KAIP 3-čio D. L. K. VYTAUTO PULKO KAREIVIAI REAGAVO Į ŽINIĄ, KAD AMERIKA PRIPAŽINO LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ DE JURE
1922 m. mūsų pulkas stovėjo Ukmergėje. Be savo tiesioginių (iždininko padėjėjo) pareigų, turėjau dar ir (bene devynias) šalutines pareigas. Tarp jų, pulko vadas paskyrė mane eiti Pulko Švietimo Vadovo pareigas.
Žaibo greitumu mus pasiekė žinia, kad 1922 m. liepos 28 d. Amerikos Valdžia pripažino Lietuvos Nepriklausomybę de jure. Tą sužinojęs, tuč tuojaus nuskubėjau į kareivines (Deltuvos gatvėje) ir paprašiau viršilų, kad viso bataliono kareivius, liuosus nuo tarnybos, išrikiuotų kieme.
Čia į juos prabilau (kiek prisimenu) šiais žodžiais:
Iš jūsų ne vienas čia esate buvęs Šiaulių Atsk. Pėst. Batalione. Ne vienas iš jūsų prisimenate tuos laikus, kai rikiuotėje stovėjote pusiau basi, ir net basi, kai lauke šalo gruodas. Prisimenate, kai sužinoję, jog koks tai ūkininkas, ar dvarininkas turi balną, ar pakinktus, jodavome po 30-40 kilometrų kad iš ten pargabenus tuos daiktus. Ir labai dažnai būdavo, kad mūsų kelionė būdavo be sėkmės. Juk mes jodavome net pas batsiuvį, kad iš jo nupirkus nors vieną porą batų. Jūsų ne vienas stovėjote apkasuose, kai pirštai šaldavo. O aš visai jūsų kuopai tegalėdavau atvežti vos kelioliką porų pirštinių. Bet jūs kentėdavote nemurmėdami. Jūs prisimenate tas dienas, kai ilgą laiką maitinomės vien savo ūkininkų derliaus žirniais. Koks jūsų buvo džiaugsmas, kai iš Amerikos gavome ryžių!
Jūs nerodėte nepasitenkinimo veidų, kai Lietuvos valdžia neturėjo pinigų, kad apmokėtų jums algą (smulkioms išlaidoms). Iš Jūsų nei vienas neparodėte bailumo kai reikėjo stoti į mūšį su priešu. Ir štai šiandien susilaukėme jūsų karžygiško drąsumo ir ištvermės įvertinimą. Amerikos lietuviai surinko milioną parašų (tą kalbėjau pabrėždamas), ir įteikė Kongresui, prašydami pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę de jure. Amerika jų prašymą išklausė, ir šiandien Lietuvos Nepriklausomybė buvo pripažinta ir de fakto, ir de jure. Kitaip tariant, dėka jūsų karžygiškumo, Lietuva atsistojo greta didžiųjų valstybių ant lygių teisių. (Matau, kaip kareiviai nerimsta, pergyvena, bet jie — dar vis rikiuotėje). Kitos valstybės (išvardinau jas) nenorom pripažino mus vien tiktai de fakto, t.y. pripažino, jog mes egzistuojame, nes mūsų valdžios protingas tvarkymasis tai įrodė, bet — nesuteikė mums teisių. Amerika gi, netik pripažino mūsų Nepriklausomybę, bet taip gi be jokių sąlygų pripažino mus esant lygiomis teisėmis su ja, ir su visu pasauliu. Štai prie ko privedė mūsų vieningumas, pasiryžimas, drąsa ir susiklausymas.
Todėl, — Valio Amerikai, ir Valio Amerikos lietuviams!”
Maniau, kad bomba sprogo! Kareiviai nebeišmanė kaip išreikšti savo džiaugsmą. Jie šaukė, rėkė, šoko iš džiaugsmo, plojo, vienas kitą purtė. Ir visą vakarą girdėjau šaukiant: “Valio!”, ir jų dainas.
Kituose batalionuose apie tai vyrams pranešė batalionų vadai.
Juozas Bertulis, ats. jaun. leitenantas
