Diskusijos politines atsakomybės klausimais
Vadovaudamasis mintimi, kad baimė susitepti istorijos nešvarumais nėra dorybė, o tik priemonė dorybei išvengti, katalikų akademikų internacionalas (Pax Romana) suruošė tarptautines diskusijas krikščionių politinės atsakomybės klausimu. Diskusijos ir jų išvados kaip bandymas jieškoti laiko dvasią ir reikalavimus atitinkančių atsakymų kaikurioms mūsų dienų priblemoms vertos ir “Į L” skaitytojų dėmesio, juo labiau, kad LFB rezistencinis sąjūdis taip pat negali atsisakyti jieškojimo naujų sprendimų išlaisvintos Lietuvos politiniam gyvenimui.
*
Ar politiką reikia niekinti?
Diskusijose buvo konstatuota, kad ypatingai jaunimas į politiką žiūrįs kaip į nešvarų dalyką., į politikus — kaip į nepatikimus žmones, ogi politines partijas nevienas laikąs iš viso nereikalingas. Šitokie prietarai esą klaidingi. Tokiom tendencijoms reikią pasipriešinti. Politikai nesą nei blogesni, nei geresni, kaip visi kiti žmonės. Silpnybės ar nemoralumas nesą tik politikams rezervuotos savybės, o esą lygiai visose profesijose sutinkami reiškiniai. Nuo nuodėmės ir pagundos nesanti apsaugota nė viena gyvenimo sritis. O politinės partijos esančios būtinos tarpininkės tarp gyventojų ir valdžios, tarp politikos vadovų ir jų rinkėjų. Demokratijoje krikščionių politinė atsakomybė esanti ypatingai aiški, lygiai ir pareiga nuo tos atsakomybės nebėgti.
Politika ir moralė
Politinė atsakomybė esanti neatsiejama nuo moralės. Maža esą skelbti gražią politinę programą, priemonių problema lygiai esanti svarbi. Moralinė politiko atsakomybė neretai reikalaujanti iš jo herojiškų pastangų. Krikščionis politikas tegalįs vartoti tas priemones, kurios esančios vertos žmogaus. Politiko išmintis ir moralė niekada negalinčios atostogauti.
Politinės veiklos tikslas esąs bendroji gerovė, t.y. visų politinės bendruomenės (valstybės) narių gerovė. Tikra bendroji gerovė turinti atsižvelgti į nekintamą žmogaus asmens vertingumą ir į kintamas vietos bei laiko sąlygas. Tikra bendroji gerovė negalinti apsiriboti tik kuriuo vienu žmogaus reikalų aspektu: tautiniu, klasiniu, valstybiniu. Neabejotinai, bendrosios gerovės supratimui turinti įtakos žmogaus pasaulėžiūra, žmogaus nusistatymas asmens ir bendruomenės santykių atžvilgiu. Apskritai žmogaus politinis veikimas visada esąs susijęs su ideologija, įkvėpta liberalistinės, marksistinės, demokratinės ar kitokios gyvenimo sampratos. Krikščionis politikoje turįs siekti, kad nebūtų prarastos krikščioniškosios vertybės ir kad modernieji laikai galėtų pasinaudoti visiems priimtinais krikščioniškaisiais viešojo gyvenimo problemų sprendimais.
Politika ir religija
Krikščionis politikas savo veikloje, be abejojimo, esąs veikiamas savo religijos ir malonės, tačiau tatai neišskirią ir nenaikiną politinės srities autonomiškumo. Ši sritis turinti savus tikslus ir metodus, kurie einą ne iš tikėjimo ir malonės, bet iš žmogaus prigimties, iš gamtos, iš konkrečių gyvenimo aplinkybių, kurios nuolat kinta. Pati religija, mokydama, kad malonė nežlugdo prigimties, o tikėjimas — proto, įtaigojanti tuo pačiu politinės srities autonomiškumą.
Šių dienų viešojo gyvenimo šakotumas reikalaująs politiko ne tik visapusiško išsilavinimo, bet ir specialios kompetencijos, kuri įgyjama specialiomis studijomis ir pačiu patyrimu. Ūkio, sveikatos, socialinioaprūpinimo sritys privalančios specialių žinių. Todėl ir krikščionis politikas, kaip ir kiekvienas krikščionis profesionalas, savo veiksmus derindamas su krikščionybės principais ir morale, veikiąs savarankiškai, kaip politinių dalykų specialistas, kompetentingas suvesti sintezėn savo religinius principus su savo politine veikla.
Bažnyčios ir valstybės santykiavimo bendros visiems laikams ir visoms valstybėms formulės nesą. Bažnyčios ir valstybės santykių pagrinde turinti būti sąžinės laisvė. Politikas ir Bažnyčia
Nei tarp krikščionybės ir demokratijos, nei tarp bažnyčios ir demokratijos nesą prieštaros. Kaikam kyląs klausimas, ar katalikas, kaip bažnyčios narys būdamas subordinuotas hierarchijai, nesąs suvaržytas ir savo politiniuose sprendimuose? Ne. Kataliko politinė veikla atsiremianti jo paties atsakomybe ir iniciatyva. Bažnyčia negalinti ir neturinti valstybinių problemų spręsti. Bažnyčios apaštalavimas turįs būti rūpestingai atjungtas nuo politinės veiklos. Bažnyčios apaštalavimas siekiąs sielų išganymo, kuris nepriklausąs vienam kuriam kraštui, ar vienam kuriam istorijos tarpsniui, bet esąs antgamtinis ir antlaikinis. Tuo tarpu politinės veiklos uždaviniai esą susiję su valstybe ar jų grupe ir vykdomi tuoj pat.
Katalikai ir parapijos
Kalbant apie politines partijas, pripažįstama, kad gali būti ir krikščionybės principais atremti ir visiškai normalūs tos pačios politinės problemos keli sprendimai, tuo pačiu gali būti ir kelios krikščionybės principais atremtos partijos. Tam tikromis sąlygomis, kai katalikai esą mažumoje arba kai priversti kovoti dėl savo teisių, galįs būti reikalas sukurti vieną partiją. Tačiau Vakaruose esą daug žmonių, kuriems atrodą, ir ne be pagrindo, kad ir tarp krikščionių ir apskritai tarp plataus dvasinio akiračio žmonių politinės vienybės maksimumą galinti pasiekti ta politinė grupė, kuri atsiremia asmens teisėmis ir sveikam protui suprantamomis pareigomis. (In the... West there are many who feel — and not without reason — that any political grouping that is based on the human rights and duties perceptible to reason, creates the maximum possible of civic unity among Christians and men of spiritual vision”, — Rev. P. Allègre, O. P.). Apskritai politinių partijų kiekis, taip pat ir krikščionybės įkvėptų partijų, esąs kiekvienos tautos politinių tradicijų bei sąlygų išdava. Partijas organizuoją pasauliečiai sava atsakomybe. Hierarchija niekada nesikišanti į šios rūšies pasauliečių apsisprendimą, nebent tik įspėdama tikinčiuosius tais atvejais, kai pažeidžiami krikščionybės principai ar moralė.
Šioms tarptautinėms diskusijoms savo pranešimais ar išvadinėmis pastabomis pagrindą sudarė Liono Katalikų Fakultetų prof. kun. Marmy, Pontificio Ateneo Lateranense prof. Msgr. P. Pavan, redaktorius tėvas domininkonas Allègre, Belgijos senatorius R. Houben ir kt. Iš lietuvių diskusijose niekas nedalyvavo. (Pagal “Pax Romana Journal”, 1954, No. 5-6).
Akmenimis niekad žmogus nėra laimimas. Jis gali būti sutryptas ir, kasdieniu mastu žiūrint “nugalėtas”; tačiau tai nėra joks laimėjimas. Tas, kuris vengia sutrypti liną, juo labiau vengia sutrypti žmogų, kad ir pikčiausią priešą.
Pr. Gaidamavičius
