RAŠO NEŽINOMA MAMA
Gerb. redaktoriau. Susidomėjus visuomet skaitau Į Laisvę. Dar labiau susidomėjus skaitau straipsnius, liečiančius jaunimą. Tai nepabaigiama tema, visų diskutuojama. Būkit malonus išklausyti ir trumpo žodžio paprastos mamos.
Kalčiausias dėl nutautėjimo yra jaunimo “inferiority kompleksas”. Amerika graži, turtinga, galinga, protinga, o Lietuva vargšė, prispausta, apleista, pasigailėjimo verta ...
Kas išugdė tokį menkavertiškumo pajautimą? Daugiausia mes patys, mūsų laikraščiai, mūsų visuomenės veikėjai. Kiek kartų bet kas užlipo ant scenos kalbėt bet kuria proga— niekad neapsiėjo be Amerikos pagarbinimo. Nė vienas kalbėtojas neapsiėjo be šių ar panašių žodžių. .. mes čia gyvename laisvam, turtingam, demokratiškam krašte... Ir nė vienas nepamiršo paverkšlent, koks skurdas ir vargas Lietuvoje. Kodėl nė vieno neatsirado, kurs būt bet kada taręs jaunimui, kad stabas, kurį jie garbina, yra apgedęs? Kodėl pačių amerikonų rimti žmonės mato bankrotą Amerikos moksle, kultūroj, jaunimo auklėjime, o mūsiškiai vis kartoja, kad mūsų vaikai čia turi “geriausias” sąlygas pasauly? Kodėl nė vienas visuomenininkas, laikraštis neprisimena, kaip Lietuvoj jaunimas garsina Lietuvos vardą kaip galėdami — kad ir tame pačiame festivalyje Maskvoje; kad sportu, dainomis ir šokiais žavi svetimuosius, nors šiuo tarpu tik komunistus?
Savo vaikų komunistais nepadarysim, rodydami šviesią, gražią Lietuvą, bet išmokysim juos Lietuva didžiuotis.
Aš su savo vaikais jokių problemų dėl lietuvybės neturėjau ir, užtikrinu, neturėsiu, nes mano vaikai mato Lietuvą šviesią, gražią, kultūringą, o ne kažkokių pasigailėjimo vertų ubagų kraštą.
Man niekad nereikėjo “aukotis”, kad savo vaikus lietuviais užauginčiau, kaip kai kurie kalbėtojai ragina. Kaip man nereikia “aukotis”, kad juos mylėčiau, taip man nereikia “aukotis”, kad jie tėvynę mylėtų. Aš ją myliu savaime, ir ta meilė persiduoda natūraliai be “aukų” ir pastangų. Tik tas, kas yra savo dūšią svetimiems pardavęs, turi “aukotis”, kad savo vaikams lietuviškumo dvasios įkvėptų.
Jau laikas būtų konkrečiai skelbt garbingų motinų sąrašus, kurių vaikai namuose tarp savęs kalbėtųsi lietuviškai. Negarbingų paskelbt negalim, nes popierio pritruktumėm. Bet jei tokiam Toronte yra tik pora šeimų, kurių mokyklinio amžiaus vaikai tarp savęs kalba lietuviškai, tada tokios motinos tikrai nusipelno kokio nors išskirtinio pagerbimo.
Dabar, kol Į Laisvę mintys labai gražios ir kilnios, bet frontininkų narių (bent čia Toronte) vaikai angliškai kalbasi tėvų dideliam pasitenkinimui — tušti žodžiai apie jaunimo auklėjimą.
Su pagarba
Į Laisvę skaitytoja Torontas.
Red. pastaba. Mieliau dedam laiškus, pasirašytus pavarde, bet šis laiškas parašytas taip nuoširdžiu tonu ir paliečia tokį svarbų klausimą, kad dedam ir anoniminį pasisakymą. Jis griežtas savo teigimais, tačiau tokis pasakymo griežtumas gali tarnauti kartais kaip priemonė dėmesiui į dalyką atkreipti. O dalykas svarbus mažiau faktine padėtim, daugiau pedagogine. Jeigu “mama” sakos, kad jai nėra jokia problema vaikams perteikti susidomėjimą ir meilę lietuviškais dalykais, būtume dėkingi, jei visai konkrečiai parašytų, kokiais būdais ji to pasiekia.
