Studijų Biuras: Žmogus ir ūkis
Siekdami palaikyti išeivijoje gyvą valstybinę mintį, kad tremties lietuvio valstybinė sąmonė neblanktų, o ypatingai norėdami būti paskata jaunajai kartai susimąstyti ties busimosios Lietuvos klausimais ir pergalvoti jų sprendimą, spausdiname LFB Visuomeninių Studijų Biuro ateities demokratinės Lietuvos sąrangos svarstymus.
Tai yra tęsinys tų svarstymų, kurie yra spausdinti "Į Laisvę” 1943-1944 m. Jų pagrinde yra tezė, kad ateities Lietuvos sąrangoje demokratija būtų visur esąs ir viską tvarkąs šeimininkas, o ne tik iškilmių svečias.
Nr. 2 (39) buvo svarstoma, kaip demokratijos principas įgyvendinti kultūros srityje, kad tinkamai būtų pagerbti visų piliečių pasaulėžiūriniai įsitikinimai.
Nr. 3 (40) pradėta svarstyti, kaip demokratijos principas įgyvendinti ūkio srityje, kad kuo tiksliau būtų suorganizuota ūkinių gėrybių gamyba ir kuo teisingiau jos būtų paskirstytos tarp valstybės piliečių. Pastarasis klausimas baigiamas svarstyti šiame Nr. 4 (41).
Į pilnutinę demokratiją (3)
ŪKIO TARPININKAI
(a) Prekyba. Krašto ūkinės gėrybės vietinį ar užsieninį vartotoją pasiekia per prekybos organizaciją. Prekybinės įmonės, be grynai ūkinės reikšmės, turi ir socialinės, nes tarnauja žmogaus reikalams aprūpinti.
Vidaus prekybos tinklo uždavinys yra kuo pigiau vykdyti prekių pristatymą vartotojui. Tam pirmiausia reikalinga iš prekybos organizacijos išjungti nebūtini tarpininkai. Juo tobulesnė bus prekybos organizacija, juo bus trumpesnis ir tiesesnis, taigi ir pigesnis gaminio kelias nuo gamintojo į vartotoją.
Praeityje lietuvis permaža yra domėjęsis prekybos ūkiu. Ateities Lietuva šioje ūkio srityje daug ką turės pradėti nuo pamatų. Vienas iš didelių prekybos organizacijos uždavinių bus išugdyti lietuvio prekybininko tradicijas, profesinę etiką, prekybinį sąžiningumą, tiesumą, paslaugumą.
Mūsų tarptautinės prekybos organizacija, turint prieš akis tarptautinio ūkinio apsijungimo pastangas ir ryšium su tuo galimas tarptautinių mainų naujas sąlygas, turės būti labai apsukri, lanksti, kompetentinga. Nors Lietuvos ūkinių santykių su kitais kraštais tikslas visada pasiliks tas pats, kaip buvęs, — palankiausiomis sąlygomis kituose kraštuose pirkti savajame krašte negaminamų ūkio gėrybių ir palankiausiomis sąlygomis parduoti kitiems kraštams savųjų gaminių perteklių tautos pajamoms padidinti, — betgi ūkiškai apsijungusių Europos regionų ar net kontinentų galimas laisvų tarptautinių mainų kelias pareikalaus iš mūsų tarptautinės prekybos organizacijos ne tik surasti palankiausias pirkimo-pardavimo rinkas, bet ir nuolat budėti, kad Lietuvos ūkio kryptis derintųsi su kitų kraštų ūkio raida ir kad Lietuvos gaminiai savo lygiu ne tik neatsiliktų, bet ir pralenktų savo varžovų gaminius.
Ūkiui ir rinkoms tirti steigtinas specialus institutas.
(b) Valiuta ir kreditas. Krašto ūkinei gerovei kilti yra būtinas valiutos pastovumas. Lietuvos piniginio vieneto santykis su kitomis valiutomis turi lengvinti Lietuvos ūkinius mainus su kitais kraštais. Valiutos tvarkymas turi skatinti krašto ūkinę gamybą.
Krašto atstatymui ir krašto ūkio gamybiniam pajėgumui išvystyti reikalingas kreditas. Ypatingai turi būti išplėstas ilgalaikis kreditas žemės ūkiui, pramonei, statybai.
Ūkiui kredituoti plačiu mastu pritrauktinas užsieninis kapitalas.
Pirmiausia turės būti pritrauktas ūkio atstatymui finansuoti tarptautinis kapitalas. Tačiau jokiu atveju užsieninis kapitalas negali turėti pirmenybės prieš krašto kapitalą ir jokiu atveju užsieninis kapitalas negali būti imamas monopolinių koncesijų kaina.
Ypatingai skatintinas išeivijos kapitalų investavimas į Lietuvos ūkį.
Išeivijos kapitalui patraukti turi būti sudarytos palankiausios sąlygos.
(c) Mokesčiai. Jų uždavinys yra duoti valstybei pajamų, veikti krašto ūkio vystymąsi, lyginti ūkines naštas. Socialiniu požiūriu teisingiausi yra tiesioginiai progresyvūs pajamų mokesčiai.
Skriaudingi yra masinio vartojimo prekių akcizo mokesčiai. Juos moka prekių vartotojas. Masinių vartojimo prekių, kaip degtukai, druska ir pn., vartotojas yra kiekvienas krašto gyventojas, nežiūrint, kokios jo pajamos bebūtų. Taigi visokius akcizo mokesčius didžiąja dalimi turi sumokėti ne žmogaus pajamų dydis, bet jo būtini pragyvenimo reikalai. Kad ir labai nepasiturinti gausi šeima akcizo mokesčių turi sumokėti apie tiek pat, kaip turtuolis. Socialinė demokratija tokios neteisingos mokesčių sistemos negali toleruoti.
Bet akcizas yra pateisinamas ir reikalingas prabangos prekėms ir prekėms, kurios vartojamos ne iš reikalo, bet iš pomėgio, kaip alkoholis, tabakas ir pn.
(d) Susisiekimas. Vienas iš reikšmingų ūkio tarpininkų yra krašto susisiekimo tinklas. Tiesa, krašto keliai tarnauja ne tik ūkiniams tikslams, bet pagrindinė susisiekimo reikšmė yra ūkinio pobūdžio.
Susisiekimo tinklas turi vienodai apimti visą kraštą. Pagrindines susisiekimo linijas sąlygoja tarptautinis tranzitas, krašto pramonės centrai, pajūris ir valstybės sostinė. Susisiekimo tinklas turi būti taip sutvarkytas, kad visi Lietuvos pakraščiai būtų surišti su sostine ir su pajūriu. Sostinės susirišimas su pakraščiais įgalins pastaruosius pasinaudoti tais kultūros dalykais, kurie paprastai teužtinkami krašto sostinėje. Tatai bus ypatingai svarbu Vilniaus kraštui, kurio ūkinis, dar labiau kultūrinis asimiliavimasis ateities Lietuvai sudarys nemaža rūpesčio. Krašto susisiekimo tinklo bendroji kryptis pajūrio link yra svarbi ne tik ūkiui, bet ir mūsų tautos dvasiai. Ateities Lietuva turi sudaryti visas galimas sąlygas mūsų tautai jei jau ir netapti jūrų tauta, tai bent artimai su jūra susigyventi ir jūrų tautos savybių išsiugdyti.
DARBAS IR UŽDARBIS
Darbas yra žmogaus fizinių bei dvasinių jėgų veikimas ką nors pagaminti. Tačiau toks žmogaus veikimas yra neatsiejamas nuo žmogaus asmens. Dirbdamas žmogus veikia kaip asmuo. Žmogaus darbo ryšys su žmogaus asmeniu yra esminis. Todėl žmogaus darbas nėra prekė įprastąja prasme. Žmogaus darbo esminis ryšys su žmogaus asmeniu išskiria žmogaus darbą iš įprastinių prekių kategorijos.
Žmogaus darbas turi būti matuojamas ne vien tik ūkiniu matu.
Neteikdama žmogui gyventi pakankamų sąlygų, pati gamta spiria žmogų dirbti, pasidirbti ir užsidirbti viską, ko žmogiškajam gyvenimui reikia. Žmogus pats savo protu ir savo rankomis stato savą pasaulį.
Darbas tad yra vienintelis tikras žmogaus apsirūpinimo šaltinis.
Be darbo žmogaus vertas apsirūpinimas yra neįmanomas. Dar labiau be darbo neįmanomas sveikas socialinis gyvenimas. Kas gyvena nedirbdamas, tai iš tikrųjų gyvena svetimu darbu. O gyvenimas iš svetimo darbo yra parazitinio pobūdžio ir griauja pačius socialinio gyvenimo pagrindus. Žmogus turi pareigą įsijungti į pasaulio apvaldymą. Antra vertus, pati socialinė ir ūkio santvarka turi pareigą patikrinti žmogui darbo galimybę.
Socialinė demokratija kiekvieną darbingą įpareigoja darbui ir kiekvienam darbingajam patikrina darbo galimybę.
Kadangi viskas, ko žmogaus gyvenimas privalo, kyla iš darbo, todėl darbas socialinėje sąrangoje stovi augščiau už tai, kas iš jo kilę. Kiekvienas ūkio gaminys yra trumpesnio ar ilgesnio, sunkesnio ar lengvesnio, sudėtingo ar nesudėtingo darbo vaisius. Taigi darbas yra visų ūkinių gėrybių versmė.
Kapitalas yra daugelio veiksnių objektyvuotas darbas.Tačiau pats darbas, kaip tiesioginis žmogaus reiškimasis, — fizinis ar dvasinis, — yra augštesnė vertybė už kapitalą. Todėl socialinė demokratija vykdo darbo pirmenybę ūkyje. Socialinė demokratija visų pirma atsižvelgia į dirbantįjį žmogų, į darbo sąlygas, į uždarbį, į poilsį. Kapitalo apyvarta turi būti palenkta žmogaus darbo pirmenybei. Todėl socialinė demokratija reikalauja darbovietes įrengti taip, kad jos patenkintų dirbančiųjų sveikatos ir gyvybės saugumo reikalavimus, kad fabrikų statyba būtų pritaikyta ne tik gamybos procesui, bet ir gamybą vykdančiam žmogui. Todėl gamybos technikai tobulėjant turi būti trumpinama darbo diena ir darbo savaitė. Jeigu technikos pažanga įgalina gamybos tempą padidinti ir apsirūpinti per trumpesnį laiką, tai toks gamybos laiko laimėjimas turi trumpinti darbo valandas, kad darbininkui liktų daugiau laisvalaikio savo šeimai ir kultūros reikalams.
Socialinė demokratija kiekvienu atveju reikalauja, kad dirbančiojo fizinėms bei dvasinėms jėgoms atnaujinti būtų skirtas pakankamas laisvalaikio minimumas. Laisvalaikio problema yra viena iš svarbiųjų socialinės demokratijos problemų. Ji turi būti tinkamai praktiškai sutvarkyta. Laisvalaikis dirbančiajam turi būti tikro atsigavimo proga.
Socialinė demokratija reikalauja, kad moters darbas būtų vienodai atlyginamas, kaip ir vyro. Yra neleistinas išnaudojimas mokėti moteriai pigiau tik dėl to, kad ji moteris. Jeigu moteris yra priversta uždarbiauti, ji turi gauti tokį pat atlyginimą, kokį už tą patį darbą gauna vyras.
Tačiau pagrindinis socialinės demokratijos siekimas dirbančiojo žmogaus reikalų atžvilgiu yra teisingas uždarbio nustatymas.
Darbininkijos kova naujaisiais laikais esmėje yra ne kas kita, kaip kova už teisingą darbo atlyginimą. Bet uždarbis, kaip ir pats darbas, yra atremtas į žmogaus asmenį ir todėl nematuotinas vien ūkio matu. Uždarbis, kaip kad ir darbas, apsprendžiamas žmogaus reikalų. Kaip darbas nėra įprastinė prekė, taip ir uždarbis nėra tik darbo jėgos kaina. Uždarbis teisingas bus tik tada, kada jis bus pagrįstas dirbančiojo reikalų patenkinimu. Pačia savo prigimtimi uždarbis yra priemonė žmogui apsirūpinti pragyvenimu. Todėl uždarbio kiekis turi būti apskaičiuojamas ne pagal darbo rankų pasiūlos — paklausos taisyklę ir ne pagal dirbančiojo pagamintų gaminių kainą, bet pirmiausia pagal paties dirbančiojo reikalus. Šie reikalai yra sudėtingi. Jie apima patį dirbantįjį, jo profesijos bei kultūros reikalus, jo šeimos reikalus. Todėl apskaičiuojant uždarbį reikia imti pagrindan daugelį aplinkybių.
Dirbančiojo uždarbis turi būti tokis, kad jo užtektų tinkamai aprūpinti paties dirbančiojo ir jo šeimos reikalus.
Kalbant apie uždarbį, reikia skirti du dalyku: darbdavio mokamą darbo atlyginimą dirbančiajam ir socialinio aprūpinimo fondo mokamą dirbančiojo šeimai priedą. Jei dirbančiojo darbo atlyginimas, prašokęs savo minimalią normą, įvairuos pagal dirbančiojo darbo rūšį, profesinį pasirengimą, darbo stažą, sugebėjimus ir kitus asmeninius privalumus, tai minimaliosios atlyginimo normos visiems vienodo darbo ir vienodų pareigų darbininkams turi būti vienodos. Visi žmonės yra lygūs, visi gyvena toje pačioje žmogiškoje tikrovėje, visų reikalai maždaug tie patys. Kiekvienam reikalingas pakankamas maistas, tinkamas butas, tinkamas apdaras, knygos, laikraščiai. Visiems tad reikalingas vienodas minimalus darbo atlyginimas, kad galėtų savo bendriausius reikalus patenkinti.
Tačiau būtų neteisinga, kad nustatant minimalias atlyginimo normas, nebūtų atsižvelgiama dirbančiojo einamųjų pareigų, jo profesijos reikalų. Minimaliosios atlyginimo normos turi apimti ir profesijos bei pareigų reikalus. Dirbantysis turi būti įgalintas tinkamai eiti savo pareigas, neatsilikti nuo savo specialybės naujausių laimėjimų.
Minimalios darbo atlyginimo normos turi būti tokios, kad atlyginimo pakaktų dirbančiojo maistui, drabužiams, butui, kasdieniams kultūros ir profesijos bei pareigų reikalams.
Savaime suprantama, socialinio aprūpinimo fondo mokami šeimų priedai turi būti visiems vienodi, priklausomi tik nuo šeimos narių kiekio.
Be abejojimo, ir minimaliosios atlyginimo normos ir šeimų priedai priklausys krašto bendrosios gerovės lygio. Bendrajai krašto gerovei kylant, turi kilti ir minimalusis atlyginimas ir šeimos priedas. Krašto bendrosios gerovės lygis turi apspręsti visų reikalų patenkinimo lygį. Krašto ūkiškąja gerove turi naudotis visi, lygiai kaip kad krašto ūkiškieji nepritekliai taip pat turi būti visiems tautos sluogsniams galimai lygiai paskirstyti.
Tautos solidarumas varge ir laimėje yra ne tik dorinis, bet ir socialinis bei ūkinis principas, kurį socialinė demokratija turi vykdyti.
DARBAS IR NUOSAVYBĖ
Darbas ir nuosavybė yra du pagrindiniai ūkio veiksniai. Esmėje nuosavybė kyla iš darbo, — individualinio ar sutelktinio, — tačiau savo ruožtu ji gamybos pavidalu sąlygoja ir patį darbą. Socialinė demokratija darbą ir kapitalą derina, nes tik jų abiejų darni sąveika gali patikrinti socialinę taiką ir krašto ūkinę gerovę.
Darbo ir kapitalo dermė yra krašto ūkinės gerovės irsocialinės taikos pagrindinė sąlyga.
Darbo ir kapitalo sandoros pagrindai labai teisingai yra išreikšti taisykle: “nec res sine opere nec opus sine re existere potest” (nei kapitalas negali būti be darbo, nei darbas be kapitalo). O abudu darnioj sąveikoj turi tarnauti žmogaus reikalams.
Darbo ir kapitalo darniam bendradarbiavimui pasiekti viena iš sąlygų yra darbininkų bendrininkavimas darbdaviams įmonę tvarkant.
Darbas turi organiškai susijungti su kapitalu ne tik darbo atlyginimo pavidalu, bet ir darbininkams bendrai su savininkais kompetentingai sprendžiant įmonės veikimo reikalus.
Darbo ir kapitalo santykių įtampa kyla ne dėl to, kad dirbama svetimam ir svetimomis gamybos priemonėmis. Darbas svetimam ir svetimomis gamybos priemonėmis savaime nėra nei blogas, nei išvengiamas. Bloga yra tai, kad gamybos priemonių nuosavybė, iš vienos pusės, dažnai yra visiškai nuasmenėjusi ir anonimiška, iš antrosios — darbininkija nepasitiki įmonės vadovų sugebėjimais, jų gera valia darbininkų atžvilgiu. Dirbti svetimam ir svetimomis gamybos priemonėmis, kai pasitikima savininko sugebėjimais vadovauti, darbininkui netaip prieš širdį. Bet kai nėra pagrindo pasitikėti, kai dirbantieji įmonės vadovybėje mato tik tam tikrą biurokratinį aparatą, atsiranda darbo ir kapita
lo įtampa, dirbančiuose sukyla nepasitikėjimas; jie nori, kad įmonės tvarkyme dalyvautų ir jų aplinkos žmonės, kurių sugebėjimais ir gera valia jie pasitiki.
Nenatūralus dirbančiojo atskyrimas nuo gamybos priemonių kelia darbo ir kapitalo santykių įtampą.
Tą atskyrimą dirbantieji išgyvena ne ta prasme, kad jie nėra nuosavybės dalininkai, bet ta prasme, kad jie, negalėdami įžvelgti į įmonės tvarkymą ir jame dalyvauti, negali nugalėti savo įtarimo, kad savininkai juos skriaudžia ir išnaudoja. Todėl reikia panaikinti šią žalingą gamybos priemonių nuosavybės ir darbo skirtybę. Darbininkas nori ir turi gauti teisę reikšti savo valią įmonės reikalais. Darbininkas teisingai nenori būti tik tvarkomas bei aprūpinimas objektas. Jis nori būti atsakingas ir atitinkamais atvejais sprendimuose dalyvaująs subjektas. Įmonės rutina, darbo drausmė neturi būti darbininkui iš šalies primesta, bet turi išaugti iš pačios įmonės darbo bendruomenės. Išmintingai organizuota įmonės darbo bendruomenė gali sėkmingai pašalinti daugelį vietinių sunkumų ir praskaidrinti įmonės darbo ir kapitalo santykius. Todėl reikia leisti dirbantiesiems patiems tiesioginiu būdu įsijungti į įmonės vadovavimą, pažvelgti į jos gamybos apyvartos eigą, tarti savo saistantį žodį įmonės veikimo reikalais.
Darbininkų bendrininkavimas įmonių tvarkyme yra viena iš būtinų prielaidų darbo ir kapitalo sandorai.
Savaime suprantama, kad platesni atskiros įmonės darbo ir kapitalo santykiai ir apskritai ūkinės problemos turi būti kompetentingesnių dirbančiųjų ir savininkų bendrų institucijų bendrai sprendžiami.
SOCIALINĖ ŪKIO SAVIVALDYBE
(a) Profesinė ūkio bendruomenė. Bendras darbas kelia žmonėm nemažiau bendrų reikalų, kaip kad bendra gyvenamoji vieta. Bendras darbas, ypatingai bendra darbovietė jungia žmones į tam tikrą darbo bendruomenę:
per įmonės darbo bendruomenę į profesinę ūkio bendruomenę
Tie patys uždaviniai, kuriuos atskiros įmonės rėmuose vykdo įmonės darbo bendruomenė, atskiroje ūkio šakoje tenka atlikti profesinei ūkio bendruomenei. Taigi profesinė ūkio bendruomenė yra labai svarbus socialinio bei ūkinio gyvenimo veiksnys. Profesinei ūkio bendruomenei turi rūpėti ne tik atlyginimo politika, ne tik darbininkų teisės ir reikalai, bet ir krašto bendroji ūkinė gerovė, kurioje kryžiuojasi įvairių socialinių bei ūkinių jėgų interesai: ne tik darbo, bet ir kapitalo, ne tik darbininkų, bet ir savininkų, ne tik gamintojų, bet ir vartotojų, ne tik krašto ūkio, bet ir tarptautinio ūkio. Profesinei ūkio bendruomenei turi rūpėti ne tik gamyba, bet ir gaminių realizavimas, derinant ir pačią gamybą ir gaminių realizavimą su bendrąja krašto ūkio programa ir bendrąja ūkine gerove. Nors atskiros krašto ūkio šakos veikia savarankiai, bet jos turi derintis tarpusavyje ir su bendrąja krašto ūkio programa. Nė viena krašto ūkio šaka, laisvai vykdydama savo uždavinius, negali visiškai atsipalaiduoti nuo viso krašto ūkio krypties uždavinių, kaip lygiai ir nuo tos ūkio šakos tarptautinės raidos.
Be to, profesinei ūkio bendruomenei turi rūpėti savosios ūkio šakos prieauglio profesinis paruošimas, profesinė etika, darbo sąlygos, minimaliosios atlyginimo normos, laisvalaikio tinkamas išnaudojimas.
Profesinė ūkio bendruomenė yra pašaukta savo srityje derinti darbą ir kapitalą, taip pat ir kitas ūkinio gyvenimo priešybes, kad ūkinis veikimas vyktų visų ūkio veiksnių darnioje sąveikoje bendrosios krašto ūkinės programos rėmuose, įstangiai keldamas krašto ūkinę gerovę.
Profesinė ūkio bendruomenė apjungia ir darbininkus ir savininkus, kaip kad įmonės darbo bendruomenė. Profesinė ūkio bendruomenė yra visos betkurios ūkio šakos organiška bendruomenė, apimanti ir darbą ir kapitalą. Klasės yra socialinio bei ūkinio gyvenimo faktas. Ir jei tų klasių negalima panaikinti, tai galima ir reikalinga jas derinti.
Vienas iš profesinės ūkio bendruomenės uždavinių — išveisti iš ūkio santykių klasių kovą ir ugdyti klasių bendradarbiavimą bei solidarumą, kuriant visų klasių bendrą ūkinę gerovę.
(b) Profesinės ūkio bendruomenės organizacija. Profesinei ūkio bendruomenei organizacinį pavidalą turi suteikti socialines ūkio savivaldybės organizacija.
Duoti profesinei bendruomenei ne tik sveiką pozityvų turinį, bet ir tinkamą organizacinę išraišką yra vienas iš pagrindinių socialinės demokratijos uždavinių.
Profesinis susiorganizavimas lig šiol ir savo turiniu ir savo pavidalu buvo daugiau darbo ir kapitalo kovos išraiška, užuot buvęs jų sandoros pagrindu. Šių ydų nebuvo išvengusios ir tos mūsų socialinės ūkio savivaldybės užuomazgos, kurių prekybos, pramonės, amatų rūmų, žemės ūkio rūmų, darbo rūmų pavidalu turėjome laisvojoje Lietuvoje. Ateities Lietuva socialinės ūkio savivaldybės organizaciją turi grįsti darbo ir kapitalo derme, turi ją išplėsti į visas ūkio sritis ir į visus ūkio veiksnius.
Visos ūkio šakos turi turėti savo profesinės ūkio bendruomenės savivaldybinę organizaciją. Socialinės ir ūkio savivaldybės organus turi sudaryti atitinkamos ūkio šakos darbininkų ir savininkų atstovai. Po lygų jų skaičių demokratiniu būdu periodiškai išsirenka skyrium darbininkai, skyrium savininkai. Renkamuosius kandidatus gali darbininkai pasiūlyti darbdaviams ir darbdaviai — darbininkams.
(c) Valstybės ūkio taryba. Atskirų ūkio šakų savivaldybės savo ruožtu sudaro valstybės ūkio tarybą. Valstybės ūkio taryboje atskirų ūkio šakų savivaldybės turi po lygiai atstovų, kurių pusė yra darbininkų, pusė savininkų.
Valstybės ūkio taryba vykdo tuos pačius uždavinius krašto ūkio plotmėje, kuriuos profesinės ūkio bendruomenės plotmėje atlieka atitinkamos ūkio šakos savivaldybė.
Be to, valstybės ūkio taryba būtų kompetentinga paruošti krašto ūkinę programą, laikyti ūkio tyrimo institutą, nustatyti ūkio kryptį, organizuoti profesinį lavinimą. Tarybos žinioje būtų ir socialinis aprūpinimas.
Valstybės ūkio taryba turėtų įstatymų iniciatyvos teisę. Tarp seimo ir ūkio tarybos turi būti glaudus bendradarbiavimas. Seimas turi respektuoti ūkio tarybą kaip kompetentingą so-cialinės ir ūkio srities organizmą. Seimas neturi priimti socialinės ir ūkio srities įstatymų, prieš tai neišklausęs dėl jų ūkio tarybos nuomonės ir argumentų.
SOCIALINIS APRŪPINIMAS
Socialinė demokratija nebūtų pilna, jeigu ji apsiribotų tik ūkiu ir jo veikime dalyvaujančiais žmonėmis. Pripažindama, kad darbas yra vienintelis tikras žmogaus apsirūpinimo šaltinis, socialinė demokratija negali išleisti iš akių, kad žmogaus darbingumas, palyginti, yra labai aprėžtas. Žmogaus darbingumą laikinai aprėžia arba ir visai sunaikina amžius, liga, motinystė, invalidumas, nedarbas, nelaimingi atsitikimai, apsigimimas.
Patikrinti žmogui reikalingas sąlygas jo nedarbingumo atvejais yra vienas iš pagrindinių socialinės demokratijos uždavinių.
Pavojus darbingajam prarasti darbingumą ir pavojus nedarbingajam prarasti darbingojo paramą kiekvieną žmogų daro nesaugų dėl savo rytojaus. Pasiturinčiųjų tas nesaugumas taip nekamuoja kaip nepasiturinčius, bet apskritai jis yra visuotinis. Kadangi nedarbingumas yra visuotinis, — jo negali išvengti nei laisvosios profesijos, nei darbininkai, nei darbdaviai, — tai ir socialinis nedarbingųjų aprūpinimas taip pat turi būti visuotinis: jis turi apimti visus krašto gyventojus visais svarbesniaisiais nedarbingumo atvejais. Lordo Beveridge planas šiuo atžvilgiu yra patrauklus ir kelrodiškas.
Laisvoji Lietuva socialinio aprūpinimo srityje tebuvo pradėjusi pirmuosius žingsnius. Mūsų ligonių kasos ligos atvejais aprūpino tik apie 70,000 savo narių ir dar apie antra tiek jų šeimos narių, taigi ne daugiau kaip 5% Lietuvos gyventojų. Mūsų draudimas nelaimingais atsitikimais lietė taip pat ne daugiau kaip 5% gyventojų. 95% laisvosios Lietuvos gyventojų neturėjo socialinio aprūpinimo net ligos ir nelaimingų atsitikimų atvejais. Ogi amžiaus nedarbingumo atvejais socialinį aprūpinimą teturėjo valstybiniai bei savivaldybiniai tarnautojai ir kariai. Kitais nedarbingumo atvejais patikrinto socialinio aprūpinimo išviso nebuvo. Jį turėjo pavaduoti Caritas.
Ateities Lietuva turi sukurti visuotinį socialinį aprūpinimą nedarbingumo atvejais.
Tai reiškia, kad socialinis aprūpinimas turi būti patikrintas visais svarbesniais nedarbingumo atvejais, — ligos, invalidumo, motinystės, nelaimingų atsitikimų, nedarbo, senatvės, apsigimimo atvejais, — ir visiems Lietuvos gyventojams.
Socialinio aprūpinimo lėšoms sudaryti turi būti socialinis mokestis. Nuo jo turėtų būti atleisti tik labai mažai pajamų gaunantieji nedarbingieji ir studijuojantieji. Socialinio aprūpinimo turtas turėtų būti ūkio tarybos žinioje.
Tik vykdydama visuotinį socialinį aprūpinimą ateities Lietuva galės realiai visais atvejais patikrinti visiems savo gyventojams žmoniško gyvenimo sąlygas ir tuo būdu įvykdyti pagrindinį socialinės demokratijos siekimą.
