Akademines diferenciacijos paraštėje
Nors tikslus skaičius nežinomas, tačiau apytikriai skaičiuojama apie 750 tremtinių lietuvių, studijuojančių JV universitetuose ir kolegijose. Tai dėmesio vertas būsimųjų intelektualų bei specialistų kiekis. Iš jo 650 priklauso Lietuvių Studentų Sąjungai. Apskritai studentija savo organizaciniam pasireiškimui turi tikrai didelį pasirinkimą. Greta bendrosios LSS veikia dar ateitininkų, santariečių ir skautų akademikų organizacijos, apjungiančios nemažiau kaip tris ketvirtadalius studijuojančio jaunimo. Be to, studentų organizaciniam pasireiškimui atviras kelias taip pat per "Šviesos” ir kitus akademinius susigrupavimus.
Šį kartą norėčiau pateikti “Į Laisvę” skaitytojams duomenų bei samprotavimų apie studentus santariečius.
Savęs jieškojimas
Tai jauniausias organizacinis mūsų akademinio jaunimo susibūrimas. Oficialiai Lietuvių Studentų Santara pradėjo veikti tik 1954 m. rudenį, nors faktiškai organizacinis formavimasis prasidėjo anksčiau, kai, į JV atvykę ir čia savo studijas augštosiose mokyklose tęsdami ar pradėdami, liberalinių nusiteikimų akademikai pajuto savo organizacijos reikalą. Būdinga, kad Europoje steigtos ir veikusios liberalinio nusiteikimo organizacijos ("Šviesa”, “Varpas”) šiapus Atlanto savo turėto vaidmens nestengė vaidinti. Prireikė jieškoti naujų organizacinių rėmų. Organizacinis tęstinumas nutrūko. Be abejojimo, tai nėra pozityvus reiškinys, nes naujam organizaciniam pastatui tenka skirti nemaža energijos, kuri kitu atveju galėtų būti panaudota pačiai veiklai.
Organizacinių rėmų bejieškodamas, šis liberalinių nusiteikimų akademikų sąjūdis pradžioje buvo panūdęs apimti visus studentus, netelpančius ateitininkuose. Nors tam buvo parinkta phenotipiškai patraukli “nepriklausomųjų studentų” iškaba, tačiau toks tik negatyvaus pobūdžio pagrindas, be abejojimo, negalėjo atstoti sąjūdžiui būtinų pozityvių tikslų bei principų. Todėl, nors vadinamų nepriklausomųjų sąjūdis kurį laiką buvo visų akademinių susibūrimų gausiausias, tačiau gyvenimas diktavo jam ne tik organizacinių rėmų, bet juo labiau pozityvaus idėjinio turinio reikalą. To padarinys ir buvo Lietuvių Studentų Santaros įsteigimas.
Sudėties reiškimasis
Santariečiai kaip ir savo metu neolithuanai savoje vertybių gradacijoje akcentuoja tautybės pirmumą. Tautinių vertybių nešėjas pirmiausia yra tautietis, paskum tauta, paskum tautinė valstybė. L. S. Santaros ideologinis pobūdis oficialiai bandomas neigti. Galbūt tam, kad kaikurie santariečiai išvengtų kolizijos su tomis akademinėmis organizacijomis, kurioms jie priklauso iš seniau, kurios betgi savo nariams priklausyti kitoms ideologinėms organizacijoms neleidžia. Iš esmės L. S. Santara neabejotinai yra ideologinė akademikų organizacija.
L. S. Santaros sudėtį charakterizuoja jos liberalistinis elementas, o siekimus — visuomeninis atžvilgis. Pastebėtina, kad L. S. Santara bene pirmoji tremtinių studentų organizacija, nevengianti savo veikloje politinio pobūdžio dalykų. Kitos akademikų draugijos tenkinasi savo visuomeniškumo akcentavimu. Savo politinio pobūdžio siekimuose L. S. Santara ypačiai pabrėžia kovą dėl Lietuvos laisvės. (Kova dėl Lietuvos laisvės nebūtina identifikuoti su politinio pobūdžio siekimais. Tai veikiau organizacijos rezistencinio pobūdžio žymė. O rezistencija yra daugiau nei politika. Red.). Praktiškai tuo atžvilgiu maža kas padaryta, nes organizacija pirmais savo gyvavimo metais turėjo daugiausia dėmesio skirti vidiniam sustiprėjimui.
Liberalų unijos siekimas
Lietuvių politinio susigrupavimo atžvilgiu L. S. Santara savo uždaviniu laiko jaunuosius akademikus paruošti vieningai visų atspalvių lietuvių liberalų politinei grupei sudaryti. Akademinio jaunimo nutaikos tam siekimui yra palankios. Jaunimas tarp atskirų šios krypties politinių lietuvių grupių turinio skirtumų neįžvelgia. Tautininkuose pasireiškęs totalistinis posūkis laikomas nepaveldimu praeities dalyku. Praėjusios vasaros L. S. Santaros stovykloje, išklausius tautininkų ir liaudininkų lyderių pasisakymus apie savus siekimus ir tarpusavinius santykius, buvo ryškus santariečių apeliavimas į tųdviejų grupių senuosius veikėjus pamiršti iš praeities atsineštus mirusius savo skirtumus ir stoti po viena bendra vėliava.
Ekspansyvumo persvara
Nors principiškai L. S. Santaros visuomeninė politinė ar kultūrinė veikla yra lygigiagrečios ir lygiai vertinamos, praktiškai tačiau ryškiai jaučiamas tų dviejų sričių veiklos tam tikras konkuravimas. Kultūrininkai pabrėžia ugdymą kūrybinės dvasios ir per ją tautinio susipratimo išlaikymą. Vis tik ši santariečių kryptis nelabai daug atgarsio susilaukia. Gal dėl to, kad kūryba privalo ne tik taurumo, bet ir talento bei kruopštaus darbo. Intensyviau pasireiškia santariečiai visuomenininkai. Tiesa, konkrečiai kultūrininkai gal net daugiau yra nuveikę (meno paroda, seminarų organizavimas etc.), bet visuomenininkai už kultūrininkus veržlesni ir geresni pozuotojai. Svarbiausia, visuomenininkai tuoj pat jaučia savo veikimu pasitenkinimą. Parašė pvz. piktoką straipsnį spaudai prieš savo tariamą ar tikrą priešininką, galbūt nevisada teisingai net jį interpretuodamas, ir jau turi nuveikto visuomeninio darbo (nors kartais faktiškai tai tebūtų “darbas”), pasitenkinimą,. Todėl visuomenininkams visada gresia paviršutiniškumo įprotis. Pvz. jei bendrojoj studentų sąjungoj santariečiams pavyksta į sąjungos suvažiavimo prezidiumą išrinkti saviškius, santariečiai visuomenininkai tatai supranta kaip didelį savo moralinį laimėjimą. Atseit, savo “priešą” patiesėme ant menčių, ši kovos su “priešu” psichozė, be kita ko, labai apsunkina santariečių visuomenininkų pozityvų reiškimąsi. Kas nors kuri, apskritai visada yra sunkiau, negu kritikuoti ar net griauti. Todėl ir santariečiams visuomenininkams teks dar labai daug pastangų ir ryžto parodyti pozityviam savųjų visuomeninių užsimojimų rezultatui gauti, šiuo atžvilgiu santariečius kiti akademiniai susibūrimai yra, atrodo, gerokai pralenkę ta prasme, kad savo agresyvumą yra nukreipę į pozityvių uždavinių vykdymą. Tuo būdu organizacijos narių agresyvioji energija, užuot prieš kito nusistatymo kolegas šiaušusis, pakreipiama į konkretų visuomeninį darbą. Reikia laukti, kad ir santariečiai visuomenininkai, išgyvenę “Sturm und Drang” nuotaiką, savo reiškimąsi pasuks tuo pačiu pozityvaus visuomeninio darbo keliu. Tada savaime išdils ir savotiškas abuojumas bei sarkazmas kitų akademinių organizacijų siekimų atžvilgiu, nustos aštrumo ir kova dėl sekėjų, sušvelnės griežtieji sprendimai kitokių nusistatymų atžvilgiu. Yra suprantama, kad daug paprasčiau ir lengviau pvz. kad ir tokią toleranciją deklaruoti ir deklamuoti, kaip pačiam tolerantingam būti.
Apskritai santariečiams būdingas ekspansyvumas, veikimas į išorę, į kitus. Jei kiti akademiniai susigrupavimai savo veiklą veik išimtinai kreipia į save, į savo narius, suteikdami progos ugdytis bei ugdyti, tai L. S. Santara savo pasireiškimą pirmiausia kreipia į visą studentų bendruomenę. Seminarai rengiami visai studentijai, rezoliucijose dažnai kalbama apie visos studentijos siekimus, į savus parengimus kviečiami visi aakdemikai. Kaikas galvoja, kad tai tik jaunos organizacijos praeinamo pobūdžio reiškinys, lyg ir šviežio alaus putojimas. O visdėlto būtų gera, kad tai būtų nuolatinė ir ne tik santariečių, bet visų akademinių susibūrimų ypatybė. Lietuvio būdui sava kontempliuoti ir stinga veržlumo. Žinoma, be kontempliacijos veržlumas ilgainiui gali likti be turinio, tik brutali lytis. Bet savo ruožtu kontempliacijai be veržlumo gresia įšalusio kapitalo likimas. Tik abiejų darni sąveika gyvenime gali būti vaisingiausia. Tiesa, L. S. Santarą organizuojant, buvo planuota kontempliacijai turėti uždarą siaurą elitinių jėgų sambūrį. Jis planuotų ir spręstų. Jo sprendimai būtų ne tik liberalinių nusiteikimų studentijai pateikiami, bet infiltruojami ir į kitas akademines organizacijas. Kiek šis pirmykštis nusistatymas praktiškai galioja L. S. Santaros veikloje — stinga objektyvių duomenų spręsti.
Prieauglis tautininkams
L. S. Santara per trumpą savo gyvavimo laikotarpį spėjo išaugti rimtu lietuvių studentų bendruomenės veiksniu. Nenuostabu, kad vyresnės kartos tos pačios krypties veikėjai norėtų santariečių sąjūdį į savąją stovyklą įjungti. Pastangų šiuo atžvilgiu yra įvairių. Kai L. S. Santara dar reiškėsi nepriklausomųjų studentų vardu, jie buvo propaguojami socialistų. “Naujienos” jiems buvo atskleidę savo skiltis, kiek norėjo. Savo ruožtu juos taip pat rėmė moraliai ir materialiai liaudininkai. O tautininkų “Dirva” juos įgalino reguliariai pasireikšti savuoju žodžiu. Kai iš nepriklausomųjų išsikristalizavo santariečiai, socialistų viltys juos laimėti marksizmui išblėso.
Blunka ir liaudininkų perspektyvos santariečių atžvilgiu. Lig šiol grupinėse varžybose dėl santariečių politinės orientacijos pirmoje vietoje eina tautininkai. Tautininkų ir taktika patrauklesnė. Neneigdami jauniesiems jų savitos reiškimosi formos, tautininkai stengėsi parodyti viešumai pačius santariečių pasireiškimus teigiama prasme. Savaime suprantama, santariečius tatai palankiai nuteikė tautininkams. Ši taikli subtili taktika, be to, kelių ryškių santariečių veikėjų aiškus tautininkiškas nusistatymas (pirmoj L. S. Santaros centro valdyboj tokių buvo 3 iš 5) tautininkams teikia realių vilčių įžvelgti santariečiuose savąją jaunąją kartą, nors, kaip minėjau, tuo tarpu šioje kartoje aiškiai vyrauja visų liberalistinių grupių apsijungimo idėja bei nuotaika. Ar, be prieauglio likę, liaudininkai, ilgai dar galės tai nuotaikai spirtis, tik gyvenimas pasakys.
Nuo žingsnio pirmyn susilaiko
Santariečių visuomenininkų tolimesnėje, jau išlaisvintos Lietuvos, perspektyvoje politinė lietuvių diferenciacija apsiriboja dviem srovėm — krikščioniškąja ir laicistine. Tuo būdu santariečiai ir ateities Lietuvos politinei diferenciacijai palieka senąjį ideologinį pagrindą, kuris tiek negerovių neša Europos kontinento demokratijai. Tai jau būtų atsilikimas nuo laiko balso. Pasilikimas prie ideologinio pagrindo išlaisvintosios Lietuvos politiniam susigrupavimui su visomis iš to einančiomis politinėje veikloje ideologinio pobūdžio kovomis tik rodytų brendusių anglosaksų politinėje kultūroje jaunųjų lietuvių visuomenininkų visišką nesugebėjimą pasimokyti iš paties gyvenimo tikrovės.
Žinoma, būtų beprasmiška aiškinti, kad ideologijos išjungti iš asmens politinių principų apsprendimo, iš jo vertybių sąrangos nustatymo negalima... Tačiau, antra: vertus, kadangi praktinė demokratinė politika, garantuodama asmeniui sąžinės laisvę, turi lygiai respektuoti visų ideologijų piliečius ir tuo būdu yra antpa-saulėžiūrinė (antpasaulėžiūrinė nereiškia už pasaulėžiūrą didesnė vertybė, o tik veikimo sritis), tai ir praktinei politikai vykdyti skirtam visuomenės politiniam susigrupavimui visai natūraliai dera ne pasaulėžiūrinis, bet antpasaulėžiūrinis pagrindas, lygiai respektuojąs visų pasaulėžiūrų piliečius ir jų visų lygiai respektuojamas, kaip tai akivaizdžiai liudija anglosaksų demokratijos pavyzdžiai. Gaila, santariečiai, kurie apskritai pasisako už demokratiją, lig šiol šio esminio demokratijos bruožo nėra įžvelgę ir už jį pasisakę.
J. Gailėnas
ORGANIŠKOJI VALSTYBĖ
. . . individualistinis liberalizmas ir valstybinis totalitarizams teoretiškai ir praktiškai suponuoja tik du politinės visuomenės elementus: individą ir valstybę. Tuo tarpu organiškos valstybės supratimas pripažįsta ir pozityviai skaitosi su tuo faktu, kad tarp individo ir valstybės yra dar eilė spontaniškų, natūralių ir taip pat būtinų visuomeninių junginių. Tokiais tarpiniais junginiais... yra: šeima, kuri remiasi tam tikro objektyvinio tikslo ir kraujo bendrumo faktu; valsčius, kuris remiasi geografinės kaimynystės faktu, religini konfesija — tikėjimo bendrumu; profesija — užsiėmimo ir darbo našumu.
. . . Organiškos valstybės supratimas tuo ir pasižymi, kad jis minėtų tarpinių visuomenini!} junginių ne tik neignoruoja, bet nori užtikrinti jų koegzistenciją, nori jais pozityviai pasiremti.
Pranas Dielininkaitis, 1936.
