AG. PETRAUSKO - J.DEKSNIO VEIKLA SEPTINTAJAME DEŠIMTMETYJE

Įvadas

Apie Jono Deksnio, vėliau tapusio KGB agentu Petrausku, biografiją, veiklą ne kartą rašyta tiek mūsų žurnale, tiek kituose leidiniuose. Jau nebbgai žinoma jo, kaip agento, veikla dar vykstant ginkluotam pasipriešinimui; kiek mažiau medžiagos skelbta iš vėlesnio laikotarpio, septintojo, aštuntojo dešimtmečių. Čia skelbiami trys agentūriniai pranešimai įdomūs dviem aspektais: juose galime įžvelgti tam tikrą to laikotarpio inteligentų rato atmosferą, taip pat atsiskleidžia J.Deksnio kaip asmenybės degradacija. Nenagrinėsime čia plačiau tokių sąvokų ir kategorijų, kaip prisitaikymas, kolaboravimas, išdavystė ir pan. Manytume, kad publikuojami dokumentai duos erdvės skaitytojui apie tai pamąstyti pačiam.

Kaip minėta, publikuojami dokumentai - agentūriniai pranešimai. Jiems duoti redakciniai pavadinimai, datos.

Dokumentai yra buv. KGB archyve (pateikiamos pirmųjų lapų faksimilės), jie versti iš rusų kalbos (vertė Bronius Kašelionis). Norint išsiaiškinti kai kuriuos agento teiginius, kreipėmės į tekstuose minimą Bronį Savukyną. Jo pastabos spausdinamos publikacijos gale.

Redakcija

1. Ag. Petrausko agentūrinis pranešimas apie inteligentų pažiūras, nuotaikas ir kt.

1962m. rugpjūčio 26d.

Visiškai slaptai
egz. Nr.2

SSSR KGB

Valstybės saugumo komitetas prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos
 Agentūrinis pranešimas A/b Nr.1031

Šaltinis "Petrauskas"

Priėmė Basenko

1962m. rugpjūčio 26d. Bylai_

Atrodo, aš nieko nepasakysiu naujo, tvirtindamas, kad svarbesni pasikeitimai mūsų šalyje per pastaruosius metus( panaikinus asmens kulto praktiką ir pasekmes) ir santykiai su Vakarų pasauliu (paplitęs turizmas, kultūriniai ryšiai ir pan.) sukūrė mūsų respublikoje visiškai naujas sąlygas ir klimatą kauptis ir reikštis žmonių nuotaikoms.

Maždaug iki 1960 metų pavasario vietos inteligentijos nuotaikas ir psichologiją aš pažinojau labai paviršutiniškai: rėmiausi daugiau subjektyviu sovietinės tikrovės vertinimu, negu objektyviu padėties vertinimu pagal betarpiškus santykius su žmonėmis. Po žinomo mano straipsnio "Tiesoje" publikacijos ir mano asmeninio gyvenimo sąlygų pasikeitimo, mano santykiai su žmonėmis įgijo atviresnį, pastovesnį ir natūralesnį charakterį. Savo asmeninius įspūdžius ir patirtį per nurodytą periodą aš noriu čia atspindėti.

Pirmiausia man norisi atkreipti dėmesį į tai, kad paskirų inteligentų ir tų ar kitų jų grupių psichologiniai pokyčiai yra tokie sudėtingi, jog man, kad ir turinčiam šiokią tokią patirtį šioje srityje, prireikė ilgo laiko ir daug apmąstymų, kad susigaudyčiau ir giliau juos suprasčiau.

Apie inteligentijos nuotaikų tendencijas, jų priežastis ir pasireiškimus galima būtų parašyti ilgą traktatą.

Nėra jokios abejonės, kad Komiteto vadovybei žinomi pakankamai gerai teorinės prielaidos ir bendrumai, todėl aš jų neanalizuosiu. Aprašysiu tuos ryškesnius asmenis, kurių elgesys ir tikriausiai sąmoningi politiniai siekiai, mano manymu, verti rimto dėmesio.

Per pastaruosius dvejus metus man daugelį kartų teko kartais dviese ir didelėse kompanijose (kaip paprastai daugiausia kavinėse) kalbėtis ir diskutuoti įvairiais klausimais su Vilniaus universiteto chemijos profesoriumi Kaziu Daukšu. Tai labai inteligentiška, įdomi ir viena iš pačių ryškiausių asmenybių tarp Vilniaus inteligentų. 1959m. pabaigoje mane su juo supažindino geografas Feliksas Šinkūnas, dabar jau personalinis pensininkas, nėra jokių abejonių, kad tai prosovietiškai nusiteikęs žmogus.

Ypatingą dėmesį iš Daukšo pusės aš greitai pajutau po pasirodžiusio "Tiesoje" (1961 m. vasarį) mano straipsnio. Man prireikė daugybės ilgų pokalbių, diskusijų ir gilių asmeninių abejonių, kol supratau Daukšo psichologiją ir mąstymo būdą. Palaipsniui man ryškėjo jo politinis veidas ir siekiai, nors jie jo buvo subtiliai slepiami po gilia psichologija, pačiomis paradoksaliausiomis frazėmis ir išvadomis, ir ypač labai skirtingų kasdieninių pašnekovų pasirinkimu, atsižvelgiant į jų amžių, profesiją, politinę praeitį ir dabartinius polinkius.

Nėra abejonės, kad Daukšas labai įdomus pašnekovas, sugebąs pasirinkti sau žmones. Šituos savo sugebėjimus Daukšas, atrodo, gerai pažįsta ir stengiasi juos panaudoti kiekvieną kartą bet kurioje bendrijoje, nepaisant apie ką būtų šnekama: apie filosofiją, meną, mokslą ir netgi pasakojant politinius ir sekso anekdotus. Daukšas aiškiai stengiasi braviruoti logika, filosofiniu skepticizmu ir išplaukiančiu iš jo netikru humanizmu, paradoksu, humoru, ironija.

Dažnai jis mėgsta pabrėžti, kad jo nedomina "grynos politikos“ klausimas. Jis yra aktyvus visuomenininkas -platina politines ir mokslines žinias, centre ir periferijoje skaito mokslo populiarinimo ir ateizmo paskaitas. Neseniai jam buvo suteiktas nusipelniusio respublikos mokslo veikėjo vardas.

Iš tikrųjų išoriškai Daukšas įdomus, šiek tiek paradoksalus, inteligentiškas, dinamiškas ir visuomeniškai pozityvus žmogus. Ir keistai atrodo, kad apie tokį žmogų prisieina rašyti ir atkreipti budrumą dėl jo politinio veido. Vis dėlto, mano giliu įsitikinimu, tai vienas iš pačių ryškiausių ir įtakingiausių žmonių, sąmoningai ir principingai antisovietiškai ir antisocialistiškai nusiteikusių tarp Vilniaus ir periferijos inteligentijos, kur jis dažnai skaito paskaitas.

Kokiais duomenimis galima būtų pagrįsti šį spėjimą, jeigu ne konkrečia išvada?

Pirma, Daukšas savyje įkūnija buržuazinį nacionalistinį, antisovietinį ir antisocialistinį, skeptiškai nihilistinį egzistuojančios realybės atžvilgiu tipą.

Antra, Daukšas galimais būdais siekia populiarumo visuomenėje. Jo pastovių gerbėjų "plejadą" sudaro dailininkai, rašytojai, muzikantai, jauni moksliniai bendradarbiai, įvairios moterys ir merginos. Prieš keletą metų "Tiesoje" jis sukėlė plačią polemiką, stengdamasis įrodyti, kad šeimos laimei bei gerovei meilės jausmas yra bevertis ir net žalingas. Maždaug prieš metus žurnale "Tarybinė moteris" jis išspausdino ilgą straipsnį apie vyno ir likerio vartojimo kultūrą. Daugeliui buvo neaišku, kodėl šešiasdešimtmečiui chemijos profesoriui prireikė tokių kvailysčių.

Vieną karą jis man tiesiai pareiškė, kad tokiu būdu jis tapo žinomas visoje respublikoje, o populiarumas - tai ne tiktai savimeilės kutenimas, bet ir dalykas, nešantis daug ženklesnę konkrečią ir rimtą naudą. (Daukšo žodžiai.)

Trečia, nuolat Daukšas pabrėžia, kad jo nedomina "gryna politika" - tai yra ne daugiau ir ne mažiau kaip tuščia frazė, skirta tam, kad suklaidintų nesubrendusius žmones. Praktiškai jį domina būtent politiniai dalykai. Tiesa, atskirais atvejais, priklausomai nuo bendrijos sudėties, jis ištisomis valandomis gali paistyti visokius niekus, pasakoti pačius stipriausius anekdotus, užsiiminėti jo amžiaus neatitinkančiu flirtu su jaunomis merginomis. Bet kai keičiasi pašnekovų sudėtis, Daukšas pradeda skleisti nacionalistines pažiūras, taikliomis frazėmis ir svarstymais uždega antirusiškas nuotaikas, antisemitizmą (kai kompanijoje nėra žydų). Bet kokiu tinkamu momentu jis žemina sovietinį meną, literatūrą, mokslą. įrodinėja slavų tautų "silpnumą" ir Vakarų pranašumą. Jis "filosofiškai" bando pateisinti fašistinės Vokietijos žiaurumus, statydamas priešpriešiais jiems neteisybę Stalino kulto metais. Man, pavyzdžiui, neteko girdėti, kad Daukšui būtų patikę kokia nors sovietinė knyga, paveikslas, pjesė. Netgi Gagarino ir Titovo didvyriškumo pažeminimui jis rado "argumentų". Jis nepraleis progos pasijuokti iš sovietinių mokslininkų, tokių kaip Matulis, Žiugžda, K.Korsakas, Barauskas [turbūt Baršauskas], Bieliūnas [Bieliukas], Jucys, Januškevičius ir kt.

Ketvirta. Aiškiai matyti, kad Daukšas nuolat siekia bendrauti su jaunosios kartos inteligentais, jis juos visada pavaišina Vilniaus kavinėse ir, kaip teko sužinoti, savo bute. Dažnai net pats jaunimas stebisi, kad toksai "solidus profesorius" šitaip myli jaunimą. Tokia ypatinga meilė jaunimui vargu ar suderinama su intelektualiais senyvo profesoriaus poreikiais.

Pavyzdžiui, nuolatinis Daukšo "adjutantas" yra Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 27m. mokslinis bendradarbis Bronius Savukynas. Iš paties Savukyno žodžių aš netikėtai sužinojau, kad jis yra žinomo advokato Černiaus artimas giminaitis. Savukynas net nebando slėpti savo aršių antisovietinių, nacionalistinių nusiteikimų.

Nemažai dėmesio Daukšas skiria gabiam dailininkui S.Krasauskui, kuris turi daug artimų bičiulių tarp rašytojų ir dailininkų. Nesunku pastebėti, kad Krasauskas, įtakotas Daukšio ir iš dalies Cesevičiaus, pastaruoju metu patiria rimtus ideologinius svyravimus. Daukšo įtakoje yra visa eilė architektų, dailininkų, jaunų mokslo darbuotojų.

Penkta. Daukšas dažnai braviruoja savo sena artima pažintimi su žinomais partiniais darbuotojais ir įtaka jiems. Pavyzdžiui, jis neretai, tiesiog be jokio tikslo pateikia taip, kad turėtų susidaryti įspūdis, jog pačiu artimiausiu jo bičiuliu yra V.Niunka, K.Liaudis, rašytojas Baltušis ir kt. Didelį dėmesį Daukšas skiria gerų santykių su žydų tautybės inteligentais palaikymui.

Susidaro įspūdis, kad visos šios tariamų ir išorinių santykių priemonės padeda jam maskuoti nacionalistinio veido tikrovę.

Šešta. Artimas Daukšo bičiulis yra Domas Cesevičius. Per praeitus metus Cesevičius su Daukšo pagalba taip pat pasidarė Vilniaus kavinių "Žvaigžde". Tarp jaunuolių, Daukšio pasekėjų, Cesevičius žinomas vardu "Cezaris" (be jokios pajuokos). Jeigu Daukšas savo tikrąjį veidą maskuoja, tai Cesevičius pasisako visiškai atvirai ir principingai prieš egzistuojančią sovietų santvarką, gina visas imperialistinių valstybių užmačias prieš socialistines šalis, įrodinėja socializmo krizę ir pranašauja jo žūtį.

Cesevičiaus mėgstama tema yra jo "siaubingi" išgyvenimai sovietų kalėjime ir tremtyje.

Antruoju nuolatiniu Daukšo bičiuliu būna rašytojas Churginas. Dėl savo atstumiančio charakterio ir chameleoniškos praeities Churginui toli iki Daukšo ir net Cesevičiaus populiarumo ir sėkmės. Tačiau turėdamas aiškius intriganto sugebėjimus, gerai išmanantis pasaulinę literatūrą, Churginas Daukšui yra reikalingas "bendražygis".

Didelis Daukšo gerbėjas yra MVD atsakingas darbuotojas Prakopavičius.

Vilniaus visuomenei gerai žinomas ciniškas Daukšo požiūris į moteris. Kalbama, kad jis dažnai dalyvauja orgijose, surengtose viešbučiuose ir privačiuose butuose. Daukšas šių gandų nepaneigia. Iš dalies tai netrukdo jo populiarumui atitinkamoje aplinkoje. O galbūt šitos orgijos arba gandai apie jas yra taip pat vienas iš maskuotės priemonių.

Nepakeičiamu Daukšo naktinių žygių dalyviu yra žurnalistas Z..Grigoraitis, "Literaturnaja gezeta" mūsų respublikoje atstovas. Daukšas vienu metu man prasitarė, kad Grigoraitis jam teikia informaciją apie "užkulisinį" partijos gyvenimą. Pavyzdžiui, dar toli iki 22-ojo KPSS suvažiavimo Grigoraitis jau žinojo ir pranešė Daukšui, kad bus nugriauti visi Stalino paminklai ir šalinamas apskritai jo atminimas.

Kokiu pagrindu ir kokiu būdu Prakopavičius ir Grigoraitis pasidarė Daukšo "ginklanešiais" man, spręsti sunku.

Nėra abejonės, kad čia pateiktos mano pastabos apie Daukšą ir jo aplinką yra mano asmeninių stebėjimų ir įspūdžių pasekmė. Šitas pastabas aš padariau tik politiniais sumetmais, o ne kokiais nors asmeniniais motyvais (kerštas ir pan.). Jokio asmeninio pykčio su Daukšu aš neturėjau.

Cesevičių, kaip žmogų, aš gerai prisimenu iš 1940-1941 metų, iš buvimo kartu kalėjime. Jis man visada patiko, nepaisant to, kad aš jį žinojau kaip atvirą plutokratą ir socializmo priešą. Su Cesevičium mes ir dabar palaikome gerus santykius. Tiesa, su Churginu prieš metus aš stipriai susipykau, bet tai buvo padiktuota ne asmeninių motyvų. Grigoraitis, kurį išvis aš mažai pažinau, neaišku kieno inspiruotas, rezga prieš mane intrigas.

Daukšas, kalbėdamas su manimi vienu, daugelį kartų išsakė pačias įvairiausias užuominas, kurias galima suprasti, kaip norą pertempti mane į kažkokią politinę liniją arba grupę. Suprantama, tokie dalykai nepateikiami konkrečia forma.

Pavyzdžiui, vieną kartą Daukšas man įrodinėjo, kad sprendžiamuoju faktorium socialistiniame gyvenime yra organizacija, o ne kažkokie gabumai arba atskiros asmenybės ryžtas. Čia pat jis iš karto nurodė, kad draugystė tarp vyrų gali būti grindžiama tiktai politiniais tikslais ir siekiais. Tai buvo praeitų metų rudenį, kai jau tapo aišku, kad mano darbas apie Hitlerio planus Lietuvoje išleistas nebus. Tada Daukšas atsargiai man pastebėjo, kad aš veltui užsipuolu Churginą. Vėliau patarimą susitaikyti su pastaruoju man davė visa eilė Daukšo gerbėjų. Tarp kitko, aukščiau minimas Savukynas man net keletą kartų siūlė susitaikyti su Churginu, tuo man leisdamas suprasti, kad to nori ir Daukšas.

Daugelį kartų teoretiniuose "filosofiniuose" ginčuose Daukšas bandydavo mane įtikinti, kad socializmas - tai pasenusi ideologija, kilusi iš "elgetiškos" užuojautos žmogui, kuri pabrėždama klasių kovą, iškraipo istorijos supratimą ir egoistinę-epikūrietišką žmogaus prigimtį. (Epikūristas - buržuazinėje literatūroje žmogus, visa ko aukščiau statantis asmeninį pasitenkinimą ir jausminį malonumą - operatyvinio darbuotojo pastaba).

Kai Daukšas ir Co pajuto, kad jiems nepavyksta pertempti mane į atitinkamą politinę liniją, jų nuotaikos mano atžvilgiu aiškiai pradėjo gesti. Aš pats vis dažniau susikirsdavau su Daukšu ir jo pasekėjais įvairiais politiniais ir ideologiniais klausimais. Kai Daukšo aplinkai tapo aišku, kad greitai "Švyturyje" turės pasirodyti mano straipsnis (apie tai jie galėjo sužinoti iš Grigoraičio arba kažkokiu kitu keliu), aš pajutau iš jų pusės jau ne šaltį, o aiškų priešiškumą.

Vieną kartą gegužės mėnesį, būdamas kartu su Daukšu, aš sutikau K.Kielą. Pastarasis buvo ganėtinai girtas. Pokalbyje nei iš šio, nei iš to jis man pradėjo prikaišioti, kodėl aš stengiuosi pakirsti "mūsų visų gerbiamo ir mylimo profesoriaus" autoritetą. Kielos žodžiais, aš pats tapau “ne tuo". Tada aš Kielą pavadinau politine ir moraline "smulkme" ir išėjau, palikęs jį su Daukšu. Buvo aišku, kad Daukšas per kvailelį Kielą norėjo įžeisti mane. Bet netrukus Kiela net atėjo pas mane į butą. Teisinosi, kad buvo girtas, atsiprašinėjo, skundėsi, kad jis vienišas ir išnaudojamas.

Maždaug tuo pat laiku aš sėdėjau "Neringos" kavinėje kartu su rašytoju Julium Būtėnu. Prie mūsų prisėdo bendras pažįstamas Ar.Žebriūnas, kino režisierius, esantis taip pat vienu iš Daukšo gerbėjų. Žebriūnas mano adresu pradėjo kaišioti nedviprasmiškas "špilkas". Jis pasipasakojo, kad savo laiku galvojęs, kad aš "garbingas" patriotas ir net didvyris". Pasirodo jis klydęs. Aš tapau paprasčiausiu įrankiu. Jis manęs nesibijo. Jo tėvas "nepriklausomoje" Lietuvoje buvo aukštu karininku. Jis ištikimas tėvo dvasiai ir jo atminimui. Aš tada Žebriūnui atsakiau labai aštriai, pasakydamas, kad santykiai su "tėvo dvasia" - reikalas paties Žebriūno. /.../

Po visų šių incidentų aš ne kartą sutikau Daukšą, kuris visada su manim mandagiai pirmasis pasisveikindavo iš tolo. Aš susidariau įspūdį, kad Daukšas ir jo artimi "patarėjai" bijosi, kad aš perkandau jų visus gudrius ėjimus.

Daukšas pastaruoju metu stengiasi pasirodyti visuomenei tarp iškiliausių partinių inteligentų, kaip antai: prof. Mikėnas (kiek aš žinau, anksčiau jis su juo net nebuvo pažįstamas), dailininkas B.Motuzą ir kt.

Aš suprantu, kad visas šis pranešimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip asmeninių apkalbų kūrinys. Žinodamas tai, aš ilgai galvojau, ar reikėjo rašyti. Jeigu reikalas liestų grynai mano asmenybę, tuomet, prašau patikėti, aš būčiau nesiryžęs atimti iš Komiteto darbuotojų brangaus laiko.

Pažyma:

Cesevičius ir Churginas - KGB prie Lietuvos SSR MT 2 valdybos 2 skyriaus agentūrinių tyrimų bylų V1 objektai.

Daukšas ir Kiela žinomi, kaip Cesevičiaus ir Grigoraičio ryšiai, taip pat žinomi KGB 2 valdybos 2 skyriui.

Apie Savukyną, Žebriūną, Krasauską sužinota pirmą kartą.

Agentas "Petrauskas" iki pastarojo laiko rimtai ideologiškai svyravo, bendravo su Cesevičium ir Daukšu, kurie, pagal jo prisipažinimą, stengėsi padaryti jam kenksmingą įtaką. Rengiant ir publikuojant "Švyturio” žurnale jo straipsnį "Iliuzijų žlugimas”, demaskuojantį Lietuvos buržuazinių nacionalistų vadeivų antiliaudinę veiklą, "Petrauskas" šiuos svyravimus įveikė.

Užduotis:

"Petrauskui" pasiūlyta sistemingai informuoti mus apie jo santykių su Daukšu ir Cesevičium pobūdį ir šių artimus ryšius. Pastarųjų visokiems bandymams jam, kaip straipsnio autoriui, daryti ideologiškai kenksmingą poveikį duoti atitinkamą atkirtį.

Priemonės:

Pranešimo kopiją perduoti KGB 2 valdybos 2 skyriaus 2 poskyriui, kad nuodugniai patikrintų Savukyną, Krasauską ir kitus Daukšo ryšius.

1962m. spalio "1" KGB prie Lietuvos SSR MT 2 valdybos 2 skyriaus
vyr. operatyvinis įgaliotinis-majoras [parašas] (Basenko)

[Prierašas ranka paraštėje: Domarkui. Daukšą imkite operatyviniam tikrinimui ir, pasitvirtinus pranešime išdėstytiems faktams, imkitės priemonių užkirsti kenksmingą įtaką nurodytiems pranešime asmenims, paskiriems sovietų valdžios ir milicijos atstovams. Neįskaitomas parašas]

1962.XII.12

2. Ag. Petrausko agentūrinis pranešimas apie Cesevičiaus, B.Savukyno ir kt. nuotaikas, pažiūras ir veiklą

1969m. liepos 17d.

Slaptai
egz. Nr.2

SSSR-KGB valstybės saugumo komitetas prie Lietuvos SSR Ministrų

Tarybos

Agentūrinis pranešimas A/b Nr.1031

Šaltinis "Petrauskas"
Priėmė Skinderskis

1969m. liepos 17d.

Byla_

Apie kai kuriuos antitarybinių nuolaikų židinius inteligentijos tarpe

Šaltinis šiuo pranešimu nori atkreipti dėmesį į paskutiniaisiais metais vis labiau ryškėjantį paskirų asmenų arba jų grupių siekimą principinio antitarybinio-antisocialistinio visų vidaus ir viešojo gyvenimo reiškinių vertinimo.

Ne taip svarbu tokių žmonių kiekis, svarbiau tai, kad jų svoris ir įtaka gyvenime yra nemenkas ir, kaip šaltiniui atrodo, tų žmonių nemažėja. Tie žmonės arba jų nedidelės grupės, užimdami antisovietines-antisocialistines pozicijas, laikydami save kankiniais, kovotojais už "nepriklausomą Lietuvą", lietuvių tautos morale ir pasididžiavimu, už tai nukentėję nuo sovietų valdžios organų, sąmoningai ir įžeidžiančiai iškraipo dramatišką praeitį ir lietuvių liaudies sovietinio gyvenimo dabartį, kraštutine antirusiška dvasia žadina fašistinio tipo lietuvių nacionalizmą, piešia liūdną socializmo idėjų krizę, taip pat neišvengiamą sovietinės santvarkos žlugimą ir kapitalizmo pergalę.

Tarp Vilniaus inteligentų viena iš pačių ryškiausių tokio tipo figūrų yra daktaras Domas Cesevičius, buvęs Tautininkų sąjungos pirmininkas, universiteto docentas, žurnalistas ir t.t. Jis jau netoli 70 metų amžiaus, tačiau labai energingas ir veiklus. Kaip sovietų pilietis, jis gauna apie 60-70 rublių pensiją. Jis taip pat subsidijuojamas savo bičiulių iš JAV (gauna siuntinių ir kitą materialią pagalbą). Neturėdamas jokių buitinių rūpesčių (jis viengungis), Cesevičius visą savo laiką skiria įvairiems vidaus ir užsienio gyvenimo reiškinių stebėjimams.

Turėdamas puikų išsilavinimą, didelę erudiciją, būdamas jaukus ir korektiškas santykiuose su kitais žmonėmis, jis Vilniaus kavinėse ir, be abejo, kituose privačiuose rateliuose sukūrė apie save buržuazinės Lietuvos "gerovės", "kančių nuo sovietų valdžios", "laisvės" ir "nepriklausomybės" siekimo, vidaus ir užsienio politikos įsikūnijusio žinovo mitą.

Tarp Cesevičiaus gerbėjų yra jaunesnės kartos (apie 40 metų) atstovas -lituanistas Br.Savukynas. Tai Dzūkijos banditų išpera. Jo dėdė advokatas Černius dalyvavo antisovietinėje veikloje, už ką ir buvo represuotas. Prieš keletą metų Savukynas buvo aprašytas "Vakarinėse naujienose", bet po to nacionalistiškai nusiteikusių asmenų pastangomis jis laikomas "nukentėjusiu nuo komunistų". Dabartiniu metu jis dirba Kultūros ministerijos leidžiamo žurnalo "Kultūros barai" redakcijoje, tuo pat metu vadovauja šios ministerijos organizuojamo archeologijos [iš tikrųjų "Architektūros paminklų" - vertėjo past.] žurnalo leidimui.

Savukynas nesivaržydamas pačiu ciniškiausių būdu tyčiojasi iš sovietinės tikrovės. Jis tvirtina, kad žavėtis socializmu gali tiktai kvailiai ir nevykėliai.

Jis bendrauja su rašytojais, dailininkais, artistais. Jo straipsnius kalbos klausimais spausdina "Pergalė" ir kt. sovietinė spauda. Kaip mokąs vokiečių kalbą, jis dalyvauja užsienio rašytojų ir kultūros darbuotojų priėmimuose.

Cesevičiaus artimu draugu buvo profesorius K.Daukšas. Tačiau kai tas keletu paskaitų ir straipsnių spaudoje (nors ir labai ekstravagantiškai) pasisakė iš sovietinių pozicijų, Cesevičius jį apšaukė kavinėje viešai "komunistų tarnu“, ir jie dabar net nesisveikina.

Cesevičiaus pažįstami, draugai arba gerbėjai (kurio jie laipsnio, galima tiksliai nustatyti tik sistemingai stebint) sudaro tokią įvairių inteligentų kartų ir profesijų masę, kad jų paprastai neįmanoma išvardyti. Česevičius palaiko nuolatinius kontaktus su Kaune gyvenančiu Zigmu Toliušiu ir kitais senosios kartos "šulais".

Aplink Cesevičių nuolat sukasi antisovietiškai nacionalistiškai nusiteikę žydų tautybės asmenys, kaip antai kompozitorius B.Gorbulskis, advokatas Račkauskas ir daugelis kitų.

Tarp Cesevičiaus gerbėjų yra jaunų dailininkų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, architektų ir pan.

Pokalbiuose su jį supančiais Cesevičius netgi viešose vietose (kavinėse, restoranuose) iš sovietinės tikrovės pranašumo nepalieka, kaip sakoma, akmens ant akmens.

Pačia mėgstamiausia Cesevičiaus tema - jo išgyvenimai sovietiniuose darbo-pataisos lageriuose, čekistų patyčios, rusų tamsumas ir žiaurumas.

Cesevičiaus aplinkoje stengiamasi menkinti sovietų liaudies pergalę prieš fašizmą per Didįjį Tėvynės karą, kritikuojama Ruzvelto politika, stengiamasi sumažinti nacių nusikaltimus. Nors kol kas ten dar nedrįstama atvirai girti nacionalistinių gaujų dalyvių, bet visos šito reiškinio nelaimės suverčiamos Stalino epochai, pačiai komunistų ideologijai, visai Sovietų Sąjungos politikai ir, be abejo, lietuvių tautos "išdavikams", t.y. Lietuvos SSR vyriausybės ir partijos vadovams, taip pat įvairiems "provokatoriams" ir "slaptiesiems agentams".

Artimas Cesevičiaus bičiulis yra dailininkas Mečys Bulaka, kuris laiko save "kairiuoju patriotu". Šis žmogus su didelėmis ambicijomis ir liguistais savimeilės polinkiais. Jis laiko save labai nuskriaustu, nes po karo, tikriausiai dėl savo nacionalistinių "patriotinių" tendencijų negavo Vilniaus dailės instituto redaktoriaus posto. Bulaka turi labai didelę įtaką tarp jaunosios kartos dailininkų, studentų, rašytojų, kaip antai rašytojas Romualdas Lankauskas, architektas Patalauskas ir kt.

Cesevičiaus ir Bulakos santykiuose galima įžvelgti tam tikrą visų "patriotinių" linkmių susitelkimą po "antisovietine" "nepriklausomos" Lietuvos vėliava.

Iškyla klausimas - ar galima aukščiau išvardytų asmenų grupėje ar į ją panašiuose židiniuose įžvelgti sąmokslišką organizacinį charakterį? Tikriausiai tokių židinių pasireiškimas organizacinės, tikrąja to žodžio prasme, formos neturi. Vargu ar ji jiems dabar reikalinga ir tikslinga. Tačiau jeigu tiktai ateitų jiems tinkamos sąlygos, tokie židiniai greitai susijungtų konkretiems veiksmams.

Apskritai Lietuvos tikrovėje pastebima kai kuri analogija su įvykiais Čekoslovakijoje, kurie tarp kitko dar labiau išryškino nuotaiką Lietuvoje.

Aukščiau minėtų asmenų ir jų grupės nusiteikimui charakteringas vienas psichologinis bruožas: drąsus akiplėšiškas antisovietinis radikalizmas. Jis remiasi tuo įsivaizdavimu, kad dėl daugelio vidaus ir užsienio aplinkybių sovietų organai prieš juos negali panaudoti represijų. Šie žmonės mano, kad jų demaskavimas, sakykime spaudoje, taip pat nepavojingas, nes jiems tai duotų dar didesnį kreditą tarp nacionalistiškai nusiteikusių visuomenės narių.

Tokio tipo asmenys taip pat spekuliuoja paskirų partinių inteligentų neprincipingumu ir kantrumu, kuriuos jie (nacionalistai) traktuoja kaip norą sukurti "kreditus ateičiai". Kaip bebūtų, bet būnant šių žmonių rate, neretai susidaro įspūdis, kad gyveni ne komunizmą kuriančioje sovietų Lietuvoje, o lyg fašistų okupacijos metais.

Šis pranešimas nėra padiktuotas kokių nors šaltinio asmeninių sumetimų, jo nuoskaudų, pykčio. Minėtieji asmenys yra parodę šaltiniui didelį dėmesį ir net pagarbą.

Šaltinio manymu, šį jo pranešimą reikėtų vertinti kaip pradinį signalą daug nuodugnesniam stebėjimui, nacionalistiškai nusiteikusios inteligentijos politinių ir psichologinių reiškinių tyrimui ir analizei.

(J. Petrauskas)

Pažyma: Šį pranešimą agentas pateikė mūsų prašomas tikslu konkretizuoti ir papildyti 1969 06 30 jo pranešimą. Pranešimo kopiją reikėtų nusiųsti į Komiteto 5-ąjį skyrių operatyviniam panaudojimui.

Tikra: Valstybės saugumo komiteto prie LSSR MT, 2 valdybos, 4 skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis, kapitonas Skinderskis

[parašas]

Nr.2/4-2723

[Prierašas ranka apačioje:

2-ame egzemplioriuje drg. Obukausko rezoliucija:

Drg. Dušanskiui N.N. Prašau pranešti kokia medžiaga gaunama iš kitų šaltinių apie Cesevičių, Savukyną, Bulaką. Daugiausia čia atsispindi ir paties "Petrausko” nuotaika. (Obukauskas)]

VIII.19

Tikra: kpt. (Skinderskis)

Drg. Kalanauskui.

"Neringos" kavinėje šioje kompanijoje būna agentai "Pilotas", "Ševčenko" ir kiti, bet jie tokių pranešimų nedaro. Mums reikia patikrinti.

[Neįskaitomas parašas] 1969.VIII.21

3. Ag. Petrausko agentūrinis pranešimas, papildantis liepos 17d. pranešimą apie tuos pat asmenis

1969m. rupjūčio 1d.

Slaptai
egz. Nr.2

SSSR KGB Valstybės saugumo komitetas prie Lietuvos SSR Ministrų

Tarybos

Agentūrinis pranešimas A/b Nr.1031

Šaltinis "Petrauskas"

Priėmė Skinderskis

1969m. rugpjūčio 1d.
Byla_

Savo 69.VII.17 pranešimą šaltinis papildo šitaip:

Tame pranešime šaltinis jau nurodė, kad apie Cesevičių nuolatos sukasi nacionalistiškai nusiteikę žydų tautybės asmenys (Gorbulskis, Račkauskas ir kt.). Pokalbiuose su jais Cesevičius kaitina jų nuotaiką. Šaltinis prisimena tokį atvejį vienoje iš kavinių 1967m. vasarą per Izrelio agresiją prieš arabų tautas. Tada Cesevičius, panaudodamas jam žinomą Vakarų radijo ir spaudos informaciją, pokalbyje su šiais asmenimis įrodinėjo ne tiktai karinį ekonominį Izraelio pranašumą, bet ir moralinį, politinį ir teisinį šios valstybės agresijos "pagrįstumą". Šių pokalbių kontekste Cesevičius ne sykį išsakė mintį, kad Sovietų Sąjungos politika dėl Izraelio konflikto su arabų šalimis yra dėl arabų šovinizmo "amoralus kurstymas", kuris prieštarauja "taiką mylinčios žmonijos viltims". Sovietinės tikrovės kritika yra pati mėgstamiausia Cesevičiaus tema - atskirų trūkumų, sutinkamų ekonomikos, socialinio gyvenimo, kultūros srityse, aiškiai sutirštinti apibendrinimai. Tokių apibendrinimų būdu jis stengiasi įrodyti, kad visų šių ydų priežastis - tai "bankrutavusi marksistinė ideologija", "begalinis naivumas" vieno iš sovietų valstybės įkūrėjų. Cesevičiaus žodžiais, iš šių šaltinių organiškai išsirutuliojo visi "Stalino epochos žiaurumai", "Chruščiovo kvailiojimai" ir "dabartinio režimo neprincipingumas", taip pat "trypčiojimas vietoje". Šių išvadų "pagrindimui" Cesevičius panaudoja bet kokius ekonomikos, kultūros ir net buitinio charakterio reiškinius.

Kavinėje Cesevičius labai dažnai pasakoja apie tai, kaip jį tardė saugumo organai, apie savo buvimą kalėjimuose ir lageriuose. Tokiuose pasakojimuose jis stengiasi čekistus pavaizduoti "žiauriais žmonėmis išsigimėliais", "tamsiais bukapročiais", "fanatikais". Jo žodžiais, nors rusai ir turi kai kurių neblogų charakterio bruožų, tačiau jie yra "kraštutinai atsilikę azijatai", "visa savo siela jie yra mirtini Europos kultūros priešai", tame tarpe ir Lietuvos. Tokį šmeižtą dėsto atvirai ir taip dažnai, kad tiesiog neįmanoma visų atvejų prisiminti.

Politinių ir karinių įvykių pasaulyje apžvalga yra daugybės žmonių pokalbių mėgstama tema, tarp jų ir kavinėje. Cesevičius, pavyzdžiui, nuolatos stengiasi "įrodyti", kad fašistinio režimo pergalė Vokietijoje - tai "organiškai neišvengiama pasekmė" Europos kultūros išgelbėjimo nuo komunistų pavojaus dėlei. Cesevičiaus žodžiais, vien tiktai komunistų siekis įvykdyti pasaulinę revoliuciją tapo pagrindine priežastimi, dėl ko Vokietija turėjo pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Nacių žiaurumus, sadizmą ir nusikaltimus jis pateisina prancūzų patarle: "Kare kaip kare". Čia pat jis tvirtina, kad "bolševikai savo žiaurumais pranoko ir nacius". Cesevičiaus žodžiais, kas nepavyko fašistinei Vokietijai (t.y. sugriauti Rytų Europoje bolševikų sistemą), tą turi padaryti Vakarų pasaulis, bet nebūtinai karu, o galima politinio, ekonominio ir psichologinio spaudimo būdu.

Apie ginkluotą nacionalistinių gaujų antiliaudinę teroristinę veiklą Lietuvos SSR Cesevičius samprotauja, kad apskritai - tai "karinis pasipriešinimas bolševikams" nebuvo tikslingas. Bet jį sukėlė tokios sąlygos kaip "1940m. Lietuvos okupacija", "Lietuvos ūkio sugriovimas" (tuo jis suvokia gamybos priemonių nacionalizavimą, žemės ūkio kolektyvizavimą ir pan.), "nekaltų žmonių represijos", lietuvių "laisvės ir nepriklausomybės" meilė, lietuvių didelė neapykanta "rusams ir azijatams". Šiuo klausimu Cesevičius šitaip reziumuoja: "Kaip ten bebūtų, "miškiniai" parodė didelį ryžtingumą, drąsą ir pasiaukojimą, net Sniečkaus režimą nuo "miškinių" išgelbėjo tiktai rusų enkavedistai ir jų "pakalikai" iš lietuvių tarpo.

Apie Cesevičiaus ir Bulakos tarpusavio santykius:

Bulaka mėgsta didžiuotis savo praeities "kairumu", savo draugyste su P.Cvirka, K.Boruta, G.Mikėnu ir kt. Suprantama, kad iki karo Bulaka su Cesevičium neturėjo ir nenorėjo turėti jokių reikalų. Dabartiniu metu tokia artima jų draugystė (jie nuolat kartu būna uždaruose vakaruose, kavinėse arba restoranuose), aišku, atsirado ne iš atsiminimų apie praeitį, o iš jų interesų bendrumo ir, sprendžiant iš jų pokalbių pobūdžio, šiame "interesų bendrume" dirvą teikia ne Bulakos "kairumas", o greičiau Cesevičiaus reakcingumas.

O dėl šaltinio išvadų praeitame jo pranešime apie tai, kaip Cesevičius ir jo tipo asmenys spekuliuoja atskirų inteligentų neprincipingumu ir kantrumu, tai šaltiniui daugelį kartų teko pastebėti, kad aiškiai į Cesevičiaus politiškai kenksmingus pareiškimus duoti reikiamo atkirčio nedrįso tokiuose pokalbiuose dalyvavę rašytojai Julius Būtėnas, Kazys Ambrazas ir kai kurie kiti.

Šaltinis ne kartą yra buvęs Cesevičiaus ir Savukyno kompanijoje ir jam teko daugelį kartų girdėti iš Savukyno atvirus ir ciniškus antitarybinius išpuolius. Tuos išsipasakojimus dabar šaltiniui paprasčiausiai sunku prisiminti. Šaltinio nuomone vertas dėmesio toks faktas. Maždaug gegužės viduryje "Neringos" kavinėje Savukynas papasakojo, kaip jam teko lydėti Vokietijos Demokratinės Respublikos kultūros darbuotojų kažkokią delegaciją, kuri viešėjo Vilniuje Lietuvos SSR Kultūros ministerijos kvietimu. Šios delegacijos buvimas Vilniuje sutapo su pergalės dienos šventimu (gegužės 9). Savukyno žodžiais, per priėmimą, išgėrus, šios delegacijos nariai jam neva pareiškė, kad jie "vokiečiai, kovos su azijatais dar nepralaimėjo" ir, kad "kaip ten bebūtų, jie, vokiečiai, yra skydas, saugantis Europos kultūrą nuo azijatų".

Ar iš tikrųjų VDR delegacijos nariai taip Savukynui kalbėjo, ar tai tik jo išgalvota, šaltiniui nežinoma, bet netgi jeigu iš tikrųjų kas nors iš jų taip pasakė, tai, šaltinio nuomone, taip juos kalbėti galėjo pastūmėti tiktai pats Savukynas.

Savukynas nuolat kviečiamas į užsienio rašytojų priėmimus, rengiamus Rašytojų sąjungos, ypač į tokius, kur kalbama vokiškai (jis beveik laisvai kalba vokiškai).

(J.Petrauskas)

Pažyma: 1. Pateikti agentui šį pranešimą pasiūlyta todėl, kad praeitame jis apskritai išdėstė tik savo bendras išvadas, nepatvirtindamas jo faktine medžiaga. Agentui nurodyta apie tokių bendrybių ateityje neleistinumą.

2.    "Petrauskas" paaiškino žodžiu, kad šiame pranešime jis išdėstė tik atskirus Cesevičiaus išsipasakojimus, nes praėjus nemažai laiko daugelį Cesevičiaus, Savukyno ir kitų jo kompanijos narių išsipasakojimų jam sunku prisiminti ir išdėstė kitus konkrečius faktus.

3.    Savo 60.VII. 17 pranešime "Petrauskas" nurodo, jog būnant Cesevičiaus kompanijos rate, neretai susidaro įspūdis, kad, rodos, gyveni fašistų okupacijos metais. Agentas paaiškino, kad šis tvirtinimas priklauso ne jam, o jo kaimynui -žurnalistui Jasiūnui, buvusiam šioje kompanijoje.

Tikra: KGB prie LSSR MT 2 valdybos 4 skyriaus vyr. operatyvinis jgaliotinis, kapitonas (Skinderskis)

[Prierašas paraštėje: "Pilotas" būna kartu su Cesevičium ir iš jo nesužinota, kad "Petrauskas” taip pat ten būna. (Neįskaitomas parašas)]

1969.VIII.21

[Prierašas ranka paraštėje: Drg. Ginjko, drg. Aleksandrovo parašai, kad jie susipažino. [Su pranešimo tekstu].

Keletas pastabų dėl J.Deksnio agentūrinių pranešimų

Bronys Savukynas, rengiant šią publikaciją paklaustas apie "J.Petrausko" (Jono Deksnio) tris agentūrinius pranešimus, pasakojo:

1. Interviu "Lietuvos rytui" (1995 10 18, Nr254) "Neringos" kavinė..." apie J.Deksnį, be kita ko, sakiau; "Reikėtų patyrinėti, ką jis yra nuveikęs "Neringoje", nes su juo daug kas prie vieno stalo yra sėdėjęs, bet ne viską apie jį žinojo". Šie trys jo agentūriniai pranešimai tokį mano spėjimą patvirtina. Tik nemaniau, kad Deksnys gali pasidaryti tokiu kruopščiu ir tvirtai ideologiškai, prosovietiškai nusistačiusiu agentu. Kad jis agentu priverstas būti, mes neabejojome, tik jį pažindami kaip vis dėlto gana inteligentišką, "pasaulio mačiusį", rezistencijai sąmoningai besiaukojantį žmogų, manėme, kad jo pranešimai KGB būsią atliekami tik "iš bėdos", ty. stengiantis nepakenkti tiems žmonėms, kuriuos jis priverstas stebėti. Čia mūsų apsirikta. Deksnio pareiškimai rodo, kad jis jau buvo tapęs ištikimu ir pakankamai patikimu KGB agentu.

II. Deksnys tapo tik "pakankamai patikimu" agentu, nes dėl savo oraus humaniškumo, inteligento intencijų, kurios neleistų skųsti represyviniams organams intelektualių pokalbių dalyvių, o greičiau dėl savo charakterio degradacijos (evoliucionuojantis alkoholizmas) ir dėl tam tikrų psichologinių priežasčių - stojęs į išdavystės kelią, įsuktas į į sovietinės propagandos mašiną (straipsniai 'Tiesoje" ir "Švyturyje"), jis ėmė nepakęsti žmonių, kurie ir sovietinio režimo sąlygomis sugebėjo išlikti švarūs ir orūs, kurie dėl to jam atrodė priešiški, "ne jo aplinkos" žmonės.

Greičiausiai dėl šių priežasčių jo pranešimuose vietomis kai kas perdėta (daug ką jis ir išgirsdavo būdamas neblaivus) ir net sufantazuota. Tą gerai suprato ir jo darbdaviai iš KGB, tą rodo jų pastabos pranešimų tekstuose, pavyzdžiui 1969m. liepos 17d. agentūrinio pranešimo gale Obukausko rezoliucija; "Drg. Dušanskiui N.N. Prašau pranešti kokia medžiaga iš kitų šaltinių apie Cesevičių, Savukyną, Bulaką. Daugiau čia atsispindi ir paties "Petrausko" nuotaika."

Petrausko agentūriniuose pranešimuose jo sufantazuoti yra tokie dalykai

1. 1962m rugpjūčio 26d. pranešime "Iš paties Savukyno žodžių aš netikėtai sužinojau, kad jis yra mums žinomo advokato Černiaus artimas giminaitis". 1969m. liepos 17d. pranešime "Jo [Savukyno] dėdė advokatas

Černius dalyvavo antisovietinėje veikloje, už ką ir buvo represuotas".

Atsimenu, kad apie advokatą Černių, kilusį iš Leipalingio apylinkių, užsiminė pats Deksnys, sužinojęs, kad aš esu mokęsis Leipalingio gimnazijoje. Pasakiau jam, kad Černiaus (ankstesnė pavardė Černiauskas) nepažįstu, kad Leipalingio apylinkėse ši pavardė labai paplitusi, kad ir mano močiutės mergautinė pavardė — Černiauskaitė. Deksnio pranešimuose Černius jau virsta mano "artimu giminaičiu", net "dėde".

Beje, advokatas (vėliau fotografas) Kazys Černius, kaip dabar paaiškėjo, nedalyvavo "antisovietinėje veikloje", o pokario metais, būdamas Plano Komisijos darbuotoju, buvo suimtas už spekuliaciją mielėmis ir tada KGB užverbuotas agentu provokatoriumi - neva pogrindininku.

2.1969m liepos 17d. pranešime "Kaip mokąs vokiečių kalbą, jis [Savukynas] dalyvauja užsienio rašytojų ir kultūros darbuotojų priėmimuose", 1969m. rugpjūčio ld. pranešime "Savukynas nuolat kviečiamas į užsienio rašytojų priėmimus, rengiamus Rašytojų Sąjungos."

Niekada į užsienio rašytojų priėmimus oficialiai Rašytojų sąjungos nebuvau kviestas, ir Rašytojų sąjunga manęs, kaip ideologiškai nepatikimo asmens, nė neketino kviesti. Dirbdamas Paminklų konservavimo ir restauravimo institute redaktorium (1968~1969m), lydėjau Rytų Vokietijos ir Lenkijos restauratorių delegacijas ekskursijose Vilniuje, Kaune, į Panemunės pilis (Raudondvaris, Raudonė, Vytėnai), matyt šiuos faktus Deksnys "ekstrapoliavo" iki Rašytojų sąjungos renginių.

3. Fantazija dvelkia ir Deksnio "informacija" apie prof. K.Daukšo "orgijas", gandai jam tampa faktu.

III. Kokias pasekmes turėjo Deksnio pranešimai juose minimiems žmonėms, kol kas pagrįstai gali paliudyti tik du faktai

1.    Prof. K.Daukšo publicistinius straipsnius 1971 ar 1972m. uždrausta spausdinti tai padaryta LKP CK slaptomis instrukcijomis redakcijoms.

2.    B.Savukynas 1965m gruodžio mėn. atleistas iš MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, suradus tam reikalui pretekstą - neva jo elgesys neatitinka tarybinio mokslininko ir net tarybinio piliečio elgesio normų. Aišku, kad Savukyno byla buvo papildyta ir kitų agentų pateiktais faktais, bet Deksnio pranešimas buvo pretekstas šią bylą pradėti

Po 1962m. rugpjūčio 26d. pranešimo Savukyną KGB ėmė ne tik "nuodugniai patikrinti", bet ir tardyti įvairiais pretekstais (sužinota, kad jis skaito ir platina "kenksmingą" literatūrą, pvz., A.Camus raštus; neaišku, apie ką jis kalbasi dažnai susitikdamas su režisieriumi J.Miltiniu ir pan.).

3.D.Cesevičius, kuris ir be Deksnio iniciatyvos buvo nuolat sekamas, konkrečiai nuo šių pranešimų, atrodo, nebus nukentėjęs, bet jie gerokai papildė jo bylą tokiais duomenimis, kurių negalėjo pateikti už Deksnį žioplesnį agentai.

B.Savukynas
1996 04 21