Partizanai: istorija ir dabartis

Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu - 2

Kęstutis Kasparas

(Istorinės apžvalgos metmenys)

Tąsa. Pradžia t. 9.

Šalies gynimo planas

Lietuvos Gynimo Komiteto (toliau- LGK) planas išlaikyti lietuvių rankose dalį šalies teritorijos, atstatyti joje nepriklausomybę (valstybingumą) ir čia organizuoti tolesnį kaip valstybės pasipriešinimą, atrodytų, buvo nerealus, neįgyvendinamas ir netgi atitrūkęs nuo tikrovės. Netgi partizaninės kovos galimybe kai kas abejojo: ltn. K.Veverskis-Senis kviesdamas liepos mėn. Kaune buvusius Savisaugos bataliono karininkus su daliniu prisijungti prie LLA, pasitraukus į miškus pradėti partizaninę veiklą prieš rusus, susilaukė neigiamo atsakymo. Frontininkai teigė, kad “saujelė lietuvių partizanų ne ką tepadarys”, manė, kad Lietuvos vietovės tokiai veiklai netinkamos, nes “girias rusai galėjo per porą savaičių išdeginti ir visus mūsų partizanus išspirginti⁷³."

Vienok, kaip ir pats partizaninis sąjūdis, taip ir minėtas planas buvo ne beviltiškumo, bejėgiškumo ar neišmanymo išraiška, o liudijo apie LLA vadovybės politinę-karinę išmintį, esamos tikrovės supratimą, nekalbant apie patriotizmą. Kariniai specialistai turėjo numatyti, kad Lietuvos "Išvadavimas“ ir "paleckių” atgabenimas į Vilnių nėra pirmaeilis rusų kariuomenės uždavinys. Pastarosios generolų akyse Lietuva tebuvo priešo-vokiečių kariuomenės užimtos teritorijos dalis, fronto linija, kurią reikėjo atkovoti iš anksto suplanuotos karinės operacijos metu, nesirūpinant ką patars Sniečkaus “partizaninis štabas” Maskvoje ar LSSR “vyriausybė”. Palaužus vokiečių pasipriešinimą prie Minsko, rusų kariuomenė 1944m. birželio pabaigoje išėjo į operatyvinę erdvę prie Baltijos bei Vokietijos sienų. Lietuvoje faktiškai nebuvo jokių vokiečių kovinių pajėgų, tad tarp Šiaurės ir Vidurio (Centro) armijų grupių susidarė maždaug 200 km neginamas plyšys, į kurį siūbtelėjo iki dantų ginkluotos, tankų ir aviacijos gausiai remiamos rusų divizijos. Joms sulaikyti vokiečiai privalėjo skubiai atitraukti Šiaurės armijų grupę iš Estijos, tačiau Hitleris įsakė priešintis nesitraukiant. Priešas netruko pasinaudoti akivaizdžia strategine klaida ir liepos 5d. rusų generolams buvo nurodytos pagrindinės puolimo kryptys- Daugpilio- Utenos ir Vilniaus- Gardino⁷⁴. Jos buvo nukreiptos palei geležinkelius ir orientuotos į Rygą bei Varšuvą. Vokiečių generolai susidūrė su taip vadinama “strategine vėduokle", kuomet smogiamųjų grupuočių giluminiai smūgiai derinami su frontaline ataka. To pasėkoje priešui sutrukdoma organizuoti gynybą bei apsupamos didelės kariuomenės grupės- atsiranda “katilai”, kurie vėliau sunaikinami.

Vienas tokių “katilų”- Kuršo- buvo sunaikintas ir ten esanti kariuomenė pasidavė tik 1945m. gegužės mėnesį, jau po Vokietijos kapituliacijos. Jame gynėsi ir latvių SS divizijų likučiai bei keletas tūkstančių vokiečių prievarta mobilizuotų lietuvių. Iš viso to seka išvada, kad jeigu Lietuvą būtų gynusios lietuviškos karinės pajėgos (Vietinė rinktinė), tai jos, kartu su panašiomis latvių formuotėmis būtų sustumtos į Žemaitiją ir Kuršą. Lietuviai būtų turėję pakankamai laiko organizuoti sukilimą, paskelbti nepriklausomybę, bandyti įsijungti į karą prieš Vokietiją sąjungininkų pusėje, užsitikrinant anglų-amerikečių paramą, ar pasiskelbti neutraliais (Jaltos konferencija, palaidojusi Rytų Europos tautų viltis, įvyko tik 1945m. vasario mėn.). Kažką panašaus bandė daryti ir visos vokiečių okupuotos tautos, gelbėdamosios nuo bolševikų; vienoms tai nepavyko (lenkams Varšuvos sukilimas), kitoms baigėsi sėkmingiau (Jugoslavijai, nors ir komunizacijos kaina).

1944m. liepos menesį tokias šalies gynėjų pajėgas sudarė LLA Vanagų bei kitų pogrindinių organizacijų partizanų būriai ir Tėvynės Apsaugos Rinktinė.

Tėvynės Apsaugos Rinktinė ir jos steigimosi aplinkybės

Dar 1944m. balandžio pradžioje Vietinės Rinktinės štabas slaptai pradėjo organizuoti Tėvynės Saugą, taip vadinamus saugūnus. Į ją buvo numatoma įtraukti 1918-1922m. Nepriklausomybės kovų dalyvius, šaulius, 1940~41m. partizanus, patriotinį jaunimą. Kiekviename valsčiuje ar miesto rajone buvo kuriami būriai, apskrityse jungiami į bataljonus, vadovaujamus apskričių karo komendantų. Saugūnų organizavimas buvo pavestas komendantūrose esantiems žinių karininkams, jie buvo apginkluojami turimais paslėptais ginklais. Daugumoje apskričių tai buvo pradėta sėkmingai vykdyti⁷⁸. Saugūnų organizavimas galėjo būti viena iš priežasčių, dėl ko vokiečiai ėmėsi naikinti Vietinę Rinktinę, nors jų nežavėjo pagrindinės rinktinės (kaip bendrai savisaugos) tikslas: kaip nors išsilaikyti ginkluotiems, kad atėjus laikui, lengviau būtų nusikratyti okupanto. 1944m. gegužės mėn. apie 1500-2000 "plechavlčiukų” su ginklais išsislapstė, o vėliau dalis jų pradėjo Pasipriešinimą su ginklu, neskaitant tų, kurie užsirašė į Rinktinę, bet nebuvo spėti pašaukti.

Veltui Mobilizacinio štabo viršininkas plk. Adolfas Birontas skelbė ir pratęsinėjo ultimatumus (iki gegužės 31, birželio 5, 15, 20d.) Vietinės Rinktinės kariams grąžinti “valdinius ginklus, amuniciją, vežimus ir kitas važiavimo priemones”, o karininkams registruotis mobilizaciniuose skyriuose. Pogrindžio veikiama lietuvių visuomenės nuotaika buvo aiški-jokių mobilizacijų ir paramos vokiečiams, o be to buvo ir svarbesnių reikalų- netekus Vietinės Rinktinės, savigynos nuo plėšikavimų bei rusų diversantų ar lenkų partizanų teroro reikalas neišnyko. 1944m. vasarą labiausiai nuo to kenčiančiose Lietuvos vietovėse ima masiškai steigtis, daugumoje net nežinant vokiečiams, savigynos būriai, turintys tikslą apsaugoti kaimų ir miestelių gyventojų gyvybę bei turtą.

1944m. birželio mėn. pabaigoje savigynos kūrimas buvo legalizuotas; 24d. spaudoje buvo paskelbtas gen. Petro Kubiliūno pareiškimas, kad savisaugos sumetimais prie apskričių vietos komendantūrų sudaromos būrio dydžio (30-40 vyrų) Apsaugos Komandos. Jos turėjo “kovoti su banditais ir palaikyti tvarką savoje apskrityje⁷⁶". Be abejo, šis vokiečių leidimas Lietuvai apsaugos nesuteikė, bet jo priedangoje leido, rusams puolant lietuviams trauktis su ginklu rankose ir net organizuoti pasipriešinimą.

Pirmieji kovą su rusų agresija pradėjo Šiaurės Rytų Lietuvos gyventojai. Naktį iš birželio 28d. į 29d. iš Naručio ir Kazėnų miškų įsiveržusi rusų "Spartako" diversinė brigada užėmė Vidžius ir čia susijungusi su Sniečkaus štabo junginiais patraukė link Vilniaus-Daugpilio geležinkelio. Liepos 3d. jie užėmė Ignaliną ir kitos dienos pavakare susitiko su reguliariosios rusų armijos daliniais. Liepos 5d. priešas veržėsi link Vilniaus, kur vokiečiai bandė organizuoti kažką panašaus į gynybą, bet 13d. jis buvo užimtas. 1944m. liepos viduryje rusai jau buvo pasiekę Drūkšių ežero- Anykščių-Kaišiadorių- Birštono- Alytaus- Veisiejų ribą⁷⁷.

Vokiečiams vis nesugebant organizuoti tinkamos gynybos, liepos 14d. Stalino būstinės direktyva pagrindinė puolimo kryptis buvo nukreipta link Panevėžio ir Šiaulių, o liepos 25d. pradėtas puolimas neginamo Kauno ir Užnemunės kryptimi⁷⁸. Po pasikėsinimo į Hitlerį įvykdyti kadriniai vokiečių kariuomenės vadovybės pakeitimai įgalino pastaruosius sėkmingiau organizuoti gynybą. Panaudojus iš Estijos ir Šiaurinės Latvijos dalinius bei Rytų Prūsijos gynybinę sistemą, vokiečiai sugebėjo Žemaitijoje sukurti ištisinę fronto liniją. 1944m. rugpjūčio pabaigoje rusai buvo okupavę Lietuvą iki Žagarės- Kuršėnų- Šakių- Kudirkos Naumiesčio-Vilkaviškio-Liubavo ribos, kur mėnesiui nusistovėjo frontas⁷⁹.

Pafrontės zonoje atsidūrusių apskričių antinacinio pogrindžio kariniai padaliniai- Kęstutėnai, Laisvės kovotojai, Vanagai bei saugūnai vienijosi, organizavosi į karininkų vadovaujamus būrius bei kuopas. Apsaugos būrių priedanga leido ne tik apsirūpinti maistu, transporto priemonėmis, bet atskirais atvejais ir gauti iš vokiečių ginklų. Liepos mėn. pradžioje LLA narys ltn. Danielius Vaitelis, padedamas brolių Alfonso ir Tado, slapta iš Kauno į Pagirius atgabeno keletą vežimų gautų iš vokiečių ginklų bei šaudmenų⁸⁰. Platelių-Šateiklų-Plungės miškų masyve susitelkę Vanagai per Kretingos apskrities komendantūrą gaudavo reikiamas žinias, ginklus, susisiekimo priemones⁸¹.

Nesant vieningos centrinės Pasipriešinimo vadovybės, o pagrindiniam kovos tikslui esant neapibrėžtam (“kovoti prieš bolševikus”), kiekvienas kautynių vieneto vadas buvo priverstas savarankiškai pasirinkti kovos taktiką. LLA štabų nurodymu Vanagai turėjo telktis į būrius, išeiti į miškus ir ten slapstytis. LF štabas patarė neiti būriais į miškus, nes susidariusiomis aplinkybėmis partizanai galėjo patekti į besitraukiančių vokiečių ir puolan-čių rusų dalinių ugnį. LF nariams buvo nurodoma pereiti į nelegalią padėtį priklausomai nuo aplinkybių bei esamų sąlygų ir slapstytis ne daugiau kaip po 2-3 žmones, vengiant kautynių⁸². Tačiau Šiaurės Rytų Lietuvos kovotojai minėtų nurodymų negalėjo įvykdyti: LLA Įsakymų- dėl objektyvių fronto lavinos keliamų pavojų stambiems būriams, o LF- dėl ryžto priešintis su ginklu bolševikams. Dėl to pogrindininkai jungėsi arba patys organizavo Apsaugos būrius, su kuriais traukėsi link Žemaitijos.

Pirmieji pajudėjo Zarasų apskrities saugūnai, suorganizuoti Zarasų aps. viršininko kunigo Jono Steponavičiaus, Tautos Tarybos nario nuo krikdemų ir Vietinės Rinktinės iniciatoriaus bei organizatoriaus šioje apskrityje. Apie 100 vyrų būrys, vadovaujamas ltn. A Garsio, iš Zarasų per Antalieptę, Dusetas, Jūžintus, Salas traukėsi Šiaulių kryptimi⁸³. Pakeliui visą laiką jungėsi papildomi saugūnų būriai iš Rokiškio, Biržų, Panevėžio apskričių. Kai kurie iš jų savarankiškai ar vokiečių prievarta surikiuoti bandė stoti į ariergardines kautynes su rusų kariuomenės daliniais: tarp Jūžintų ir Užpalių apie 200 vyrų dalinys bandė sutrukdyti rusų persikėlimą per Šventosios upę (Linkučių- Davainių kautynės, žuvo apie 40 vyrų, daugiausia užpaliečių ir jūžintiškių)⁸⁴; prie Salų (Salagirio kautynės)⁸⁵; prie Biržų⁸⁶; Panevėžio aps, kur gynėsi ltn. Antano Gogelio būrys⁸⁷.

Saugūnai buvo ginkluoti įvairiais ginklais, išimtinai savo įsigytais ir paslėptais okupacijos metais. Kaip skiriamą ženklą dėvėjo ant rankovės baltą raištį. Vienok apsaugos būrių dalyvių skaičius (ginkluotų vyrų) jau liepos mėn. pradžioje žymiai peršoko vokiečių saugumo gen. P.Kubiliūno savivaldai leistą ribą. Kita vertus, Lietuvai jau grėsė ne paskirų diversantų ar plėšikų būriai, bet reguliarioji kariuomenė, todėl jau 1944m. liepos 10d. Mažeikiuose įvykęs Apsaugos būrių atstovų suvažiavimas svarstė šalies gynybos klausimus ir lietuviškų karinių pajėgų problemą⁸⁸. Buvo dvi galimybės- organizuotis slaptai (kurti partizanų armiją) arba atvirai, Vietinės rinktinės pavyzdžiu, bet pastarąjam veiksmui buvo reikalingas vokiečių leidimas ir parama ginkluote. To liepos mėn. pradžioje nebuvo. Su panašiu pasiūlymu- apginkluoti Apsaugos ir kitus lietuviškus savanorių būrius ir perimti fronto ruožą prie Dubysos upės-kreipėsi LF štabo įgaliotiniai, tačiau derybos irgi baigėsi be rezultatų⁸⁹.

Lietuviškų ginkluotųjų pajėgų legalizaciją skatino objektyvūs veiksniai: buvo tikima separatinės talkos tarp Vokietijos ir Vakarų sąjungininkų prieš bolševikus galimybe, vokiečių okupuotos teritorijos likutyje buvo neįmanoma slapstytis keliems tūkstančiams partizanų, ypač vykstant fronto mūšiams, ir, galiausiai, nuolatinės mobilizacijos į Vermachtą pavojus. Padėtis iš esmės pasikeitė tik liepos mėnesio antroje pusėje, kai apie Šiaulius susitelkė daug pasitraukusių su frontu ginkluotų lietuvių. 1944m. liepos 29d. Viekšniuose, valsčiaus Apsaugos būrio būstinėje įvyko steigiamasis Tėvynės Apsaugos Rinktinės (toliau- TAR)susirinkimas, kuriame dalyvavo 14 vyrų iš Joniškio, Meškuičių, Pasvalio, Pašvitinio, Rokiškio, Svėdasų, Utenos, Zarasų ir kt. valsčių⁹⁰. Rinktinės vadu tapo kpt Izidorius Jatulis, štabo viršininku kpt Čėsna. Pradžioje štabas buvo Viekšniuose, vėliau perkeltas į Plinkšių dvarą netoli Sedos.

Iš karto buvo organizuojami du pulkai- 1-sis pėstininkų, vadovaujamas mjr. A. Urbono, ir 2-sis pėstininkų, vadovaujamas plk.ltn. Mečio Kareivos (rugsėjo pab. jam mirus, vadu tapo plk.ltn. M.Naujokas). Kunigui dr. J.Steponavičiui pavyko įtikinti vermachto vadovybę savarankiškų lietuvių dalinių steigimo būtinybe bei išspręsti maitinimosi bei aprūpinimo problemas⁹¹. Liepos pabaigoje TAR buvo paskirtas fronto ruožas prie Ventos upės tarp Papilės ir Kuršėnų. Čia kad ir menkai ginkluoti, lietuviai pajėgė gintis: fronte nusistovėjo santykinė ramybė. Apsiribota tik įprastais susišaudymais, nes pagrindinės bolševikų smogiamosios jėgos buvo nukreiptos Rygos kryptimi. Maždaug po mėnesio fronto ruožą perėmė vokiečių kariuomenė, o lietuvių pulkai buvo atitraukti į Sedos apylinkes, kur Plinkšių dvare buvo apmokomi, perrengti kariškomis vokiečių uniformomis, perginkluoti. Rugsėjo pabaigoje rinktinė užėmė įsirengtas kautynių pozicijas ties Seda⁹².

Tėvynės Apsaugos Rinktinės atsiradimą sąlygojo karo pabaigoje atsiradusi vokiečių karinės-politinės mašinos dezorganizacija. Tai nebuvo tiesioginis organizacinis Vietinės Rinktinės tęsinys- vokiečių SS ir saugumo policijos vadui pavaldūs pastarosios tarnybos likučiai tebeveikė ir toliau. Atvykęs į Kretingą kpt L.Jatulis, siūlė vietos komendantūros komendantui pereiti į jo vadovybę ir eiti TAR Kretingos aps. komendanto pareigas, įjungiant Apsaugos būrį į rinktinės sudėtį, tačiau gavo neigiamą atsakymą⁹³. Rinktinė buvo pakankamai savarankiška ir velkė greičiau kaip sąjunginis, o ne pavaldus vermachtui dalinys: vokiečiai rūpinosi tik ginkluotės ir kitu kariniu aprūpinimu bei skyrė tam tikrą gynybos ruožą. Telšiuose TAR leido laikraštĮ “UŽ Tėvynę”, kvietė savanorius ginti šalį. Siekta sudaryti ištisą diviziją. Telšiuose pradėtas formuoti 3-sis pulkas, kurĮ turėjo sudaryti vokiečių perduoti lietuvių savisaugos fronto bataljonai. Visai tikėtina, kad buvo išgauti pažadai leisti perimti į savo pavaldumą vokiečių fronte kovojusias lietuvių formuotes, o taip pat visą Žemaitijoje esančią karinę techniką⁹⁴.

Vienok Lietuvių savisaugos fronto bataljono vadas kpt. Pranas Počebutas (vėliau žuvęs prie Sedos), atvykęs į Telšius paruošti butų savo kariams, taip ir nesulaukė jų. Pietų Lietuvoje kovoję 2-sis, 253-sis, 257-sis ir prie Kauno dislokuotas 4-sis bataljonai liepos 13-14d. Kudirkos Naumiestyje sujungti į I-mą lietuvių policijos pulką, panaudoti ten pat fronto mūšiuose, o vėliau Tilžėje internuoti, išskirstyti po vokiečių karines dalis. Šiaurės rytų fronte kovoję trys Lietuvių savisaugos fronto bataljonai vėliau pateko į apsupimą Kurše, kur 1945m. vasario mėn. buvo išformuoti. Daug lietuvių apsupime žuvo, dalis pateko į rusų nelaisvę ir tik nedaugelis miškais stengėsi pasiekti Lietuvą. 1945m. gegužės pabaigoje iš Kuršo pasitraukę savisaugininkai įsijungė į partizanų gretas, tame tarpe ir 13-ojo bataljono vadas mjr. Jonas Semaška⁹⁵.

Tačiau ne tik vokiečių kliudymai (nacių fanatizmas niekais griovė tą menkutį ryšį tarp vokiečių karinės vadovybės, organizavusios net pasikėsinimą prieš Hitlerį, ir lietuvių, norinčių apsiginti nuo sovietinės invazijos), bet ir kiti veiksniai nulėmė Tėvynes Apsaugos Rinktinės tolesnį likimą. Nežiūrint organizacinių pasiekimų dalinio formavimo eigoje, jis vis dėlto nebuvo pakankamai kovingas. Pagal ginkluotę (trūko automatinių ginklų ir kulkosvaidžių, granatų, prieštankinių ginklų, artilerijos ir ryšio priemonių), tai buvo antrojo ešelono apsaugos karinis dalinys, o ne pirmųjų linijų koviniai pulkai. Karių apmokymas vyko pagreitintomis fronto sąlygomis, o jų daugumą sudarė 18-20m. jaunuoliai. Katastrofiškai trūko karininkų, ypač aukštesnio rango ir su fronto patirtimi. 2-jo pulko vadas plk.ltn. M.Kareiva buvo karinis inžinierius ir Nepriklausomoje Lietuvoje vadovavo priešcheminės apsaugos tarnybai. Rinktinei vadovavo kapitonai, o kuopoms- jaunesnieji leitenantai. Tad taktinės klaidos buvo neišvengiamos. Į Tėvynės Apsaugos Rinktinę dėl susiklosčiusios karinės-strateginės padėties negalėjo įsilieti Pietų Lietuvos Apsaugos būriai bei savigynos savanoriai, kurie buvo priversti pasklisti rusų užimtoje teritorijoje arba buvo išstumti į Vokietiją, o informacija apie steigimąsi apsiribojo tik Žemaitija

Galų gale, istorinio atsitiktinumo išdavoje, rinktinei atiteko fronto baras, pasuktas ne nuo Kuršo, o ginantis Klaipėdą- vokiečių įtvirtintą atsparos punktą ir rusų karinės vadovybės iš anksto numatytą strateginį tikslą. Spalio 5d. 1-jo Pabaltijo fronto kariuomenė, pralaužusi vokiečių gynybą, puolė Klaipėdos kryptimi, nužygiuodama per dieną 20-30 km.⁹⁶ 6-oji smogiamoji gvardijos armija, vadovaujama gen.plk. I.Čistiakovo puolė kairiuoju Ventos krantu ir spalio 7d. ryte keliasdešimt rusų tankų pasirodė Tėvynės Apsaugos Rinktinės ginamose Sedos miestelio prieigose. Paskui tankus puolė 67-o ji gvardijos šaulių divizija vadovaujama gen.mjr. ABaskovo⁹⁷. Lietuviai neatlaikė puolimo ir po kautynių buvo priversti pasitraukti Kretingos kryptimi. Prie Barstyčių bandyta persigrupuoti, bet trauktis teko toliau link Palangos. Spalio 10d. rinktinės likučiai jau buvo

Klaipėdoje, iš kur mažesnioji dalis, daugiausia gurguolės, per Rusnę, o didesnioji, apie 1000 vyrų, per Neriją pasitraukė į Rytprūsius. Iš jų vokiečiai sudarė 8 statybos- pionierių kuopas, be paliovos naudojo įtvirtinimų darbams prie Lomžos, Gdansko. Keletas kuopų buvo perkeltos į Liubeką, kur sulaukė karo pabaigos⁹⁸.

Kautynės prie Sedos buvo įnirtingos ir, nepaisant lietuvių bejėgiškumo prieš tankus, rusai sutiko deramą pasipriešinimą; Seda minima J.Stalino spalio 8d. įsakyme Nr.193 kaip svarbus gynybos atsparos mazgas, už kurio pralaužimą reikėjo pažymėti sovietų karius⁹⁹. Nepaisant smarkaus lietuvių pasipriešinimo, nuostoliai negalėjo būti labai dideli ir galėjo siekti kelis šimtus vyrų (broliškame kape Sedoje yra palaidota apie 70 žuvusių karių) nukautais. Menkas apsiginklavimas turėjo išeiti į naudą. Neturėdama ginklų atsilaikyti prieš mechanizuotas dalis, rinktinė buvo priversta trauktis kautynių tvarka, o staigus tankų prasiveržimas į lietuvių pozicijas išskaidė gynybą į atskirus židinius, kurie, vienok, nešė didesnius nuostolius ne priešo technikai; o jo gyvąjai jėgai. Daugelis vyrų, anksčiau laikytų žuvusiais, iš tikro atsidūrę apsuptyje, išsisklaidė ir grįžo į gimtąsias vietas. Daug karių išsigelbėjo pasitraukimo metu persivilkę civiliniais drabužiais.

Tėvynės Apsaugos Rinktinės sukūrimo ir kovos istorija parodė ne tik lietuvių patriotizmą bei pasiryžimą priešintis, bet ir įrodė kad buvo galima ir būtina priešintis net 1944m. vasarą. Po fronto kautynių ne mažiau pusės kovojusio dalinio galėjo pasklisti ir pereiti į partizaninę veiklą. Kita vertus, iš šio pavyzdžio matyti, kad tokiam Pasipriešinimui brangiausias laikas buvo prarastas. Tai gerai suprato ir gen. Povilas Plechavičius, kurį kvietė vadovauti Tėvynės Apsaugos Rinktinei. Motyvuodamas Salaspilio koncentracijos stovykloje palaužta sveikata. jis atsisakė

Vienintelis teisingas Pasipriešinimo organizavimo kelias buvo partizaninė kova.

Vanagai ir saugūnai

Istorinėje literatūroje yra pareikšta klaidinanti mintis, kad vykstant kautynėms prie Sedos, Tėvynės Apsaugos Rinktinei į pagalbą atėjo Vanagų būriai, kurie po kautynių pasiliko Lietuvoje ir pradėjo partizaninę kovą¹⁰⁰. LLA ir Tėvynės Apsaugos Rinktinės, partizanų Vanagų ir savanorių saugūnų santykiai klostėsi toli gražu ne taip vienareikšmiškai.

Rinktinės organizavime pagrindinį vaidmenį vaidino krikščioniškojo sparno pogrindininkai, nors buvo ir LLA narių. Bet pastarieji turėjo gauti tam LLA vadovybės leidimą, o kartu su saugūnais pasitraukusieji LLA daliniai turėjo savo susirinkimo punktą Alsėdžių girininkijoje ir perpasklrstymo stovyklą Plungės-Platellų-Šateikių miškų masyve. Čia jie priimdavo priesaiką, užsiimdavo kariniais pratimais, ruošė pašarą arkliams ir maisto produktus. iš čia, apmokyti, ir suorganizuotiį būrius Vanagai turėjo pereiti frontą ir pradėti partizaninę kovą. Rugpjūčio pabaigoje įsakymą su tokiais nurodymais LGK ir LLA vadovybės vardu perdavė gen. M.Pečlulionis-Mlškinls¹⁰¹.

Organizuoti būrių persiuntimą per fronto liniją buvo pavesta LLA Panevėžio apygardos vadui plk. Vytautui Sakalul-Girėnui, o perėjimo vieta buvo pasirinktas Tėvynės Apsaugos Rinktinės ginamas ruožas¹⁰². Iki rugsėjo mėnesio buvo permesta keletas tokių grupių, bet vėliau šis procesas dėl fronto tankumo sustojo. Fronto linijos nepavyko pereiti ltn. Morkaus-Lukošiaus, ltn. Stepo Girdžiūno-Gegužio 30 vyrų būriams: priartėję prie fronto, pateko į artilerijos ugnį ir buvo priversti grįžti¹⁰³.

(Bus daugiau)

Nuorodos į šaltinius ir literatūrą

73. Vytvintas A. Dėl Kazio Veversklo. //Karys 1972-Nr.8-P302 74. Tutkus V. Armija išvaduotoja V. 1984-P.11.

75. Gen. Povilas Plechavičius. Karys 1978. P.99

76. Sudaromos Apsaugos Komandos. Gen. Kubiliūno pareiškimai //Žemaičių žemė- 1944 Birželio 24 77. Tutkus V.Armija išvaduotoja P.14

78. Ten pat P.15,19.

79. Ten pat. P..25.

80. Niekšams tylint, broliams raudant—//Laisvas žodis-1990.Kovo 23-31.

81. Žadvydas O. Kretingos apskrities komendantūra 1944 metais.//Karys. 1962-Nr.9.P.268.

82. Archyviniai dokumentai.-V rinkinys. P.29

83. LPKTSA.A. Organizacijos B.Tėvynės Apsaugos Rinktinė. L.1 Jarmalavičius V.Lietuvių savanorių pulkai.1944-ji metai.

84. Ramojus V. Kritusieji už laisvę. -T2. -P.65.

85. Ten pat.-P.69.

86. Butrimas B. Jaunystė karo liepsnose: Nuo Jakėnų iki Londono //Karys-1994-Nr..2-P18.

87. Hitleriniai parašiutininkai.-P.156.

88. Karys-1961-Nr.6-P.177.

89. Archyviniai dokumentai. V rinklnys-P.28.

90. Karys-1961.Nr.6.-P.177

91. Kazlauskas V. Kunigas, mokytojas, karys //Gimtasis kraštas-l993. -Liepos 15-21. 92. Ten pat;Kazlauskas V. Paskutinė pagalba.//Gimtasis kraštas-1993 Sausio 21-27;LPKTSA. A.Organizacijos B.Tėvynės Apsaugos Rinktinė.-L.1-2

93. Žadvydas O Kretingos apskrities komendantūra. -P.270 94. Kazlauskas V. Kunigas, mokytojas, karys. 95. SS tamyboje .V.1968.P108.

96. TutkusV. Armija Išvaduotoja-P.22

97. Ten pat. P.40,47,66>

98. Lietuvių enciklopedija.T.1L-P.30 99. Tutkus V. Armija išvaduotoja.P.77.

100. Lietuvių enciklopedija .T.II. P30. 101. Hitleriniai parašiutininkai, P38.

102. Vilutis L Likimo mozaika P.105 103. Hitleriniai parašiutininkai.-P.74