Kiek Ženevos dvasia mus gali patenkinti
Atsakymas priklauso nuo to, ko kas iš Ženevos norėjo. Diplomatų įteiktuose raštuose buvo prašomi vakarų užsienių reikalų ministeriai ir toliau nepripažinti Lietuvos aneksijos. Jungtinės Pavergtos Tautos ir Altas prašė priversti Sovietus atitraukti iš okupuotų kraštų karines bei okupacines jėgas ir sudaryti sąlygas, kad gyventojai laisvai išsirinktų sau demokratines vyriausybes (Žr. Į Laisvę Nr. 6-43, 55 p.).
Ženevos konferencijoje nieko tuo reikalu nebuvo padaryta. Nebuvo rimtai klausimas siūlytas nė į darbų programą. Paliktas status quo... Tuo atžvilgiu buvo patenkintas diplomatinių raštų prašymas — Lietuvos aneksija ir toliau nepripažįstama. Bet atsitiktinai tas prašymas sutapo savo rezultatais ir su Bulganino noru — klausimo visai nekelti.
Taiga formaliai nieko nei laimėta nei pralaimėta. Faktiškai kitaip.
1. Naujos atmosferos pradžia
Faktinė pavergtųjų kraštų laisvinimo eiga priklauso nuo to, kokie santykiai klostos tarp Rytų ir Vakarų, konkrečiau — tarp Sovietų ir Amerikos. Kai santykiai įsitempia, kalbos apie išlaisvinimo galimybes garsėja ir viltys pakyla, kad šalia šaltojo karo ginklų — propagandos ir ūkinės presijos — atsiras trečias ginklas — karinis, nes tik jo įtakoje išlaisvinimo galimybės bus realios. Kai santykiai atslūgsta, tai išlaisvinimo kalbos prityla, ir atsiranda pagrindo nevilčiai, nes tada ir šaltojo karo ginklai netokie trankūs.
Su Ženeva atėjo pradžia antrajai padėčiai.
Bolševikai ją vadina koegzistencija. Prezidentas Eisenhoweris — modus vivendi. Europoj spaudos dalis rašė, kad nauja padėtis reiškia esamos teritorinės padėties pripažinimą ar bent įšaldymą. Tokiu aiškinimu buvo patenkinti Sovietai ir žymi Europos vakarų dalis, kuri nori dėti kryžių ant visos praeities ir toliau santykius tarp Rytų ir Vakarų plėtoti status quo pagrindu. Tokis aiškinimas nepatinka prezidentui Eisenhoweriui, ir jis pareiškė, kad Ženeva nesąs jokis status quo pripažinimas, teisybės ir pavergtųjų paaukojimas. Tesanti Ženevoj sudaryta tik atmosfera, kurioje toliau taikiomis priemonėmis būtų teisybė atstatyta (rugpiūčio 24 kalba).
Taigi atmosfera nauja. Ji turi pakeisti šaltojo karo atmosferą; žiūrėjimą į bolševiką kaip į priešą turi pakeisti žiūrėjimas į jį kaip į kaimyną, su kuriuo reikia sugyventi. Vaizdžiai kalbant, naujoje atmosferoje Amerikos nusistatymas dėl santykių su Sovietais būtų tokis: prieš plėšiką rankos nekelsime, bet su juo draugausime, derėsimės ir įrodinėsime, kad būtų naudingiau, jei jis atiduotų, ką turi pagrobęs. . pasitrauktų iš Vokietijos ir t.t. Bet dėl visako, kad jis nesugalvotų toliau plėšti, mes kuokos iš delno nepaleisime. Iš čia tie šypsniai, ir vaišės, kuriose sovietai perdaug amerikonams duoda vodkos, o amerikonai sovietams sodos; iš čia ir bolševiko kalbos per ‘‘Voice of America” ir kiti naujos atmosferos išdaiginti reiškiniai.
2. Į kur Ženevos atmosfera veda
Jei šita atmosfera bus nuoširdi ir ilgiau patvers, tai iš jos turėtų tekėti tolimesnės praktinės išvados — savitarpiuose santykiuose nebeliesti “principinių klausimų”, dėl kurių yra skirtingi nusistatymai. Viena pusė sakys, kad klausimas jai esąs išspręstas; antra atsakys, kad to sprendimo nepripažįsta. Ir po tų pareiškimų eis abidvi praktinių klausimų spręsti — prekiauti, prekiauti, prekiauti.
Pavergtiesiems tai reikš, kad jų klausimas, taip suaktualintas ir net suaštrintas šaltojo karo metu, naujoje atmosferoje įšaldomas, daros nebeaktualus. Tokia padėtis pavergtiesiems žalinga, nes tai nudelsia laiką, o nudelstas laikas dirba tik jų nenaudai.
Ženevos atmosfera savo galimais padariniais neramina ir Ameriką. Grįžus iš Ženevos reikėjo džiūgauti, nes tuo propaganda norėjo parodyti, kad prezidentas ne be reikalo važiavo į konferenciją. Tačiau dabar Amerika daros santūresnė ir labiau susirūpina. Prezidentas Eisenhoweris pastebėjo, kad jeigu Ženevos atmosfera, dvasia bus suprasta kaip pripažinimas status quo su visomis jos neteisybėmis, tai pavergtųjų akyse Amerika bus jų pavergėjo partneris (McCarthy priekaištas). Jei šaltojo karo metu valstybės departamentas norėjo anapus geležinės uždangos laimėti ten realių sąjungininkų visą 90 milijonų ir dar pačią komunizmo pavergtą rusų tautą, tai Ženevos atmosfera šitą milžinišką armiją “demobilizuoja” ir grasina paversti tik kankiniais stebėtojais. Tas procesas bus vargiai išvengiamas, jei sustabdant šaltąjį karą, turės būti nutildyti propagandos ir ūkinio spaudimo ginklas ar bent jų veikimas susilpnintas.
Tuo keliu Amerika stums nuo savęs tuos, kuriems ji rodės vienintelė stojanti už principus politikoje. Juo labiau, kad priešas stengsis pavergtiesiems tokią opiniją apie Ameriką įkalbėti. Amerika tai jaučia ir skubinas vyriausio autoriteto, prezidento, lūpomis pareikšti, kad principų Amerika neišduos, jais remsis ir artėjančioje užs. reikalų ministerių konferencijoje.
Tokia rodosi perspektyva, nemaloni ir pavergtiesiems ir Amerikai, jeigu naujoji Ženevos dvasia nuosekliai reikšis darbais. Dabar jos dar tik pradžia.
3. Ji betgi pagrįsta bendru interesu
Politikoje labiau nei kur kitur nepastovu ir reliatyvu. Molotovo-Ribbentropo draugiškumo sutartis netruko išvirsti karu. Roosevelto Amerikos draugiškumas su Sovietais išvirto Trumano Amerikos šaltuoju karu, o tas vėl Eisenhowerio Amerikoje grįžta į šaltąją taiką... Nebus amžina ir Ženevos dvasia. Tačiau kurį laiką ji gali trukti, nes ji pagrįsta tuo tarpu bendru interesu.
Sovietai suinteresuoti turėti saugumą, kad galėtų savo valdomoje teritorijoje:
* pakelti maisto produktų gamybą;
* išmaišyti okupuotuose kraštuose gyventojus galimai natūralesniu mažiau triukšmą keliančiu būdu, kad vietinis nacionalinis elementas nustotų lemiamos reikšmės;
* pašalinti užsienio politikoje motyvą, kuris subloškė vakariečius veikti vieningai — galimo konflikto grėsmę; kai jos nebus, vakarinių sąjungininkų skirtingi interesai nuves kiekvieną skirtingais keliais, o pirmiausia sustabdys jų ginklavimąsi.
Amerikos yra kiti interesai, bet jų vykdymas reikalingas tų pačių gerų ar tariamai gerų santykių su komunistiniu pasauliu;
* Amerikos didžioji pramonė suinteresuotą savo produkcijai turėti naujas rinkas Sovietuose ir Kinijoje. Tai vienas iš stipriausių veiksnių, kuris tyliai, bet galingai spaudžia sugyvenimą su komunistais, jų pripažinimą ir t.t.
* Amerikos masės suinteresuotos ramiu gyvenimu ir mokesčių sumažinimu. Ir būsimuose rinkimuose partijos žada konkuruoti nebe užsienių politikos propaganda, o mokesčių mažinimu ir pan. ūkine politika.
* Valdantieji sluoksniai, būdami suintersuoti išsilaikyti per rinkimus valdžioje, turės atsižvelgti ir į kapitalistų-pramonininkų ir į masės opiniją ir eiti mažiausio pasipriešinimo kryptimi, vairuodami į svarbiausią dabar reikalą — 1956 rinkimus.
Bet iš kitos pusės niekur nėra tiek visuomenės kaip Amerikoj, kuri reikalauja, kad Amerikos politika neiškryptų iš idealistinės linkmės, nepripažintų smurto ir neteisybės. Dėl to ir valdantieji sluoksniai yra verčiami kartoti žodžius už principus. Tarp tų įvairių veiksnių gali susidaryti valdžiai dvilypumo pavojus: aktyvus, veiksmų, kompromisas su Sovietais ir pasyvus, žodžių, ištikimumas principams. O tai pakelti nėra lengva. Dar sunkiau tokiu dvilypumu patenkinti visuomenę ilgesnėje distancijoje.
4. Interesų bendrumas negali būti ilgaamžis
Jis negalės būti pastovus, nes remiasi apgaule — apgaudinėjimu ar apsigaudinėjimu.
Nėra jokio pagrindo manyti, kad Amerika norėtų apgaudinėti Sovietus. Jei Molotovas su Gromyko ir nepasitiki Amerikos nuoširdumu net po Ženevos konferencijos, tai greičiausia apie kitus spręsdami pagal save. Amerika tebegyvena savo dvasinės raidos tą jauną stadiją, kada žmogus ir tauta eina kito link su nuoširdumu, kartais herojišku, kartais sentimentaliu, bravūrišku ar net naiviu akyse tų, kurie yra gyvenimiškai labiau subrendę ir net išgudrėję klastose.
Kai kas Amerikoje tvirtina, kad ir Sovietai jau pasikeitę ir nuoširdžiai nori sugyvenimo. Įrodymų tam tuo tarpu nėra. O kad Sovietai moka apgaudinėti, viena kalbėdami, o kita darydami, įrodinėti nebetenka, šiuo konkrečiu atveju apgavystės sėkla glūdi pačiame koegzistencijos supratime. Kai sovietai siūlo dviejų sistemų (ne valstybių!) sugyvenimą, tai jie siūlo negalimą daiktą. Jie tai žino. žino, kad komunizmo sistema nepripažįsta sugyvenimo su kita sistema iš esmės. Sugyvenimas jai galimas tik laikinis kaip taktinis ėjimas. Jei komunizmas atsisakytų nuo savo ekspansijos, jis nustotų esminės savo dalies. Jei Eisenhoweris reikalauja iš komunizmoatsisakyti savo diversinių veiksmų kitoje valstybėje, tai jis reikalauja iš komunizmo ne modus vivendi, bet kad komunizmas atsisakytų nuo komunizmo.
Tikėjimas, kad su generolų atėjimu į valdžią. Sovietų komunizmas pasikeitė, remiasi norais, kad taip būtų. Bet tokio naivaus tikėjimo žmonių yra. Ir bolševikai suinteresuoti, kad tas tikėjimas kuo ilgiau truktų. Tai apgaulei palaikyti bolševikai nebekolios Amerikos, šypsosis, vaišins, bet slaptas pogrindinis komunistų darbas bus varomas tyliau ir atsargiau, o viešoji infiltracija bus vykdoma kultūrbolševizmo priemonėmis. Jei Sovietai būtų priekaištaujami, kad komunizmas nenustojo diversinio darbo dirbęs, tai Sovietai galės kartoti Bulganino žodžius: čia privačios organizacijos veikla, ir mes į ją nesikišam...
4. Nežinomųjų perspektyvoje...
Kada interesai išsiskirs, kada baigsis Ženevos dvasios laikotarpis, išvados daryti neįmanoma, nes perdaug yra nežinomųjų. Kai kurie iš jų — tai
* Nežinojimas, ar Amerikos politiką lemiantieji veiksniai šiuo metu tiki galimybe sugyventi su komunistine sistema, ar norą sugyventi su ja vartoja kaip taktinį ėjimą, kuris parodytų Amerikos taikingus norus, atimdamas vandenį iš Sovietų propagandos malūno, malančio pasakas apie Amerikos imperializmą.
* Nežinojimas, ar padėties įšaldymas galėtų reikšti Amerikos sutikimą tylomis išlaisvinimo klausimą apeiti, uždelsti, praktiškai padaryti jį daugiau nebeaktulų ir tylėjimu likviduoti, ar tik jo atidėjimą kitam laikui, sprendžiant ne visą santykių su Sovietais kompleksą iš karto, o tik palaipsniui dalimis (Jungt. Pavergtosios Tautos pasisakė už pirmąjį būdą, britai palankesni daliniam).
* Nežinojimas, ar Amerikos augštoji valdžia tiki tais kilniais žodžiais, kuriuos ji kartoja įvairiomis progomis apie pavergtųjų išlaisvinimo perspektyvą, ar juos taria kaip paguodos žodžius ligoniui, norėdama pasaldinti pasmerktojo valandas.
Savaime suprantama, kad dėl Amerikos nusistatymo mes norime tikėti atsakymais, kurie būtų mums palankūs. Bet net jei atsakymai pasirodytų tuo tarpu ir blogiausi, tai jie neduoda teisės nuleisti rankų. Padėtis tik įpareigoja realiai žiūrėti į aplinkybes, prie jų derinti savo išlaisvinimo organizaciją ir kovos programą. Pirmiausia kovos už visuomeninę opiniją, demaskuojant joje iliuzijas ir prietarus, kuriais paskutiniu laiku ypačiai apsvaigina bolševikai Vakarų žmones, norinčius apsisvaiginti.
Šitoji kova itin prasminga dabar, kai koegzistencijos atmosferos ir veiksmų tebėra tik pradžia; kai, anot Eisenhowerio, būsią siekiama Ženevos dvasioje atstatinėti pargriautą teisybę. Kova dabar lengvesnė tuo, kad šaltojo karo metu mūsų reikalas yra išpopuliarintas; kovoje aktyviai reiškiasi tauriausioji Amerikos visuomenės dalis, kuri supranta, kad kova eina ne tiek dėl žemės gabalo prie Baltijos, kiek ir dėl pačios Amerikos likimo; stiprėja įsitikinimas, kad net ir kalbantis su Sovietais dėl taikos ir nusiginklavimo pirma sėkmingo sprendimo sąlyga turėti paruoštą tvirtą kumštį.
Tokia vaidenas padėtis ir jos perspektyvos po Ženevos konferencijos. Dėl jos niekam nepriekaištaujam. Mūsų priekaištai svetimiems, kad jie mūsų kovos neparemia pakankamai, tebūtų moraliai tvirti tada, jei galėtume pasakyti jiems, kad mūsų pačių tarpe yra “viskas tvarkoje”, kad mūsų laisvinimo pastangos yra suderintos ir veiksmingos.
O prezidento Eisenhowerio įsakymas rezistuoti prieš komunizmą ir savo tarpe drausmintis įpareigoja ne tik Amerikos karį.
J. B.
