Partizanai: Istorija ir dabartis

Lietuviai ir demokratų partija

MAŽUMŲ VAIDMUO AMERIKOS POLITIKOJE

Tomas Remeikis

Bendrais bruožais kalbant, Amerikos tautinės mažumos savo interesus gina dviem būdais: aktyvia veikla pagrindinėse politinėse partijose ir taip vadinamu “lobbying” (įtaka), t. y. ekstralegaliniu valstybės pareigūnų įtikinėjimu ir spaudimu. Vartojamas metodas priklauso nuo mažumos dydžio, susiorganizavimo ir socialinio-ekonominio portreto. Juo mažesnė grupė, juo ji daugiau priversta naudotis “lobby” veikla, nes Amerikos rinkiminė sistema pagrįsta teritoriniu atstovavimu, kuris neleidžia proporcinės reprezentacios rinktose pozicijose.

TOMAS REMEIKIS

Illinois universitete baigia rašyti disertaciją politinių mokslų daktaro laipsniui gauti. Jo straipsnių dažnai pasirodo akademinio jaunimo žurnaluose. Jaunosios kartos intelektualas ir visuomenininkas, ypač žinomas savo veikla skautų akademikų tarpe ir Lietuvių Studentų Sąjungoje JAV.

Lietuvių Amerikoje atveju, galima teigti, sėkmingiausias interesų gynimo kelias yra neformalaus spaudimo ir socialinių kontaktų kelias. Visos Amerikos mastu lietuviai sudaro užtektinai imponuojančio dydžio grupę, į kurią Amerikos politikai jau kreipia dėmesio. Kadangi ir daugelio kitų Rytų Europos mažumų interesai dažnai sutampa su lietuvių, Amerikos politikas, ignoruodamas lietuvių pageidavimus, dažnai gali užsitraukti ir kitų mažumų nemalonę. Kersteno Komiteto sudarymas yra geriausiai žinomas tokios ekstralegalinės įtakos rezultatas.

Sėkmingiausi tautinių interesų gynimui partijos kanalai randami lokalinėje Amerikos politikos plotmėje. Amerikos politinių partijų organizacijos tarnauja kaip pagrindiniai kanalai mažumų socialiniam, politiniam kilimui, jų pagrindinių kasdieninių reikalavimų užtikrinimui. Politinės partijos nacionaliniu mastu tampa suinteresuotos mažumomis tik rinkimų metu, kada joms reikalinga mobilizuoti mažumas savo interesams. Partijos todėl suteikia mažumų vadovams galimybę išreikšti savo nuomones ruošiant partijos programas ir paprastai į jas inkorporuoja keletą mažumų remiamų principų. Realiai žvelgiant, tuo ir baigiasi mažumų įtaka per politines partijas nacionalinėje plotmėje.

LIETUVIAI IR DEMOKRATŲ PARTIJA

Mažumų ir tautybių skyriai tautiniuose komitetuose

Mažėjanti imigracijai, imigrantų vaikams bei anūkams kylant į geresnes socialines policijas, tautinių mažumų politinis sąmoningumas ne mažėja, bet didėja. Antrosios kartos tautinių mažumų vadovai būna užtektinai išsilavinę ir labiau sąmoningai supranta savo interesus ir jų pasiekimo būdus. Jie pajėgia išvystyti didelį spaudimą, reikalaudami, kad partijos patenkintų jų interesus. Ta naujoji imigrantų karta, turėdama jau išsilavinusių ir kvalifikuotų žmonių įvairioms politinėms pareigoms, atsiduria pozicijoje, iš kurios gali efektyviai daryti įtakos partijų vadovybėse.

Lyg ir pripažindamos spaudimus, kylančius iš tautinių, rasinių ir religinių mažumų, Amerikos partijos bent nuo 1946 m. į savo centrinę organizaciją įvedė skyrius, kurie rūpinasi mažumas mobilizuoti partijos naudai. Be to, jau vien tik apie tautines mažumas kalbant, jokia partija jų negali ignoruoti, nes jos sudaro apie 20% Amerikos balsuotojų. Todėl ir respublikonai ir demokratai turi savo tautybių skyrius prie nacionalinių komitetų.

Nuo maždaug 1948 m. rinkimų Amerikos partijos progresyviai daugiau ir daugiau dėmesio skiria mažumoms. Nacionalinio komiteto biurokratija ir organizacija, susijusi su mažumų reikalais, buvo plečiama. Šioje srityje ypatingai daug pasidarbavo respublikonai, padarydami tautybių skyrių nuolat veikiančiu organu. Demokratai savo tautybių skyrių suaktyvina tik rinkiminiais metais. Respublikonai, siekdami atplėšti didesnį mažumų balsuotojų skaičių nuo “Roosevelto koalicijos”, ypatingai išvystė veiklą mažumų tarpe, kai tuo tarpu demokratai, pasitikėdami savo socialinės-ekonominės politikos patrauklumu, socialiniai blogiau stovinčioms Amerikos mažumoms, o taip pat pasikliaudami vietinių demokratų “mašinų” sugebėjimais mažumas išlaikyti demokratų tarpe, mažiau kreipė dėmesio į mažumas. Bet po 1952 ir 1956 m. pralaimėjimų, kurių metu Roosevelto sulipdyta koalicija ėmė byrėti, demokratai vėl pradėjo daryti tiesioginius bandymus išlaikyti mažumas savo tarpe.

1956 m. rinkiminės kampanijos eigoje demokratai išplėtė savo tautybių skyrių ir paskyrė Michigan gub. G. Mennen Williams pirmininku. Michael Ciepliński iš New Yorko jau nuo 1948 m. buvo skyriaus direktorium. Lietuvius atstovavo dr. P. Grigaitis, M. Kižyte, A. Varnas. Tie patys žmonės lietuvių interesais prie tautybių skyriaus rūpinasi ir 1960 m.

Kokios to skyriaus funkcijos? Per šį skyrių Demokratų partijos vadai yra informuojami apie mažumų nuotaikas, jų pageidavimus ir reikalavimus. Iš kitos pusės, per šį skyrių Demokratų partija gali pasiekti ir mažumų narius. Mažumams leidžiami specialūs pranešimai ir brošiūros, stebima, kad mažumų žmonės registruo-tųsi balsuoti (mažumos paprastai negausiai registruojasi) ir bendrai per savo tautybės direktorius prieinama prie tautybių spaudos.

1956 m. rinkimų metu lietuvių sekcija nuveikė nedaug. Tada tautybių skyrius paruošė svarbesnėm tautybėm įvairius sąrašus, bendradarbiavo su maždaug 500 laikraščių ir bandė užmegzti ryšius su tautybių vadovais.

Šių metų rinkimai

1960 m. rinkiminei kampanijai dar tik prasidedant, demokratų prezidentinis kandidatas sušaukė mažumų konferenciją Hyannisport, Mass., rugpiūčio pradžioje, kurioje dalyvavo per 50 atstovų. Lietuvių atstovais buvo adv. John Grigalus, senas Kennedy pažįstamas, šiuo metu einąs Massachusetts valstijoj state’s attorney padėjėjo pareigas, M. Kižytė, A. Varnas ir dr. P. Grigaitis. Konferencijoj Kennedy išdėstė savo užsienio politikos pažiūras, užtikrino, kad nesutinka su status quo Rylų Europoje, ir turėjo spaudos konferenciją. Kennedy paprašė, kad kiekviena tautybė paruoštų trumpą memorandumą, išdėstantį grupės pageidavimą, o lietuvių grupei pareiškė, kad “mūsų platformoje pasižadėta pagreitinti visomis garbingomis ir atsakingomis priemonėmis tą dieną, kada Lietuvos vyrai ir moterys, kartu su kitomis laisvę mylinčiomis tautomis Baltijos srity vėl gyvens laisvėj ir teisėtume” ir kad jokiu būdu nesutiks su status quo Rytų Europoje.

1960 m. rinkimuose demokratų vadovybė labai vikriai kreipėsi į tautybių atstovus, patvirtino savo nusistatymus įvairiais tautybėm rūpimais klausimais, išklausė jų pageidavimų. Žinoma, sunku pasakyti iki kokio laipsnio ši konferencija ar tautybių skyrius nustato ar pakreipia partijos vadovybės politiką. Tačiau viena yra aišku — partijos vadovybė yra linkusi išklausyti tautybių reikalavimus ir daugumoje atvejų juos net viešai iškelti ir paremti. Tuo būdu tautybių skyrius prie Demokratų nacionalinio komiteto tampa dar vienu kanalu lietuvių interesams pristatyti ir ginti. Iš lietuviško taško žiūrint, tai labai teigiamas reiškinys. Iš kitos pusės, ir Demokratų partija per šį skyrių sudarė sau geresnes garantijas, jog lietuvių kilmes piliečiai pabalsuos už demokratų kandidatus. “Ranka plauna ranką” yra vienas iš pagrindinių Amerikos politinio proceso principų.

“Nepolitiniai” piliečių komitetai

Demokratų centriniai organai ir kitais būdais bando paveikti mažumas savo programa. 1960 m. rinkimų metu, kaip ir kitais rinkiminiais metais, buvo sudarytas vadinamų piliečių organizacijų tinklas Kennedy kandidatūrai remti. Su žinomų lietuvių demokratų veikėjų pagalba ir iniciatyva tokių lietuvių “nepolitiniai” skyriai Kennedy kandidatūrai remti buvo įsteigti didesnėse lietuvių kolonijose. Tokiems skyriams koordinuoti ir rinkimų centro instrukcijom bei informacijai perteikti, o taip pat lietuvių rinkiminės akcijos strategijai ir taktikai nustatyti Čikagoje veikė centrinis komitetas — Lithuanian American Committee for John F. Kennedy. Jam pirmininkavo K. Žirgulis, o į vykdomąjį komitetą įėjo žymesnieji lietuviai demokratai — A. F. Wells, J. Juozaitis, J. T. Zuris, dr. P. Grigaitis ir kiti.

“Nepolitiniai” piliečių komitetai yra pagalbiniai rinkiminės kampanijos organai. Jie neturi jokios rolės demokratų politikos ar strategijos nustatymui. Lietuvių atveju centrinis komitetas Čikagoje formuluoja rinkiminę strategiją lietuvių tarpe. Kokia tad yra nauda lietuviams organizuotis ir remti kandidatus, jei neturi ypatingo balso, nustatant partijos politiką? Nauda atsiranda po rinkimų, kada laimėjęs kandidatas retai neatsilygina kokiu nors būdu tiems žmonėms, kurie padėjo jam rinkimus laimėti. Per tokius žmones atsiranda galimybės sudaryti kontaktus, pasidaro prieinami partijos vadovai. Visa tai nepaprastai reikalinga, kada lietuviai bando savo reikalus ginti ar kongrese, ar tai prezidentūroje, ar tai vietinėje politikoje.

EUROPOS IR AMERIKOS PARTIJŲ SKIRTINGUMAI

Europoje partijos programa yra veiksmo planas, Amerikoje — partiją sudarančiųjų interesų apjungimas

Partijų platformos

Paprastai europietis interpretuoja Amerikos partijų platformas europietiškų partijų programų mastu. O tai yra didelė klaida. Jei Europoj partijos programa, sakysim, socialistų, priimama kaip veiksmo planas, kuris beveik kaip taisyklė vykdomas partijai rinkimus laimėjus (plg. Anglijos darbiečių programą ir veiksmus), tai Amerikos partijų programos atlieka kitą funciją- Jos apjungia partiją sudarančių interesus, konsoliduoja tuos interesus rinkiminei kampanijai, ir dėl to yra labai bendrinio pobūdžio. Dėl to partijai laimėjus, jos programa gali būti tik iš dalies įgyvendinama. Todėl ir abiejų didžiųjų Amerikos partijų platformos paviršutiniškai atrodo labai panašios. Tokios jos ir yra, jei į jas giliau nepažvelgiama. Nežiūrint to, kad tikri esminiai skirtumai tarp demokratų ir respublikonų platformų egzistuoja. Partijų platformos dėl savo bendrumo ir abstraktumo neišreiškia partijų savitų pažiūrų įvairiais klausimais. Galėtume pasakyti, jog respublikonus charakterizuoja “individualinės laisvės” principas, gi demokratus “socialinės gerovės” principas. Tie principai yra pagrindas skirtingam partijų praktikavimui įvairioms visuomenės dalims ir skirtingam valdžios rolės visuomeniniame procese supratimui. Demokratai iškelia federalinę valdžią kaip pagrindinį veiksnį, gi respublikonai tai programai vykdyti labiau nori remtis valstijų ir vietinės valdžios organais.

Dabar pažvelkime, kokiu būdu Demokratų partija suformuluoja savo “oficialų” veidą ir kokią rolę partijos platformos sudaryme vaidina lietuviai.

Amerikos partijos platforma yra pagrindinis visuomenėje egzistuojančių interesų derinys. Šis derinys yra suformuluojamas prieš nacionalinę partijos konvenciją. Tą uždavinį atlieka specialus organas, kurį sudaro nacionalinis komitetas. Sudarytasis organas išklauso įvairių sričių žinovų ir grupių atstovų pasiūlymus. Tokiu būdu įvairios interesinės grupės turi progą išvystyti didžiausią įtaką platformos formulavimui. Ir lietuviai tiek respublikonų, tiek demokratų atveju gina savo interesus platformos komitete.

Lietuviai platformų formulavime

Čia jau galima pastebėti vieną ypatingą žymę: lietuviai prieš demokratų ir respublikonų komitetus reiškiasi ne kaip demokratai ar respublikonai ar politinių Amerikos lietuvių klubų atstovai, bet kaip lietuvių interesinė grupė. Specifiniai, ši interesų grupė yra ALT-as, kuris per savo sekretorių dr- P. Grigaitį paprastai pristato ir respublikonams ir demokratams identiškus pasiūlymus, liečiančius pagrindinius Lietuvos laisvės reikalus. Nenuostabu, kad abiejų partijų platformos lietuvių reikalu esmėje būna tos pačios.

Kiek partijos kreipia dėmesio į interesų pageidavimus, matome 1956 m. demokratų platformoje. Platformos komitetui per ALT-to sekretorių dr. P. Grigaitį buvo pateikta visa eilė pasiūlymų, kurių keletas buvo parafrazuoti ir įtraukti į platformą, štai viena demokratų partijos 1956 m. platformos ištrauka. Toliau skliaustuose originalus ALT-to pasiūlymas demokratų platformai.

“We rededicate ourselves to the high principle of national self-determination, as enunciated by Woodrow Wilson, whose leadership brought freedom and independence to uncounted millions. It is the policy of the Democratic Party, therefore, to encourage and assist small nations and all peoples behind the Iron Curtain and outside in the peaceful and orderly achievement of their legitimate aspirations toward political, geografical, and ethnic integrity...” (The Democratic Party reiterates its pledge to uphold the right of national self-determination as a universal principle, first proclaimed by President Wilson and subsequently adopted by all the civilized world and incorporated in the Charter of United Nations. This basic right should be granted to every nation imprisoned within the communist empire in Europe and Asia and also to the nations struggling for liberty in other regions of the world). Demokratų platformos tekstas yra aiški ALT pasiūlymo parafrazė. Tokių parafrazių randame ir daugiau.

Šių metų platforma

Ruošiant 1960 m. demokratų platformą, taip pat per ALT-tą buvo pasiųsti memorandumai Demokratų regioninei konferencijai Detroite, nacionaliniam komitetui ir platformos komiteto pirmininkui Chester Bowles. Rezultatai šiais metais abiejų partijų platformose tie patys: Rytų Europos problema specifiškai vos užsiminta, nors abi partijos plačiai kalba apie santykius su komunizmu.

Lietuviai turi galimybę ginti savo interesus ir per demokratų ir per respublikonų platformas. Bet turint minty platformų politinę funkciją, galima suabejoti platformose išreikštų nusistatymų politiniu svarbumu. Tačiau, nors partijų pažadai lieka dažnai nerealizuoti, tie pažadai ir nusistatymai yra reikšmingi kitu atveju: jie formuoja tam tikrą] pažiūrą į Rytų Europos sutvarkymą — esame išskiriami iš Rusijos ir mums pripažįstama bent moralinė teisė į nepriklausomą gyvenimą. Kadangi platformų tekstai plačiai paskleidžiami rinkimų metu, galima teigti, kad pozityvus nusistatymas Rytų Europos klausimu yra nemažas laimėjimas laisvųjų lietuvių propagandiniame kare.

Nors lietuvių įtaka ir sėkmingai pasireiškia rinkiminės platformos formulavime, betgi yra svarbesnių demokratų partijos organų, nustatančių partijos politiką, į kuriuos nėra daroma jokia įtaka. Turiu minty Demokratų patariamąjį nacionalinį komitetą (The Democratic National Advisory Council), kuris apjungia žymiausias partijos figūras politinės krypties nustatymui, opozicijos kritikai. Panašų organą turėjo ir Respublikonų partija, kada prieš 1960 m. konvenciją buvo sudarytas komitetas suformuluoti partijos programą sekančiam dešimtmečiui. Tas komitetas, pavadintas Republican Committee on Program and Progress, turėjo didelę įtaką nustatant Nixono programą ir partijos platformą. To komiteto padalinio, kuris svarstė Amerikos saugumo ir taikos programą, vicepirmininku buvo Lev. Dobriansky, Georgetown universiteto profesorius ir Ukrainiečių kongreso pirmininkas. Tokią strateginę poziciją užėmęs ukrainietis galėjo padaryti didelę įtaką respublikonų užsienio politikos nustatyme. Lietuviai, deja, iki šiol dar nepajėgė bet kurios partijos strateginėje pozicijoje įtaisyti žmogaus, kuris įtakingai dalyvautų partijos politikos nustatyme. Kol kas turime veikti netiesioginiai — per kontaktus su mums palankiais partijos vadovais.

AMERIKOS LIETUVIŲ POLITINES ORIENTACIJOS BRUOŽAI

Kokie veiksniai kreipia Amerikos lietuvį į vie.ią ar kitą politinę partiją

Amerikos lietuvių politinę orientaciją nustatė ir dar nustato bent trys veiksniai: socialinė-ekonominė lietuvių padėtis, jų sąmoninga valstybinė filosofija (“welfare” valstybei prieš individualizmą), valstijų teisės ir politinės partijos pozicija Rytų Europos klausimu. Bent šių trijų veiksnių saviveika kreipė lietuvį į vieną ar į kitą politinę partiją. Jeigu sociališkai-ekonomiškai blogiau stovėjusiai senajai lietuvių imigrantų kartai federalinės valdžios tiesioginis įsikišimas į socialinį ir ekonominį krašto gyvenimą reiškė socialinį gerbūvį, tai naujajai ateivijai, kuri ekonomiškai iš karto geriau įsitaisė, vidaus politikos klausimai nerūpi. Jai dėmesio centre užsienio politika. Ir tai suprantama. Naujasis ateivis pirmoje eilėje politinis pabėgėlis ir tik antroje — imigrantas. Nenuostabu, kad ir naujųjų ateivių dominuojama spauda terašo beveik vien užsienio politikos klausimais.

Ankstesnieji imigrantai

Ankstesniųjų lietuvių imigrantų karta buvo viena iš lojaliausių vadinamosios “Roosevelto koalicijos” grupių iki maždaug 1950 m., kada toji koalicija pradėjo byrėti. Šį irimo procesą ypatingai pagreitino Eisenhowerio asmenybė, kuri atrodė esanti virš partijų. Dalis “senųjų” lietuvių demokratų balsavo už Eisenhowerį. Čia spausdinamoji statistinė lentele (lentelė įdėta 39 puslapyje) rodo Eisenhowerio asmenybės patrauklumą, ypatingai lietuvių apgyventame Marquette Parko rajone Čikagoje. Lentelė iškelia ir įdomų klausimą:    kodėl Čikagos Bridgeporto lietuviai ir toliau pasiliko stiprūs demokratų rėmėjai? Čia kaip tik iškyla socialinio-ekonominio klausimo reikšmė politikoje.

Kurie pažįsta Bridgeporto ir Marquette Parko lietuvių apylinkes, turės pripažinti, kad jos labai skirtingos. Bridgeporto apylinkės gyventojai yra daug žemesnėje socialinėje-ekonominėje padėtyje negu Marquette Parko. Galima teigti, kad Bridgeportas dar tebėra senųjų imigrantų rajonas, žemesnės vidutinės klasės, kai tuo tarpu Marquette Parkas jau yra vidutinės ar net aukštesnės vidurinės klasės gyventojų rajonas, antros-trečios lietuvių amerikiečių kartos gyvenvietė. Nuo tokių socialinių-ekonominių skirtumų gerokai priklauso ir partiniai skirtumai. Jei senoji ir jų vaikų karta buvo demokratai, tai socialiniais-ekonominiais sumetimais (kaip kad dar ir dabar yra Bridgeporte lietuviai), tai šiandien daugiau pasiturinti vidurinės klasės antroji ir trečioji lietuvių karta tampa daugiau ir daugiau respublikoniškų pažiūrų. Su socialinio-ekonominio statuso kitimu kinta ir demokratų partijos patrauklumas.

Nežiūrint ekonominių ir socialinių veiksnių svarbumo, Amerikos lietuvis taip pat buvo ir yra savotiškas nacionalistas, nes kada kandidatais išstatomi lietuviai, nežiūrint kuriai partijai priklausytų, lietuvių gyvenamose vietose jie gauna lietuvių balsus. Tai ypač ryšku Čikagoje, kur Respublikonų partija, daugiau palaikydama lietuvių kandidatus, pajėgė pabraukti net lietuvių demokratų balsus. Olio ir Brenzos vardai yra įtikinantis pavyzdys. Būdami respublikonais, jie gaudavo daugumą lietuvių balsų, nors didelė dauguma lietuvių buvo demokratai. Bet taip buvo lokalinėje plotmėje. Nacionalinėje plotmėje tie patys lietuviai buvo geri demokratai.

Reiškia, lietuviai padalina savo balsus tarp partijų tautiniais sumetimais. Pažvelkime į lentelę, kuri vaizdžiai rodo, kad lietuvis demokratas A. Kumskis gavo daugiau balsų negu jo partijos vadas Adlai E. Stevensonas demokratiškame Bridgeporte ir respublikoniškame Marquette Parke.

Į Laisvęžurnale (1959 m. nr. 19/56) kolega L. Valiukas, rašydamas apie lietuvių veiklą Respublikonų parlijoje ir pasiremdamas Marquette Parko apylinkės lietuvių balsavimo statistika, teigė, kad lietuvių perėjimas į respublikonų pusę turėtų būti pastebimas ir kitose vietose, nes Čikaga esanti demokratų tvirtovė. Pagrindine tokio lietuvių partinio persiorientavimo priežastimi nurodė, “jog respublikonai yra labiau pajėgūs vesti kovą prieš komunizmą ir niekad nesusikampromitavo santykiuose su naminiais ar tarptautiniais komunistais.” Nors ir neturėdamas davinių apie lietuvių partinę afiliaciją kitose apylinkėse, drįstu nesutikti su kol. L. Valiuko interpretacija. Kiek tai liečia Marquette Parko lietuvių respublikonėjimą — yra tiesa. Bet tuo remiantis dar negalima teigti, kad panašus respublikonėjimas vyksta visur. Tai patvirtina ir tos pačios Čikagos Bridgeporto lietuvių pavyzdys. Reikia daryti kvalifikuotą teigimą — respublikonėjimas vyksta tik tam tikruose lietuvių sluoksniuose. Šitokiu moderuotu teigimu taip pat pripažįstama, kad politinė orientacija yra nustatoma kelių veiksnių, iš kurių socialinis-ekonominis yra vienas iš svarbiausių. Todėl netikslu politinės orientacijos kitimą aiškinti vien tik respublikonų sugebėjimu kovoti prieš komunizmą. Čia kolega Valiukas mato situaciją subjektyviai. Būdamas pats naujasis ateivis, natūraliai sprendžia partijas pagal jų užsienio politiką. Galima būtų pridėti, jog Marquette Parko respublikonėjimo priežastimi yra ne vien tik socialiniai-ekonominiai reiškiniai, bet iki tam tikro laipsnio ir lietuvių nacionalizmas. Čikagos respublikonai yra buvę duosnesni lietuviams kandidatams, todėl Čikagos politinių partijų veikėjai interpretuoja Marquette Parko respublikonėjimą kaip reakciją prieš nepalankią demokratų “mašinos” politiką. Noriu tuo stipriai pareikšti, kad kol. L. Valiuko interpretacija yra labai simplifikuota ir gerokai iš politinio taško parašyta.

Naujieji ateiviai

Pažvelkime kiek iš arčiau į naujųjų ateivių politinę orientaciją. Nėra patikimų davinių naujųjų ateivių (kurių didelė dauguma jau piliečiai) politinėms pažiūroms nusakyti. Yra viena tik aišku, kad užsienio politika jiems yra svarbiausia. Dėl to, spėčiau, daugiausiai naujieji piliečiai yra pakrypę į respublikonus. Kodėl? Pirmoje vietoje naujųjų ateivių galvosenoje, kuri taip dažnai pasireiškia spaudoje ir privačiuose pasikalbėjimuose, Roosevelto užsienio politika yra pagrindinė Lietuvos nelaimės priežastis, t. y.,

Rooseveltas Lietuvą pardavė bolševikams. Toliau, naujiesiems ateiviams komunizmas yra didžiausias priešas, todėl ir tie, kurie kiečiausiai su juo kovoja, nesvarbuar Amerikoje ar kur kitur, yra didžiausi “lietuvių tautos draugai”. Taip McCarthy, Knowlandas, Taftas — visi respublikonai — naujųjų ateivių herojai, buvo izoliacionistai. Eisenhowerio prižadai 1952 m. išlaisvinti pavergtas tautas irgi be abejo prisidėjo prie respublikonų antikomunistinio veido išvystymo. Ypatingai mūsų dešiniųjų pažiūrų žmonės, kurie savo pasaulėžvalga yra mažiau susirūpinę vidaus politikos klausimais ir kreipia savo dėmesį į komunizmą kaip jų pasaulėžvalgos antitezę, neišvengiamai gėrėsis respublikonų užsienio politika, visai net nekreipiant dėmesio į tos politikos pagrindines prielaidas ir Respublikonų partijos užsienio politikos istoriją, kuri yra paženklinta aiškiu izoliacionizmu. Nėra per daug ko stebėtis, kad tautininkų krypties Dirva bei katalikiškasis Darbininkas, nors ir ne taip ryškiai, yra respublikonų pusėje.

Iš kitos pusės tie, kurie Demokratų politiką interpretuoja Trumano žygiais — Trumano doktrina, Marshall’o planas, Point Four programa, Korėjos karu — tie demokratų užsienio politikoje įžvelgia efektyvią programą prieš komunizmą. Būčiau linkęs spėti, kad užsienio politikos klausimu lietuvių yra daugiau respublikoniškai nusiteikusių.

Drįstu teigti, kad mūsų spaudoje nėra buvę Amerikos policinių partijų užsienio politikos analizių. Partijų nusistatymas tarptautiniais klausimais yra vertinamas paviršutinišku, gerokai emociniu atžvilgiu. Gaila, kad šio straipsnio apimtis neleidžia giliau pažvelgti į šią taip svarbią problemą. Lietuviškojo politinio susigrapavimo atžvilgiu, lietuvių politinės partijos, kairieji (socialistai, liaudininkai) yra pakrypę į demokratų partiją, nes jos socialinė programa jiems artimiausia, kai tuo tarpu dešinieji, ypatingai tautininkai, yra respublikoniškų pažiūrų. Senoji lietuvių Tautinė Sąjunga, kuriai priklauso socialiniai geriau įsitaisę lietuviai, kaip Bačiūnas, Olis, yra, galima sakyti, respublikonų “pagelbinė” organizacija. Su šia organizacija artimais ryšiais yra susirišę ir naujieji ateiviai tautininkai. Krikščioniškasis blokas yra turbūt lygiausiai pasidalinęs tarp Amerikos partijų.

Baigiamosios pastabos

Demokratų partija, siekdama suorganizuoti kiekvieną interesinę grupę savo naudai, skaitosi su lietuviais, yra linkusi išklausyti jų pageidavimus ir, reikalui esant, atsilyginti jiems už teikiamą paramą rinkimų metu. Todėl partija tampa dar viena svarbia priemone, kurios pagalba galima prisidėti prie Lietuvos reikalų gynimo. Darbas demokratų partijoje negali pakeisti “lobby” veikimo iš lietuvių pusės, bet be tokio darbo “lobby” veiksmai būtų daug mažiau sėkmingi. Dalyvavimas parti-nėję politikoje iš vienos pusės suteikia galimybę veikti partijos vadovus ir per partiją (ir jos propagandinę mašiną), atitinkamai formuoti Amerikos viešąją nuomonę Lietuvos klausimu. Iš kitos pusės, parama ir darbas partijai užtikrina priėjimą prie įvairių partijos vadovų, iškilus Lietuvą ar lietuvius liečiantiems klausimams. Todėl nėra klausimo apie naudą ir reikalingumą lietuviams dalyvauti Demokratų partijos gyvenime, nors tas darbas yra pagrindiniai pagelbinės reikšmės, ginant lietuvių interesus.

Nors šis straipsnis pasirodo ir po rinkimų, verta vis tiek paminėti porą dalykų apie Demokratų partijos politikos priimtinumą lietuviams. Vidaus ekonominėje ir socialinėje politikoje demokratai yra linkę pabrėžti federalinės valdžios rolę socialinio ir ekonominio gerbūvio užtikrinime. Demokratai nesibijo bandymų, siekia kuo didžiausio ekonominio produktyvumo ir augimo, kas sudaro svarbų pagrindą vystant efektyvų komunizmo sustabdymą — sunaikinimą. Taigi, demokratai yra priešingi konservatoriškam respublikonų nusiteikimui socialinėje ir ekonominėje politikoje.

Užsienio politikoje demokratų partija internacionalistinė. Ji atmeta respublikonų izoliacionizmą Europos reikaluose, atmeta “massive retaliation” doktriną, paskelbtą respublikonų, kurios pagrinde yra senoji izoliacionistinė “Amerika tvirtovė” (Fortress America) pažiūra. Taigi respublikonai, nors ir yra nekompromisiniai nusiteikę komunizmo atžvilgiu, jie yra mažiau linkę su komunizmu kovoti už Amerikos ribų. Mums, lietuviams, tai jau nenaudinga. Juntu, kad iki šiol apie partijų užsienio politiką spręsdavome iš viešų pareiškimų, daugumoje propagandinio pobūdžio, nepažvelgę į tų pareiškimų prielaidas. Toms pagrindinėms Amerikos partijų užsienio politikos prielaidoms turėtume daugiau skirti mokslinio dėmesio, kaip iki šiol, ir tik tokios analizės pasėkoje daryti sprendimus.

LIETUVIAI ČIKAGOS MIESTO IR MASSACHUSETTS VALSTIJOS DEMOKRATŲ PARTIJOJE

Čikagoje

Būdami realistai, vietos demokratų vadovai vienaip ar kitaip visada pripažino kiekvieną tautinę grupę, kuri yra teritoriniai koncentruota ir politiniai sąmoninga. Demokratų partija Čikagoje reguliariai paskiria bent vieną, tačiau neperaukščiausią vietą, lietuvių kilmes kandidatui. Taip, pav., teisėjas Zuris partijos buvo išstatomas kandidatu į miesto teisėjus ir reguliariai išrenkamas.

Paskutiniais metais Zurio vietą užėmė A. Wells, kuris yra gerai užsirekomendavęs, pertvarkydamas Čikagos miesto judėjimo teismą. Įvariais metais įvairiems postams yra kandidatavęs ir A. Kumskis, bet niekada nebuvo išrinktas. Nežiūrint didelių Čikagos lietuvių demokratų pastangų, partija atsisakė išstatyti daugiau ir aukštesniem postam lietuvių. Dėlto lietuvių demokratų tarpe kildavo didelis nepasitenkinimas miesto politine vadovybe. Kada respublikonų partija išstatydavo kandidatais Olį ar Brenzą Čikagos miesto demokratų „mašinai” pamokyti, lietuviai demokratai paremdavo ir lietuvius respublikonus.

Pastebėtina, kad Čikagos demokratų „mašina” neduoda lietuviams tokių postų, kurie turi taip vadinama „patronage” teisę, nes su tokiais postais lietuviai ir kiti galėtų įgauti per didelę įtaką airių dominuojamoje mašinoje. Brenza kaip apskrities iždininkas (County Treasurer) ir Olis kaip sanitarinio distrikto viršininkas (Sanitary District President) kontroliavo vienu metu turbūt bent pusę respublikonų “patronage” būdu paskirstomų darbų ir todėl jie buvo labai įtakingi respublikonų partijoje. Lietuviams demokratams niekada nepavyko gauti tokių pozicijų. Lietuvių demokratų vadai, tačiau, yra aprūpinami labai gerai apmokamais darbais.

Čikagos lietuviai demokratai yra susiorganizavę į Lietuvių Demokratų Lygą, kuriai priklauso visa eile demokratų klubų įvairiose kolonijose, ši organizacija nėra integrali demokratų partijos dalis, bet su ja demokratų vadai skaitosi kaip su lietuvių reikalų gynėja. Tos organizacijos vardas demokratų partijoje nėra labai geras, nes jos vadovai įvairiais asmeniniais sumetimais per gerai nesugyvena. Ši grupė yra ne kartą ir susikompromitavusi, tapdama partijai nelojalia, kada būdavo nepatenkinami jos reikalavimai.

Visa eilė Lietuvių Demokratų Lygos vadų yra taip pat, ir rinkiminių apylinkių vadovais-kapitonais, bet niekada dar lietuvis nepajėgė tapti rinkiminės apskrities (Ward) vadu. Pagrindinė to priežastis: neužtektinai didelis lietuvių skaičius ir kvalifikuotų lietuvių trūkumas. Bet per rinkiminių apylinkių (precinct) kapitonus kiekvienas lietuvis gali gauti „protekcija”, jei kada tokia reikalinga darbų ieškant ar kokiai legaliai problemai iškilus.

Kodėl Čikaga, turėdama tiek daug lietuvių, nepajėgia iškelti lietuvio į aukštesnę politinę poziciją. Dalinį atsakymą rasime A. Rudžio kandidatūros į kongresą istorijoje. Ir demokratai ir respublikonai atsisakė išstatyti Rudį kandidatu į kongresą. Tuomet Rudis, ignoruodamas visas Čikagos politines taisykles, nutarė kandidatuoti kaip nepriklausomas kandidatas. Kaip lentelė Nr. 2 parodo, rezultatai buvo tragiški.

Lentelė nr. 2., JAV Atstovų Rūmų rinkimų duomenys 3 kongresiniame distrikte Čikagoje 1958 m.

Rudžio kandidatūra parodė Čikagos (miesto politikams lietuvių balsų stiprumą. Matome, kad tik dviejose rinkiminėse apylinkėse (59 ir 57 Rudis pajėgė gauti daugiau balsų negu kiti kandidatai. Surinkęs labai mažą balsų skaičių, Rudis įrodė, jog lietuviai tirščiausiai lietuvių apgyventame kongresiniame distrikte neturi net jėgos balanso. Demokratai galėjo laimėti ir be lietuvių pagalbos. Pastebėtina, kad Čikagos lietuviai demokratai kaip tik naudodavo šį argumentą, reikalaudami didesnio lietuvių pripažinimo rinkimų metu. Ir nėra todėl ko stebėtis, kad demokratų vadovybė, gerai žinodama tokius rezultatus, galį drąsiai ignoruoti lietuvių reikalavimus didesniam pripažinimui. (Žinoma, reikia pastebėti, jog inž. Rudžio kandidatūros daug lietuvių, demokratų ir respublikonų, ir neparėmė. Red.)

Rudžio rinkiminė kampanija taip pat parodė, kad lietuviai negali laimėti sau atstovo kongrese be partijos paramos. Todėl galima teigti, jog mes tol neturėsime kongrese lietuvio, kol neatsiras žmogaus, kuris partijos darbe įrodys savo sugebėjimus ir politinį akylumą. Nėra vilties gauti demokratų partijos pritarimo lietuviui kandidatui į kongresą ar net kokiai valstijos aukštesnei pozicijai vien dėl to, kad jis yra lietuvis. Esame per daug maža ir per daug išsklaidyta grupe to tikėlis. Dėl tokios padėties ir vietinėje politikoje lietuvių perspektyvos nėra per geros. Anot Čikagos demokratų vadų, viena priežastis, kodėl lietuvių neiškilo miesto politikoje, yra ta, jog trūksta kvalifikuotų žmonių.

Massachusetts valstijoje

Massachusetts valstijos lietuviai turi vieną iš geriausių politinių organizacijų. Jie yra susiorganizavę ne kaip demokratų partijos klubai, bet kaip piliečių politiniai klubai, kurie, tačiau, faktiškai yra demokratų partijos vienetai. Tokių klubų Massachusetts valstijoje yra apie 30 ir jie apjungia, taip jų vadovai tvirtina ( apie 10,000 narių. Vien tik South Bostono lietuvių piliečių draugija (Lithuanian Citizens Association) priskaito daugiau kaip 1,500 aktyvių narių. Šis klubas aktyviai reiškiasi miesto ir valstijos politiniame gyvenime, remdamas kandidatus, įtakodamas sustatant kandidatų sąrašą, ruošdamas susirinkimus bei sudarydamas įvairius komitetus remiamų kandidatų išrinkimui užtikrinti. Lietuvių piliečių klubai yra apjungti centrinės organizacijos — Lithuanian American United Citizens Clubs of Massachuset's, Inc. Anot šios organizacijos prezidento advokato John J. Grigalus, apie 90% Massachusetts lietuvių balsuoja už demokratų kandidatus. Pačiame Bostone lietuviai yra beveik 100% demokratai.

Gera organizacija ir politinis sąmoningumas davė neblogų rezultatų. Štai minėtas J. J. Grigalus šiuo metu yra valstijos vyr. advokato pavaduotojas (Asistant Atorney General for the Commonwealth of Massachusetts). Dabartinis Mass, valstijos advokatas Edward J. McCormack, jr., yra vedęs lietuvaitę. Jo dėdė yra Atstovų Rūmų daugumos vadas John W. McCormack. Prieš keletą metų žinomas gydytojas dr. Paul. J. Jahmauh buvo paskirtas Mass, valstijos sveikatos komisionierium. Šiuo įmetu Anthony J. Young, Esq., yra Bostono Finansinės komisijos pirmininku, ponia Tillie Gerulis iš Worcesterio yra valstijos komisijos kaliniams tikrinti narė (Parole Board of the Commonwealth of Mass.) Neseniai Vyto Pigaga iš lietuvių gyvenamos apylinkės Worcesteryje buvo išrinktas į Mass, valstijos legislatūrą. John P. Grigalus štai kaip apibūdina Mass. Demokratų partijos pažiūras į lietuvius: „Demokratų partija yra gerai informuota apie lietuvių interesus ir nuoširdžiai remia laisvos ir nepriklausomos Lietuvos pripažinimą ir skaitosi su mumis miesto valdžioje. Neturime Bostono apylinkėje lietuvių kandidatų bet, kokioms valdžios pareigoms, nes esame per maža grupė laimėti rinkimus... Yra neįmanoma išrinkti lietuvį į miesto (Bostono) valdžią, nes mes turime tik 20,000 registruotų balsuotojų (lietuvių) ir nesame užtektinai koncentruoti jokioje rinkiminėje apylinkėje, kur galėtu-mėm išrinkti lietuvį atstovą (į Mass. legislatūrą) iš Bostono apylinkes... Nėra vilties išrinkti lietuvį iš Mass. į J. A. Atstovų Rūmus, nes, kaip minėjau anksčiau, esame neužtektinai didelė grupė.”

Beveik galima išvesti taisyklę, kaip kad parodo Čikagos ir Mass, pavyzdžiai, lietuviai vietinėje politikoje retai pasiekia aukštesnių pozicijų, bet politiniai aktyvūs lietuviai demokratai yra aprūpinami gerais darbais bei paskiriami į aukštas valdžios pareigas. Lietuviai demokratai, tačiau, tiek rinktose pozicijose, tiek paskirtose pozicijose, labai retai turi “patronage” teisę kas apriboja jų įtaką vietinėse Demokratų partijos organizacijose. Tiek didelė tremtinių lietuvių koncentracija tiek jų išsiskirstymas apriboja lietuvių siekimus aukštesnėms rinktoms pozicijoms.

Bibliografinis post scriptum

Šį sraipsnį ruošiant buvo panaudota visa eilė politinių studijų. Visos lentelės išskyrus studentiją liečiančias sudarytos iš Cook County Ill., Board of Elections dokumentų. Panaudoti sekantys veikalai: John P. White, Lithuanians and the Demokratic Party; A case study of Nationality Policies in Chicago and Cook County, Unpublished Ph. D. thesis. U. of Chicago, Chicago, Ill. 1953; Jack Redding, Inside the Democratic Party,New York: The Bobbs — Merrill Co. Inc., 1958; V. O. Key Jr., Politics, Parties, and Pressure Groups, 4th ed., New York; Thomas Y. Cronwell Co., 1958; Hugh Bone, Angus Campbell, et al. The

Voter Decides, New York: Row Peterson and Co, 1954; V. Vardys, Select Committees of Congres in Foreign Relations: a case study in Legislation Process, Unpublished Ph. D. Thesis, U. of Wisconsin, 1958.

Dalis informacijos imta iš lietuviškosios periodinės spaudos — Draugo, Naujienų, Dirvos, Vienybės. Nuoširdžiai dėkoju dr. P. Grigaičiui už suteiktą interview ir už dokumentų paskolinimą, p. K. Žirguliui už informaciją apie piliečių komitetų veiklą, Jonui Navickui už informaciją apie Kalifornijos lietuvių politinę veiklą. Padėka priklauso ir Lietuvių Studentų Sąjungos studijų komisijai, kuri leido pasinaudoti jos darytos studijos daviniais. Didelė padėka priklauso John J. Grigalus, kuris suteikė medžiagą apie Massachusetts lietuvius.

Europos Lietuvių Fronto Bičiulių Vadovybė

Pirmininkas: dr. K. J. Čeginskas, Glimmervagen 6 1c, Uppsala, Sweden. Vicepirmininkas ir biuletenio redaktorius: V. Natkus, (14b) Hechmgen, In Weiher 10, West Germany. Sekretorius: A. Grinienė, (13b) Muenchen 54, Kristallstr. 8/1, West Germany. Kasininkas ir Į Laisvę atstovas Vokietijoj: V. Krištolaitis, (22b) Kaiserslautern 2, Schliessfach 323, West Germany. ELI vedėjas: M. Musteikis, (13b) Gautingen, Unterbrunnerstr. 85, West Germany. Fondo valdytojas:    Kun. Br.

Liubinas, (22b) Post Heidesheim/Rh., Uhlerborn, West Germany. Studijų savaitei ruošti komisija: dr. J. Grinius, (13b) Muenchen 54, Kristallstr. 8/1, West Germany, kun. Br. Liubinas, A. Šležas, (22c) Mainz-Neustadt, Raupel-weg 15/1, West Germany.