VALSTYBĖ IR VALDŽIA
Į pilnutinę demokratiją (5)
Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ straipsnių ciklas čia baigiamas. Juose buvo svarstoma, kaip demokratijos principas turėtų būti įgyvendintas visose valstybinio gyvenimo srityse.
Į LAISVĘ Nr. 2 buvo svarstoma, kad demokratijos principas įgyvendinti kultūros srityje, kad tinkamai būtų pagerbti visų piliečių pasaulėžiūriniai įsitikinimai.
Nr. 3 ir Nr. 4 svarstyta, kaip demokratijos principas įgyvendinti ūkio srityje, kad kuo tikslingiau būtų suorganizuota ūkio gėrybių gamyba ir kuo teisingiau jos būtų paskirstytos tarp valstybės piliečių.
Nr. 5 svarstyta nepriklausomos Lietuvos valstybės įjungimas į Europos tautų šeimą.
Nr. 6 svarstoma, kaip pačioje valstybėje suorganizuoti valdžią, kad ji kuo tiksliau piliečių demokratines laisves suderintų su valstybės pažangai reikalinga tvarka ir susidrausminimu.
Paskatinimas, kad skaitytojai dalyvautų klausimų svarstyme, rado atgarsio. Ir šiame nr. Julius Vidzgiris (Prancūzija) atsiliepia dėl vieno moderniųjų laikų valdžios aparato reiškinio — technokratijos.
VALDŽIOS DEMOKRATINĖ SĄRANGA
Valstybės demokratinėje santvarkoje augščiausioji valdžia priklauso tautai. Šita valdžios kilmės demokratinė idėja mūsų laikais jau yra taip įsišaknijusi žmonių sąmonėje, kad netgi totalistiniai režimai nedrįsta jos visai paneigti. Ir totalistinės valstybės konstitucijoje galime užtikti, kad valstybės “suverenumas priklauso tautai”. Bet tatai tik rodo, kad vienos tik konstitucinės deklaracijos apie valstybės augščiausios valdžios priklausomybę tautai dar neužtenka valstybės demokratinei santvarkai sukurti.
Kad tauta savo augščiausiąją valdžią galėtų praktiškai vykdyti, ji privalo tam tinkamų priemonių, ji privalo valdžios demokratinės sąrangos.
Pati tauta betarpiškai savo augščiausiosios valdžios vykdyti negali. Tam ji privalo tarpinių organų. Kadangi valdžia yra trirankė: viena ranka kuria teisės nuostatus (įstatymų leidžiamoji valdžia), antrąja juos vykdo (vykdomoji valdžia), o trečiąja atstato sulaužytą teisę ir baudžia kaltuosius (teismo valdžia), ir valdžios organai yra trejopi: įstatymams leisti, valstybės biudžetui nustatyti, kitoms tautos atstovybės pareigoms bei darbams yra seimas; įstatymams vykdyti ir kitiems valdymo veiksmams atlikti yra vyriausybė (prezidentas, ministerijos); o pažeistai teisei atstatyti, kaltiesiems bausti yra teismas.
Totalizmas skelbia, kad “valstybės valdžia yra vienatija ir nedaloma”. Tokio nusistatymo praktines išdavas esame matę nacionalsocialistinėje Vokietijoje, jos tebėra akivaizdžios Sovietų Rusijoje. Totalistinė valstybės valdžios vienatija reiškia, kad valdančioji niekingų žmonių bendrija su vienodu cinizmu gali piktnaudžiauti tiek įstatymų leidžiamą, tiek vykdomąją, tiek ir teismo valdžią. Musolinio, Hitlerio praktikuota ir bolševikų tebepraktikuojama valdžios vienatijos sistema yra ne kas kita, kaip žmonių giminės istorijoje dar nebūto žiaurumo tironija.
Demokratinė valstybės santvarka reikalauja, kad į trilypį valdžios funkcijų pobūdį būtų atsižvelgta valstybės institucijų sąrangoje. Valdžios demokratinė sąranga tik tada gali sklandžiai veikti, kai nė įstatymų leidžiamoji valdžia neviešpatauja vykdomajai, nė, atvirkščiai, vykdomoji valdžia savo galia neviešpatauja nei seimui, nei teismui. Nei seimas, nei vyriausybė, nei teismas skyrium savo galia neturi prasikišti iš kitų dviejų. Valdžios demokratinė sąranga tik tada bus įgalinta sklandžiai funkcijuoti ir valstybė bus apsaugota nuo vienašališko valdžios susitelkimo arba seimo arba vyriausybės rankose, kai seimo, vyriausybės ir teismo sąveika bus pagrįsta jų kompetencijos tam tikra pusiausvyra. Kitaip sakant, ateities
Lietuvos demokratinė valdžios sąranga, atsirėmusi į trilypį valdžios funkcijų pobūdį, turi įgalinti mūsų tautą jai priklausantį suverenumą reikšti tuo būdu, kuris patikrintų ne tik asmens demokratinių teisių vykdymą, bet ir seimo orumą, vyriausybės pastovumą bei darbingumą, teismo kompetentingumą, bei nepriklausomybę, o jų visų darnią pusiausvyrišką sąveiką.
SEIMAS, VYRIAUSYBĖ, TEISMAS
Seimo tiesioginis uždavinys — leisti įstatymus, nustatyti valstybės pajamų bei išlaidų sąmatą, tvirtinti sąmatos vykdymo apyskaitą, kontroliuoti vyriausybės darbus. Jeigu pirmieji seimo galios dalykai beveik visų vienaip suprantami ir vykdomi, tai dėl pastarojo — seimo kontrolės vyriausybei — yra įvairių nuomonių ir įvairios praktikos.
Demokratinėje Lietuvoje seimas vyriausybę kontroliavo tuo būdu, kad kiekvienas naujas ministeris pirmininkas turėjo prisistatyti seimui su savo ministerių kabinetu, paskaityti seimui savo ministerių kabineto deklaraciją ir prašyti seimą pasitikėjimo. Tai buvo pradinis pasitikėjimas. Seimo aštuoni atstovai galėjo kiekvienu metu įteikti ministeriui pirmininkui ar kuriam kitam ministeriui interpeliaciją. Jei seimas interpeliaciją priimtų, tai dėl jos, išklausęs vyriausybės pasiaiškinimo, turėjo tarti vyriausybei pasitikėjimą. Tai tiesiogis pasitikėjimo ar nepasitikėjimo reiškimas. Netiesiogiai seimas galėjo pareikšti vyriausybei nepasitikėjimą, kiekvieną vyriausybės sumanymą svarstydamas ir jį atmesdamas.
Taigi demokratinėje Lietuvoje vykdomoji valdžia buvo labai seimo priklausoma. Seimo ir vyriausybės kompetencijose nebuvo pusiausvyros. Teisybė, prezidentas, susitaręs su ministeriu pirmininku, galėjo seimą paleisti. 1923 m. tatai ir buvo padaryta, kai seimas pareiškė E. Galvanausko vadovautai vyriausybei nepasitikėjimą. Bet kadangi ir pats prezidentas buvo to paties seimo išrinktas, be to, seimą paleidęs, naujojo seimo turėjo būti perrenkamas, tai šitokia prezidento priklausomybė nuo seimo vykdomosios valdžios ir įstatymų leidžiamosios valdžios galių sąvaiką vienašališkai lenkė seimo naudai.
Teismo galia buvo aprėžta tik civiline ir baudžiamąja sritimi. Įstatymų konstitucingumas, taip pat administracijos aktų teisėtumas teismo kompetencijai nepriklausė. Todėl teismo vaidmuo valdžios galių sąveikoje buvo minimalus.
Kol seimas savo galiai vykdyti turėjo pastovią krikščioniškųjų partijų koalicijos daugumą, tol vyraujanti seimo galia pakenčiamai funkcijavo. Bet kai trečiojo seimo sudėtis tos vyraujančios seimo galios vykdymą, kad ir laikinai, padarė priklausomą nuo Lietuvai nelojalių elementų, valstybės viduje susidarė tokia socialinių jėgų įtampa, kuri į sąmokslą prieš jauną Lietuvos demokratinę santvarką pastūmėjo nemaža net tikrų demokratų. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo šaknys glūdėjo vienašališkai vyraujančioje seimo galioje.
Ateities Lietuvos demokratinė santvarka šitokio valdžios galių vienašališkumo turi išvengti. Valdžios galių sąveika turi remtis jų pusiausvyra. Tam yra beveik lygiai gerų įvairių kelių.
Galima įvesti greta seimo dar senatą, sudaromą ūkio ir kultūros savivaldybių pagrindu. Senatas atsvertų seimo galios vienašališkumą.
Galima sustiprinti vykdomosios valdžios nepriklausomybę nuo seimo, prezidentą renkant pačiai tautai, prezidentui pasirenkant ministerius, kuriuos seimas tvirtintų, bet kurie būtų politiškai atsakingi tik prezidentui. Seimas ministeriams nepasitikėjimą galėtų reikšti tik netiesiogiai, nustatydamas sąmatą.
Galima seimo ir vyriausybės galių pusiausvyrą išlaikyti ir tuo būdu, kad prezidentas būtų renkamas pačios tautos arba iš seimo ir vietos, veikmens bei kultūros savivaldybių atstovų sudaryto ypatingojo susirinkimo, kad prezidentas seimui pasiūlytų kandidatą į ministerius pirmininkus, nors seimas galėtų ministerį pirmininką ir iš savo kandidatų parinkti, bet kad ministerių pirmininkas kitus ministerius pats pasirinktų ir juos tvirtintų tik prezidentas ir kad seimas ministeriui pirmininkui nepasitikėjimą pareikšti galėtų tik tuo būdu, kad absoliutine visų seimo balsų dauguma išrinktų naują ministerį pirmininką. Savaime suprantama, kad tokį seimą, kuris ministeriui pirmininkui išrinkti negalėtų sudaryti absoliutinės visų seimo balsų daugumos, prezidentas turėtų turėti teisę paleisti.
Kurį seimo ir vyriausybės galių pusiausvyriškai sąveikai išlaikyti augščiau pažymėtą kelią turėtų pasirinkti ateities Lietuva, šiandieną dar peranksti galutinai spręsti. Aišku, kad vieną kurį jų turės pasirinkti, norėdama, kad demokratinė sąranga sklandžiai funkcijuotų.
Savaime suprantama, valdžios galių pusiausvyrai išlaikyti turės reikšmės ir teismo kompetencijos išplėtimas administracijos veiksmų teisėtumui ir seimo priimtų įstatymų konstitucingumui.
Savo ruožtu, kad teismas, vykdydamas teisingumą, būtų visiems lygiai objektyvus ir teisingas, jis turi būti ne tik kompetentingas, bet ir nepriklausomas, t. y. palenktas tik įstatymui ir teisėjų sąžinei. Todėl teisėtai tapusį teisėju prieš jo valią iš pareigų atleisti, perkelti į kitas pareigas arba toms pačioms pareigoms į kitą vietą, paleisti į pensiją turi būti galima tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka ir tik pagal atitinkamo teismo sprendimą.
Turint galvoje, kad augščiau-siojo teismo įstatymus aiškinamieji nutarimai turi kaip ir įstatyminės reikšmės ir kad aiškinamieji įstatymų konstitucingumo nutarimai saistys ir įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, bus tikslinga, kad augščiausiojo teismo teisėjus parinktų prezidentas ir tvirtintų seimas.
POLITINIS SUSIGRUPAVIMAS
Žmonių politinių nusistatymų įvairumas reikalauja, kad demokratinė valstybė patikrintų asmeniui (1) teisę turėti savo nuomonę dėl valstybės demokratinių institucijų sąrangos, dėl valstybės uždavinių ir jų vykdymo būdų, ir (2) įgalintų asmenį tą savo nuomonę viešai reikšti ir teisėtu demokratiniu būdu vykdyti.
Savaime suprantama, kad vienodų politinių nusistatymų žmonės sudaro politines grupes. Politinės partijos yra valstybės demokratinės sąrangos integrali dalis. Kur iš valstybės gyvenimo politinės partijos išjungiamos, ten tuo pačiu iš valstybės gyvenimo išjungiama ir politinė laisvė. Antra vertus, kai tautos politinis susigrupavimas labai gausus ir susmulkėjęs, yra didelio pavojaus pačiai demokratinei santvarkai, yra didelio pavojaus bendrajai gerovei būti palenktai grupiniam, o kartais net tik asmeniniam interesui.
Lietuvos paskutiniame demokratiniame seime buvo atstovaujama ne mažiau kaip dešimt politinių sambūrių: krikščionių darbininkų (Darbo Federacijos) (5), krikščionių demokratų (15), Klaipėdos krašto vokiečių partijų blogo (Landwirtschaftspartei ir Volkspartei) (5), Lietuvos lenkų (3), socialdemokratų (15), tautininkų (3), ūkininkų liberalų (Ūkininkų Partijos) (2), ūkininkų krikščionių (Ūkininkų Sąjungos) (10), valstiečių liaudininkų (kairiųjų liberalų) (22), žydų partijų bloko (5).
Jau pats vienas politinių sambūrių gausumas rodo, kad buvęs demokratinėje Lietuvoje politinis susigrupavimas buvo ydingas. Mūsų siekimas, kad ateities Lietuva būtų įgalinta išsiversti su juo mažesniu kiekiu politinių partijų.
Bet demokratinės Lietuvos politinis susigrupavimas nebuvo laimingas ir savo pagridų pobūdžiu. Jei žydų, lenkų, vokiečių politinės grupės buvo grynai tautinio pobūdžio, tai lietuvių politinio susigrupaviom pagrindas buvo pirmiausia pasaulėžiūrinio pobūdžio. Lietuvos politinės partijos buvo kilusios ne iš tautos politinių, socialinių ar ūkinių skirtybių, bet iš pasaulėžiūrinių. Pagrindinis mūsų politinių partijų veido bruožas buvo pasaulėžiūrinio pobūdžio. Šitokis politinis susigrupavimas Lietuvos demokratinei santvarkai nebuvo laimingas. Mūsų politinės partijos seimą ir jo rinkimus buvo pavertusios ne tiek politinių ir ūkinių programų, kiek pasaulėžiūrinių principų rungtynių lauku. Tokiomis sąlygomis negalėjo tarpti nei demokratinė dvasia, nei demokratinės tradicijos. Ir Lietuvos demokratinės santvarkos sužlugdymas galėjo taip lengvai įvykti tik dėl to, kad nebuvo subrandinta ir išugdyta tautos demokratinė sąmonė. O tam kliudė žymia dalimi ano meto mūsų politinio susigrupavimo pobūdis.
Tačiau, jeigu mes norime ateities Lietuvoje tikrai demokratinės santvarkos, mes turime jau dabar ugdyti mūsų politinio susigrupavimo reformos mintį. Mes turime politinį susigrupavimą pirmaiusia grįsti valstybės politinių, socialinių, ūkinių uždavinių ir jų vykdymo supratimo skirtybėmis. Ugdykime stiprią savo asmens pasaulėžiūrą, bet savųjų pasaulėžiūrų skirtybėmis negrįskime savo politinio susigrupavimo. Jeigu Jungtinėse Valstybėse vienoje partijoje gali išsitekti drauge skirtingų pasaulėžiūrų žmonės, jeigu D. Britanijoje pas darbiečius ar pas konservatorius gali išsitekti drauge skirtingų pasaulėžiūrų žmonės, tai kodėl ateities Lietuvoje politinis susigrupavimas taip pat negalėtų pasekti anglosaksų pavyzdžiu?
Teisybė, amerikoniškasis ar britiškasis politinis susigrupavimas sąlygojami ne tik augštos politinės bei intelektualinės kultūros, bet ir visų politinių sambūrių vienodo principinio nusiteikimo religijos ir jos institucijų atžvilgiu, religiją pripažįstant pozityviu veiksniu. Bet nėra pagrindo netikėti, kad ateities Lietuvos šviesuomenė šiais požiūriais nebūtų priaugusi Jungtinių Valstybių ar D. Britanijos šviesuomenės politinio subrendimo lygio. Mūsų tremties jaunoji karta politiškai bręsdama anglosaksinėje aplinkoje, jau dabar yra pašaukta ugdyti mūsų politinio susigrupavimo reformos mintį.
RINKIMAI
Politinių partijų uždavinys pasiūlyti tautai valstybės politinių uždavinių eilę pagal jų aktualumą bei reikšmingumą, pasiūlyti tų uždavinių sprendimo būdus ir pačius sprendėjus. Iš politinių partijų pasisiūlymų tauta pasirenka tas pažiūras, pagal kurias ji norėtų matyti tvarkomą valstybės gyvenimą. Tautos pasirinkimą nusprendžia dauguma. Tačiau demokratinėje santvarkoje dauguma nėra visagalė. Dauguma nėra kompetentinga spręsti pačių demokratijos principų, nėra kompetentinga nusavinti pagrindinių asmens teisių. Kai dauguma pasikėsina į demokratijos principus ar į nenusavinamas asmens teises, ji peržengia savo teisių ribas. Žinomas protestantų teologas prof. R. Niebuhras teisingai įspėja demokratiją “nekapituliuoti prieš daugumos išdidumą”. Demokratija turi gintis ir nuo daugumos, kai ši paneigia demokratinius principus, kurie saisto ir pačią daugumą.
Skirtumas tarp daugumos ir mažumos demokratijoje yra relatyvus. Ir daugumos ir mažumos pareigos bei teisės esmėje yra tos pačios. Teisingai yra pastebėjęs S. Šalkauskis, kad “nei dauguma, nei mažuma negali valstybiniame gyvenime nusistatyti ekskliuzyvistiniu būdu, t. y. monopolizuoti valdžios prerogatyvas savo naudai. Demokratinė tvarka kaip tik reikalauja, kad daugumos nauda būtų atseikėta teisėtais mažumos reikalais visuotinio solidarumo dvasioje”. (“Židinys”, 1926 m. 8-9 nr. 41 psl.).
Ten pat S. Šalkauskis dėl pozicijos santykių su opozicija yra šiaip pasisakęs: “Pozicija privalo realizuoti nepartinį valstybės valdymą, o opozicija net ir savo kritikoje turi dirbti kuriamąjį darbą, nurodydama vyriausybei ne tik jos klaidas, bet ir tai, kaip šitos klaidos turi būti atitaisytos”. Tai yra teisingas praktinės politikos principas, kuris ateities Lietuvoje turi tapti visuotiniu.
Kurią partiją tauta parenka tam tikram laiko tarpui valstybės politikai vairuoti, parodo rinkimai. Rinkimai yra priemonė tautos daugumos valiai pasireikšti. Bet kad rinkimai iš tikrųjų parodytų tautos daugumos nusistatymą, yra reikalingas jų visuotinumas; reikalinga, kad rinkimuose galėtų dalyvauti visi tam tikro amžiaus sulaukę ir teismo nesusiaurintų teisių valstybės piliečiai. Nėra demokratijos ten, kur rinkimų teisę teturi tam tikra piliečių dalis. Vadinamieji cenziniai rinkimai, praktikuoti iš dalies ir Lietuvoje po demokratinės santvarkos panaikinimo, nėra demokratiniai rinkimai.
Kiekvieni demokratiniai rinkimai yra dviejų dalių: aktyviosios ir pasyviosios. Aktyvioji yra pats balsavimas, pasyvioji — balsuojamųjų susirinkimas, tai yra laisvas kandidatų statymas. Balsavimo laisvę pripažįsta ir net įpareigoja ir totalistinės santvarkos. Už tat pasyvioji rinkimų teisė totalistinėje santvarkoje yra jei ne įsakmiai, tai praktiškai panaikinta. Kandidatų statymas totalistinėje santvarkoje yra valdančiosios klikos nuožiūrai paliktas. Nėra tad demokratiniai rinkimai, kai rinkimų visuotinumas tetaikomas balsavimui, bet netaikomas kandidatų statymui.
Bet tikram tautos nusistatymui patirti vien rinkimų visuotinumo dar neužtenka. Rinkėjai turi būti apsaugoti nuo teroro ir betkurių nemalonumų dėl savo pareikšto nusistatymo. Todėl rinkimai turi būti visiškai laisvi ir slapti. Demokratija bus žalojama, jei rinkimų metu rinkikai bus gąsdinami arba persekiojami dėl savo pažiūrų. Maža to. Rinkimai turi būti ir lygūs. Niekas negali turėti skirtingas rinkimų teisės dėl savo padėties, lyties ar turto. Nors ir netiesioginiai rinkimai nėra nedemokratiniai, bet tautos valios pareiškimas visada yra tikresnis per tiesioginius rinkimus.
Lietuvoje seimo rinkimai turi būti visuotiniai, tiesioginiai, lygūs, slapti ir laisvi.
Rinkimų periodiškumas yra savaime suprantamas. Bet rinkimai neturi būti perdažni, kad nebūtų griaunamas institucijų pastovumas ir jų darbo našumas. Rinkimai neturi būti ir perreti, kad būtų palaikoma gyvenimo pažanga.
Pasirenkant rinkimų sistemą derėtų sustoti ties balsavimu už asmenis, bet ne už sąrašus. Balsavimas už sąrašus yra vis dėlto tam tikras balsuotojo prievartavimas. Balsuotojui atimama teisė iš visų pasiūlytųjų kandidatų laisvai pasirinkti tuos kandidatus, kuriuos jis randa vertus rinkti. Balsavimas sąrašais teikia daugiau laisvės partijų centrams. Balsuodamas už sąrašus, rinkėjas turi pasitikėti partija, nes dažnai visai nepriklauso nuo rinkėjo, kuris iš balsuojamojo sąrašo kandidatų faktiškai pasinaudos mandatu. Demokratinės Lietuvos rinkimuose į seimą visos partijos įžymiuosius savo veikėjus išstatydavo pirmaisiais kandidatais beveik visose rinkimų apygardose. Išstatydavo tam, kad lengviau būtų išrenkami už lyderio nugaros einantieji antraeiliai kandidatai. Lyderiui pasirinkus vienos kurios apygardos mandatą, nuo kitų apygardų įeina užnugariniai kandidatai. Balsuojant už asmenis, tokių reklaminių kandidatų būtų išvengta ir balsuotojas būtų įgalintas balsuoti tik už savo pasirinktus kandidatus. Balsuotojui šitoji galimybė negali būti atsakyta.