PASKUTINIS PARTIZANAS
Algirdas Šiukščius
Kada mes iškovosime laisvę.
Padėkos mums už tai Lietuva.
(Iš dainos, kurią mėgo S. Guiga)
Gal nelabai patraukia žvilgsnį didingas su didžiuliu užrašu paminklas Švenčionėlių kapinėse ant Stasio Guigos kapo. Originalią Lietuvos laukų granito skulptūrą savo lėšomis pastatė "Valstiečių laikraščio" redakcija, tuo parodydama gražų pagarbos kovojusiems už tautos laisvę partizanams pavyzdį. 1986 metais mirusiam paskutiniajam nepasidavusiam laisvės kariui padėkojo į atidengimo iškilmes susirinkę žmonės. Tai buvo lietuvio patrioto ir doro žmogaus žygdarbis, atliktas ne vieną dešimtmetį išnešiojus savyje tikėjimą Tėvynės laisve. Ilgai, labai ilgai Stasys Guiga laukė tos dienos, kai galės nieko nebijodamas išeiti į saulės šviesą, atsikratys nuolatinės baimės, slėgusios jį tiek metų. Deja, iki to tetrūko vos keletas metų.
Gimė jis 1920 metais Švenčionių apskr. Mežionėlių k., paprastoje kaimiečių šeimoje. Švenčionėliams išsiplėtus, jo gimtosios sodybos neliko nė žymės. Beveik nėra ir senųjų kaimo gyventojų. Kadaise čia gyventa gana gražiai ir gerai, nes žemės buvo neprastos. Savo pėdsakus paliko lenkų okupacija- vieni galutinai sulenkėjo, kiti dar labiau užsigrūdino ir tapo nepakantūs bet kokiai svetimai priespaudai. Šis laikotarpis išugdė tvirtą Vilnijos lietuvių kartą, kuriai galėtų pavydėti kitų Lietuvos kraštų žmonės. Toks buvo ir Stasys, savo gyvenimu parodęs begalinio tvirtumo ir nesitaikstymo su priespauda pavyzdį.
Stasys Guiga
Stasys buvo antras sūnus po brolio Juliaus, karo pabaigoje atsidūrusio Vokietijoje ir ten neseniai mirusio. Vokiečių okupacijos metais Julius įsivėlė į muštynes tautiniu pagrindu ir, patekęs į kalėjimą, buvo išvežtas į Vokietiją. Tai išgelbėjo jį nuo didesnių pavojų bolševikų okupacijoje.
Antrasis okupantų antplūdis apvertė aukštyn kojomis daugelio žmonių gyvenimą. Traukiantis iš šių kraštų vokiečiams, Stasys taip pat bandė palikti tėviškę, tačiau sumanymas nepasisekė: po kurio laiko jis sugrįžo namo. Įsidarbino Švenčionėlių geležinkelio stoties dirbtuvėse kalviu, nes fizinę jėgą turėjo nepaprastą. Jauniausias brolis Pranas dabar pasakoja, kad Stasys porą grūdų maišų po pažastimis lengvai panešdavęs. Kartą net tėvo pirktą arklioką apnešęs aplink kiemą, sau ant sprando užsikoręs.
Mokytis galėjo nedaug ir baigė tik keturis pradžios mokyklos skyrius. Tarp kaimo vyrų ir bendraamžių išsiskyrė blaivia galvosena ir charakteriu, nelabai įprastu paprastiems žemdirbiams. Pasak brolio, buvo labai geros širdies ir niekada neatsisakydavo kitiems padėti ar ką padaryti Labai mėgo dainuoti, nes turėjo gražų balsą, o vakarėliuose ne viena mergina norėdavusi jam patikti Vyras jis buvo gražiai nuaugęs, malonių veido bruožų, aukštas ir patrauklus visiems. Vėliau pats sakėsi, kad turėjęs puikią merginą mokytoją, tik likimas viską sujaukė. Trumpai tepadirbėjęs geležinkelio dirbtuvėse, po kelių mėnesių, 1945 metais, buvo priverstas išeiti į mišką pas partizanus. Mat tuomet Mežionėlių kaime įvyko mįslinga ir tragiška istorija, nulėmusi tolesnį Stasio likimą ir likusi neaiški iki šiolei.
Kaime apsigyveno atvykėlių iš Baltarusijos Karlų šeima, kuriai priešiškumo lyg ir niekas nejautė. Kitame trobos gale įsitaisė kažkoks saugumietis taip pat su šeima. Po vienos nakties baltarusiai buvo rasti išžudyti— nušauti kažkokiu ginklu. Keista, kad jų kaimynai sakėsi nieko negirdėję ir miegoję kaip niekur nieko. Be abejo, saugumas pradėjo įtarinėti jaunus vyrus, tarp jų ir Stasį. Niekas nežinojo savo likimo patekus į jų rankas, tad jam beliko vienintelė išeitis- pasitraukti ten, kur kitas ne vienas jau buvo išėjęs.
Dabar beveik neįmanoma nustatyti, kokiam būriui jis priklausė, greičiausiai Adolfo Grigonio-Paberžio, su kitais nuleisto parašiutu į Linkmenų apylinkes. Didesnius partizanų junginius Labanoro girioje po Kiauneliškio mūšio išsklaidė NKVD kariuomenė, todėl Paberžio būrys pasitraukė arčiau Baltarusijos į Kasčiukų, Gelednės ir kitus miškus. Stasiui teko dalyvauti ir kautynėse žiemą ant Reškutėnų ežero su Kaltanėnų skrebais, kai tie vijosi besitraukiančius nuo Labanoro vyrus. Persekiotojai tada smarkokai nukentėjo, o patys partizanai sėkmingai pasitraukė į Vidžių miškus.
Neilgai trukus 1946 metais suėmė tėvą, išvežė į Archangelsko srities lagerius, iš kurių jis pasirodė po poros metų. Sugrįžo paliegęs, pasak Prano, kaip šakaliukas. Net visi kaimynai stebėdavosi tokiu žmogaus išsekimu. Neilgai namuose pabuvo- vos kelis mėnesius, o po to visą šeimą 1948 metais ištrėmė į Sibirą. Ten atsidūrė abu tėvai, sesuo ir jauniausias Pranas. Atgal sugrįžo tik motina ir jis, dar kelis metus atsėdėjęs už dainas. Tėtis amžinai liko Sibire, nes buvo palaužta jo sveikata, o seserį kažkoks banditas nužudė peiliu. Šeimoje dar buvo vienas brolis— Juozas, galėjęs daug pasiekti gyvenime, deja. Mokėsi jis labai gerai, buvo bebaigiąs vidurinę mokyklą, o ypač gabus užsienio kalboms. Pašauktas į armiją, įstojo į karo mokyklą, tačiau netrukus buvo pašalintas dėl to, kad Stasys partizanavo. Net iš karinės tarnybos atleido jį pirma laiko: buvo nepatikimas elementas. Tremiant šeimą, jis pabėgo, taip pat tapo partizanu ir žuvo apie 1951 metus, išduotas ryšininko.
Stasiui pasirinkus partizano kelią, šeima neteko ramybės. Nesibaigė dažni saugumiečių lankymaisi ir grasinimai bei pasalos, tikintis, kad ir Stasys pareis. Jauniausią brolį Praną, tada dar paauglį, tardydavo, buvo suėmę, tačiau nieko neišpešė. Vieną kartą, apie 1947 metus, apylinkėse pasirodė pirmieji Sokolovo "partizanai". Tai prisimena Pranas:
Švenčionėliuose MTS partorgas (Pranas jį vežiodavo arkliu tarnybos reikalais) kartą man sako: "Pakinkyk arklį, atvažiuok ir pas mane pernakvosi. Jūsų kaime šiąnakt bus šaudoma." Atvažiavau tada pas jį, pavakarieniavom ir atsigulėm. Rytą pareinu namo, ogi motina pasakoja, kad baisus daiktas, kas darėsi naktį.
— Buvo susišaudymas, o sužeistus tik tempia, neša. Užeina ginkluoti pas mus, privirsta jų pilna gryčia. Rodo į kepures: "Ar pažįsti ženklus?" "Ar man, ar užpakaliui rodot - tas pats." Vyresnysis liepia kitam: "Duok jai per galvą." Vienas priėjo, kaip šėrė, tai ir nugriuvau ant lovos. "Kaip tu nepažįsti - čia Lietuvos partizanai! Mes su tavo sūnum vaikščiojam." "Aš nieko nežinau: nei jūsų, nei jo, ar vaikštot kartu, ar ne."
Tada pradėjo kratą. 'Tai ko jūs ieškot - skrebo ar partizano? Dėžutėse gi jų nėra. Aš nepripažįstu nei sūnaus, nei jūsų,"— ginasi mama. Sako vėl: 'Trenk gerai." Vėl man šėrė, ir vėl nugriuvau." Išėjo tuoj visi, o priemenėj buvo kuparas, kur laikėm sviestą, grietinę. Žiūrim — ogi, puodynės sviesto kaip nebūta. O rytą kaime švaru, gražu, nei kraujo žymių, nei ko — tyku po nakties mūšio.
Prano pasakojimu, įdomus buvęs žmogus tas Švenčionėlių MTS partorgas. Kariavęs fronte, turėjęs papulkininkio laipsnį, tačiau kažkodėl nebijodavęs partizanų. Pats Pranas matė, kaip tas prie Labanoro su jais susitiko ir buvo gerai nugirdytas. Įdomu, ar tai buvo nuoširdus elgesys, ar tokiu būdu saugumiečiai bandė išprovokuoti partizano brolį paauglį? Po kelerių metų, jau vedęs vietinę lietuvaitę, tas buvęs partorgas sugrįžo į Leningradą, labai nuoširdžiai atsisveikinęs su savo važnyčiotoju Pranu. Dar viena mįslė ano meto painiose istorijose...
Apie Stasio Guigos-Tarzano veiklą partizanaujant duomenų beveik nėra. Be to, ir jis pats mažai apie tai pasakodavo kam nors, net broliui, grįžusiam iš lagerio. Paslėpta Mežionėliuose ant tvarto planšetė su dokumentais dingo perstatant tvartą, kaip ir automatas, paslėptas kartu. Gana smulkiai žinoma tik apie 1952 metais vasario mėnesio pradžioje įvykusią tragišką Adolfo Grigonio-Paberžio trijų vyrų žūtį ir jo paties beveik stebuklingą išsigelbėjimą.
Tai įvyko Gelednės miške netoli Baltarusijos sienos. Vietinis išdavikas nurodė vietą, kur yra bunkeris su keturiais Švenčionių apylinkių partizanais: Adolfu Grigoniu-Paberžiu, jo broliu Pranu-Ąžuolu, Broniumi Laurikėnu-Uosiu ir Stasiu Guiga-Tarzanu. Vyrai bunkeryje miegojo, o kai pajuto, kad yra priešo apsupti, buvo jau per vėlu. Apie rimtesnį pasipriešinimą negalėjo būti nė kalbos. Sunkiai sužeistas Bronius Laurikėnas prašė Stasį, kad tas jį pribaigtų, tačiau to nereikėjo — pakirto svetima kulka. Trys partizanai buvo nukauti vietoje, o Stasys spėjo ant baltinių užsimesti milinę, sučiupti ginklus, planšetę su dokumentais ir išbėgti iš bunkerio. Netoliese gulėjo išvirtusi didelė eglė, po kurios šakomis jis ir pasislėpė. Pasibaigus šaudymui, aplinkui susirinkę NKVD kareiviai ir skrebai pasiėmė tris lavonus, nuvežė į Švenčionis ir pririšo prie stulpų miesto aikštėje. Jų nemažam apmaudui, ketvirtasis partizanas kaip į vandenį įpuolė, paieška nebuvo sėkminga. Vėliau Stasys pasakojo, kad tada jį gal Dievas gelbėjęs. Mat pradėjo snigti, sniegas paslėpė pėdsakus, ir šunys negalėjo jų užuosti. Vienas kareivis, praeidamas pro eglę pajuto, kad šuo kažko nerimauja ir pamatė į jį nukreiptą Stasio automatą. Turbūt kareivėliui prabilo savisaugos instinktas, jis truktelėjo šunį į šalį ir, apsimetęs, kad nieko nepastebėjo, nuskubėjo tolyn. Miške tęsėsi kruopščios paieškos, ir vienišam partizanui teko ilgai tūnoti po egle, nors šaltis negailestingai skverbėsi į kūną. Pasakoja, kad toliau paminėto saugumiečio iš Švenčionių motina, sužinojusi, jog nušauti trys partizanai, labai nudžiugusi. "Slava Bogu — banditov zastrelili," — dėkojusi Dievui
Tragiška buvo paskutiniesiems Švenčionių krašto partizanams 1951-ųjų pabaiga ir 1952-ųjų pradžia. Iš Adolfo Grigonio-Paberžio ir Vinco Želidonio-Roko būrių, veikusių šiose apylinkėse, beliko ne daugiau kaip 20 vyrų. Spalio pabaigoje infiltruotas į Roko būrį smogikas Ungurys pats nušovė du partizanus, o dar du jo parodymais žuvo po kelių dienų nuo emgebistų kulkų. Kiti vado įsakymu išsiskirstė grupelėmis po 2-3 praleisti sunkius žiemos mėnesius kur kam patogiau- suimti gyvi Juozas Guiga-Lakūnas ir Kazys Grybauskas-Barsukas. Žiemoti beliko tik keturiese, pasirinkę bunkeriui Gelednės miškus pačiame Baltarusijos pasienyje, Postavų rajone.
Glausti tačiau daug ką sakantys faktai išdėstyti Švenčionių rajono MGB skyriaus viršininko pranešimuose į Vilnių savo vyresniesiems. Juose rašoma, kad vasario pradžioje suimta Ona Laurikėnaitė, Paberžio bandos nario Broniaus Laurikėno sesuo. Tekstas lakoniškas: "Švenčionių rajono MGB skyriaus Švenčionėlių rajono teritorijoje kartu su Vilniaus srities MGB valdybos specgrupe pravedė specpriemones su areštuota Gosio seserimi Laurikėnaitė Ona"1. Vėliau rašoma, kad suimtoji po trijų parų išprotėjo ir išvežta gydymui į Kazanę. Tose "specpriemonėse" dalyvavo net atstovas iš Vilniaus. Saugumiečiams svarbiausia buvo sužinoti, kur slapstosi paskutinieji Paberžio būrio partizanai Kažkokį siūlo galą jiems vis dėlto pavyko užčiuopti, nes pranešimuose pasirodo naujos pavardės. "Ona (agentė) sužinojo, kad bunkerį žino Grigonio giminaitis Meškauskas Adolfas iš Kaščiukų kaimo ir Chmilko, gyvenantis Rinkėnų (?) kaime, Postavų rajone"2. Pirmasis jų, regis, bunkerio vietos nenurodė, todėl Chmilko palaužimui panaudotos visos priemonės. Jis, iššauktas į MGB, jau "po 2 valandų aiškinamojo darbo atvirai pasakė, kad žino, kur yra bunkeris, nes vieną kartą vežė ten valgyti." Tad partizanų slapstymosi vietą pavyko sužinoti, ir beliko tik veikti kuo operatyviau. Sužinota, kad "bunkeris įrengtas tankiame miške vienoje iš aukštumų dzoto pavyzdžiu. Žemės lygyje yra trys nedideli langeliai, kurie gali būti panaudojami kaip ambrazūros šaudant stačiomis. Bunkeris labai kruopščiai užmaskuotas. Dieną banditai išstato sargybinį, o naktį langelius uždengia iš vidaus. Duryse taip pat yra langelis, kuris taip pat uždengiamas. Viduje įrengta kombinuota krosnis maistui virti ir kepti duonai, o jo kampe šulinys.
Gavus anksčiau nurodytus duomenis, nuspręsta vykdyti čekistinę-karinę operaciją naktį, pasinaudojant mėnulio šviesa, kada bunkeris nesaugomas.
Vasario 16-osios pabaigoje buvo sutelkta 65 liaudies gynėjai ir 206-ojo MGB skyriaus kareivių. 02 30 vai. bunkerio rajonas buvo blokuotas porinėmis liaudies gynėjų ir kareivių priedangomis. Kareiviai pasiųsti prie bunkerio ir paieškoms.
Dėl kruopštaus maskavimo bunkeris rastas tik po dviejų valandų paieškų.
Kai tik jis buvo aptiktas ir blokuotas kareivių, seržantas Andrejevas prišliaužė ir bandė į neuždengtą langelį mesti granatą. Jis tuo metu atsidūrė prie kito užmaskuoto langelio, iš kurio į jį buvo atidengta banditų* ugnis ir jis buvo nušautas.
* Palikta dokumente naudota terminologija.
Po to į kareivių ugnį banditai iš bunkerio atsakė automatų ir kulkosvaidžio ugnimi Tuo pačiu metu uždegė bunkerį ir tuo pasinaudodami bandė pabėgti tačiau atsakomaisiais šūviais banditai buvę sunaikinti. Atpažįstant vietoje nustatyti Bandvadeiva Grigonis Adolfas, g.l915m., iš Kaščiukų km., Švenčionių rajono, buvęs policininkas (netiesa - A.Š.), vokiečių parašiutininkas ir žvalgas, banditinis slapyvardis Paberžis, iš vidutinių valstiečių, - jo brolis Grigonis Petras, g.l925m., iš Kaščiukų km., Švenčionių rajono, Raudonosios armijos dezertyras, banditinis slapyvardis Narbutis, — banditas Laurikėnas Bronius, Stasio, g.l918m, iš Kaščiukų km, Švenčionių rajono, iš vidutinių valstiečių, gaujoje nuo 1945 metų, banditinis slapyvardis Uosis.
Paimta kulkosvaidis - 1, šautuvas SVT (1941m.) - 1, automatas PPŠ (1937m) — 1, mauzeris — 1, revoliucinis naganas — 1, šovinių įvairių — 526 vnt. Be to, paimta tarybiniai ženklai, 17 755 rub. pinigų ir rankinis laikrodis "Pobieda".
Likviduojant Paberžio bandą banditui Tarzanui pavyko pasislėpti, kuris nepastebėtas išbėgo pro bunkerio apsuptį, nes buvo vienais baltos spalvos apatiniais baltiniais ir maskuodamasis sniegu iššliaužė iš kareivių apsupties. Organizavus paiešką pagal pėdsakus, buvo sekamas iki 15 valandos, persekiojimo metu 4 kartus išėjo ant mūsų užtvarų ir 2 kartus buvo jų apšaudytas, bet jam pavyko pasislėpti 15 vai. šuo pametė pėdsakus ir paieška rezultatų nedavė"3.
Šitaip baigėsi dar viena miško tragedija iš gausybės jų visais pokario metais, aprašyta pačių saugumiečių.
Tačiau ji nebuvo užbaigta galutinai ne vien dėl vieno "bandito" Stasio Guigos-Tarzano netikėto pabėgimo, kas, suprantama, sukėlė didelį baudėjų įniršį bei sukėlė papildomo darbo.
Tuojau po šio įvykio MGB 2N valdybos viršininkas Župikovas rašo Vilniaus srities MGB viršininko pavaduotojui Figurinui, kad čekistinės-karinės operacijos metu turimais duomenimis, Paberžio bunkeryje turėjo būti iki 60 tūkstančių rublių, kuriuos banditai paėmę nušovus Gelednės geležinkelio stotyje 1951-ųjų spalio pabaigoje kasininką Laščuk. Prašo gerai ištirti faktą, kodėl bunkeryje rasti pinigai neatitinka pagrobtos sumos, nors dalis- apie 9 tūkst. rublių— rasta pas suimtąją Oną Laurikėnaitę4.
Įdomu sekti aukšto rango emgebistų tarpusavio susirašinėjimą, iš kurio matyti, kaip jie nepasitikėjo vieni kitais. Gal dėl to byloje nėra žinių apie apdovanojimus arba premijas už sėkmingai atliktą "operaciją", nors tokie atvejai nebuvo reti.
Šio rajono operatyvinėje byloje yra dar vienas raštas, kuriame išvardijami vadinamieji teraktai. Tai būdavo visai normalu MGB darbo praktikoje, nes jie neišaiškintus įvykius visada suversdavo nušautiems partizanams. Šitaip jiems buvo parankiausia, kadangi nebereikėdavo daugiau ieškoti kaltininkų ir gaišti laiką. Tarp tų teraktų įrašytas ir paslaptingas netoli Švenčionėlių gyvenusio atvykėlio iš Baltarusijos Karlo šeimos išžudymas 1948-ųjų gruodžio 18-os naktį. Tos dienos ryte buvo nušautas jis, žmona ir trys vaikai. Pasak vietinių žmonių, tai nebuvęs piktavalis ar kam nors daręs bloga žmogus. Keista, kad kitame namo gale gyvenęs saugumietis išliko nepaliestas ir sakėsi net negirdėjęs, kas vyko pas kaimynus. Regis, tai akivaizdus pavyzdys, kaip anuomet kaltė buvo suverčiama tiems, kurie negalėjo patys apsiginti.
Stasio Guigos-Tarzano ištrūkimas iš mirties žiedo, kaip liudija ir dokumentai buvo tikras stebuklas. Vienas iš draugų— Laurikėnas, sunkiai sužeistas, dar prašėsi pribaigti tačiau to nereikėja svetima kulka nutraukė jo kančias.
Stasys, išlikęs gyvas, ir įsitikinęs kad nebėra pavojaus, pamažu patraukė į miško pakraštį Baltarusijos link. Siena buvo visai netoli todėl nusprendė pabandyti kur nors prisiglausti. Sušalęs ir alkanas pamatė vienišą skurdžią trobelę. Šliauždamas per atviras vietas (buvo kitos dienos rytas), susigūžęs jis prisiartino prie tos trobelės ir atsargiai pabeldė. Niekas neatidarė, nors jautėsi, kad viduje kažkas yra. Beliko nukelti duris nuo vyrių ir įsibrauti vidun. Tada jis pamatė nusigandusią moteriškę ir prie jos prisiglaudusį kelerių metų berniuką. Matėsi, kad čia gyvenama dideliame skurde. Viename kampe pririšta ožka, kitame supilta krūvelė bulvių, ir beveik viskas, nebent kelios vištos. Pasikalbėjimas su šeimininke buvo ne iš maloniųjų, teko net pistoletą parodyti kad ji tylėtų. Matyt, ji turėjo išeiti dirbti į kolchozą, o vaiką vieną palikti su ginkluotu vyru bijojo. Stasys prigrasino, kad niekam neprasitartų. Taip ir išleido jis šeimininkę į darbą, pasilikdamas su vaiku. Tas iš pradžių labai nepasitikėjo svetimu žmogumi, tačiau, matydamas, jog dėdė nieko bloga nesiruošia daryti, pamažu atkuto. Juolab kad Stasys buvo geros sielos ir mokėjo bendrauti su vaikais. Jis patraukė berniuką drožinėdamas žaislus, ir abu susidraugavo. Vakare grįžusi motina nustebo radusi juos linksmai žaidžiant ir pamatė, kad įsibrovėlis nėra blogas žmogus, ir vyriškos rankos pravertė. Čia Stasys prabuvo iki pavasario, kol neliko sniego, tada galėjo išeiti į savus kraštus. Apsivilko našlės vyro padėvėta šimtasiūle, dar vieną kitą drabužį gavo. Maloniai išsiskyrė su savo globėja ir berniuku.
Savų namų ir namiškių jau nebebuvo — išvežti į Sibirą, o brolis Juozas kažkur žuvęs. Nežinia, pas ką pirmiausia jis užsuko tą pavasarį. Paskui pasirodė jis pas Onutę Činčikaitę ir jos motiną Činčikų kaime, netoli Švenčionių, ir pas Martyną Džiaukštą Drustėnuose prie Švenčionėlių. Pas Džiaukštus atėjo prieš pačias Velykas, ginkluotas automatu ir pistoletu. Šeimininkė, jį pamačiusi, išsigando. Tačiau Martynas Džiaukštas galvojo kitaip; "Kol Stasys gyvas, mūsų tikrai Sibiran neveš." Jis buvo teisus, mat saugumas Stasio ieškojo visose apylinkėse, žinodamas, kad tas vis tiek be savų žmonių paramos ir prieglobsčio neišsivers. Tolesni įvykiai tai patvirtino.
Išlikusios Švenčionių ir Švenčionėlių rajonų MGB operatyvinės bylos (iki 1954 metų) aiškiai rodo, koks didelis dėmesys buvo skiriamas Stasiui Guigai Išlikę sąrašai jo šeimos narių, giminių, kaimynų, kitų žmonių, pas kuriuos jis galėtų užsukti arba slapstytis. Nurodyti visi ryšiai, adresai, pilna pavardžių ir agentų slapyvardžių, turėjusių jo ieškoti. Plečiamas agentų ir pranešėjų tinklas. Vienas giminaitis užverbuotas jau 1950 metais, slapyvardžiu Grybas, pasižada tikrai sužinoti, kur jis slapstosi Po kiek laiko jis atnešė laišką, kuriame buvo parašyta, kad Tarzanas yra Labanoro miškuose, 14 partizanų būryje. Suprantama, kad 1953 metais vargu ar bebuvo likę tiek partizanų šiuose kraštuose. Saugumiečiai nustatė, kad laiškas klaidinantis, o Grybas dirba nesąžiningai. Per šį agentą susisiekti su Tarzanu bandė ir smogikų grupė, bet sumanymas nepasisekė.
Dėl vienintelio jo neturėjo ramybės ir abiejų rajonų MGB skyrių viršininkai, nuolat kurdami ir siųsdami į Vilnių priemonių planus, kaip suimti arba likviduoti "vienišą banditą Guigą Stasį-Tarzaną". Tie planai būdavo nuo 2 iki 7 lapų. Ant vieno tokių priemonių plano, rašyto 1952-ųjų birželį, kažkoks Vilniaus viršininkas parašė: "Eto ne meroprijatija, a nedorazumenijie!"4. (Tai ne priemonės, o nesusipratimas!).
Jau per pačias 1952m. Velykas pas Džiaukštus atėjo neva pasveikinti su šventėmis kaimyno sūnus, dirbės Švenčionių saugume nelabai pas juos anksčiau lankydavęsis. Kilo įtarimas, kodėl jis apsilankė tada, kai Stasys vos tik pasirodė šiame krašte matyt, yra ieškomas. Reikėjo imtis atsargumo priemonių. Iš pradžių Stasys slėpėsi slėptuvėje po mėšlo krūva, o vėliau, atšilus orams, netoliese miške. Kartą vasarą jis pamatė saugumietį, besivarantį mišku dviratį ir kas kelintas žingsnis vis pasiklausantį. Tapo aišku, kad ir čia nebus ramu. Tada galutinai susirado prieglobstį naujoje vietoje pas jau minėtą Onutę Činčikaitę ir jos motiną. Jos abi buvo tikrai patikimos ir doros moteriškės. Pas jas ir anksčiau partizanai užeidavo, o Onutės mylėtas Adolfas Grigonis žuvo tą tragišką vasario rytą Gelednės miške.
Onutė dabar pasakoja:
— Pabuvo kiek, išėjo, paskui vėl sugrįžo. Sako: "Nerandu kur pasislėpti daugiau, visi bijo priimti. Gal kiek ilgiau čia galėsiu pabūti?"
Nepasisakė kas esąs, nė iš kur, kodėl prašosi priglaudžiamas, tačiau moteriškės jautė, kad tai doras ir nelaimės ištiktas žmogus. Jos pačios nebuvo labai smalsios: dar nepamiršo anų metų taisyklės - kuo mažiau žinai, tuo geriau. Puikiai suprato, kad per jį gali užsitraukti nelaimę, tačiau kaipgi nepadėsi kitam, atsidūrusiam bėdoje. Iš pat pradžių, nežinodama, kas daryti, ir ieškodama išeities, motina atskleidė paslaptį kunigui. Tas išklausė ir pasakė, jog būtų nekrikščioniška išvaryti be pastogės likusį žmogų, geriau prašyti, kad jas paliktų gražiuoju.
Kartais jos norėdavo priminti Stasiui, kad išeitų kur nors kitur. Bet jam niekur nebuvo vietos, matė, kad daugiau niekas nepriglaus. Tad teko net ginklu pagrasinti, nors, be abejo, jis tikrai nieko nebūtų padaręs. Antra vertus, nesunku ir joms būtų buvę pranešti saugumiečiams. Bet ir jos to nepadarė.
Jos nežinojo, kad Stasys yra vienintelis išlikęs gyvas po to vasario mūšio. Tik kartą vėliau atsitiktinai išgirdo, kad ieškoma tokio Stasio Guigos. Tada viskas tapo aišku.
Vasarą Stasys slapstėsi netoliese miške. Moteriškės atnešdavo valgyti eidamos melžti ar girdyti karvės. Prasidėjus uogų metui, tekdavo kuriam laikui pasitraukti ir slapstytis trobesiuose, daugiausia tuščiuose kolchozo klojimuose. Čia glausdavosi ir vėliau, jau suvežus derlių rudenį. Retkarčiais, kaip pasakoja Onutė, jis kažkur išeidavo, tačiau, neilgai trukus, vėl sugrįždavo. Tur būt tada aplankydavo Džiaukštus arba susitikdavo su broliu, kai tas sugrįžo iš lagerio.
Vasarą rūpesčių nebūdavo: kur atsigulsi, ten išsimiegosi. Atėjus rudeniui ir žiemos šalčiams, reikėjo ieškoti kur šilčiau. Geriausia būdavo ant tvarto, o kai visai šalčiai užspausdavo- prie galvijų. Blogiausia, kad žiemą ant sniego lieka pėdsakai, todėl reikėdavo laukti, kol kas nors pramins takelius. Tada bus galima bent naktį ateiti trobon pasišildyti, užvalgyti ko nors karšto. Netoliese buvo kaimynų trobos, tad reikėjo saugotis. Dabar belieka tik stebėtis, kaip tiek metų buvo galima išlikti nepastebėtam.
Ona Činčikaitė
Kai senieji sodybos pastatai buvo nugriauti, naujai statomam tvartui su daržine Stasys pats nubraižė planą, viską apgalvojo, tik niekuo daugiau negalėjo padėti, nors rankos tiesiog prašyte prašėsi darbo. Netoliese numelioravus šlapią pievą, naktimis dirbdamas, visus akmenis į žemę sulaidojo. Taip pat naktimis šienaudavo, kitus darbus dirbo. Ne veltui jis yra sakęs: "Mano saulė yra mėnulis."
Kai mirė motina, Onutei vienai darbų buvo per akis, o dar reikėjo dirbti fermoje. Likimo ironija -čia gyveno jaunas ir stiprus vyras, tačiau priverstas būti pusiau dykaduoniu ir išlaikytiniu. Stasys visa tai suprato ir kaip tik sugebėdamas jai padėdavo. Jo padaryti įrankių kotai, įvairūs namų apyvokos daiktai, apsiūta žieminė avalynė liudija jį turėjus nagingas rankas ir neeilinius sugebėjimus.
Aplinkos stebėjimui jis pragręžę tarp sienojų skyles tvarto ir daržinės skliautuose, o pamatuose padarė landą, kad kiekvienu momentu galėtų išlįsti į lauką. Naktimis dažnai neduodavo ramybės žiurkės, todėl jis pasidarė skrynelę iš storų lentų maistui laikyti. Priestatėlyje prie tvarto tebestovi jo pasidarytos koja sukamos tekinimo staklės. Visa tai pamačius, galima įsivaizduoti, kaip jis gyveno tiek metų atsiskyręs nuo visų ne savo valia. Stasys galėjo tik svajoti. Jam liko tik naktys, mėnulio šviesa ir viltis, kad kada nors vis tiek grįš Laisvė.
Taip ėjo ne metai, o dešimtmečiai. Guodėsi pats ir kitus guodė klausydamasis užsienio radijo laidų, kuriose nestigo gražių pažadų. Onutė sako, kad iki 1955 metų retkarčiais ir į šokius nueidavęs, žinoma, ten, kur negrėsė pavojus. Kai kada apsilankydavo ir pas Džiaukštus, ir visada beveik tuo pačiu laiku. Vasaros naktys trumpos, todėl šeimininkui buvo aišku, kad Stasys slapstosi kažkur nelabai toli. Sutartu ženklu- nagu brūžuodamas į lango stiklą, pranešdavo, kad atėjęs. Krisdavo į akis jo baltos rankos, be jokių nuospaudų, vadinasi, nedirbo sunkesnio fizinio darbo. Ir veidas nebuvo saulėje įdegęs. Stasys vengė sakyti kur slapstosi viską paversdavo juokais. Kai iš lagerių grįžo Pranas, per Džiaukštą jam pranešė, kur ateiti susitikti, tačiau apmaudus atsitiktinumas pasimatymą nukėlė į kitus metus. Vėliau viskas susitvarkė, ir broliai susitikdavo kas pavasarį ir rudenį. Pasikalbėdavo abu nuoširdžiai ir išsiskirdavo miške, nueidami kas sau. Pranas taip pat nežinojo, kur yra Stasio prieglobstis ir tenkinosi tik pastarojo pažadu, kad ateis laikas, kai viskas paaiškės. Be abejo, jis turėjo galvoje, kad sugrįš lauktoji laisvė. Tai tikrai išsipildė, tik, deja, pačiam jos nesulaukus. Buvo porą kartų apsilankęs ir Prano namuose Švenčionėliuose, tačiau abu jautė, kad kažkas slampinėjo pašaliais. KGB niekada nepamiršo, kad partizanas gali slapstytis kažkur Švenčionių apylinkėse. Juk negalėjo jis prasmegti skradžiai žemės, todėl visokiais būdais buvo bandoma išsiaiškinti šią paslaptį. Retkarčiais jie pasikviesdavo Džiaukštą ar Praną, o kad turi slaptų agentų, visiems buvo aišku. Yra išlikęs 1979 metais KGB išleistas slaptam naudojimui "Paieškomų tėvynės išdavikų, užsienio žvalgybos agentų, baudėjų ir kitų valstybinių nusikaltėlių abėcėlinis sąrašas"— knyga, kurioje Stasys Guiga įrašytas 169 numeriu. Jis kaltinamas, kad be kitų nusikaltimų dar ir žydus šaudęs Švenčionėliuose 1941 metais. Tokias "tikras" žinias ir dabar kai kas paskleidžia.
Brolis, sužinojęs, kad Stasio nuotrauka su aprašymu iškabinta Vilniaus geležinkelio stotyje tarp paieškomų nusikaltėlių, važiavo specialiai tuo Įsitikinti ir po to susirgo nervine liga. Jo bendrapavardžiai buvo sulaikomi Sąjungos aerouostuose ar kitur, kad patikrintų, ar tikrai ne tie patys asmenys. Kartą Švenčionėliuose saugumietis iš Vilniaus Pranui net pusę litro degtinės teikėsi dovanoti, bandydamas sužinoti, kur slapstosi Stasys.
Stasys nuolat klausydavosi užsienio radijo laidų, iš pradžių pasidaręs detektorinį imtuvėlį, o vėliau Onutė nupirko tranzistorių. Tos laidos buvo vienintelė moralinė paguoda abiem, nors gerai žinome, kiek ten būta teisybės. Jis ne kartą sakydavo, kad vis tiek ateis diena, kai už laisvę kovojusių vardai bus įrašyti aukso raidėmis į tautos istoriją. Jo žodžiai iš dalies išsipildė, nors akivaizdu, kaip nerangiai dabar viskas daroma.
Augęs doroje šeimoje, Stasys liko ištikimas tikėjimo tiesoms. Brolis pasakoja, kad jis niekada nepraeidavęs pro kryžių, nors trumpai nepasimeldęs. Nuolat turėjo su savimi rožančių, o rytais ir vakarais kalbėdavo poterius. Gal todėl jį Apvaizda saugojo nuo visokių negandų., ligų ir persekiojančių kagėbistų. "Gal Dievas jį saugojo,"— taip dabar sako Onutė Činčikaitė, pamiršdama, kad tai nemažas ir jos nuopelnas. Per visus slapstymosi metus nė karto nebuvo rimčiau susirgęs, nereikėjo kviestis gydytojų.
Daugeliui yra buvę, kad likimą nulemtų vienintelė padaryta klaida. Taip atsitiko ir Stasiui. Kartą 1984 metais, rudeniop jis susiruošė į pirtį visai netoliese. Visada nešdavosi pistoletą, o tą vakarą, kaip tyčia, jį paliko. Onutė tada buvo išėjusi į fermą. Vakaras buvo tykus, ir ji išgirdo kažkokius šauksmus, triukšmą. Nuskubėjo į namus, nujausdama, kad atsitiko kažkas negera. Nuojauta jos neapvylė, Stasys buvo patekęs į kritišką padėtį. Pasirodo, prie pirties sėdėta keleto išgėrusių jaunuolių su merginomis. Pamatę kažkokį atsargiai besižvalgantį nepažįstamą, jie nusprendė pasidomėti, kas jis. Stasys buvo be ginklo, jam beliko pasikliauti tik savo kojomis. Tačiau anie jaunesni, greitesni ir miklesni. Sučiupę jį nusitempė pas kolūkio pirmininką išsiaiškinti. Stasys iš visų kaimo žmonių labiausiai pasitikėjo Onutės pusbroliu Kostu Činčiku, todėl paprašė pirmininko, kad pašauktų pastarąjį. Činčikas atėjęs paprašė, kad šito žmogaus (Stasio) neliestų-tegu eina savais keliais. Kostas nujautė, kad Onutė kažką slepia, tačiau nebuvo smalsus ir neklausinėjo. Stasį paleido, tačiau jo savijauta buvo labai bloga: atrodė tarsi žemė būtų išslydusi iš po kojų. 32-ejus metus išgyvenęs nepastebėtas ir neišduotas, dabar taip apmaudžiai įkliuvo. Tai buvo jo gyvenimo tragedijos pabaiga. Onutė pasakoja:
- Parėjau iš fermos, išviriau bulvių, atnešiau pieno, sviesto. Šaukiu: "Stasy, Stasy!"- niekas neatsiliepia nuo tvarto. Užlipau ir žiūriu — nėra. Viskas užmaskuota, šiaudai ant guolio užversti Praėjo diena, kita, ausyse spengia, net nebegirdžiu, nieko negaliu. Einu darban, rankos dreba, ir nežinau kodėl. Tada girdėjau balsus, o kas ten buvo iš tikrųjų, tai ir nežinau. Stasys nepasirodė dvi savaites. Ir koks siaubas — likau kaip šakaliukas ir nežinau, kur jis yra. Verkiu: gal kas sugavo? Ir kaimynai niekas nieko nesako. Na, ir nesulaukiu, nežinau, kas atsitiko. Sakau, gal sugautas, gal ir man padarys ką nors.
Po dviejų savaičių parėjo, bet man nieko nesakė, kas atsitiko. Kažkoks liūdnas buvo ir nevalgė nieko. Po to atsitikimo, matyt, buvo labai išsigandęs, vėliau net sunkiai vaikščiojo. Ir gyveno nebedaug — gal kokius dvejus metus.
Vėliau jis man prisipažino, kaip ten buvo. Galėjo būti ir visai blogai Gerai, kad ginklo neturėjo, nors šiaip be jo niekada neišeidavo.
Berniukus, kurie jį buvo sugavę, tik po metų saugumas iškvietė. Ir Kostą buvo du kartus paėmę, žadėjo sulaikyti, bet gal kas užtarė, kad paleido. Aš tai nieko nebijojau: mirsiu nemirsiu, jau vis tiek. Kai prie pirties išėjo, galvojau, kad bus blogai Kalbos iš kolūkio pasklido, bet man niekas nieko nesakė.
O Stasys persišaldė ir susirgo. Aš taip ir supratau, kad yra plaučių uždegimas: sunkiai alsavo, atsikosėti negalėjo. Sako: "Onut, aš negaliu kentėt, šaltis krečia." Nunešiau jam termose karštos arbatos, sūrio, sviesto. Atsipjovė: "Ne, negaliu valgyt." Paskui sako: "Negaliu kentėt." Lovą pastatėm kambary už sienos. Tik šniokščia, karkia visas baisiausiai, net namas dreba. Kad nors gydytojai savo mašiną būtų turėję, bet nė vienas neturėjo. Su greitąja jeigu atvažiuos, viskas bus aišku. Aš fermoj dirbau, galėjau pakviesti gydytoją Jablonskį arba Šidlauską, kuris išvežtas buvo, bet dėl kaimynų niekaip nesiryžau. Pati nupirkau visokių vaistų, kokių tik buvo galima. Ir taures stačiau, ir medų su pienu gėrė, ir tabletes. Karščio jokiu būdu numušti negalėjau— vis 42 ir 42. Turbūt abiejų pusių plaučių uždegimas buvo. Dar mane paprašė, kad nuvažiuočiau į Švenčionėlius pas brolį, bet aš nesuradau tokio žmogaus. Apsiverkė jis. Kitą dieną nuėjau Beržuvin sumokėti draudimo. Bijojau, kad agentė namo neateitų.
Grįžtu, o jis, vargšas, jau nebekalba. Uždegiau žvakę, ir viskas. Susiradau Kostą, pasakiau jam viską. O Stasys manęs buvo parašęs: "Kai aš numirsiu, jūs mane išneškit daržinėn, palaikykit parą, o paskui ištempkit miškelin ir užkaskit"
O tokia šalta žiema buvo, šaltis 35-36 laipsniai, sniego labai daug. Ir naktys šviesios, matyti kaip dieną. Sakau Kostui, kad viena nepakelsiu. Atitempiau rogutes, ant jų uždėjom ir nuvežę paguldėm daržinėj. Pavasarį pradėjo kvapas jaustis. Tai balandžio mėnesį, po Velykų, mano dėdė ir Kostas atkasė ir nuvežė miškelin.
Paminklas partizanui Stasiui Guigai
Kai Stasys mirė, užlipau ant tvarto, kur jis būdavo, kol persikėlė trobon. Žiūriu - atidarius dėžę, kurioj laikydavo maistą, ogi ji prikrauta sausainių, sviesto, kito valgio. Mat jis, vargšas, sirgdamas, nebegalėjo valgyti, tai viską krovė jon, o man nieko nesakė. Nenorėjo, kad aš žinočiau, kad jis taip blogai jaučiasi,— baigė Onutė.
Štai ir visa istorija, kurios pabaigą geriausiai papasakojo pati Onutė. Apie tai, kad miške yra palaidotas Stasys Guiga, buvo sužinota tik po penkerių metų. Atrodo, jog pradžią tam bus padaręs Kostas Činčikas, po to ši žinia pasiekė Švenčionių Sąjūdį, Kultūros paveldo inspekcijos darbuotoją Valdą Striužą. Ir brolis Pranas
tik tada sužinojo, kad Stasys jau miręs. Jis juto, kad kažkas negerai, nes sutartoje vietoje ir sutartu laiku Stasio nebesulaukdavo. Beje, dėl Jakučio pavardės. Jų abiejų buvo sutarta, kad tokia pavarde brolio ieškotų. Net prieš mirtį Stasys nenorėjo pasakyti, kur gyvena jo brolis— taip giliai į pasąmonę buvo prasismelkęs tas savisaugos jausmas...
Vėlyvą spalio vakarą palaikai miške buvo iškasti ir su kuklia pagarba pervežti į Švenčionėlių kapines. Nelabai malonus atvejis šiek tiek aptemdė viską. Perlaidojant dvasiškis (pavardės nesinori minėti) atsisakė atvykti Stasio perlaidoti, nors tai buvo tiesioginė jo pareiga. Gerai, kad atsirado jaunas kunigėlis.
Nuostabi moteris Onutė Činčikaitė nesivaikė jokios šlovės, jokio atlyginimo. Paskutinis partizanas deramai pagerbtas, tačiau kol kas neatsiranda, kas pagalvotų apie ją.
Nuorodos
1. Buv. LTSR VSK archyvas. F.16. Ap.39/5. T3. P.74. F.16. 39/23. T3. P24.
2. Ten pat. P.75.
3. Ten pat P.76-77.
4. Ten pat P.113.
