Draugystė
Antanas Rugelis, pusantro masto šlubas siuvėjas, kartą susitiko Maria Hilfe gatvėje keistą rudens vėją, grįžtantį nuo Riedenburgo belaisvių stovyklos. Vėjas buvo jo senas pažįstamas, dvelkiąs ta pačia derva iš nelaisvės laikų, tiktai girdėjosi kiti keiksmai, kiti atodūsiai iš anapus dygliuotos tvoros nešami, atmiešti vienos didelės draugystės prisiminimais.
Draugystė prasidėjo tada, kai už tų vielų dar tebedūsavo Reicho sumuštų armijų likučiai, tikra tautybių mišrainė, kunkuliuojanti nuožmaus likimo katile. Nežinomas dievas turėjo tą mišrainę suvalgyti. Darbas ir alkis, o namų ilgesys už tuos abudu dalykus aštresnis, turėjo tą žmogėnų masę galutinai sumalti, supilti į naujo pasaulio formas ir patiekti pergalės šventei. Tada tai, kadaise, o rodos dar užvakar, buvo Rugelis tarp jų, tų alkanų žmogėnų. Belaisvių stovyklos viršininkas užregistravo jį pabėgėliu iš Rytų krašto, siuvėju, šiaip sau, dėl bendros kolekcijos įvairumo. Tegul sau maišosi tarp kitų ir vienas lietuvis, argi griežtienės neužteks. Davė šluot barakus, kai stipresnieji belaisviai dirbo ginklų kalvėse, rausėsi kalnuose. Jo siuvamoji mašinėlė, degančiais keliais rūpestingiau už nuosavą galvą čionai atsigabenta, rūdijo palovyje nenaudojama. Gaila buvo jos, kentė savo amato paniekinimą, bandė net širdgėlą valdžiai išpasakoti, bet galingos rankos išmestas už pakarpos į pusnyną, įsitikino, kad pūsti prieš vėją neapsimoka. Jis pagaliau, per dienas tampydamasis su šiukšlių bei pelenų dėžėmis, palengva ėmė naująjį amatą pamėgti. Likimo draugai ėmė jam to beveik pavydėti, nes jis vienas turėjo auksinę progą šluoti stovyklos viršininko kambarį ir susirinkti vienintelį čia netaupomą turtą — dideles cigarečių nuorūkas iš peleninės.
Vieną priešpietį Rugelis baigė 15-tą baraką ir pavargęs rymojo ant šluotkočio, galvodamas, ką duos pietums; griežčius su vandeniu ar atvirkščiai. Tuo laiku sugirgždėjo prieangio durys, šlavėjas krūptelėjo ir sujudo semti sąšlavas, tyčia taupytas kampe prie durų kaip įrodomą valdžiai, kad darbo nepristingo. Patyrimas mokė, kad atsarga gėdos nedaro.
Rugelio kailis atkuto išvydus saviškį. Per duris įšoko prancūzas, tas iš tunelio gręžėjų būrio. Jis nieko nesakė, tik žengė prie savo spintos, pasistiepęs išžvalgė viršutinę lentyną. Nerado nieko. Tada nusivilko mundurą ir ėmė rūpestingai krapštinėti kišenes. Pagaliau ant stalo atsirado žiupsnelis kažkokio turinio, kurį prancūzas ryžosi susukti į cigaretę. Uždegė. Patraukė treškantį dūmą ir akrobatiškai nusispiovė pro langą.
— Kiek laiko? — paklausė užmetęs akį ant Rugelio laikrodžio grandinės, nukarusios palei diržą. Savo laikrodį jau kažin kada buvau prarūkęs.
— Penkiolika lig dvyliktos.
— O, tai nežmoniškai daug laiko!
Prancūzas dar patraukė dumą ir, lyg gailėdamasis neįvykusios užsirūkymo svajonės, išėmė jau prie pat lūpų besvylančią nuorūką, užspaudė ir įmetė į šiukšlių dėžę. Paskiau atsisėdo prie stalo ir parėmė delnais galvą. Pradėjo barškinti nagais kažkokį maršą, vėl šoko žvalgytis po spintą.
Rugelis matė, kad tas vyras neįstengė šį sykį dulkėmis plaučių apgauti, tik dar baisiau suerzino nervus. Garantuotina, kad jisai surūkytų dabar savo švarką, jei kas netikėtinu būdu tai paverstų cigarete. Rugeliui pagailo seno rūkytojo, jis ėmė ir atidarė savo tabokinę Ten buvo keletas gerų nuorūkų, kurias išlukštenus išeitų daugiau tabako, negu reikia vienam užrūkymui.
— Susukite dar. Aš manau, jums buvo permaža, — pasakė paduodamas vaišes.
Prancūzo akys sušvito. Jis tiesė ranką prie tabokinės su tokia laime, kokią tik gali jausti tikras rūkytojas, pasiryžęs valgio alkį numalšinti nors dūmo kąsniu. Bet staiga jis ranką atitraukė ir susirūpinęs pažvelgė Rugeliui į akis
— O tu ką rūkysi?
— Mums abiems užteks.
Atrodė, kad vaišinamasis pats nedrįs pradėti, todėl pirmasis susisuko Rugelis, palikdamas didesnę tabako pusę, kurį sukratė į popierių, dailiai išlenktą tarp prancūzo pirštų. Tas palaižė popieriaus kraštelį, suklijavo cigaretę ir užbraukė degtuką. Abudu užsirūkė. Prancūzas patraukė dūmą, išpūtė tris melsvus kamuoliukus ir pasakė:
— Merci. Dabar jaučiu tikrą dūmą, olialia! Kaip tavo vardas, kamerad?
— Anton, — pagalvojęs pasakė Rugelis, nes vistiek jis lietuviškai neištars.
Prancūzas ištiesė jam ranką:
— Piere aš esu. Piere Andree, jūreivis. Gerą širdį turi, Anton! Čia kiekvienas už tokį dūmą parduotų savo sielą, o tu įstengi kitam nemokamai pasiūlyti. Daug, daug sykių ačiū! Puiku! O tenai pietus jau duos
Jis pasiėmė savo katiliuką ir nužingsniavo per kiemą. Keturiasdešimt penki jo amžiaus metai, rodės, šiandien prarado dalį savo svorio.
Kitą dieną Andree, pamatęs Rugelį stovyklos tarpvartėje, linksmai kilstelėjo ranką prie barėtės:
— Servus Anton! Kaip tau sekasi? Aš cigarą nuo frau gavau! Tikriausiai, tu neturi ko rūkyti...
Džiaugsmingai purtė jo ranką, šnekėjo daug, paskubom rinkdamas vokiškus žodžius ir šypsojosi taip atvirai, kaip tikras brolis. Atrodė, kad jiedu kažkur, kadaise drauge ganė bandą ir mainė botagais.
— Tai turite ir žmoną čia? -— nustebęs paklausė Rugelis.
— Turiu, — atsakė Andree mirktelėjęs. Ji nebejauna moteriškė, bet man, senam jūrų vilkui... Žinai, žmogus turi širdį, kuri mėgsta šildytis prie meilės ugnies.
Rugelis pasižiūrėjo į Andree su atviru abejingump:
— Ar tai pas jus vadinama meile?
— Žinoma, žinoma! O kaip tu tai vadini?
— Netikras pinigas. Erzacas, — pagalvojęs pridėjo.
Prancūzas net sukliko iš juoko:
— Erzacas! Erzacas! Ak, Anton, tu gerai pasakei! Tikrai ta mano meilė panaši į tą rūkymą iš kišenių dulkių. Labai panaši, Anton! Bet žmogus turi gyventi, justi. Frau mane myli, rūpinasi, cigarų paieško, mošto. Ak, nėra čia gero vyno! Daug jo yra in Paris, olialia!... Čia nėra gyvenimo, nėra nieko tikro, todėl mes imame erzacą. Ar taip, mano jaunas drauge?
— Taip ir ne.
— Kodėl?
— Tas erzacas padės užmiršti tikrus daiktus, tokius kaip tėviškę, draugus, tautą. Tai labai negera.
Andree ėmė jaudintis:
— Ak, tų šitaip kalbi! Ar nori rūkyti? Ne? Tai užeikim į svetainę atsigerti. Man trošku ...
Jiedu nuėjo patižusiu sniego takeliu.
Po mėnesio saulė vaikščiojo Alpių pašlaitėmis ir glostė minkštą žolės plauką. Stovykloje pradžiūvo purvynai, o darbininkai išėjo į daržus lysvių kasti. Darbo buvo mažiau, negu darbininkų, todėl stovyklos viršininkas susirūpino, kaip užimti tas pageltusias žmogystas, kad neturėtų laiko gandams gaudyti ir jais maitinti sulysusias laisvės viltis. Išgalvojo vežioti rankiniais vežimais akmenis ir jais tvirtinti šlaitus. Už laisvalaikio darbą davė papildomai po lėkštę sriubos žmonės, nenumaldydami alkio, sutiko ir su ta pražūtinga pagunda. Taip kiekvieną pavakarį po šešių, kiekvieną sekmadienio rytą, sulinkusios esybės stūmė girgždančius vežimėlius už tą užburtą sriubą, kuri kadaise sugundė Azavą savo pirmgimio teisių išsižadėti.
Rugelis su Andree, pilnais akmenų vežimėliais, sustojo už vieno barako ir atsiduso. Dar puskelis iki vietos, o jėgos jau išseko, prakaitas išmušo kaktas. Viršininkas čia nematys, galima rizikuoti. Susėdo ant tureklių.
Andree atidžiai peržvelgė savo draugą. Tas veidas, taip dar vaikiškas, o jau pilkas, kaip išblėsę pelenai. Ir ta koja, ištiesta, kaip muškieta sename revoliucijos paveiksle.
— Ar seniai čia rūdiji? — paklausė.
— Pusė metų. žinote ...
— Atsimenu, bet manau, kad ši stovykla tau ne pirmoji.
— Tiesa.
— Kokiam fronte pakliuvai? Koją tai bjiauriai sužalojo. Gaila. O gal ir gerai: mažiau kraujo, bombų, ugnies...
— Aš ne kareivis.
— Tai kaip čia atsiradai?
— Aš pats atbėgau.
— Iš laisvės į vergiją?
— Iš vergijos į laisvę.
Andree palingavo galvą ir, pridėjęs pirštą prie kaktos, pasuko kelis ratukus.
— Tu esi nevisai... Taip kalbėti apie savo tėvynę...
— Jūs manote?
— Taip. Ir dezertyras esi!
Andree pasakė tai su pasišlykštėjimu ir pasišokęs griebė savo vežimėlį. Rugelis pasekė jį. Netikėtai prancūzo ratas įkrito tako duobutėn ir įspringo. Vyras veltui tąsė vežimą už tureklių, veltui niršo, — krovinys nejudėjo iš vietos.
Rugelis, pamatęs tai, šoko į pagelbą.
— Pasitrauk! — šūktelėjo prancūzas.
Rugelis sustojo. Prancūzo nuogos rankos virpėjo.
— Aš turiu jums pagelbėti, — pasakė ir, nebodamas priešinimosi, prikibęs išjudino vežimą iš vietos. Abudu nuvažiavo tolyn.
Grįžtant tuščiais, Rugeliui užėjo noras kaip nors vėl sumegsti kalbą su tuo žmogumi, kuris jo sielvarto dar nesugebėjo suprasti. Tarp kitko sakė:
— Beprasmiškas vargas. Mes negauname tiek maisto, kiek išeikvojame energijos jam uždirbti.
— Tau turėtų užtekti, — atrėžė Andree, — tu atbėgai į laisvę, šnipu kraugeriams tarnauti nori...
— Piere, jūs klaidingai galvojate. Aš kaip tik nuo kraugerių išbėgau tikėdamas, kad kur nors pasaulyje dar yra laisvė, kur žmogus dieną ir naktį neturi bijoti valdžios. Aš todėl palikau tėvynę.
Andre lyg ir susidomėjo:
— Ar neradai čia tų pačių nacių, kaip ir tėvynėje?
— Mano tėvynėje bolševikai.
— Ar bolševikai tau negeri? Mes žinome, kad bolševikai, tai laisvė, lygybė, brolybė. Prancūzai kadaise už tuos šūkius liejo kraują ir buvo gerai. Tau — negerai! Naciai — negerai, bolševikai — negerai! Tikrai, esi šlykštus dezertyras, štai kas esi. Sukčius, politinis sukčius, geriausiai!..
Rugeliui to pažeminimo buvo perdaug, bet ir prancūziškų kaulų daug didesnė krūva, negu jo. Jėga teisybės neįrodysi, lieka tik šnekėti.
— Kalbėkime atvirai, — užsidegęs pasakė. — Piere, kalbėkime taip: ar jūs tą patį man sakytumėte, jei vieną dieną rusai savo laisvę, lygybę ir brolybę, kurią kadaise iš jūsų skolino, jums į Paris atneštų, savo vėliavai lenktis priverstų, savo vadus jums pristatytų, dar su dovanomis — geležiniais pančiais jūsų rankoms, kulkomis į pakaušius, siaubo jausmu jūsų naktims. Kaip manai, Piere?
— Tu nori iš manęs pasijuokti, kamerad!
— Ne Bet kas jums leido juokti iš manęs? Ar jūs pats tai padarėte, kadangi esate didelės tautos narys, o aš mažos, visų apleistos?
— Rusų tauta taipgi didelė, net didesnė už mūsų.
— Aš nesu rusas.
— Ką aš girdžiu? Tu ne rusas? Aš visą laiką tikėjau, kad rusas esi. Ne į galvą neatėjo klausimas, nes čia tiek rusų daug. Visi tie iš rytinės Europos man atrodo rusai. Keista, labai keista. Dabar aš pradedu tave suprasti. Tai kas esi pagaliau? Prisipažink.
— Lietuvis.
— Lietuvis, sakai? Lithuania ... Taip, taip ...
Andree vėl vežė akmenis, tik dabar buvo susimąstęs
ir atrodė, kad stengėsi kažką prisiminti. Už barako kampo vėl sustojo, apsidairęs išsiėmė du cigarus, vieną padavė Rugeliui ir pasakė:
— Pardon, kamerad! Aš tikiu, kad perkarštas buvau. Užmiršk, ką Piere tau pasakė. Užsirūkykim.
Andree rūkė ir tylėjo. Dūmas viniojosi kaspinais prieš jo žvilgsnį, o per tuos dūmus, kaip per bangas jūroje, kažkas stengėsi išplaukti į atmintį.
— Tai tu žinai tą miestą Klaip... Klaipė ... — netikėtai paklausė.
— Klaipėda, — Rugelis pataisė. — Vienintelis mūsų buvusios valstybės jūros uostas.
Andree dabar atsimena gerai. Sausis yra šaltas mėnuo. Baltijos pajūryje speigas ir pusnys. Sukilimas Klaipėdoje ir prancūzų įgula. Kareivis Andree tupi prie kulkosvaidžio lange. Per dūmus išnyra žmogysta su iškelta granata rankoje. Sustoja ties pačiu vamzdžiu. Šaltas gaidžiuko nuspaudimas. Kulkų srovė. Rankos mostas, lyg norint krūtinę nuo kulkų pridengti, šviesūs plaukai išsidraikę ant pusnies. Nusiritusi kepurė. Netaiklus granatos smūgis. Daugiau, daugiau žmogystų su civiliškomis milinėmis, perjuostomis diržais su šovinynais, su šautuvais ir granatomis, su trenksmais ir garuojančiu krauju. Lietuviai. Buvo gėda kovoti prieš tuos pasiryžėlius, reikalaujančius pasiduoti. Andree su draugais pakėlė rankas, o pilkieji šiaurės vyrai sako “Prancūzai, kodėl norite mus nutroškinti be pajūrio? Klaipėda vienintelis mūsų tėvynės uostas! “Tai buvo jau seniai. Dabar vienas iš jų yra čia, be tėvynės ir be savo uosto, vienas iš anų sukilėlių vaikų, gal sūnus to, kurį Andree nudėjo. Taigi, vienas iš tos tautos jam atidarė savo tabokinę ir sakė: “Jums buvo permaža. Dar susukit. Užteks abiem” Dabar aš jį užgavau, o jis pastūmė mano įklimpusį vežimą ir parodė, kad esu bejėgis, ambicingas bejėgis ...
— Taip, dabar žinau, — tyliai, lyg su savimi kalbėdamas pasakė Andree, kai prieš akis sklaidėsi dūmelis.
— Jūs mylite laisvę, bet tu šį sykį tikrai esi apsirikęs, jei tikėjaisi ją čia rasti.
— Aš tikiu į laisvę ir tai galiu čia daryt, žinau, kad karas baigsis, laimės vakariečai, o tada galėsiu jiems pasakyti daug apie laisvę, lygybę, brolybę, kuri mane išvarė iš namų. Dabar aš jau laimėjau Piere savo armijai, laimėsiu ir daugiau ir visi žygiuosme už teisę.
— Taip, tu jau turi mane, Anton, — pasakė Andree.
— Tavo kova yra šviesi, gali atnešti laimėjimų. Linkiu pasisekimo ir prašau atleisti man. Ak, šiaip ar taip, esu nemažai tau skolingas.
Jiedu vėl nugirgždino vežimėlius toliau.
Gegužės mėnuo atėjo į slėnį, kvepėjo balti kriaušių žiedai, dervuoti barakų stogai ir prakaitas. Vežimėliai vis girgždėjo stovyklos kieme, raumenys virpėjo kaip stygos, sriuba vis liesėjo, žmogystos gyveno oru, jaunystės likučiais ir viltimi, kol vieną kartą sudundėjo patrankų sviedinia pačiame mieste. Lengvi tankai su trijų spalvų skydais bokšteliuose, suriedėjo į stovyklos kiemą. Andree gerai pažino juos ir pasveikino, pakėlęs ranką prie juodos baretės. Po to stovyklos viršininkas paskutinį kartą išėjo iš savo raštinės jau dviejų rusvų vyrukų su turbanais lydimas. Jie nešėsi ir automatus pasibrukę, įspūdžiui sustiprinti. Piere Andree atsisėdo į viršininko kėdę. Jis po kelių dienų visus savo likimo draugus išvedė į repatriacijos lagerius, kur šėrė ryžiais su sviestu ir girdė Burgundijos vynu. Riedenburgo stovyklos priblakėjusius barakus perleido buvusiems savo viešpačiams, kiekvienam rūpestingai įtepdamas P. G. dažais į nugaras, kas turėjo reikšti tą patį titulą, kuri Andree čia penkis metus nešiojo.
Laisvė dalino savo dovanas visiems išvaduotiesiems ir visi jomis džiaugėsi. Minios pietiečių plaukė per miestą į savo tėvynes, prieš tai gerai atsiganydamos Andree’s virtuvėje, susitikdami savo senus draugus. Tiktai Rugelis dar neturėjo kur grįžti. Jis neskubėdamas nupustė savo mašinėlės dulkes, karpė atlikusias nuo karo milines ir su atsidėjimu kūrė naujas drabužio formas, reikalingas išsivadavusiųjų kūnams padoriai pridengti. Vakarais, saulei nukritus į žalsvas Alpių tarpukalnes, pas Rugelį rinkosi atsiradę tautiečiai su reikaliukais ir su vyneliu širdgėlai apmazgoti, širdgėla buvo didelė, namų ilgesys neišbrendamas, todėl dainelė skambėdavo visomis tėviškės šventvakarių melodijomis. Keistai plati ta šiauriečių dainelė buvo svetimiesiems, tačiau ir nepaprastai patraukli savo širdingumu, niekaip neatsiklausoma. Vietiniai gyventojai pasitikdavo ją išeidami į kiemus ir susėsdami suoleliuose
Andree taip gi kartą, eidamas pro šalį, užkliuvo už tos dainos. Stabtelėjo, priėjo artyn.
— Anton!, — sušuko jis, pamatęs seną pažįstamą. — Tai tu čia dainuoji. Puiku, labai puiku, kad tave radau. Seniai norėjau tau parodyti, kaip aš dabar gyvenu. Juk neatsisakysi Piere atlankyti? Eikime, prašau!
Jis kalbėjo džiūgaudamas, kaip berniukas ir taip užkrečiančiai šypsojosi, kad negalima ne apsakyti. Rugelis nuėjo su juo ir pats stebėjosi, kad žmogus, kuris netikėtai pagerino savo padėtį, dar tebemoka atsiminti sunkaus likimo draugus.
Įsikurta tikrai nepeiktinai: kambarys, nors barake, bet švarus ir langai su užuolaidomis, ir ant stalo atsirado vyno, kvietinės duonos, sviesto ir buvo frau, kuri duosniai šypsodamosi kilnojo stikliukus. Smilkydamos saldų dūmą, ruseno amerikoniškos cigaretės, žadindamos ūpą kalboms apie naują ir sotų gyvenimą.
Andree truputį didžiavosi:
— Matai, Anton, o tu sakei, kad negera yra frau turėti.
Paminėtoji dėbtelėjo nekaltos katės žvilgsniu į Rugelį ir nagučiu nukrapštė pilką cigaretės peleną.
Rugelis norėjo susigriebti:
— Tikiu, kad šį vakarą norėčiau būti jūsų vietoje.
Jo žodžius patvirtino pati frau, mikliai pokštelėdama lūpų kraštukais Andree ir tuoj prinešdama jam prie burnos taurelę.
Rugelis pamatė mandoliną.
— Ar galima pamėginti?
— Olialia! Tai tu groji? Nežinojau, nežinojau to!
— Mūsų krašte visi siuvėjai groja bent kokį instrumentą.
— Tikrai?
— Tikriausiai, — nusijuokė Rugelis. — Siuvėjai keliauja per kaimus, dienomis siuva, vakarais groja ir dainuoja su jaunimu. Kartais būna vestuvės, tada būna daug alaus, dainų ir nuotykių.
Andree tiesiog džiūgavo:
— Žinai, Anton, aš norėčiau būti siuvėju jūsų krašte. Pinigai. Alus. Muzika. Vis naujos merginos. Romantiška, nuostabu!
Rugelis atprastą instrumentą suvaldė pakenčiamai. Nebuvo jokios aistros tose melodijose, kaip Andree pastebėjo, bet jos virpino sielą kažkokia nesuprantama malda nežinomam, tačiau neabejotinai dideliam dievui.
Laikas, vynas, melodijos ir atviras frau žvilgsnis jau skalavo vidurnakčio krantus ir svilino sąmonę. Rugelis ryžos’ eit namo. Andree su Frau išleido jį kaip geriausią giminę, išglostytą ir įprašytą dažniau apsilankyti.
— Aš nežinau kaip tau atsidėkoti už tą draugiškumą, kurį patyriau iš tavęs anoje stovykloje. Daug, daug jums, gerieji šiauriečiai, esu skolingas!
— Nekalbėkime apie tai, ponas Andree. Jei dariau ką gero jums, tai taip reikėjo, pats gyvenimas liepė.
— Anton, nesakyk ponas Andree! Piere vadink mane, taip geriau. Ir aplankyk mus vėl, kai laiko turėsi, Ger. i?
Rugelis išbrido į minkštą nakties rūką, kvepiantį liepų medum. Tamsoje nardė dūzgiantys karių auto, priekin ištiestomis prožektorių rankom, lyg norėdami sučiupti besislapstantį nusikaltėlį. Rugelis matė jį, tokį didelį ir nenuveikiamą, bet prožektoriai — ne. Už sudegusio fabriko švilpavo traukiniai, bet nė vienas jų neišeis į šiaurę, prie Nemuno, nesustos žalio pušyno baltoje stotelėje. Ten viešpatauja nusikaltėlis ir traukiniai bijo jo, ir karių auto jo bijo. Rugelis tai žinojo, todėl jam nebuvo linksma ta naktis.
Vasara jau ruošėsi išeiti, palikdama Rugeliui visai netikėtą rūpestį. Nuotykis prasidėjo iš geros širdies, kai Rugelis susitiko vargingą rytietį iš socialistinių respublikų, pažįstamą dar nuo pavasario. Žmogėnas prašė mašinos pasiskolinti, žmona norėjusi šį tą pasisiūti, sukombinavusi šilko gabalą. Rugelis kaip gi atsisakys nuo tokio mažyčio patarnavimo, tegul sau ims ir siūs. Tiktai, atėjus sutartam grąžinimo laikui, Rugelis nei seno draugo, nei savo mašinos nesulaukė. Pasitikrinęs jo pastogėje, rado tik šiukšlių krūvą Rugelis dėl tokio rytiečio poelgio nenustebo, žinojo socialistinės nuosavybės teisę: kas tavo, tas ir mano, bet kas mano, tas nebe tavo. Jam buvo pikta dėl savo kvailumo. Gaila tėvynę primenančio daikto. Gaila tikrojo pajamų šaltinio. Visko gaila... Reikėjo veikti, bet kaip pradėti? Sužinoti, kur tas rytietis išsikėlė. Šauktis austrų policijos. Ji nerangi svetimšalių reikalams. Eit pas prancūzus. Eit pas Andree. Taip, tik pas Andree!
Andree pamatė Rugelį labai nusiminusį.
— Kas tau yra, Anton? Mergaitė pabėgo, dantį skaudą?
— Mane apvogė.
— Olialia! Apvogė mano kameradą! Sakyk, sakyk, kaip buvo!
Rugelis išpasakojo jam visą istoriją, kaip anas rytietis vykusiai įgyvendino savo laisvės, lygybės, brolybės principus, kaip dabar sopa širdį brangiausio turto netekus.
-- Tai tikriausia kiaulystė, kamerad! šlykštynė! — šaukė Andree paraudęs. — Gaila, aš esu labai užimtas tarnybos, o tai pats surasčiau tą tipelį, tikėk manim! Ką dabar daryti, ką man daryti pagaliau?
Jis panėrė pirštus į juodas garbanas ir susimąstė. Staiga vėl nudžiugo, pliaukštelėjo pirštais ore, prikišo nosį prie Rugelio ausies ir pasakė:
— Turiu! Matysi, kaip viskas gerai išrūks! Viena akimirka!
Jis išsiėmė popieriaus, parašė kažką prancūziškai, ko Rugelis net nebandė sužinoti, ir padavė.
— Štai! Kai sužinosi, kur vagis apsistojo, nuvyk, pirmam pasitaikiusiam prancūzų žandarui paduok šį popierį ir tau padės. Aš netikiu, kad nepasisektų, bet jei būtų taip, pasakyk man. Abudu tada eisime ieškoti.
Rugelis tą daug žadantį popierį pasiėmė ir išėjo.
Vagis gyveno Šveicarijos pasienyje. Du stropūs vyrukai su turbanais vienoje kryžkelėje Rugelį nukėlė nuo dviračio. Jie saugojo tą zoną nuo kontrabandos
— Papier? — trumpai paklausė.
Rugelis ištraukė krūvą visokių popierių ir parodė.
— Niks! — pasakė vienas, iš tolo numojęs ranką į jo dokumentus. Būtiniausia jam trijų spalvų juosta įstrižai popierį, kas reikštų, kad viskas tvarkoje. Deja, to nebuvo.
— Komm mit! — ištarė du populiariausius pokario žodžius. Neatrodė, kad aiškintis apsimokėtų. Rugelis ėjo.
Sargybos viršininkas, prancūzas, būstinėje peržvelgė imtinį. Išvaizda nekėlė įtarimo. Paklausė, kur jis važiuoja. Peržvelgė popierius, bet nepasitenkino.
Rugelis pamatė Andree’s laišką tarp savo sujauktų popierių ant viršininko stalo. Parodė jam:
— Prašau skaityti šitą.
Prancūzas perbėgo akimis. Atsikėlė, paspaudė Rugeliui ranką, paklausė, kur vagis gyvena ir pasiuntė porą motociklininkų. Dalykas buvo baigtas laimingai. Siuvėjas vėl glostė savo numylėtos špižinį kūną, po nelemto išsiskyrimo susitikęs, ir geru žodžiu minėjo senąjį draugą.
Ruduo jau šventė pergalę Maria Hilfe gatvėje, kaštanų pageltusiais lapais kreikdamas asfaltą. Lietus dulksnojo. Rugelis ėjo vienišas, kaip keistas paukštis vasrojo pažliugusiais apsiausto sparnais. Jis turėjo eiti bet kur, kad tik nebūtų namie tarp sienų, kurios ėmė vaidintis karstu, nematomo žudiko delnu, mašinos vagimi, liesėjančio viralo grėsme ir kitais siaubingais pavidalais. Mintys buvo sunkios. Laisvė buvo patvinusi viltimis, dabar ji atslūgo. Visi potvyniai atslūgsta. Tūkstančiai žmonių po karo nuėjo šia gatve namo ir paliko šlubą siuvėją vieną, be namų, be krypties... Tas nematomas vaiduoklis pavogė jo kryptį! Taip tai nujaučiama ...
— Servus, Anton! — sušuko balsas iš repatriacinio barako lango. — Kur eini toks pavargęs?
— Servus, Piere! — atsakė Rugelis.
— Kas dabar atsitiko? Vėl pavogė ką?
— Taip, Piere, šį kartą negalėsi man pagelbėti.
— Olialia! Kas įvyko, sakyk!
— Man pavogė šiaurę.
— Prašau užeiti, kamerad. Pasikalbėsime.
Rugelis peržengė senojo draugo slenkstį ir sustojo
nustebintas kambario vaizdo: prieš jį vėpsojo tuščios spintos, skurdžiai nuogas stalas. Andree sagstėsi lietpalti, prie kojų pasistatęs lagaminą, toks nesavas. Jo juodos akys šokinėjo žarstydamos žiežirbas.
— Matai, kamerad, kas atsitiko? Nebėra frau, nebėra vyno — nieko! Ji vakar kažkur dingo su mano daiktais. Netikėjau, kad mane, seną jūrų vilką, kas galėtų taip niekingai sudoroti. Tu jaunesnis, tačiau geriau galvojai. Išvažiuoju į tėvynę. Ten mano tikroji frau, ten du sūnūs, jau kariuomenėje. Ak, seniai nemačiau jų! čia jau visko man gana... O tau, sakai, pavogė šiaurę? Gaila, Anton!
— Gaila, Piere, kad negalime vienas antram pagelbėti.
— Galima, kaip tai ne! Klausykis. Mano pietų šalies dar niekas nepavogė. Aš grįšiu i Paris ir pasakosiu apie tave ir pavogtą tavo šiaurę. Žmonės tikės. Kas nors vis tikės. Pagaliau mano sūnūs. Aš esu dar tvirtas. Mes kartu su savo berniukais kovosim už tai, kad niekas nebevogtų laisvių, kad šiaurę tau grąžintų. Tikėk man, tai tikrai padarysiu!
— Ačiū labai, Piere!
— Olialia! Būčiau užmiršęs.
Jis nukabino nuo gembės mandoliną ir padavė.
— Tu moki skambinti. Imk ir atsimink savo senąjį Andree. Instrumentas lydėjo mane visą svetumos kelią. Anton, kai tau bus baisu vienam ir svajosi apie frau — skambink jūreivių maršą iš vienintelio tavo šalies uosto.
Piere Andree pasigriebė lagaminą ir abudu su Rugeliu paskutinį kartą uždarė barako duris iš gatvės.
— Viso geriausio, Anton! Parnešk mano linkėjimus Klaipėdai! Sudie! — jau iš tolo, atsigrįžęs šūktelėjo ir žengė pirmyn, net pasišokėdamas, lyg būtų kas jo pusę vargo atėmęs. Tik balta nosinaitė sušmėžavo keliama prie akių.
Tada ir atlėkė tas keistas rudens vėjas nuo Riedenburgo, pilnas visokių balsų, kvepiąs derva, žiedais ir prakaitu, ir kažkuo kitu, ko niekada negalės užmiršti pusantro masto šlubas siuvėjas Antanas Rugelis.
