LEMTINGAS 1914 M. RUGPJŪTIS
VYT. SIRVYDAS
Mūsų Mekas sukūrė, tarptautinę dovaną. Italijoje laimėjusį, filmą “Gims of Trees’, o amerikietė Barbara W. Tuchman parašė veikalą “Guns of August” (MacMillan leidykla, N. Y., 1962, pusi. 511). Meko filmas vaizduoja mūsų didmiestiško gy venimo menamą beviltiškumą, stumiantį pilietį nusižudyti. Tuo tarpu Tuchman veikalas vaizduoja ne beviltiškus, bet baisius ir didingus I Pasaulinio karo mūšius, įvykusius pirmąjį rugpjūtį: mūšį ties Mamos upe Prancūzijoj, ir Žalgirio - Tannenbergo mūšį Rytų Prūsijoje. Pirmasis nulėmė, kad Vokietija karo nelaimės, antrasis, kad Rusija karą pralaimės: karą, kuris davė pradžią Meko filmos beviltiškoms nuotaikoms.
Tannenbergo mūšio apystovas galvoje turint, neišvengiamai ateina mintin senųjų romėnų patarlė: norėdami ką sunaikinti, dievai pirmiausiai atima protą. Grovas Witte (Rusijos premjeras, 1903 - 1906 m.) carų valdžią šitaip apibūdino: neturinti proto, — tai bailių, aklųjų, gudraujančių valdžia ir kvailių mišinys.
Demokratinė Prancūzija, tačiau, pasirašė santarvę su rusų neprotingąja atžagareiviška valdžia. Atrodo, paveikė įsitikinimas, kad, visgi, Rusija yra milžinas, nors ir Molio Motiejus. Caras juk turėjo 1,423,000 vyrų nuolatinės kariuomenės, kuriai galėjo primobilizuoti dar 3,115,000 atsarginių ir 2,000,000 naujokų ar Sibiro šaulių. Viso — 6 milijonai ir pusė kareivių! Anglų užsienio reikalų ministeris Gray 1914 m. balandyje todėl ir pasakojo Prancūzijos prezidentui Poincarė Paryžiuje, kad Rusija yra toks milžinas, jog iščiulps visą vokiečių pajėgumą, nors carui mes niekuo ir nepadėtume.
Milžinas, iš tikrųjų, turėjo molines kojas. Jau karas prieš japonus įrodė, kad kažkas pas jį negera. Tiesa, šiaip taip apraminęs Penktųjų metų sambrūzdžius, caras ėmė modernizuoti kariuomenę, bet iki karo išvakarių nesuspėjo: kliudė amžinasis rusų tautos atsilikimas. Vienu metu buvo iššluota net 340 senukų generolų ir 400 kitų augštųjų kariškių, tačiau, 1913 m. buvo apskaičiuota, kad armijai trūksta, mažiausiai, 3,000 gerų karininkų. Karo ministeriu tada buvo, 1877 metų kare prieš turkus pasižymėjęs kavaleristas Suchomlinovas, kurį užsienio reikalų ministeris Sazanovas taip apibūdino: “Sunku priversti jį ką nors dirbti, bet tiesą sakyti priversti — visai negalima!”. Jis laikėsi kavaleristo pažiūros į puolimą: kardu, ne artilerija. Tokiu būdu Rusija karą pradėjo, teturėdama po 850 sviedinių patrankai, kuomet anglai ir prancūzai turėjo po du - tris tūkstančius. Be to, rusų divizija teturėjo septynias baterijas, kai vokiečių — 14.
Iki 1914 m. generalinio štabo viršininku buvo gen. Žilinskis, japonų kare buvęs gen. Kuropatkino štabo galva. Karui prasidėjus, buvo paskirtas gen. Januškevičius, 44 metų amžiaus vyras, nedalyvavęs japonų kare. Žilinskiui buvo pavesta vadovauti šiaurės vakarų armijoms, po bendra Didžiojo kunigaikščio Nikalojaus vadovybe.
2. STRATEGINIAI PLANAI
Rusų ir prancūzų generaliniai štabai, jau prieš 1914 m., buvo susitarę, kad, karui prasidėjus, rusai per 15 dienų su 800,000 vyrų armijomis pradėsią puolimą rytuose. Tokią masę į frontą atgabenti rusai, tačiau, neturėjo priemonių. Visa armija teturėjo 418 sunkvežimių, 259 automobilius ir du ambulansus. Vokietijon įžengus, net geležinkeliai buvo be naudos, nes, strategijos sumetimais, rusai savus statė platesnius. Rusų vagonai netiko vokiškiems bėgiams.
Pirmomis karo dienomis vokiečiai beveik visą jėgą atkreipė prieš prancūzus. Pro neutralią Belgiją prasiveržę, jie vykdė garsųjį Schlieffeno planą ir slinko artyn Paryžiaus. Prancūzai, nerimaudami, skubino rusus pradėti sutartą smūgį, tikslu priversti vokiečius atitraukti kariuomenės dalį iš Vakarų ir tuo išgelbėti Paryžių.
Prieš Rytų Prūsiją rusai turėjo paruošę dvi armijas: vieną praminė Vilniaus, kitą Varšuvos vardais. Pirmąjai vadovavo 61 m. sulaukęs gen. Rennenkampfas, antrąjai gen. Samsonovas.
Vilniškei buvo planuota apeiti Mozūrų ežerus šiaurėje, varšuvietei į pietus ir, Rytų Prūsijoj ties Allenšteinu, susijungus, žygiuoti toliau per Vyslą į Berlyną. Rennenkampfas turėjo 3 korpus (XX, III ir IV) pėstininkų ir penkias su puse raitelių divizijas. Viso apie 200,000 vyrų. Samsovonas turėjo 4 korpus (VI, XIII, I ir pusę XXIII) — 200,000 vyrų ir 600 patrankų.
Prieš rusus turėjo veikti vokiečių 8-ji armija, susidedanti iš 5 korpų (I, XVII, XX ir atsargos I ir III) —- viso apie 150,000 vyrų. Juos vedė gen. von Prittvitzas, kurį gen. štabo galva Moltkė, prieš Tannenbergo mūšį, apibūdino “nutukusiu idijotu”. Jo štabo viršininkas buvo gen. Hoffmanas. štabas įsikūrė senovės bartų sostinėje Bartininkuose.
I-ą vokiečių korpą vedė prancūzų kilmės gen. von Francois. Jo kareiviai beveik visi buvo Rytų Prūsijoj gimę vyrai, daug mažlietuvių. Gen. von Francois seneliai buvo atvykę iš Prancūzijos po Baltramiejaus nakties.
Pirmuosius susidūrimus įvykdė gen. Gurkos raiteliai, prasiveržę į Markgrabovo miestelį rugpj. 12 d., tik 5 mylias atstu nuo sienos. Visą savo armiją gen. Rennenkampfas išjudino rugpj. 17 d. — 35 mylių frontu, abipus Romintos girios (tarp Gumbinės ir Goldapės), kurios 90, 000 akrų plotuose kaizeris mėgdavo medžioti. Rusai per 3 dienas pasiekė Įsrutį, pėsčiomis kasdien darydami po 12-15 mylių. Vienintelė geležinkelio linija, armiją aptarnaujanti, ėjo iš Kauno per Virbalį. Samsonovas savo armiją išjudino rugpj. 19 d., dviem dienom vėliau.
Kovos planus vokiečiams jau seniau buvo paruošęs gen. Hoffmanas. Manydamas, kad pirmuoju Vokietijon brausis gen. Rennenkampfas, jis pasiruošė sutikti pirmiausiai jį, 25 mylias nuo sienos, ties Gumbine, o nuo čia nusivilioti į iš anksto sustiprintą Angerapės liniją. Tam tikslui buvo paskirta trys su puse korpai. Ketvirtas korpas, gi, turėjo sulaikyti Samsonovą. Planuota buvo sumušti rusų armijas viena po kitos, dar neleidus joms susijungti vokiečių užnugaryje.
3. GUMBINĖS MŪŠIS
Gen. von Francois įsikūrė Gumbinėje rugpj. 16 d. (tą pačią dieną, kai gen. Hoffmanas įsikūrė Bartininkuose). Stalupėnuose jo Ias korpas susirėmė su Vilniaus armijos IIIju korpu, Vokietijon įžengusiu keliomis valandomis pirm kitų gen. Rennen kampfo daliniu. Gen. von Francois pravedė savo baterijas rusams į užnugarį ir sunaikino vieną 27-tos divizijos pėstininkų pulką, tuo privertęs ir visą diviziją netvarkingai trauktis. Vokiečiams teko 3,000 belaisvių. Įsikarščiavęs vokietis pamiršo gen. Hofmano įsakymą neįsitraukti per arti sienos į dideles kovas su rusais. Mūšio metu, gen. von Prittvitzas, supykęs, net pasiuntė į Stalupėnus augštą karininką, kuris, sutikęs gen. von Francois, sušuko: ‘Vadas įsako mūšį tuojau nutraukti ir pasitraukti į Gumbinę!’. Von Francois atsiliepęs: “Praneškite generolui von Prittvitzui, kad gen. von Francois mūšį nutrauks, kai rusus sumuš!”.
Nepasisekimas Rennenkampfo nesulaikė, bet rugpj. 20 d. jis, visgi, įsakė armijai stabtelti, nes ėmė justi aprūpinimo sunkumų. Vokiečiams šis stabtelėjimas sudarė galvosūkį, nes buvo gauta žinia apie gen. Samsonovo armijos žygį per sieną. Kas daryti? Rennenkampfas sustojo dar per toli nuo jam sulaikyti paruoštos Ungurupės linijos. Nesustabdžius Samsonovo, šis pralindęs į užnugarį sudarys su Rennenkampfu reples vokiečiams suspausti. Gal palikti Rennenkampfą ramybėje ir visomis pajėgomis pulti Samsonovą, kuris buvo arčiau Vyslos?
Pasirinkta buvo pirma pulti Rennenkampfą, nors ir neturint po ranka tų dviejų ir pusės korpų, kurie Ungurupėje laukė Vilniaus armijos. Puolimą pradėjo gen. von Francois rugpj. 20 d., 4 vai. ryto, apšaudęs rusus artilerija, po to, paleidęs ir pėstininkus. Rusai šiuos sutiko savo patrankomis, bet tuojau pristigo sviedinių, mat, turėjo po 244 dienai, o čia šaudė 440 per dieną greičiu. Taip von Francois divizijos sumušė 28-tą rusų diviziją (šios nuostoliai siekė 60 proc.).
Rusų centrui ir kairiajam sparnui pavyko geriau. Iš Ungurupės atšauktas XVII-tas vokiečių korpas mūšio frontą tepasiekė apie 8 val. ryto. Jį vedė gen. Mackensenas. Išgirdę von Francois baterijas, rusai pasiruošė ir vokiečius sutiko patrankų ugnimi, nuo kurios 35-toji divizija sumišo ir ėmė netvarkingai trauktis ir bėgti, atidengdama gen. von Belowo I-mą atsargos korpą, kuris iš Ungurupės į Goldapę teatvyko tik apie pietus.
Tokiu būdu, nežiūrint von Francoi pasisekimo, Gumbinės mūšį, galima sakyti, laimėjo rusai, tik gen. Rennenkampfas nesugebėjo laimėjimu pasinaudoti. Vieton vytis bėgančius vokiečius ir jų armiją naikinti, jis paliepė sustoti ir “ilsėtis”. Vokiečių štabe kilo sumišimas. Atėjo žinia apie Samsonovo žygiavimą. Gen. Hoffmanas norėjo laikinai tą nuslėpti nuo von Prittvitzo, nes manė, jis jau “netekęs nervų”. Von Prittvitzas, tačiau, žinią apie Samsonovą gavo tuo pačiu metu, kaip ir Hoffmanas. Jis pareiškė štabui: “Vyrai, jei toliau tęsime mūšį su Vilniaus armija, Varšuvinė užeis mums už nugaros ir atkirs kelią nuo Vyslos. Turime mūšį nutraukti ir pasitraukti už Vyslos”.
4. SCENON ĮŽENGIA
LUEDENDORFAS IR HINDENBURGAS
Hoffmanas įrodinėjo, kad Vilniaus armiją galima sumušti per 2-3 dienas, po to, sujungtomis jėgomis pulti Samsonovą, kurį laikinai stabdyti pajėgs ir gen. Scholtzo XX kor-pas. Von Prittvitzas jį pertraukė ir įsakė ruošti pasitraukimą. Po to, jis telefonu pranešė generaliniam štabui Koblenze, kad pasitrauksiąs už Vyslos ir paprašė pastiprinimų. Pranešimas supykdė Moltkę, nes vokiečiams tai būtų ne tik moralinis smūgis, bet rusams būtų užleista visa derlingoji Rytų Prūsija. Be to, kur gauti tų reikalaujamų pastiprinimų, kai Vakarų fronte virė lemiami mūšiai ? Moltkė nusprendė lukterėti ir pasiteirauti pas kitus generolus rytuose.
Hoffmanas, vistiek, toliau darė planus. Manydamas, kad Rennenkampfas mažiausia, porą dienų niekur nesijudins, jis planavo gen. von Francois korpą geležinkeliais permesti iš Gumbinės paremti gen. Scholtzo XX korpą prieš Samsonovą. Čia nutarė mesti ir gen. Morgano, Gumbinės mūšyje nedalyvavusį korpą. Besitraukią, bet aptvarkyti, Mackenseno ir Belovo korpai, taip pat, būtų pasukti prieš. Jie būtų sudarę Scholtzo kairįjį sparną. Tokiu būdu, per porą dienų prieš Samsonovą stotų keturi su puse 8-tos armijos korpai Rennenkampfą, tuo tarpu, prižiūrėtų Karaliaučiaus įgulos daliniai ir raitelių divizija. Pasisekimas, aišku, priklausytų nuo to, kaip ilgai Rennenkampfas stovės ramus. Hoffmanas spėliojo, kad truks, mažiausiai, dvi dienas, nes tiek truktų reik menų voroms iš Rusijos frontą pasiekti. Net įtikino von Prittvitzą nebesitraukti už Vyslos, o ruošti jo plano vykdymą. Tačiau, kitą dieną, šis ir vėl pabūgo ir telefonavo Koblenzan, kad kažin ar išsilaikysiąs net už Vyslos, gi, jo štabo siūlomas planas pulti Samsonovą esąs “negalimas — per drąsus”.
Generaliniame štabe buvo nutarta atsikratyti von Prittvitzu: rugpj. 22 d. 8-tos armijos štabo v-ku buvo paskirtas Belgijos kovose pasižymėjęs gen. Luedendorfas, o armijos vadu — 68 metų amžiaus ir pensijon išėjęs gen. Hindenburgas, kurio protėvis buvo kryžiuotis, atvykęs plėšti senovės prūsų žemės. Abu susitiko Hanoverio geležinkelio stotyje ir kartu atvyko į frontą. Vėliau, pakėlus feldmaršalu, Hindenburgą kas tai praminė maršalu Was-sagst-du, nes, jei kas jo nuomonės teiraudavosi, jis atsisukdavęs į Luedendorfą ir klausdavęs: Was sagst Du (Ką tu sakai?).
Rusų pusėje rūpintasi ne tiek tiekimu armijoms, kiek skubėjimu. Pa ryžius spyrė savo ambasadorių Petrograde, šis carų vyriausybę, šioji Stavką (gen. štabą Baranovičiuose), o Stavka — gen. Žilinskį. Kadangi gen. Rennenkampfas išsijudino dviem dienom anksčiau Samsonovo, tai Žilinskis telegramas “skubink”, daugiausiai, taikė Samsonovui.
Japonų kare Samsonovas vadovavo raitelių divizijai. Dabar jam buvo pavesta 13-kos divizijų armija. Dėl skubinimo, jos tiekimas buvo neaptvarkytas. Kliudė ir smiltingi keliai. Į skubinimo telegramas, Samsonovas atsiliepė: “Žygiuoju po 12 verstų į dieną. Greičiau negaliu. Kareiviai pavargsta, stinga duonos, nėra avižų arkliams”.
Gen. Martoso XV korpas rugpj. 22 užėmė vokiečių Soldau ir Neidenburgo miestelius 10 mylių nuo sienos. Gen. Scholtzas po susidūrimo pasitraukė. Jis traukėsi gilyn dar ir rugpj. 23 d. (tą dieną Luedendorfas ir Hindenburgas atvyko perimti vadovybę). Tą pat dieną, galiausiai, pasijudino ir Rennenkampfas, bet ne artyn Samsonovo. Kažkodėl jis žygiavo į šiaurę, turbūt, manydamas apsaugoti savo dešinį sparną nuo von Francois, kurio ten jau nebuvo. Gen. Scholtzas savo štabą įkūrė Tannenberge.
Čia rugpj. 24 d. įvyko vokiečių pasitarimas, kuriame buvo nuspręsta nekreipti dėmesio į netiksliai žygiuojantį Rennenkampfą, bet visu pajėgumu pulti Samsonovą. Gen. Hoffmanas vėliau rašė: Tai buvęs vienas sunkiausių sprendimų. Daug padėjo rusų bevielis telegrafas (rusai turėjo šią moderybę, bet neturėjo pakankamai telefonų, ar sutarto slapto šrifto). Sugaudyti iš oro Rennekampfo pozicijų nustatymai įrodė, kad jo armija niekuo nepadės Samsonovui, nes bus per toli nuo planuojamų mūšių vietos.
Luedendorfas įsakė gen. von Francois pulti Samsonovo kairę rugpj. 25 d. Šis atsisakė, teisindamasis, neturįs visų savo kareivių, o ypač artilerijos. Jį palaikė gen. Hoffmanas ir gen. Scholtzas. Von Francois pareiškė: “Įsakytas pulti, pulsiu, bet mano kareiviai turės tik durtuvus”. Taip prabėgo visa rugpj. 25 d. Prieš vidurnaktį, tačiau, visi vokiečių daliniai gavo įsakymus pulti, pagal Hoffmano planą. Tą naktį gen. Luedendorfas pergyvenęs Prittvitzinį “nervų praradimą”. Jį krėtė baimė, kad Rennenkampfas, ta “grėsminga audra rytuose”, mūšių metu kirs vokiečiams į užnugarį. Jį apraminęs tik gen. Hindenburgas.
Bet ir vėl teko susiimti su atkakliu von Francois. Besiginčijant, netikėtai generalinis štabas iš Koblenzo telefonu pranešė, kad į rytus pagalbon siunčiami 3 korpai ir raitelių divizija. Luedendorfas, kuris žinojo, kaip brangus tuo momentu buvo kiekvienas kareivis vakarų fronte, nustebo ir pareiškė, jog, iš tikrųjų, jokių pastiprinimų nereikia, be to, jie nepaspėsią į suplanuotą mūšį. Jam buvo paaiškinta, kad atsiunčiamieji korpai vakaruose rasti nereikalingi esą.
Atrodo, Vokietijos generalinį štabą nugąsdino rusų mobilizacijos spartumas. Manyta buvo, ji truks 6 savaites, kurių metu vokiečiai tikėjosi prancūzus sumušti, o čia rusai savo jėgas sutelkė per 2 savaites ir jau riedėjo Rytų Prūsijon. Junkeriams ir pačiam kaizeriui parūpo dvarai. Dar prieš karą Moltkė, kartą, pareiškė: “Visos pergalės vakaruose bus bergždžios, jei rusai atsiris iki Berlyno”. Tuo momentu pasitaikė mūšyje nugalėti prancūzus. Generalinis štabas pamanė, jog vokiečiai jį laimėję. Tačiau, iš tikrųjų, į rytus tepasiųsta buvo tik du korpai, tretįjį kas tai prikalbino Moltkę sulaikyti Elzase.
5. VARŠUVINĖS .ARMIJOS GALAS
Rugpj. 26 d. rytą Samsonovas įsakė centrui (XV ir XII korpams ir vienai XXIII korpo divizijai) žygiuoti į AUenšteiną - Osterodę, nors kai kurie kareiviai jau dvi dienas buvo be duonos ar cukraus arbatai. Jo kairę gynė I korpas ir XXIII korpo viena divizija. Toliau į šiaurę (58 mylių atstu) žygiavo, nuo visų atsiskyręs, VI korpas, nejausdamas, kad Rennenkampfo sumušti ir menamai “bėgę” Mackenseno ir Belovo korpai jau vėl apsitvarkė ir ruošiasi pulti. Dėl prieštaraujančių įsakymų, viena VI korpo divizija žygiavo paremti centrą, o kita susigrūmė su netikėtai pasirodžiusiu Mackenseno korpu. Šios vadas skubiai pasišaukė atgal jau 8 mylias nužygiavusią diviziją, kuri skubiai, išvargusi, atvyko tik pavakaryje ir tuojau buvo pulta Belovo korpo. Rusų krito apie 5,000 ir buvo prarasta 16 patrankų. Buvo įsakyta trauktis. Taip Samsonovo dešinysis sparnas suiro.
Samsonovo kairįjį sparną von Francois puolė tik rugpj. 27 d. 4 vai. ryto, smarkia artilerijos ugnimi, kurios ir užteko. Pusiau alkani I korpo rusai išsilaikė iki 11 val. ryto, po to, sumišo ir pasileido atgal Rusijon. Von Francois juos supo ir naikino.
Liko tik centras — du korpai. Rusai buvo išvargę, nemažiau ir vokiečiai. Trys šimtai tūkstančių rusų ir vokiečių maišėsi, žygiavo, bėgiojo, šaudėsi, jieškojo tvarkos Tannenbergo laukuose — ir pergalės. Tą dieną, rugpj. 28, galiausiai, reikiama kryptimi išsijudino ir Rennenkampfas, bet vakare jo pulkai dar vis tebebuvo 20 mylių atstu nuo Bischofsburgo, kur Samsonovo VI korpas jau buvo prieš dvi dienas sumuštas. Vilniaus armija taip niekad ir nesudarė kontakto su varšuvine, kaip kad buvo iš anksto planuota.
Dešiniojo ir kairiojo sparnų netekęs, Samsonovas pajuto pralaimėjimą, nors jo XV ir XIII korpai, nežiūrint visų kliūčių ir nepriteklių, kovojo atkakliai. Bet rugpj. 28 d. vakare, Samsonovas įsakė trauktis Rusijon. Dvi pasitraukimo dienos, rugpj. 29 ir 30, pribaigė ir šiuos du pajėgius rusų korpus. Samsonovas naktį į rugpj. 29 d., pėsčias, per balas, su keletą kariškių atsidūrė ties Willenbergu, tik 7 mylias nuo savo sienos. Apie pirmą val. ryto buvo nuėję dar 6 mylias ir teliko tik viena. Jis sustojo pailsėti. Čia, savo štabo viršininkui Potovskiui, Samsonovas sumurmėjo: “Caras manim pasitikėjo. Kaip gi, po tokios nelaimės, galėsiu jam į akis pažiūrėti?”. Jis atsikėlė ir nuėjo toliau už krūmo. Pasigirdo šūvis. Vokiečiai vėliau rado savižudžio kūną ir palaidojo Willenberge, bet našlė, 1916 metais, kūną išsiprašė ir palaidojo Rusijoje.
6. VĖLUOJANTIEJI KORPAI
Tannenbergo mūšyje vokiečiams teko 92,000 belaisvių (Vokietijon juos vežė 60 traukinių). Iš 600 patrankų apie 500 teko vokiečiams. Užmuštų buvo apie 30,000. Iš XV ir XIII korpų teliko 50 karininkų ir 2,100 eilinių, žuvo nemaža ir vokiečių, kurie pradžioje net nenorėjo tikėti savo laimėjimu. Miestelis Neidenberg, pavyzdžiui, ėjo iš rankų į rankas net keturis kartus. Persikilnojimai fronte prieš Rennenkampfą ir Tannenbergo mūšis iš viso truko šešias rugpjūčio dienas.
Hoffmanas vėliau rašė, čia vokiečiai laimėję vieną didžiausių mūšių istorijoj. Jis savinosi kreditą mūšį praminti Tannenbergo, tikslu išlyginti istorijos lapą, kuriame lietuviai ir lenkai sumušė kryžeivių ordino galybę. Tą kreditą savinasi ir Luedendorfas.
Laimėti padėjo Hoffmano įsitikinimas, kad Rennenkampfas lemiamuoju momentu nepasijudins. Padėjo von Francois atkaklumas laukti artilerijos, kuri sunaikino Samsonovo kairįjį sparną. Vaidmenį turėjo ir Hindenburgas, padrąsinęs ūpo netekusį Luedendorfą. Lemiančią rolę, gali būti, turėjo faktas, kad vokiečiai, dėl rusų nemokėjimo tinkamai vartoti modernų bevielį telegrafą, žinojo visus rusų planus ir pozicijas. Hoffmanas rašė: “Turėjome gerą talkininką —rusus, žinojome visus jų planus”.
Vokiečiai dėl pergalės ėmė garbinti Hindenburgą. Hoffmanas, gi, aprodinėdamas Tannenbergo mūšio lauką, ironiškai pasakodavo: “Štai čia maršalas Hindenburgas miegojo prieš mūšį; čia — po mūšio, o čia — mūšiui vykstant”.
Rusai, tačiau, atsilygino Austrijos fronte. Kovose tarp rugpj. 26 ir rūgs. 10 d. d. sumušė 250,000 austrų, paėmė 100,000 belaisvių, sunaikino geriausius austrų karininkų kadrus, privertė austrų armiją per 8 dienas trauktis 150 mylių gilyn. Ši pergalė, tačiau, Tannenbergo neatstojo. Vėliau ir Rennenkampfas, pražudęs Vilniaus armiją Mozūrų ežrų tarpekliuose, viską palikęs, pabėgo Rusijon, kur buvo be garbės atleistas. Atleistas buvo ir gen. Žilinskis, nesugebėjęs tinkamai aprūpinti, sukoordinuoti dvi stiprias rusų armijas. Kai dievai nori ką pražudyti, tam pirmiausia atima protą.
Ironija: iš Vakarų atsiųstieji korpai į Tannenbergą nebesuspėjo. Nedalyvavo jie ir vėliau įvykusiame mūšyje ties Mamos upe, kur, gal būt, būtų nulėmę pergalę vokiečiams.
