A. Musteikis: Tirpinimo katile
ANTANAS MUSTEIKIS
1
Dvi aktualiausios problemos— Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo — margina mūsų periodikos skiltis. Pirmoji problema siejama su tarptautine politine padėtimi, ir atitinkamų lietuviškų organų atstovai dažnai lieka tik komentatoriai, kurie aiškina ir derina mūsų kelius prie tų, kurie tiesiami “iš augščiau”. Rečiau mums patiems pavyksta šiek tiek pakreipti ar pagreitinti tą politiką “iš augščiau” mums pageidaujama kryptimi. Visai kitokia yra antroji problema. Čia mūsų troškimai ir žygiai, kad ir sutikdami daugybę kliūčių, yra daugiau ar mažiau mūsų pačių rankose. Tad neatleidžiant rūpesčių pirmąja problema, ar nebūtų tikslinga sustiprinti pastangas ties antrosios problemos sprendimais bei jų vykdymu?
Lietuvybės išlaikymu formaliai turėtų rūpintis besikurianti lietuvių bendruomenės organizacija. Tačiau ir atskiras kiekvienas lietuvis gali tuo rūpintis (ir dažnai rūpinasi). Yra vertinga kiekviena pastanga, kuri duoda šviesos sudėtingai nutautinimo ir tautinės kultūros išlaikymo problemai.
Iš esmės mūsų problema liečia dviejų ar daugiau kultūrų susitikimą ir jų tarpusavio veikimą. Šitai amerikiečių mokslininkų vadinama akultūracija, arba susikultūrinimas; europiniuose veikaluose sutinkamas dažniau kiek siauresnės prasmės, bet populiaresnis terminas — asimiliacija. Per keletą paskutinių dešimtmečių socialiniai mokslai sugebėjo surasti daugiau ar mažiau patikimus dėsnius, kuriais reiškiasi kultūrų susitikimo ir asimiliacijos eiga. Yra naudinga juos pasekti, nes jie įgalins tiksliau spręsti tremties bei imigracijos keliamus klausimus.
Du svarbūs lietuvių asimiliacijos dalykai bus čia paliesti: (a) lietuvių ateivių vieta Amerikos vadinamame tirpinimo katile pagal bendrus asimiliacijos dėsnius; (b) patikimiausi būdai kuo ilgiau išlaikyti savo kultūrai, o tai yra tas pat kaip ir lietuvybės išlaikymas.
Ne visos tautybės Amerikoje vienodai nutausta, nors visos praeina tą patį asimiliacijos kelią.
2
Asimiliacijos eiga priklauso nuo keturių pagrindinių veiksnių: 1. dviejų bendruomenių-varžovių (amerikiečių ir lietuvių) santykiavimo, 2. luominės sąrangos, 3. “rasinės” gradacijos ir 4. kultūrinės (plačiąja prasme) gradacijos. Trys pastarosios dažnai gali būti suvokiamos kaip atramos taškai pirmajai.
Dviejų skirtingų bendruomenių susikirtimo eiga paprastai priklauso nuo jų tarpusavinės laikysenos. Dažnai viena jų laiko save augštesne už kitą, o pastaroji apsipranta su mintimi esanti žemesnės padėties. Pirmoji dominuoja antrąją, ir pastaroji patenka didesnėn ar mažesnėn pirmosios įtakon. Bet gali abi bendruomenės laikyti save augštesnėmis ir nepasiduoti kitos dominuojama, nors įtakos ir neišvengtų. Tuo atveju dažniausiai lemia bendruomenės dydis: kuri didesnė, ta ir įtakingesnė. Vietinės bendruomenės skaičius yra didysis visų ateivių lygintojas, kurio lietuviai, kaip ir kitos imigrantų grupės, negali išvengti. Tačiau daug pavojingesnis yra augščiau minėtas apsipratimas su savo žemesne padėtim. Tada imigrantas išsižada savo kultūros, kaip menkesnės už naująją, smerkia ir tuos savo būdo bruožus, kurie jam atrodo esą susiję su minėta pirmąja kultūra ar net prigimtimi. Šis kelias veda į visišką savęs paneigimą. Tokių pavyzdžių nereikia toli ieškoti; jų atrasime ir tarp savųjų. O pagrindą tam duoda dažnai paviršutiniškas abiejų kultūrų pažinimas ir stoka tokio masto, kuriuo galima būtų visas kultūras bešališkai matuoti ir rasti jų palyginimą, nes viena kultūra yra pranašesnė vienu atžvilgiu, kita kitu.
Žmonijai tebelemta branginti tautines kultūras, kurios tebėra geriausias laidas asmenybei ugdyti bei ugdytis. Už tat asmeniui yra nuostolis, kai pigus svetimos kultūros žvangutis išstumia tuos bruožus, kurie kitai kultūrai yra esminiai. Pavyzdžiui, televizijos kalambūras naikina lietuvių jaunimo socialinį bendravimo jausmą, vieną iš charakteringiausių lietuvių kultūrai bruožų. Vadinamos “kietos” amerikiečių kultūros tempas ne vienam vaidenas kaip paskutinis pažangos žodis, kai tuo tarpu mūsų gimtinėse palikęs laisvos Lietuvos vadinamos “neįtemptos kultūros” tempas nepažinojo tokio didelio skaičiaus iš nervinės pusiausvyros išblokštų žmonių. Nekritiškam pasisavinimui atsispirti reikia pirmiausia pažinti ir įsisąmoninti savąją kultūrą ir niekad be kritikos nepriimti didžiosios krašto bendruomenės sugestijų.
3
Vienas iš didžiųjų “tirpinimo” ratų yra vietinės bendruomenės luominė sąranga. Amerikoje įprasta kalbėti apie demokratiją, kur nėra ryškios luominės pertvaros, kokią, sakysim, pastebime Indijos kastų sistemoje. Čia žmogus, sakoma, gali gimti skurdžium ir mirti jau milijonierium. Deja, tai yra labai reta išimtis. Iš tikrųjų Amerikos politinė, sąžinės, žodžio ir kitos laisvės nesuponuoja lygių šansų ūkyje. To nėra ir kitose demokratinėse šalyse. Dar daugiau: Amerikos konstitucijos tėvai pirmiausia ir rūpinosi apsaugoti žmonių ekonominius interesus ta prasme, kad įstatymais teisiškai sutvirtino turtingųjų luomą, kuris liko Amerikos demokratijos tradiciniu atstovu. Šitai negalėjo neatspindėti visoje socialinėje sąrangoje. Dabar amerikiečiai mokslininkai priskaito Amerikoje šešetą luomų, kurių viršutiniai stengiasi nuo žemesnių atsiriboti neperžengiamomis užtvaromis, nors vidurinė klasė sunkiai išsiskiria nuo žemesnių ir augštesnių luominių poskyrių. Tikrumoje koks nors “laimės vaikas” gali pašokti iš šeštosios (paskutinės, “be nusistatymo”, “tamsaus imigranto”) luominės pakopos į antrąją (“naujų turtuolių” šeimą), bet niekad jis nepasieks pirmos pakopos, kurią sudaro senos aristokratinės šeimos, kur žmonės “gimsta” tam tikrame statuse.
Amerikos kultūroje asmens socialinė padėtis daugiausia apsprendžiama ūkinės padėties. Universiteto profesorius čia bus žemiau vertinamas kaip pajėgus pardavimo agentas. Tuo būdu ateivis, paveiktas naujos kultūros, noromis nenoromis sieks augštesnio lygio Amerikoje įprastu “pasisekimo”ir “laimės” keliu. O tas kelias į augštesnes luomines pakopas surištas daugiausia su pinigu ar jo pakaitalais. Tad ir žmogaus ambicija prasimušti gyvenime yra pagrindinai susijusi su pinigų gaudymu. O priemonės šiam tikslui nėra griežtai apribotos.
Kai neturtas ir su juo susiję menki šansai, siekiant piniginio pasisekimo, trukdo realizuoti teisėtus troškimus, didesnis skaičius kriminalinių nusikaltimų yra “normali” išvada. Bet šis “pasisekimo kelias” gali suvilioti tą ateivį, kuris bus mažiau įaugęs į savo gimtąją kultūrą. Savo ruožtu “pasisekimo kelias”, vedąs į augštesnes luomines pakopas, reikalauja keisti dažną atsineštinės kultūros bruožą nauju. Skirtingi luomai vartoja skirtingus apdarus, baldus, literatūrą, automobilius ir t.t. Augštesnieji luomai turi ne tik išskirtinius klubus ir draugijas, bet dažnai jie yra susiję su tam tikra religine bendruomene. Katalikas ar žydas kartais privalės tapti kongregacionalistu, unitaru, presbiterijonu ar episkopalu, kad patektų į augštesnę luominę pakopą. Šitą procesą gerai pažįsta tos tautinės ateivių grupės, kurios pereitą šimtmetį įsikūrė Amerikoje. Tačiau pavyzdžių rasime ir mūsų senesnioje kartoje, ypačiai tarp tų, kurie jau gimė ir užaugo Amerikoje.
4
Trečias didelis asimiliacijos ar akultūracijos ratas yra rasinis, nors lietuviai jo ir nejaučia. Amerikos masėse tokie žodžiai kaip negras, kinietis ar japonas turi specifinę reikšmę, kuri iš anksto apsprendžia baltosios ir nebaltosios “rasės” tarpusavio laikyseną. Asimiliacijos procese vietinės bendruomenės nusiteikimai juodosios ar geltonosios rasės atžvilgiu yra didžioji kliūtis pastarųjų pastangoms asimiliuotis.
Kaip pavyzdį pateikiame amerikiečių mokslininkų minimas penkias rasinių tipų grupes, kurių pirmoji Amerikos bendruomenėje lengviausiai asimiliuojama, antroji — sunkiau ir t.t., kol prieiname penktąją, kuri sunkiausiai Amerikoje įauga. Pagal W. L. Warner ir L. Srole tipologiją jie yra tokie:
I tipas: šviesieji kaukaziečiai,
II tipas: tamsieji kaukaziečiai,
III tipas: mongolai su kaukazine priemaiša, turinčia Viduržemio jūros žmonių išvaizdą,
IV tipas: mongolai su priemaiša, turinčia vyraujančią mongolų išvaizdą,
V tipas: negrai su negroidine priemaiša.
Lietuviai laikomi priklausą pirmojo rasinio tipo grupei, kuri lengviausiai asimiliuojasi. Šiuo atžvilgiu Amerikoje yra didesnis tautinės kultūros praradimo pavojus ne tik anglo saksams, bet taip pat ir kitiems šiauriečiams bei Baltijos kraštų gyventojams.
5
Ketvirtas pagrindinis ratas yra kultūrinė gradacija. Ją patiria kiekvienas ateivis, ką tik išlipęs į naująjį pasaulį. Paprastai jis gauna “grynoriaus” vardą, simbolizuojantį bene žemiausią vietinės bendruomenės kultūrinę pakopą. Čia kiekvienam amerikiečiui aišku, kad vietiniai atstovauja tikrajai kultūrai, rodo gero elgesio pavyzdžius, ar tai lies tylų kalbančiojo toną ar ligi pusės nuleistas langų užuolaidas. Tačiau charakteringiausiai kultūrinę gradaciją rodo religinis ir kalbinis požymis. Žemiau pateikiame amerikiečių mokslininkų sukurtą penkių kultūrinių tipų gradaciją, paremtą religija ir kalba.
I: angliškai kalbą protestantai,
II: neangliškai kalbą protestantai,
III: angliškai kalbą katalikai ir kiti neprotestantai,
IV: katalikai ir protestantai, kurie nekalba angliškai, V: nekrikščionys, kurių dalis kalba angliškai, o kita dalis nekalba angliškai.
Pagal šią gradaciją tik anglai, škotai ir šiauriniai airiai, patekę į Ameriką, iš karto sulyginami su tikrais amerikiečiais kultūriniu atžvilgiu. Toliau geriausiai bus priimami įvairių kraštų protestantai. Didžioji lietuvių dalis pagal šią gradaciją atsiduria ketvirtoje pakopoje (kai lietuviai protestantai siekia net antrąją). Ši lietuvių asimiliacijos kliūtis yra kaip tik didysis savosios kultūros išlaikymo laidas. Kad tai yra tiesa, visi esame pastebėję ankstyvojoje lietuvių imigracijos kartoje, kai lietuvybė ėjo ranka į ranką su bažnyčia ir kai bažnyčia ėjo sykiu su lietuvybe. Net ir dabar Amerikos protestantizmas, labiau suaugęs su Amerikos kultūra žiūri į katalikybę kaip į savo varžovą ne tik religinėj, bet ir tautinėj srity. O taip pat yra žinoma, kad Amerikos “ethnic groups” — etinės grupės — spiečiasi aplink katalikų bažnyčią daug daugiau nei kur kitur.
Kad pati katalikų bažnyčia yra palanki tautinėms kultūroms, matyti iš vertingos prel. J. Balkūno kalbos, skaitytos Chicagos lietuvių kongrese pereitą rudenį. Yra kitas dalykas, ar pačių lietuvių katalikų bažnyčios santykiai su lietuvių kultūra negalėtų būti artimesni. Jokia kita institucija negalės vaidinti to vaidmens (teigiamo, lygiai kaip ir neigiamo), kurį šiuo atžvilgiu vaidina bažnyčia.
6
Kaip matėme, juo augštesnė ūkinės padėties pakopa, juo mažiau progų tautinei kultūrai palaikyti. Žinoma, gali būti išimčių ir jų yra, bet taisyklė dėl to nenukenčia. Tačiau sąmoningas lietuvis jaunuolis, atitinkamai ugdomas, neišmainys savo tautinės kultūros į ūkinį blizgesį.
Pavojingas lietuvių kultūrai išlaikyti rasinis lietuvių panašumas į krašto malonius šeimininkus gali greit sužlugdyti mūsų kultūrinį savarankumą mūsų jaunimo eilėse, jeigu stokosime atitinkamos apsaugos.
Palankios sąlygos lietuvių kultūriniams skirtingumams išlaikyti turėtų būti pilnai išnaudojamos. O nesant visuotinai priimto masto kultūrų lygiui matuoti, yra galima sąmoningai palaikyti lietuvių kultūrą nežemesnėje plotmėje su kitų kultūromis, o tuo pačiu ir lietuviškumą išlaikyti.
Tokis yra dviejų kultūrų susidūrimo vyksmas. Viena yra jo eigą žinoti, kita praktiškai paveikti, kad ji eitų mūsų tau tybei palankia linkme. Tam praverstų turėti organą, kuris autoritetingiau galėtų spręsti tiek teorinius, tiek ypačiai praktinius mūsų kultūros išlaikymo klausimus, galimai plačiau ir galimai sistemingiau. Tai galėtų atlikti bendruomenės kultūros taryba, jeigu tokia būtų.
