PASKUTINIS KPT. JUOZO ČEPONIO PRIEGLOBSTIS
RASEINIŲ KRAŠTO PARTIZANAI RYŠININKŲ PRISIMINIMUOSE
Užrašė ir komentarus parengė Feliksas Tiškus
Skelbiamus Stefanijos Jokimaitės-Valantinienės, Bronės Dirmauskaitės-Latožienės, Prano Motuzo ir kitų Raseinių krašto pogrindininkų, ryšininkų bei rėmėjų prisiminimus sieja Vaidoto rinktinės vado kpt. Juozo Čeponio veiklos, štabo žūties bei partizanų spaudos temos.
Stefanija Jokimaitė-Valantinienė
PASKUTINIS KPT. JUOZO ČEPONIO PRIEGLOBSTIS
TAI, KĄ PRISIMENU IŠ JAUNYSTĖS
Mano tėvas Zenonas Jokimas, g.1892 m. Kėdainių aps. Ariogalos vls. Pagausančio kaime, ūkininkavo 80 ha ūkyje; pusė žemės (40 ha) priklausė jo broliui Antanui, bet jis - inžinierius - gyveno Kaune ir žemės nedirbo. Sodyba buvo sena, čia dar mano seneliai gyveno. Iki 1939 m. tėvas dar turėjo lentpjūve. Mano mama Rozalija Ignatavieiūtė, g. 1896 m., buvo kilusi nuo Kalnujų iš Zacižos kaimo, 9 km nuo Raseinių. Šeimoje užaugome keturi vaikai: aš - Stefanija (g.1922 m.), Vytautas (g.1926 m.), Kazys (g. 1928 m.) ir jauniausia-sesutė Aldona, g. 1929 m.
Vaikystė buvo nebloga. Juodaičiuose baigiau penkis pradžios mokyklos skyrius. Paskui buvo pertrauka. 1939 m. baigiau dvimetę Raseinių žemės ūkio mokyklą. Nors galimybės mokytis buvo, mane traukė ūkis, žemė. Verkdavau, kai rudeni reikėdavo į Raseinius išvažiuoti, o ir ten būdama baisiai pasiilgdavau namų: kad tik greičiau į tėviškę... Namie nuobodu nebūdavo: Juodaičiuose gražiai veikė pavasarininkai, būdavo vakarėliai, gegužinės. Netrūko ir draugų: Nečajai, Gudžiūnukai, Binkiai iš Raščių. Žodžiu - gyvenom neblogai, pasiturinčiai, bet... neilgai: užėjo rusai. Ūkis mūsų -"buožinis", paliko 30 ha, paskui "raudonoji šluota" pradėjo važinėti – viską iššlavė. Tiesa, 1940-aisiais aš jau turėjau jaunikį - tokį Joną Rašinską nuo Cinkiškių. Supažindino mus mano teta, pas kurią į Karalgirį nuvažiuodavau. Buvom sutarę tuoktis, ruošėmės vestuvėms, bet 1941-ųjų birželį Rašinskus išvežė... Bernų ir namie netrūko; bet, matyt, man Sibiras buvo žadėtas ir Sibire lemta berną susirasti...
□ Stefanija Jokimaitė Raseinių žemės ūkio moksleivė. Apie 1938-1939 m.
Prasidėjo karas. Iš "vokiečių čėsų" nieko giliau neįsiminiau. Greit vėl atmurmėjo karas. Mūsų iš namų neišvarė, evakavo tik iš Raseinių apskrities, o jos riba tuoj už mūsų klojimo buvo. Kai frontas prie Kalnujų - Raseinių užstrigo, rusų mūsų sodybą štabui išsirinko. Atvažiavo karininkai, apžiūrėjo ūkį, liepė grindis visur išplauti ir iš gryčios išsikraustyti. Mums paliko klojimą, kur gyvenom su mamos brolio šeima, atbėgusia pas mus iš Ariogalos: virėm vasarinėje virtuvėje. Trobą iš visų pusių laidais apraizgė, kieme ant karčių prikabino, telefonų pristatė. Kol frontas stovėjo, sodyboje nuolat šurmuliavo kariškiai; tik pietauti pas kaimynus išvažiuodavo - ten jų virtuvė buvo. Generolas gyveno sode, jo mašina stovėjo po dideliu ąžuolu pavaryta. Kas buvo gerai, tai kad jokie vagys tuos mėnesius neužklysdavo, jei tik patys "štabistai" ką "nukniaukdavo"...
Frontui nutolus, prasidėjo neramūs laikai: mobilizacija, siautimai - gaudynės, susišaudymai. Nors mūsų ūkis buvo buožinis, visi galvojo, kad jis sekamas, užeidavo ir partizanai, tai vieni, tai jau kiti. Pavalgydavo, pabūdavo. Jokio nuolatinio ryšio su jais nepalaikėm. Mamelė niekam neatsakydavo, visus tuo, ką turėjo, pavaišindavo. Prisimenu apie kautynes su rusais Vosbutuose - netoli mūsų, dešiniajame Dubysos krante. Buvo didelis, per 80 kiemų, kaimas pamiškėje, paskui jo gyventojai i vienkiemius išėjo. Ten buvo daug jaunų vyrų, ir kai mobilizaciją paskelbė, Į sovietų armiją niekas nestojo - visi į mišką išėjo. Į Vosbutus atvažiavo du sunkvežimiai rusų jų tėvų vežti. Vyrai iš krūmų juos gerokai paspirgino, atkirto juos nuo kelio, ir ruseliai negalėjo nei pasitraukti, nei apie susidūrimą pranešti, pagalbos prisišaukti; kur ten name įsitaisę kulkosvaidį, atsišaudė. Ar ne 4 dienas ten kariavo. Žmonės iš to krašto išsigandę bėgo kaip per karą, dardėjo pro mus, vaikus, paskubomis sugriebtus daiktus į vežimus susimetę, karves prie jų prisirišę. Baisus vaizdas! Vozbutuose ir mūsų tėvelio pusbrolis ir pusseserė gyveno. Pusbrolį per tą šaudymąsi nušovė, iš viso ar ne 9 civiliai žuvo, ūkininkų sodybas nudegino. O jaunųjų niekas per tas kautynes nežuvo - jie iš miško šaudė... Buvo netoli Kalėdos, kai turėjom į jų laidotuves važiuoti, bet mama važiavo viena, mus vežtis bijojo...
Iš jaunimo tais pokario metais nieko neprisimenu, nes iš namų tik į bažnyčią išeidavau. Dar toks įvykis buvo. Pakarkly, Barauskų (notaro Barausko) ūkyje, per kažkokią šventę vakaruškas surengė; ten didelės patalpos buvo. Suvažiavę ūkininkai susimetė "baliavot". Buvo koks ten ariogališkis stribas atvažiavęs, ir jo į tą balių nepriėmė. Įpykęs stribas išėjo ir pro langą įmetė granatą. Vieną žmogų užmušė, kelis sužeidė... Mamelė ir anksčiau mus visada prilaikydavo, sudrausmindavo, o dabar po to įvykio jau niekur toliau išeiti, į jokius vakarėlius nebeišleisdavo. Tik kai kada tėvuko pusbrolio, pusseserės vaikai iš Vosbutų, iš bažnyčios Juodaičiuose grįždami, kaip giminaičiai pas mus užsukdavo, pabūdavo...
PAŽINTIS SU KPT. ČEPONIU
Kaip susipažinom su kpt. Čeponiu? Atrodo, tai buvo 1946 m. pabaigoje. Vieną vakarą Mileris - mūsų pažįstamas atsivedė pas mus du ginkluotus vyrus, supratome, jog jie partizanai. Tai buvo Čeponis su Svajūnu. Kiek pabuvę linksmi išėjo. Po šito pirmojo apsilankymo jie pas mus dažnai užeidavo: pavalgyti, apšilti, išsidžiovinti, pasikalbėti. Ir visada abu kartu, kaip adata su siūlu, tik kai kada juodu Mileris atlydėdavo.
Kapitoną Čeponį žinojom pavarde (net nežinau, ar jis kokį slapyvardį turėjo), o jo palydovą - tik kaip Svajūną: jo pavardės
□ Vaidoto rinktinės vadas kpt.Juozas Čeponis-Tauragis
nežinojom. Jaunas, aukštas, gražus vaikinas buvo; minėdavo Raseinius, gimnaziją, ir aš maniau jį vyresnių klasių gimnazistą esant, kad buvo mokytojas, nežinojau.
Mileris (vardo neprisimenu, lyg tai Antanas) nebuvo miškinis, gyveno legaliai. Buvo kaimo siuvėjas - eidavo per apylinkes iš sodybos į sodybą, šeimynas apsiūdamas. Buvo dar jaunas vyras - neturėjo ir trisdešimt. Pasikalbėdavom su juo, bet bendravom tik kaip su pažįstamu, siuvėju, o ne partizanų ryšininku. Ir paskui, kai pas mus ateidavo, daugiausia su partizanais bunkeryje bendraudavo.
Taip Čeponis ir visus 1947-uosius - apie pusantrų metų pas mus užeidavo.
1947 m., laiko tiksliai neprisimenu, bet buvo apie bulviakasį, jie užėjo pavakare, dar dienos metu, ir ilgai šnekėjosi su mama. Mes jų tąsyk nematėme -dirbom laukuose. Vakare mama pasipasakojo:
- Šįkart bėdos vedami pas mus atėjo: jiems skubiai reikalingas prieglobstis, nebeturi kur dingti ir prašė kokią nors vietą slėptuvei suieškoti arba... pas save juodu priimti. Taip ir pasakė: "Dėkit mus kur norit..."
□ Rozalija Ignatavičiūte-Jokimienė, grįžusi iš lagerio 1955 m.
Ką daryti? Kur tokią saugią vietą įmanoma rasti? Pasitarę nusprendėm, kad reikia patiems priimti...
Padarėm bunkerį. Darbavosi tėvukas, dirbau aš, taip pat pas mus nuo 1944-ųjų prisiglaudęs berniukas Genius - plušėjom visi. Geniaus-Geniuko (jo vardas turbūt Eugenijus) pavardė - Kupstys. Jo mama buvo senųjų Ignatavičių - mano senelių - augintinė, augo kartu su mano mama, dviem jos seserimis ir trimis broliais. Kai tekėjo už Kupsčio, seneliai jai žemės atskyrė. Frontui užėjus, Kupsčiai (Kupstienė jau buvo mirusi) pasitraukė pas mus. Kadangi laukai apie Kalnujus po fronto buvo pilni minų, berniukas pas mus ir pasiliko. Manėm rengti bunkerį klojime, bet užginčijo mamelė: netoli žiema, - vyrai sušals. Trobos vidury buvo toks tamsus sandėliukas. Padarėm jame dvigubą sieną, o priekyje bulvių pripylėm, runkelių, - atseit čia bulvių aruodas. Įėjimas į bunkerį buvo padarytas iš viršaus - per lubas; nusileidimui tėvukas į sieną akėčvirbalius sukalė. O apačioje dar buvo langelis: į sandėliuką įėjus ir tokį lentos galą iškėlus, buvo galima pasikalbėti, valgį į slėptuvę paduoti. Kad šunys neužuostų, pridėjom tabako kremblių, lapų, žibalo, benzino kanistrus pastatėm. Bunkerio tarpsienyje gultus padarėm. Nebuvo erdvu, bet du vyrai turėjo išsitekti, sutilpti. Slėptuvės "konstruktorius" buvo mūsų tėvukas.
Kai tik pabaigėm, po kelių dienų jie su visa spaustuve ir parsikraustė. Rodos, kad tą spaustuvę tėvukas su Geniumi parvežė; ji ne kažin koks įrengimas nedidelė visai: gal metro ilgio rėmas su rankena, na, kaip nedidelė spintelė. Čia partizanai ir darbavosi - spausdino "Laisvės varpą". Pati su jais bunkeryje nesu buvusi, surinkti nemokėjau, bet, kai reikėdavo išbarstyti, man duodavo: iškiša pro langelį klišę, ir aš jiems raides išmėtau, sudėlioju. Viską, ko reikėjo spaustuvei, atnešdavo Mileris, jis ir laikraštėlius išnešdavo. Apskritai, išskyrus Milerį, niekas daugiau pas juos ar pas mus nebuvo užėjęs. Čeponis stropiai slėpė ir saugojo savo būstinę, spaustuvę...
□ Vienintelė šeimoje išlikusi Zenono Jokimo nuotrauka. Apie 1920-1923 m.
Iš bunkerio jie išeidavo, žinoma, visada naktį. Kartais grįždavo tuoj, o kartais ir keletą dienų, ir savaitę nepareidavo. Kai būdavo ramu, jie dažnai išlįsdavo, ateidavo į kambarį; langus tokiom tamsiom užuolaidom užtraukę, kartu vakarieniaudavom, kartais ir valandą, ir dvi pasėdėdavom, pasišnekėdavom. Čeponis buvo vidutinio ūgio, rimtas, pagal mane (mano amžių) jau pagyvenęs, ir daugiausia su mama šnekėdavosi. Mūsų tėvukas buvo tylus, nekalbus - nekoks pašnekovas, bet nedraudė bendrauti su partizanais, pritarė jų siekiams, jų kovai. Aš su Svajūnu kalbėdavaus, jis partizanų dainų padiktuodavo. Kartu su partizanais ir 1947-ųjų - paskutiniąsias Kūčias valgėm. Buvome visa šeima: iš Kauno Kazys su Aldute buvo parvažiavę ir dar tėvuko dėdienė - ją Bobute vadinom. Ji ten su vaikais gyveno, jiems valgį ruošė.
Kai jie būdavo išėję, o pas mus būdavo svetimų ir pareiti pavojinga, ant šulinio padėdavom kuolą - tai buvo ženklas, kad į gryčią eiti negalima; jei kuolo nėra - kelias laisvas... Į trobą įeidavo pro duris, o iš koridoriaus buvo laiptai ant aukšto - prie įėjimo į bunkerį. Kai jie nusileisdavo "pas save", tą įėjimą uždarydavom...
Beje, gyvenom mes ne vieni. Buvo dar tokia moteriškė, prieš gerus metus prisiglaudusi. Visai nepažįstama atėjo pas mus, pasisakė pasitraukusi iš namų ir neturinti kur eiti; vaikai jos miške... Mamelė (toks jau jos būdas buvo) priėmė, ir taip ji pasiliko pas mus gyventi. Tėvukas mūsų nebuvo toks mielaširdingas, o mama visada darydavo taip, kaip norėjo. Tą moteriškę mes visi "teta" vadinom. Nežinau nei jos pavardės, nei iš kurio krašto kilusi, mamai gal ir buvo pasisakiusi. Buvo tyli, į atviresnes kalbas nesileisdavo. Minėdavo Eržvilką, Jurbarką - gal iš ten buvo atklydusi? Sykį buvo atėjęs pas ją toks vyras; su juo ilgai kalbėjosi, apsikabinusi jį verkė. Sakė, kad tai jos sūnus... Daugiau man jo matyti neteko.
Teta" įtikinamai apsimesdavo durnele. Už ančio visada nešiodavosi kortas. Jei siautimas ar kas svetimas, nepažįstamas užeis, išsitraukia jas, sklaido rankose ir burbuliuoja - "kalbasi" su jomis: "Abrozdėliai mano... abrozdėliai..." Kartą ją per "ablavą" lauku bėgančią nutvėrė, bet ir tąsyk tie "abrozdėliai" išgelbėjo... Ji pas mus iki mūsų arešto buvo.
Dar viena, neseniai, gal apie mėnesį prieš areštą atsiradusi, mūsų įnamė - Baranauskienė (Babonaitė) su sūnumi, 19-20 metų vaikinu, sergančiu atvira džiova. Kai jos vyrą - karininką suėmė, ji iš Kauno parvažiavo į savo tėviškę už Juodaičių ir ten gyveno. Tėvai - senieji Babonai jau buvo mirę. Kai valdžia ją išvarė iš sodybos, neturėdama kur dėtis, prisiglaudė pas mus, svečių valgomajame apsigyveno. Tarp kitko jaunystėje Baranauskienė mūsų tėvelio panelė buvusi. Nežinau kodėl, bet jos už Kūčių stalo neprisimenu, nors, rodos, visus atsimenu, kaip buvo susėdę... Kai mus suėmė, Baranauskienė, matyt, buvo palikta mūsų gyvulių prižiūrėti (buvo likę du arkliai, keturios geros karvės, pora veršių, avys, kurių visada laikydavome). Kaimynė Antanina Mockytė-Bartušienė paskui pasakojo, kad Baranauskienė tada leido jai, aišku valdžiai nežinant, savo palaikę karvutę į mūsų karvę išmainyti.
Pasitaikydavo visokių nutikimų. Mamelė mūsų buvo savarankiška-viską darydavo savo nuožiūra. Pagalbos niekam neatsakydavo: pavalgydins, apnakvins ar kokią susirgusią senutę priims, rūpinsis ja, kol pasveiks. Ir su Ariogalos stribais gerai sugyvenom. Užeis, būdavo, tai mama visada pamaitina: lašinių papjaustys ar sūrio sviesto padės, pieno kibirą pastatys. Ją visi gerai pažinojo, ir jei Ariogaloje komendanto valanda užtikdavo, Jokimienės niekad nesulaikydavo. Kartą vakare stribai atėjo trise, šlapi, sušalę, pasiliko nakvoti. O pas mus jau gyveno partizanai ir dabar buvo namie - bunkeryje. Tai tėvai jiems savo kambarį užleido (kad būtų toliau nuo bunkerio ir kokio krebždesio neišgirstų), o aš išėjau miegoti Į kitą namo galą. Pavalgę "svečiai" sugulė, miega - mūsų "įnamius" - partizanus nuo kitų stribų, nuo garnizonų "saugo..." Rytą pavalgę išėjo. Vyrai paskui juokavo: "Kokį dalyką mes išgyvenom! Ir kaip mes iškentėm jų nenugnybę: net tris stribokus pašonėj turėjom, miegančius!.." Aišku, jie suprato, kad tie nakvynininkai bent tai nakčiai buvo jiems geriausia, patikimiausia apsauga, o jų nakvynė čia ir mus nuo galimų Įtarimų gynė...
SAUSIO 16-OJi, PENKTADIENIS
1948-ųjų sausio 16-oji, penktadienis. Mūsų "įnamiai" namie. Su jais ir Mileris; jis jau beveik dvi savaitės čia - bunkeryje. Prieš tai jis turėjo nueiti su reikalais Į vakaruškas gretimame Pakarklio kaime, bet gavo žinią, kad ten enkavedistai laukia. Jis ten nenuėjo, bet atėjo pas mus, ir Čeponis jam neleido išeiti. Taigi bunkeryje jie trise...
Buvo ramus žiemos rytas. Kaip visada, apsiruošėm ūkyje, gryčioje besitvarkant, diena visai prašvito. Gal 11 ar 12 valanda buvo, kai pamatėm nuo Juodaičių pusės, jau šiapus krūmų, kurie buvo už 200-300 m (į tą pusę mūsų laukas iki Kilupio buvo), tiesiai mūsų sodybos link skubančius kareivius! Ginkluoti, su šunimis, kulkosvaidžiais - vieną su kulkosvaidžiu aiškiai mačiau... Užšokau ant aukšto, pasakiau vyrams, kad ateina kareiviai (mama apačioje apie "ablavą" jau buvo Įspėjusi). Kad neįtartų, aptikę mane nuo aukšto lipančią, surinkusi užsimečiau ant rankos padžiautus skalbinius ir nusileidau jų pasitikti...
Vos įvirtę į trobą, užriko: "Kur bunkeris?!" Sakom, kad jokio bunkerio pas mus nėra, ką čia išsigalvojat. Galite žiūrėti, Įsitikinti..." Pasklidę apieškojo, visus kambarius su šunimi apėjo, visur išlandžiojo, bet nieko neardė, nebadė. Pagaliau iš trobos išėjo ir nugarmė jo vieškelio link. Atsidusom, apsidžiaugėm, kad tas siautimas, krata, ačiū Dievui, laimingai praėjo... Diena jau į vakaro pusę pakrypo, buvo gal trečia valanda popiet. Galvojom: kai tik pritems - jau greit, juk žiemos metas, - partizanai išbėgs, bunkerį bulvė -
□ Baigiama naikinti Jokirnų sodyba 1968 m.; likęs vienas griaunamas gryčios galas. Matyti atsikišusi sandėliuko (namo viduryje) vienos sienos dalis, prie kurios buvo įrengtas bunkeris
mis užversim, ką reikia, sukišim į krosnį, užkūrė sudeginsim...
Nežinau, kiek truko tas apsiraminimas - atokvėpis, pusvalandį, gal apie valandą, kai staiga vėl prigužėjo kareivių. Bunkerio jau neklausė, o tiesiog pasakė: "Pas jus yra Čeponis! Kur jis?.." Bandėm dar sakyti, kad nieko pas mus nėra, bet mus tuoj uždarė į tėvukų (kampinį) kambarį, liepė iš jo niekur neiti (ar už durų stovėjo sargybinis - nežinau) ir pradėjo durtuvais badyti... Kareiviai gryčioje neslapukavo, šnekėjosi garsiai, šurmuliavo, keikėsi... Neilgai trukus išgirdom plėšiamų lentų braškėjimą, mums liepė išeiti. Užvarė mus visus ant aukšto. Įėjimas į bunkerį buvo atidarytas. Prie jo (jis buvo namo vidury) sustatė mus: tėvus ir mane su Genium, o kareiviai atokiai aplinkui sugulė, šautuvus atstatę. Pagrasino: "Kiek mūsų žus, tiek ir jūsų!.." Negaliu pasakyti, kiek laiko taip stovėjom, nei gyvi, nei mirę, kai iš angos išsivertė dūmai, apačioje nugriaudėjo sprogimas... Po to pasigirdo dejavimas; po kelių minučių dejuoti liovėsi. Tada man liepė lįsti į bunkerį; ką būtų sakę ten daryli - nežinau. Kur dingsi -buvau pasiruošusi lipti tais akėčvirbaliais, bet užsistojo Genius, sako: "Aš už ją lįsiu..."
Jis nusileido į bunkerį, iškėlė ginklus. O partizanus per apačią ištraukė, negyvus. Juos sumetė į mašiną, užtiesė brezentu (paskui išveždami ant jų mus visus keturis susodino...) Rusai tuo tarpu tarpusavy gargaliavo, kad banditai granatą iš bunkerio norėjo išmesti, bet ji nukritusi atgal sprogo... Aš nežinau, ar jie granatą metė, ar, norėdami nusižudyti, patys žiedą patraukė. Ar bunkeryje šaudė? Net negirdėjau. Prieš sprogimą gal kas ir buvo, kol mes toliau nuo bunkerio uždaryti buvome, bet po sprogimo jokių šūvių nebegirdėjome.
Dar prieš išvažiuojant pas mus užėjo Marselis. Gal jis ką nugirdo ar kareivius ties mūsų sodyba matė, tai neva šaukimus į balsavimą mums atnešė - laikas prieš balsavimus buvo. Kareiviai tuoj jį apstojo, gal pamanė dar vieną banditą įkliuvus, bet, kai parodė šaukimus, gal dar kokius dokumentus (jis buvo dešimtininkas), atstojo. To Maršelio dukra buvo Milerio panelė, jiedu jau tuoktis buvo sutarę, tai aš pasakiau Marše liui, kad čia Mileris žuvo, tegul duktė jo nebelaukia... Jis išklausė, bet man nieko nepasakė...
Išvežė mus (tėvukus, mane ir Genių) jau sutemus, galėjo būti aštunta ar devinta valanda vakaro, ant uždengtų partizanų lavonų susodinę. Raseiniuose įkišo į kažkokį rūsį; atsimenu: mūro skliautas, pakrašty vanduo telkšo... Manės klausė paskui: kur tas rūsys buvo? Gal prie stribyno, kur nušautus partizanus pamesdavo? Nežinau. Vesdavo mane kasdien į išvietę, bet pamestų lavonų ten neteko matyti...
Kitą rytą (ar į antrą dieną?) mane iš rūsio išvedė. Priešais rūsio langelį (jis buvo be stiklo) gulėjo pamesti trijų mūsiškių lavonai. Liepė parodyti, kuris iš jų Čeponis. Parodžiau, bet atpažinau jį daugiau iš drabužių, nes visų veidai buvo baisiai sudarkyti. Apie kitus du manęs neklausė. Jie ten neilgai, dvi ar tris dienas gulėjo. Ar vedė mano tėvus jų atpažinti - nežinau.
Į tą rūsį mane vedžiodavo per vyru kamerą (irgi rūsyje). Pas juos buvo sudėtos grindys, šiaudų pakreikta ir krosnis kūrenosi; ant pamesto rąsto susėdę šildydavosi. Čia sėdėjo partizanai; vienas lyg mokytojas buvo, kiti du - jaunesni. Valgyti ten nedavė nieko; vyrai buvo peralkę, o aš dar turėjau kumpio, tai ir jiems po griežinėlį pro plyšį įkišdavau. Buvo vienas žmoniškas prižiūrėtojas - lietuvis. Jis kartais leisdavo man pas vyrus pasišildyti, palikdavo užsispaudžiančią spyną; jei kas, aš sprunku į savo šlapią narvą, o vyrai, duris uždarę, ją įkabina ir užspaudžia...
Išlaikė mane ten gal kokias dvi savaites; netardė, nieko neklausinėjo. Buvau jau pradėjusi galvoti, kad mane paleis, kad tėvus apkaltins... Nežinau, kur tas didelis mūrinis namas su tardymo kameromis buvo, dideli rūsiai, pilni žiurkių. Ten tas dvi savaites mano tėvus laikė. Paskui juos išvežė į kalėjimą, o mane ten nugabeno ir pradėjo tardyti. Laikytis per tardymus nebuvo sunku, nes nieko, man nereikalingo iš tikrųjų nežinojau ir negalėjau išplepėti. Be to, ir iš namų niekur neišeidavau, tik į bažnyčią ir atgal, sakiau, kad partizanai neišleisdavo. Nevienodi ir tardytojai buvo. Toks Miša -visai žmoniškas: atsakau į jo klausimą, kad nieko nežinau, jis taip ir užrašo. "Na, nežinai, tai nežinai..." Bet kitas - Volkovas, tikras žvėris, rupūžė! Ant to Mišos baisiai siųsdavo, kad tas iš manęs tardydamas nieko neišgavo, protokoluose neprirašė... Iš pasitenkinimo, kad Čeponis žuvo, jis žargstėsi - atseit šoko ir žvengė: "Paėmėm šitą eržilą!.. Paėmėm!..."
Geniuką iš Raseinių paleido, bylos jam nekėlė. Ir mes jį gynėm, sakėm, kad jis pas mus svetimas, kad apie bunkerį, partizanus nieko nežinojo... Mano jaunesnysis brolis Kazys tuo metu lankė gimnaziją, abu su sesute Aldona pas dėdę Kaune gyveno. Kai sužinojo apie mūsų suėmimą, buvo porą sa-
vaičių pasitraukę, bet niekas neatėjo jų ieškoti. Vyresnysis brolis Vytautas dirbo vairuotoju Vilniuje. 1944 ar 1945 m., kad ji nuo kariuomenės išsaugotų, mama važinėjo pas tuometinį Sveikatos apsaugos "liaudies komisarą" komunistą Girdzijauską - savo pusbrolį - prašyti, kad sūnų priglaustų... Visi trys jie išliko - išvengė "valdiškų namų". Užteko mūsų trijų...
LIKIMAI
Aš, už akių nuteista 10-čiai metų, kalėjau Intoje. Ten buvo vienas didelis, gal 4000 kalinių, moterų lageris; lietuvių apie 400, bet daugiausia -ukrainiečių iš Vakarų Ukrainos, vadinamų "zapadnikių". Vyrų lagerių buvo daug, kiekviename ne mažiau 2000. Iš lagerio mane išleido 1954 m. lapkritį (Stalinui mirus, buvo įsakymas paleisti išbuvusius 2/3 bausmės); išbuvau lageryje beveik septynerius metus. Pasą su apribojimais - be teisės grįžti į Lietuvą - gavau tik 1956 m. rugpjūty. Mano vyras Liudvikas Valantinas, kilęs nuo Kražių, irgi buvo Intoj, teistas 25 metams. Ten susipažinom, ten susituokėm, vaikai ten gimė. Intoje išgyvenau 14 metų. Kai su vaikais grįžau į Lietuvą (vyras dar metams pasiliko ten, nes trūko stažo), vyresnysis sūnus ėjo į trečią, jaunesnysis į pirmą klasę.
Mamelė mūsų, amžiną atilsi, grižo berods 1955 m., aš tada dar Šiaurėje buvau. Jai pablogėjo sveikata, nervai pakriko, pasijautė nenormali, - už vaikus, už viską labai sielojosi. Kai atėjo laikas ją paleisti, o buvo ji invalidų lageryje kažkur už Maskvos, Jaroslavlio srityje, brolis gavo užklausimą: ar priims jis savo pasiligojusią motiną? Jis nuvažiavo ir ją parsivežė. Taip pas Kazį ir gyveno. Kai grįžau, tai tik į svečius pas mane atvažiuodavo ir vis atgal pas brolį veržėsi: "Kaziukas mane priglaudė, tai aš turiu jam padėti vaikus auginti, prižiūrėti" (brolis dvi dukras išaugino). Mirė mama 1971 m., palaidota Katine...
Tėvukas mirė lageryje. Po suėmimo dar dukart jį mačiau. Iš namų jis buvo apsiavęs veltiniais. Į kalėjimą jam atnešė klumpes, ir aš girdėdavau jį į tualetą "ruošai" kaukšint. Kartą, gal prižiūrėtojams apsižioplinus, koridoriuje pasimatėm. Antrą kartą matėmės jau po "teismo": kartu su juo iš Raseinių iki Kauno vežė. Vienintelis ir ... paskutinis jo troškimas: "Aš tik norėčiau savo vaikus pamatyti..." Brolis ilgai bijojo apie jį klausinėti. Kai grįžo mama, tai jos vardu į Maskvą ar kur ten užklausimą pasiuntė. Atėjo atsakymas: "Jokimas Zenonas, Kazio sūnus... mirė 1949 m. rugsėjo 29 d." Kai žmonės pradėjo į Lietuvą savo artimųjų kaulus iš Sibiro parsivežti. nutarėme ir mes paieškoti tėvuko kapo. Brolis 1987 m. išsirūpino komandiruotę ir nuvažiavo į Karagandą. MVD srities valdybos archyve gavo pažymą: "...Palaidotas Karagandos srities Spasko gyvenvietėje (naujojo aerouosto rajonas), kapas Nr.6-11." Nusigavo į nurodytą vietovę, tačiau kapų ten vos pastebimi kauburėliai stepėje teišlikę. Susirado rusą, tarnavusį lageryje prižiūrėtoju. Jis pasakė: "Nieko neieškok, žmogau -nieko nerasi. Čia sunaikinimo lageris buvo, lavonus po 50 ir po 20 Į bendrą duobę suversdavo..." - Tik saują žemės iš ten parsivežė, ant mamelės kapo Kaune ją išbėrė...
KODĖL TAIP ATSITIKO?
Kodėl jie pas mus į šitokį - tokį nesaugų bunkerį įlindo ir čia paskui apmaudžiai užsibuvo? Juk jei būtų kitur, gal kur miške, įsikūrę, dar būtų galėję išbėgti ar nors pasipriešinti... O čia... Čia - atėjo ir... paėmė... Pats bunkeris gal ilgai būti) išlikęs - buvo gerai užslėptas, jei ne išdavystė.
Kas juos išdavė, įskundė? Galėjo juos pačius (Čeponį su Svajūnu) pastebėti ir pasekti: jie dažnai išlįsdavo, išeidavo, pareidavo... O gal kas Milerio klajonių maršrutais pasidomėjo? Paskui kalėjime šnekėjo, kad per tą lemtingąją "ablavą" ant Juodaičių žvyrkelio ties mūsų sodyba stovėjusi mašina, kurioje sėdėjęs kažkoks žmogus. "Kai per pirmąją kratą bunkerio neradę kareiviai prie jos sugrįžo, tas išdavikas, matyt, jiems kažką tiksliau nupasakojo, nurodė, ir jie vėl patraukė pas Jokimus..." Iš kur tas pasakojimas? Vieškelis nuo mūsų buvo maždaug už puskilometrio, bet jį mums užstojo krūmai - alksnynas, ir kas ten darėsi, mes nematėme. Gal, sakau, už alksnyno palei vieškelį gyvenę kaimynai tai matė?..
Kas dėjosi bunkeryje tas paskutiniąsias minutes prieš sprogimą? Šito niekad nesužinosim. Kaip ir to, ką tada į bunkerį nusileidęs Geniukas rado, matė...
O pats sprogimas? Jau pasakojau rusus kalbėjus, kad banditai į juos granatą metę. Aš tik persakiau girdėtą, neįsigilindama, nesusimąstydama. O jeigu truputėlį pagalvojus?
Kas matė (ar galėjo matyti) granatą metant? Kai siūbtelėjo dūmai ir trenkė sprogimas, arčiausiai prie įėjimo stovėjome mes - enkavedistų įkaitai (kareiviai buvo atokiau nuo jo aplinkui ant lubų sugulę). Ir nieko, išskyrus dūmus, aš nemačiau...
Išsiveržti partizanams nebuvo jokios vilties, i jie, manau, tai aiškiai suvokė. Kokia prasmė mesti granatą viršun - ant aukšto, kai čia, apačioje, pačioje pašonėje, jau braška kareivių plėšiamos lentos?..
Mačiau suniokotus partizanų kūnus. Ar tai atsitiktinumas, kad nuo vienintelės (netikėtai atgal nukritusios) granatos visi trys žuvo vietoje, ir dar būtent taip, kad sprogimas visų trijų veidus neatpažįstamai sudarkė?..
Taigi panašu, kad šneka apie atgal nukritusią granatą enkavedistų išsigalvota. Kam? Kokiu tikslu? Gal pasiteisinimui prieš savo "načalstvą", kad bunkeryje apgultų banditų (seniai medžiojamo Čeponio!) gyvų paimti nesugebėjo?..
Viską, kas išliko atmintyje, papasakojau taip, kaip buvo. Todėl ir apie sprogimą galiu lik pakartoti tai, ką jau esu sakiusi: nežinau, ar jie metė granatą, ar, žūti pasiryžę, žiedą patraukė...
1996 m.
