Tiesos vardan
Krikščionių demokratų ir Ūkininkų Sąjungos bendras pareiškimas “Darbininkas" 1952. 10. 17) dėl LF pasitraukimo iš Vliko, stengėsi nuvertinti LF pasitraukimo motyvus netiesioginiu argumentu: girdi, LF prašnekęs kaltinimais Vlikui, tik pasitraukęs iš jo, o “anksčiau tokie priekaištai nebuvo daromi”. Po metų jau vienas P. Vainauskas vėl kartoja: esą pats Braazitis apie Vliką teigiamai atsiliepęs, “kol nebuvo patyręs nepasisekimo praeiti į Vykd. Tarybą” (“Tėvynės Sargas”, 1953, 1-10 nr.). Tikimybei sustiprinti ir vienu ir antru atveju buvo cituojamos Brazaičio viešų pareiškimų ištraukos. Dar vėliau tą patį argumentą perėmė “Naujienos” (1953 gruodžio 29).
Tokie tvirtinimai neteisingai nušvietė faktinę padėtį — LF nusistatymą dėl Vliko ir jo veiklą bei pasisakymus Vlike. Kadangi jie kartojami, tad tiesos dėliai randu tikslinga atkreipti dėmesį į šiuos faktus, kurių fone aiškės, kiek yra teisingi anie tvirtinimai:
1. Lietuvių Frontas Vliko negeroves matė ir apie jas kalbėjo atvejų atvejais ne nuo pasitraukimo iš Vliko. Priminsiu bent kaikuriuos rašytus, taigi lengvai patikrinamus, žodžius, kurie yra Vliko ar jo pirmininko žinioje. Jau 1946 m. kovo 12 dienos LF atstovo rašte Vlikui buvo konstatuojama, kad “Vliko dauguma pasirinko, mano supratimu, ne tą kelią, kuris veda į Vliko orumo ir jo akcijos stiprėjimą”.
1950 m. gruodžio 12 d. LF atstovo rašte Vliko pirmininkui buvo kritikuojami kai kurie Vliko žingsniai ir priminta, jog "dantis sukandus galima toleruoti, kad į VT narius skiriami žmonės, kurie nieko nenusimano jiems skirtose pareigose ir faktiškai nedirba”.
Primintas čia gali būti ir raštas Vliko pirmininkui, rašytas 1951 m. vasario 27 d. arba kitas, rašytas 1952 m. vasario 25 d., kuriame LF atstovas, kritiškai įvertinęs kai kuriuos Vliko veiksmus, tarp ko kita sako kad “Vliko narių tarpe ne nuo šiandien yra dingusi tarpusavio pagarba ir respektas žmogaus asmenybei”; kad “nesiskaitymas su Lietuvos laisvinimo interesu ... sukėlė didelio kartumo ir nustebimo”; ten pat pareikštas apgailestavimas, kad "Vlikas pasišovė savo rankomis vykdyti antivlikinius ir antilietuviškus veiksmus”.
1952 m. birželio pabaigoje ar liepos pradžioje “Darbininko” organizuotame privataus pobūdžio pasitarime, dalyvaujant ir KD pirmininkui, kilus kalbai dėl padėties Vlike, LF atstovas pareiškė savo asmeninį nusistatymą, kuris tikrai nebuvo tokis, kokį vaizduoja P. Vainauskas “Tėvynės Sarge”, nes po jo KD žmonės ėmė skelbti viešai ir Pfullingeną informavo, jog Brazaitis einąs prieš Vliką.
Visa tai buvo tuo metu, kai Lietuvių Frontas tebebuvo Vlike.
2. Būdamas Vlike, LF laikėsi taisyklės, kad kolektyvo nariui privalu to kolektyvo negalias aiškintis pačiame kolektyve, neinant su jomis į viešumą ir viešumoj tereiškiant bendrą kolektyvo priimtą nusistatymą. Taip LF suprato savo lojalumą Vlikui. Kai jau pastangos reikalus taisyti pačiame kolektyvo viduje nieko negelbsti, tada garbingiau iš kolektyvo pasitraukti ir tik tada prašnekti viešai. Šitas kelias LF ir buvo pasirinktas.
Minėtus faktus nurodžiau skaitytojui, kuris yra toliau nuo politinių užkulisių. Neturėjau pretenzijų paveikti jais anų pareiškimų autorius, kurie, stovėdami tų užkulisių prieky, žinojo ar turėjo žinoti tiesą ir visdėlto kalbėjo netiesą.
J. Brazaitis
