SUVAŽIAVIMAS KAUNE
(iš dalyvio užrašų)
Kai vokiečiai, 1941 m., netikėtu puolimu, išstūmė Rusijos komunistines armijas iš Lietuvos, tai lietuviai buvo labai patenkinti ir draugiškai juos sutiko. Bet, po poros mėnesių, kai jie pašalino naujai atsikūrusią nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, lietuvių tauta pažvelgė į vokiečius kitomis akimis. Vokiečiai uždėjo visiems lietuviams karo duokles. Be to, sekančiais metais, pradėjo reikalauti Lietuvos vyrų jų frontui prieš rusus. Jų paskirtieji lietuviai, pavadinti generaliniais tarėjais, pasitarę su žymesniais tautos veikėjais, nesiryžo šaukti vyrus į karą.
Tuomet, vokiečiai patys paskelbė, kad tveriamas Lietuvos S.S. korpas kovai su komunistais ir pareikalavo, kad 1943 m. kovo m. į minimą korpą stotų 100,000 lietuvių. Kadangi šaukė vyrus ne Lietuvos vyriausybė, tai vyrai į kariuomenę nestojo.
Tokiu pat būdu spaudžiami Latvijos valstybininkai pakluso Hitlerio ir sudarė Latvijos S.S. legioną, kuris susitvarkęs išvyko į frontą ir kovojo į rytus nuo savo valstybės sienų Ilmenio-Nevelio ruože.
Lietuvos generalinis tarėjas gen. Kubiliūnas, jieškodamas išeities, prašė Vokietijos vyriausybę leisti jam sušaukti Kaune lietuvių konferenciją, kurį galėtų apsvarstyti S. S. korpo steigimą ir Lietuvos vyrų kariuomenėn pašaukimą. Konferencija buvo leista. Gen. Kubiliūno pasiūlymu, visi valsčiai pasiuntė atstovus į savo apskričių miestus ir ten jie buvo supažindinti su esama padėtimi ir reikalu per tam tyčia atvykusius iš Kauno žymesnius asmenis, lietuvius. Po to, iš apskričių tokių susirinkimų buvo pasirinkti ir pasiųsti į Kauną atskiri apskričių atstovai. Konferencija rinkosi Kaune, Karo Muzėjuje. Pvz. iš Rokiškio apskrities vyko trys atstovai: kun. S., J. Vėgėlis ir mok., Gudonis.
ATSTOVAI KAUNE
1943 m. balandžio 3 dieną, atvykę į Kauną ir apsistoję pažįstamųjų tarpe, atstovai skubėjo pasimatyti su žymesniais visuomenininkais, politikais, dvasiškiais ir karininkais. Paros bėgyje, visi pasirinko žinių ir nuomonių pas politikus: socialdemokratus, kr. demokratus, liaudininkus ir tautininkus. Vieno, kito artimesnio bute pasiklausyta ir užsienio radio pranešimų. Kitų apsilankyta ir pas pogrindžio darbuotojus. Be to, kiekvieno atskirai pasimatyta ir su kitais atstovais, atvykusiais iš kitų miestų ir apskričių. Pasidalinta nuomonėmis, visa aptarta ir gerai pasiruošus, jau turint savo tvirtą nusistatymą, laukta konferencijos.
1943 m. bal. 5 d. 7 v. 30 m. suvažiavę atstovai renkasi Karo Muzėjaus sodnely. Dalinamasi paskutinėmis žiniomis. Pranešta, kad 8 val. čia atvyks geštapininkai. Nusistatoma— visų griežtas protestas jeigu taip bus.
KONFERENCIJA
8 v. 10 m. atvyksta gen. Nagys; vėliau — būrys lietuvių karo veteranų. Suvažiavimo atstovai visi vyksta iš sodnelio ir renkasi į atskirą Karo Muzėjaus salę, antrame augšte, arti bokšto. Visas duris užima ir saugo karo veteranai, kad netikėtai neįsibrautų geštapininkai, kurie pavieniai vaikščiojo aplink muzėjų. Atvyko generaliniai tarėjai. Laukiama gen. Kubiliūno.
V. D. KARO MUZĖJAUS DIDŽIOJI SALĖ
8 v. 30 m. atvyko gen. Kubiliūnas. Jis užima vietą prie stalo ir atidaro posėdį. Pirmu jo pasiūlymu, visiems atsistojus, pagerbiama Lietuvos valstybės laisvė ir nepriklausomybė. Sekančiai, jis pasiūlė sugiedoti Tautos himną. Jis paskelbė, kad nė vieno vokiečio posėdžių salėje nėra ir jokių pasiklausymo įrengimų čia jie neturi. Todėl, sako, čia mums galima kalbėti laisvai, tik vien savo lietuvių tarpe. Dėl pasiklausymo įrengimų, tai atstovai iš anksto buvo visą patikrinę.
Savo įžanginėje kalboje jis pareiškė, kad šį suvažiavimą sukvietė svarbiu momentu ir ypatingus reikalus spręsti, kad visa apsvarsčius ir aptarus padarytų sprendimą, kaip veikti ir kas daryti, kad kuodaugiau naudos turėtų tauta, Lietuva. Toliau, jis atpasakojo įvykius ir aplinkybes nuo pradžios kai kovo mėnesį šaukiami kariuomenėn Lietuvos vyrai nepaklausė ir nestojo. Vokiečiai čia įžiūrėjo sabotažą ir neprisidėjimą prie kovos su bolševikais. Jie laikė, kad Lietuva liko jiems priešingu kraštu.
Kubiliūno manymu, dabar nelaikąs reikalauti nepriklausomybės — reikia, sako, stoti kovon prieš komunizmą, greta su vokiečiais. Jis siūlo prisidėti darbu prie vokiečių ir užmesti santykių tiltą tarp mūsų ir jų, o savo reikalavimus atidėti tolesniam laikui. Vistiek, sako, dabar Reicho nepaklupdysime ir tik karčių nelaimių teks mūsų kraštui. Be to, sako, reikia pabrėžti vokiečiams, kad nieko bendro su bolševikais neturime, jie yra ir mūsų priešai ir mes prieš juos kovojame. Turime pasirodyti su ginklu.
Dabar, 100,000 pašauktų vyrų atsidūrė neaiškioj padėty. Reikia jiems padėti apsispręsti ir patiems, nors kiek, geruoju prisidėti. Iš to turėtume daugiau pliusų. Mūsų legionas būtų kokį pusmetį apmokomas ir po to panaudotas fronte prieš bolševikus. Siūlo visiems plačiai ir atvirai išsitarti tuo reikalu, kaip būklę pagerinti ir kaip visus reikalus išvairuoti.
Šis suvažiavimas esąs sušauktas ypatingu karo metu. Mūsų reikalas ir atsakomybė dabar esanti: visa išrišti tinkamai, mūsų tautos labui. Su generaliniu Lietuvai vokiečių komisaru, Dr. Renteln, esą jo susitarta sudaryti Lietuvių Tautos Tarybą. Dabar reikėsią ir tą spręsti. Dar jis pastebi, kad konferencijos šaukime ir darbuose dalyvavo ir prisidėjo prof. M. Biržiška, prel. Šaulys, gen. Raštikis ir kt. Jie visi yra paruošę rezoliucijas, kurias suvažiavimas turės apsvarstyti ir pataisyti. Visiems išdalinama tų rezoliucijų projektų spausdinti lapai.
ATSTOVŲ KALBOS
10 v. 51 m. Kubiliūnas baigė savo kalbą. Kun. Kemežys siūlo kviesti sekretorių. Gen. Kubiliūnas jam atsako, kad kalbos čia nebus užrašomos, kad būtų galima kiekvienam visai laisvai išsitarti ir visa apsvarstyti. O vėliau, oficialiame posėdy, kuris bus transliuojamas per radio, nebebus nieko svarstoma.
Pertrauka — 10 minučių.
Po to, seka rezoliucijų turinio svarstymas.
Kalba įvairių apskričių atstovai. Kalenda iš Vilniaus kalba dėl rezoliucijų teisinės pusės. Toliau kalba Trakų, Telšių, Vilkaviškio, Biržų ir kt. atstovai. Labai jausmingai ir pats, susigraudinęs kalba Panevėžio atstovas prof. Elisonas. Sako, mes turėtume veikti prieš, bet susidariusi padėtis mus verčia derintis su vokiečiais.
Generalinis tarėjas Germantas išveda, kad reikia jieškoti būdų, kad būtų ir vilkas sotus ir ožka sveika. Kun. Kemežys pasiūlo savo rezoliuciją dėl tautinės garbės ir jos inteligentijos apgynimo. Gen. Pečiulionis, sako, kad iš rezoliucijos turi būti aišku ko mes siekiame, būtent, nepriklausomybės; kad būtų tikslų ir aišku už ką, mes galvas dėsime, —tik už Lietuvos laisvę!
Šiaulių atstovas sako, kad už kraują ir grūdus, paprastai, mokama, o čia nežadama. Tokiu atveju mūsų nutarimus tauta kritikuos. O eiti į frontą — nebus atgarsio tautoje.
Atstovas J. Vėgėlis sako, kad jis puikiai pažįsta rusų ir vokiečių tautas ir žino jų „vadus. Vienas į kitą esąs panašūs, o Lietuvai esą abu priešai. Tik bolševikai, vokiečių iki Maskvos nustumti, šiandien mums mažiau pavojingi. Vokiečiai gi, šiandien sėdi ant mūsų sprando. Todėl, reikalinga laviruoti ir duoti jiems tik tiek, kad juos “užbovijus”; kad galima būtų apsaugoti tautą nuo didelių vokiškų žiaurumų. Su vokiečiais esą reikalinga bendradarbiauti kunigaikščio Vytauto Didžiojo pavyzdžiu.
Generalinis tarėjas Ramanauskas aiškinu kad visi lietuviai trokšta Lietuvos nepriklausomybės. bet taktikos dėlei turime prisidėti kovon prieš rusus bolševikus ir kurti savo kariuomenę. Prof. M. Biržiška siūlo dėtis su vokiečiais ir kovoti prieš komunizmą, bet gudriai laviruoti. Gen. Kubiliūnas atsako visiems, pastebėdamas, kad ir jis kitos išeities nenumato, kaip tik — duoti vokiečiams šiek tiek vyrų frontui.
Kun. Steponavičius sako, kad savo legiono neturėdami nieko nepasieksime, niekas mums nieko neduos. Legionas esąs reikalingas.
Gen Kubiliūnas pagaliau kviečia redakcinę komisiją rezoliucijoms ištaisyti. Suvažiavimas skiria M. Biržišką, kun. Steponavičių ir gen. Novaką.
TAUTOS TARYBA
Kol taisomos rezoliucijos, statomi kandidatai į Lietuvių Tautos Tarybą: prof. M. Biržiška, Juknevičius, plk. Dabulevičius, kun. Vaičiu-lis, prof. Krivickas, gen. Nagys, Jacevičius, Birontas, Vaštaka, Vėgėlis, Tallat-Kelpša, Bričkus, gen. Navakas, Pimpė, Rimas, Baronas, Eidukavičius, prof. Elisonas, Kalendra, kun. Steponavičius, kun. Kemežys, Motiejūnas — Valevičius.
Viešu balsavimu išrenkama Taryba: prof. M. Biržiška, gen. Nagys, gen. Navakas, Pimpė, prof. Krivickas, kun. Steponavičius, Motiejūnas-Valevičius (kitų pavardės užrašuose nebeaiškios).
Po to, tęsiamos atstovų kalbos ir dėstoma jų pageidavimai, kaip pagrindas Tautos Tarybos darbams. Kalba Ežerėnų, Ukmergės, Trakų, Marijampolės ir kt. atstovai. Dėstomi pasiūlymai kaip derinti savivaldybių veiklą su vokiečių žandarmerija, rekvizicijomis ir kitais reikalavimais. Kun. Steponavičius dėsto reikalą kaip ginti mokyklas ir inteligentus nuo nacių persekiojimų.
J. Vėgėlis siūlo, kad Tautos Taryba išsiderėtų iš vokiečių, kad jei bus vyrų pašaukimas į kariuomenę vykdomas, tai kad vyrai būtų tikrinami ir šaukiami pirma per, tam tyčia skirtas, lietuviškas komisijas. Kad priimtieji vyrai būtų panaudoti ir vidaus apsaugai Lietuvoje. Jie galėtų saugoti karo sandėlius, tiltus, stotis, o ypač geležinkelių linijas, teipgi, vietos gyventojus valsčiuose, kur yra daug rusų banditų susitelkę, kurie naktimis puola atskirus ūkius, pienines ir pn. ir žudo jiems priešingus lietuvius. Frontui galį būti pasiųsti tik savanorių daliniai, kokių jau ten yra ir kur jau kovoja net keliolika mūsų batalionų.
13 val. 30 m. suvažiavimo atstovų darbo posėdis buvo baigtas.
OFICIALUS POSĖDIS
14 val. vyksta oficialus suvažiavimo posėdis, Karo Muzėjaus Kunigaikščio Vytauto Didžiojo kapeloje. Viskas iš čia perduodama per radio į Lietuvą. Posėdį atidaro gen. Kubiliūnas. Į prezidiumą jis kviečia prof. M. Biržišką, gen. Nagį ir Pimpę.
M. Biržiška skelbia iškilmingą šio suvažiavimo atidarymą. Gen. Kubiliūnas daro pranešimą apie politinę ir ūkinę Lietuvos padėtį. Paaiškina Lietuvos vyrų šaukimo reikalą.
14 v. 25 m. gen. Navakas smulkiau aiškina karo padėtį ir reikalą šaukti Lietuvos vyrus į kariuomenę ir pritaria gen. Kubiliūnui.
14 v. 45 m. kalba žemės ūkio generalinis tarėjas Ramanauskas ir nurodo reikalą, ryšyje su karu, duoti vokiečiams dalį javų, mėsos, sviesto ir miško išteklių.
14 v. 50 m. M. Biržiška perskaito gen.Kubiliūno patiektą ir suvažiavimo atstovų ištaisytą rezoliuciją. Jos svarbiausias punktas — duoti frontui vyrų, tik savo noru į kariuomenę stojančių. Rezoliucija vienbalsiai priimta.
15 v. 10 m. pirmininkaujantis, M. Biržiška, trumpoje kalboje dėkoja atstovams ir skelbia konferenciją uždarytą.
Šiame posėdyje, publikos suoluose, dalyvavo vokiečių komisaro dr. Rentelno politinis atstovas baronas Fon der Recke (b. Radviliškio valsčiaus dvarininkas, vokietis) ir jo padėjėjas. Be to, keli lietuviai žurnalistai.
15 v. 30 m. konferencijos atstovai uždėjo vainiką ant Nežinomo Lietuvos Kareivio kapo, prie Karo Muzėjaus.
19 val. gen. Kubiliūnas suruošė atstovams vakarienę, kuri vyko Aldonos kavinėje, Laisvės Alėjoje. Vakarienėje, iš vokiečių, dalyvavo generalinis komisaras dr. Renteln, komendantas gen. Just, geštapo viršininkas ir visų jų artimieji štabo bendradarbiai. Kalbas pasakė: Kubiliūnas, Rentelnas ir gen. Justas. Visi jie kalbėjo apie vokiečių ir lietuvių kaimynišką bendradarbiavimą ir kovą prieš rusus ir komunizmą.
(Konferencijos atstovams, nors buvo ir žadėta, nebuvo atlyginta nei kelionės, nei pragyvenimo išlaidos).
LIETUVOS KARIUS VĖL ŠAUKIA
1943 m. gegužės mėn. pabaigoje prasidėjo Lietuvos vyrų šaukimas į kariuomenę sutartu būdu. Buvo sudarytos lietuviškos ir atskiros vokiškos priėmimo komisijos valsčiuose. Aš dalyvavau lietuviškoje komisijoje, Južintuose. Vokiška komisija dirbo valščiaus raštinėje, o lietuviškoji — pradžios mokyklos patalpose, prie kapų. Mūsų komisijoje buvo patikrinta virš 50 vyrų. Bet, paimta tik 6 savanoriai. Juos vokiškoji komisija patikrino, priėmė ir įsakė antrą dieną jiems būti Rokiškyje.
Vėliau sužinojau, kad tie 6 vyrai buvo nuvykę į Rokiškį. Tokių ten buvo suvažiavę nemažai iš visų apskrities valsčių. Vokiečiai juos visus su orkestro muzika nulydėję į geležinkelio stotį ir traukiniu išsiuntę į Kauną. Bet, južintiškiai Panemunėlio stotyje, kodėl tai, iš traukinio pabėgę ir nakčia grįžę namo.
Taip buvo kai reikėjo eiti vokiečių žinion. O kai 1944 m. vasario 16 d. karius pašaukė Lietuvos Tarybos įgaliotos mūsų generolas Plechavičius, tai savanorių Lietuvoje, jo vadovybėje, stojo apie 30,000 ir dar jų vis ėjo daugiau. (Žiūr. “Kario” No. 9 iš 1958 m.).
