusio, kaip studentų demonstraciją Washingtone prieš antiamerikinei veiklai tirti komisiją aprašė “N.Y. Times” ir “Daily News). Antra aplinkybė — vyresnės kartos žmonių socialinio gyvenimo sąlygų įtakoje nuintelektualėjimas (“akademiškumo išdavimas”), dėl kurio vyresnieji nustoja buvę autoritetais akyse jaunesniųjų, gyvenančių mokyklos atmosfera, galvojančių jos moksline metodika. Tai yra rimti ir labai dėmesio verti kliuviniai dviejų kartų santykiuose. Pastarasis (nuintelektualėjimas) yra taip pat didžiausias kliuvinys kultūrinei pažangai, įmanomam visuomeniniam sugyvenimui ir veiklos vienybei; kliuvinys iš viso bet kokiam pozityviam veikimui; tas nuintelektualėjimas, minties suseklėjimas verčia kartoti be įsigilinimo, be kritiško vertinimo magiškus žodžius, bet nepaisyti žodžių pavertimo gyvenimu, savais darbais. Nuintelektualėjimas yra viena iš didžiausių priežasčių, kodėl ir magiškasis žodis “vienybė” nevirsta gyvenimu.
4.
Vienybės klausimas vyresnės kartos žmonių tarpe ir vėl buvo gausiai kartojamas. Belieka suminėti išvadas, kurias priėjo tie, kurie rimtai jį spaudoje svarstė. Buvo kalbama apie dvejopas vienybės formas: apie bendrą politinę vadovybę, apie įvairių organų darbų derinimą, apie darbų vienybę. Dėl vienos vyriausios politinės vadovybės “Lietuvių Dienose” L. Dambriūnas skelbė išvadą: “Tokiu atveju turime konstatuoti, kad arba dabartinės politinės grupės morališkai nėra priaugusios politinei vienybei sudaryti, arba jos netiki tokios vadovybės svarbumu, būtinumu, arba pagaliau galioja ir abi prielaidos. Jeigu taip, nėra kitos išeities, kaip laukti atėjimo naujos generacijos, kuriai šis darbas gal būt seksis geriau.”
“Lietuvių Dienose” buvo sustota ir prie antros vienybės formos — darbų vienybės. Redakcijos klausiamas dr. D. Krivickas atsakė: “Turint galvoje, kad lietuviai turi vieningą reprezentaciją (Pavergtos Europos seime lietuvių delegaciją, kurioje dalyvauja vilkinių grupių, o taip pat frontininkų ir Talkos žmonės. Red.), Politinių grupių konsolidacijai galėtų gerai patarnauti sutartinis kai kurių darbų atlikimas; gal tada palaipsniui galima būtų prieiti ir prie vieningo organo sudarymo”. — Dr. V. Vardys tuo pačiu klausimu: “Visos grupės, tiek vilkinės, tiek nevlikinės, atlieka daug naudingo ir pozityvaus darbo, kai tik to nori. Tokiu darbo pagrindu vienybė yra visada galima. Ji reikštųsi darbų koordinacija. Tačiau Vliko žmonės, kai Chicagoje buvo kviesti tokiam bendram darbui, atsisakė “(New Yor-ke — taip pat!)...” Taigi tegu vienybės ragintojai įtikina Vliką, kad reikia vienybės.” — Tuo pačiu bendro darbo vienybės klausimu prašneko ir Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas J. Matulionis, buvęs ir Vliko pirmininkas, „Tėviškės Žiburiuose”. Jis paskelbė bendruomenės valdybos pastangas surasti tokių vienybę konkrečiam uždaviniui — Lietuvos okupacijos sukakties proga surengti bendrą politinių grupių, bendruomeninių organizacijų ir atskirų veikėjų konferenciją, kuri pademonstruotų bendrą nusistatymą dėl okupacijos. J. Matulionis pranešė, kad šiam sumanymui buvo pritarę diplomatai, “tvirtai ir be jokių rezervų buvo pasisakę už konferenciją” frontininkai ir Talka, bet pasipriešino... Altas; tada prie jo prisidėjo Vilkas, ir visa vienybės akcijos idėja buvo palaidota.
5.
Vienybės pritrūksta ir tarp Alto bei Vliko pareiškimų. Alto vykdomasis komitetas vasario 6 paskelbė dėl Lietuvos atstovybės likimo Brazilijoje: “...Žinia apie Lietuvos, Latvijos, Estijos pasiuntinybių uždarymą nepasitvirtino. Jos nėra uždarytos. Jei tokių pavojų iškiltų, Altas painformuos visuomenę ir duos sugestijų kaip į tai reaguoti.” Tuo pat metu Vlikas dėl to paties reikalo: “Šį komunikatą skelbiant, Lietuvos, Latvijos, Estijos pasiuntinybių diplomatinio pripažinimo siaurinimo klausimas tebebuvo svarstymo stadijoje. Svarbu, kad visų kraštų lietuvių bendruomenės, politinės, religinės, ekonominės, kultūrinės ir kitokios organizacijos, o taip pat atskiri asmens, tuoj siųstų telegramas ir laiškus oro paštu”.
Dar keisčiau krinta į akį vienybės nebuvimas to paties “veiksnio” pareiškimuose visuomenei. Dėl Vasario 16 Alto vykdomasis komitetas sausio 24 atsišaukime skelbė: “Jų (Sovietų) rezoliucija, įteikta pereitojo rudens sesijoje, bus svarstoma, kai vėl susirinks Generalinė Asamblėja kovo 7... Minėdami Vasario šešioliktąją privalome reikalauti, kad debatuojant kolonizmo klausimą Jungtinėse Tautose būtų apsvarstytas ir Sovietų tironijos siautėjimas Lietuvoje ir kitose Rytų ir Centro Europos šalyse”.
Tas pats vykdomasis komitetas vasario 14 pareiškime visuomenei dėl Vasario 16 jau rašė kitaip: “Bet ar kolonizmo debatai atsinaujins, vėl susirinkus New Yorke 99 tautų atstovams, šiandien to niekas nežino... Todėl atrodo, kad bus tikslingiau mums, Amerikos lietuviams, Vasario šešioliktosios minėjimų rezoliucijose bei pareiškimuose statyti pirmon vieton bendrąjį Lietuvos laisvės reikalą”.
Pirmąjį atsišaukimą rašant, sovietinis kolonizmo deklaracijos siūlymas jau seniai buvo atmestas ir priimta Azijos - Afrikos tautų pasiūlyta deklaracija, taigi klausimas jau buvo baigtas, ir Alto sugestijos šovė pro šalį, reikėjo tada antro atsišaukimo.
6.
Jei apžvalgininkas turėtų baigti savo darbą dar ir ‘moralais”, tai jam beliktų maždaug taip sumuoti:
— Galima apie „santykius su kraštu” spaudoje kalbėti ir mažiau — tada būtų ir erzelio tarp saviškių mažiau; bet veikti prieš okupanto kolonizacines, rusifikacines ir ateistines užmačias galima būtų ir daugiau — tada ir paramos Lietuvoje einančiai kultūrinei rezistencijai būtų daugiau.
— Ne visi, kurie laiko save pašauktais “ryšininkais su kraštu”, tikrai toki yra.
— Kalbant apie „kultūrinį bendravimą su kraštu”, aktualu kalbėti ir apie „kultūringą bendravimą“ tarp lietuvių čia. Apie tilto statybą tarp dviejų generacijų prašneko jaunieji, kurie savęs ieško ir ima susirasti, bet kliūtis iki tilto turi šalinti vyresnieji nemažiau. Tenka toliau stebėti šią statybą.
— Norintiem, kad būtų pastatytas ir politinės „vienybės tiltas” reikia ne žodžių, bet darbų — pagal šv. Mato surašytą įspėjimą: ne tas įeis į dangaus karalystę, kuris kartoja „Viešpatie, Viešpatie”, bet tas, kuris vykdo mano Tėvo valią..
— Kelyje į „tiesą”, apie kurią kalbėjo jaunesnės kartos atstovas; kelyje į „laisvę”, apie kurią kalbėjo vyresniųjų atsišaukimai; kelyje į „lietuvybės išlaikymą”, apie kurį visi ir visur pakalba, — bus daugiau nueita, jei žodis nebus piktnaudojamas, jei jis bus paprastas, netuščiažodžiaujantis, aiškus, tiesus, nuoširdus, pagal Fausto Kiršos patarimą, tartą dar nepriklausomos Lietuvos gyvenimui: tegul valiavimų tų bus mažiau, tegul mažiau bus grimo...
