Pusmetinė apžvalga

Per pusmetį Vlike daug kas pakito. Kad būtų matyti, kokie klausimai jame kilo; kurie iš jų buvo realiai išspręsti ir įvykdyti, kurie buvo iliuzijomis apdengiami (nuo savęs ar nuo kitų) ir paskui dužo į realybę, — duodame čia aprašymą pagal oficialiuosius pranešimus apie Vliko posėdžių darbus su savo komentarais.

1.

Sausio 18-20 posėdy buvo V. T. pirmininko ir narių pranešimai V. T. pirmininkas tarp kitko teigė: “reikia tikėti, kad S. Lozoraitis, iš kurio pusės diplomatų skyrimo reikalu yra pasireiškęs nuomonių skirtumas, savo nusistatymą reviduos susitarimo dvasioje” ... šiandien jau žinom, kiek tas “prama-tymas” buvo pagrįstas. Ten pat V. T. pirmininkas tvirtino, kad “Vilkas yra pripažintas mums draugingų valstybių kaip Lietuvos valios reiškėjas ir atstovas”. Yra pripažintas ... Kadangi tas pats V. T. pirmininkas su Vliko pirmininku Jungtinėse Valstybėse dar tik vyko tokio pripažinimo gauti, tai neaišku, ar jis tyčiomis klaidina Vliką, ar neskiria žodžių “yra” ir “galėtų būti.”

Konkretesnis ir tikslesnis savo žodžiuose apie Lietuvybės išlaikymo tarnybos darbą. Jos išleista V. Cižiūno knyga “Tautinis auklėjimas šeimoje” yra naudinga priemonė lietuvybei ugdyti. Tik veikalas neturėtų pelyti Vliko sandėlyje.

Konkretus buvo ir informacijos tarnybos valdytojo pranešimas: Eltos biuletenis lietuvių ir vokiečių kalbomis, medžiaga radijams, prancūzų kalba dvi brošiūros. Pirmoji, “Le sort de Pays Baltes”, jei dar turėtų nors ir nespalvotą žemėlapiuką, būtų patenkinama apie Lietuvą tam tikro laikotarpio informacinė santrauka. To negalima pasakyti apie antrąją — “Les martyrs de Lithuanie”. Tai tikras neapdairumas! Iš visos 14 metų okupacijos išpešti vieną seną epizodą ir jį pateikti prancūzų pasauliui kaip “Les martyrs de Lithuanie” yra ne tik psichologiškai nepateisinama, bet ir politiškai neišmintinga. Rainių kankiniai buvo pakankamai gera iliustracija 1941, kai teturėjom Kretingą, Petrašiūnus, Praveniškes, Panevėžį, Raseinius, Sargėnus, Smėlynę su 1114 kankinių. Jei 1954 operuojama tik 1941 įvykiais, tai skaitytojui bus sudarytas įspūdis, kad vėliau panašių žiaurumų nėra buvę. Tikslinga ši leidinį atiduoti makulatūrai.

URT valdytojas, kaip ir pirmininkas, kalbėjo taip pat tuščiais sakiniais be faktinio turinio. Pvz. ką reiškia teigimas: “URT uždavinys — budėti Lietuvos išlaisvinimo sargyboje”. Tai argi jau Vlikas, Altas, diplomatai, LPB, LLK, LRS tokio uždavinio neturi? Arba teigti: “su diplomatais susitarta, kad užsienio politikos srity daromi žingsniai privalo būti suderinti” ir po to susilaukti iš diplomato Lozoraičio reakcijų dėl URT valdytojo žingsnių Bonnoje .. . Arba vėl: “Pabaltijo valstybių problema dabar įjungta į didžiosios politikos aktualijas”. Toks padėties išgražinimas nenaudingas nei pačiam Vlikui, nes nustos skaitytojas pareiškimais tikėjęs. Tuščiais žodžiais skamba nutarimas suderinti Vliko ir M. Lietuvos Tarybos politinę veiklą. Ir toks nutarimas skelbiamas jau po to, kai tame pačiame Vlike yra M. Lietuvos Tarybos pirmininkas. Negi kas patikės, kad būtų atsiradę susikirtimo tarp tų įstaigų, kurių viena siekia Lietuvą išlaisvinti, antra M. Lietuvą grąžinti Lietuvai.

Balandžio 21—23 Vliko posėdis daugiausia buvo skirtas Vliko ir VT pirmininkų kelionei į JV. Be to, patvirtinta 1953 m. sąmatos vykdymo apyskaita ir priimti laisvinimo talkos nuostatai. VT veikia pagal pusmetinę sąmatą. Keistoka, kad ir šią savo funkciją Vlikas vykdo labai vėluodamasis, nes normaliai, priimant sąmatą ateičiai, atsižiūrima ir paskutinės sąmatos vykdymo duomenų. Sąmatos vykdymo apyskaitos vėlavimas gali kelti įtarimo, kad finansiniu atžvilgiu neviskas tvarkoje.

Laisvinimo talka Vliko vardu buvo jau 1953 gegužės 10 paskelbta (Elta 1953, Nr. 13). Bet netrukus vėl atšaukta. Dabar po metų vėl skelbiama Eltos taip pat Nr. 13. 1953    “talka” kvietė “statyti reikalavimus, kad Lietuvoje būtų paleisti iš kalėjimų”, “grąžinta kultūrinė laisvė” ir pan., taigi kvietė reikalauti sušvelninti okupacinį režimą. 1954    metų “talka” pabrėžia rezistencinį momentą, skelbdama “nuo birželio mėn. 15 d. pradedant Lietuvos rezistencijos įžadų atnaujinimo ir lemtingų žygių metus”, kviesdama ruošti “ypatingą rezistencijos dieną” ir pn. Ši talka šiemet jau pavaizduota kaip vienkartinis susitelkimas, kaip “rezistencijos metai”, “rezistencijos diena”, “laisvinimo darbymetis”. Tenka džiaugtis, kad Vlikas prašneko apie “laisvinimo darbymeti”. Ir duok, Dieve, kad šitas Vliko žodis nebūtų tik Vaižgainto “Dėdžių ir dėdienių” Rapolo Geišės pasiskardenimas, raginąs į darbą kitus, bet savo pavyzdžiu savo žodžio anaiptol nepatvirtinąs. Tik kai “rezistencijos įžadus atnaujinti” ragina glemžos, norkaičiai, žalkauskai... kurie niekada ir nieko bendra su rezistencija neturėjo, atleiskite, tai skamba impertinencija.

3.

Rugpiūčio 11-13 posėdy Vliko ir VT pirmininkai pranešė ąpie savo žygius Amerikoje. Pažymėtina, kad Vlike susidarė dauguma išreikšti pirmininkams padėką — tuo tarpu kad New Yorke vilkinių grupių vadovybių posėdyje padėkos siūlymas buvo atmestas. — Kitas klausimas, URT valdytojo ir VT pirmininko pranešimas apie Bonnos reikalus, buvo baigtas rezoliucija, kurioje atpasakota santykių su Bonna raida. Dėmesio vertos tos raidos šios datos: 1950 gruodžio 5 Vlikas įteikė memorandumą Bonnai ir nuo tada palaikė ryšius; 1952 pradžioje Lozoraitis sakosi prisistatęs Bonnai; 1953 rugsėjo 1 Vlikas nutarė skirti Bonnoje delegatą; painformuotas apie tai, Lozoraitis atsakė nesutinkąs, kad dėl atstovo būtų tariamasi tarp Vliko ir Lozoraičio, o 1954 kovo 19 pranešė, kad jis yra pristatęs Bonnoje Dr. Gerutį; 1954 kovo 31 Karvelis Bonnoje patyrė, kad apie Geručio pristatymą ten nėra jokių žinių; 1954 gegužės 4 Karvelis prisistatė “atstovauti Lietuvos valstybei”; 1954 rugpiūčio 9 Karveliui ir Zaikauskui Bonnoj buvo pareikšta, kad galėtų būti pripažintas asmuo, dėl kurio būtų Vliko ir diplomatų sutikimas raštu. Rezoliucijos pabaigoje atsakomybė suverčiama Lozoraičiui už jo intervencijas ir įpareigojami “Vliko pirmininkas ir VT daryti žygius Lietuvos atstovavimui sutvarkyti”.

Nurodytos datos įsakmiai rodo, kad Lozoraitis ėmėsi Bonnos reikalo tik tada, kai ten Vlikas buvo prisistatęs. Iš kitos pusės tos datos įgalina klausti: kur buvo Vlikas tarp 1950 gruodžio 5 ir 1953 rugsėjo 1, kada nutarė skirti savo delegatą ? Laiko tarpas didelis. Kodėl Vliko delegatas tebuvo pristatytas tik 1954 gegužės 4, nors nutartas buvo 1953 rugsėjo 1? Kodėl taip delsta? Galima aiškintis, kad šitas delsimas atitolino konfliktą, su Lozoraičiu, kuris dabar įvyko. Tačiau daugiau yra pagrindo manyti, kad to konflikto ir visai nebūtų įvykę, jei būtų eita savu tiesiu keliu, be delsimo. O jeigu jau konfliktas neišvengiamas, tai geriau jis anksčiau, kad anksčiau atlikus operaciją, būtų galima toliau pozityviai dirbti, užuot amžinai nešiojusis su skauduliu ir jį rodžius kitiems nuolatiniais komunikatais bei pareiškimais. Delsimas paskatino dar ir trečią “teisėtą.” atstovą K. Škirpą reikšti Bonnai savo pretenzijas ir davinėti sugestijas Lozoraičiui. Rezultatu gali būti visi trys patenkinti; nors man ir neteko, bet svarbiausia, kad neteko jam. Tokio blamažo Lietuva tremties metu dar neturėjo. Ir vis tai “teisėtų įgaliojimų” vardu...

Trečias darbų punktas šiame posėdyje buvo finansų tarnybos panaikinimas, kuris buvo čia atominė bomba, išsviedusi iš posėdžio net tris Vliko atstovus, nors oficialiame pranešime labai kukliai nusakytas: “Turint galvoje iš kontrolės komisijos išplaukiantį pasiūlymą, kad visi piniginiai planavimai eitų maksimalaus taupumo linkme, Vlikas ... nutarė išbraukti finansų tarnybos etatą. Už šį nutarimą pasisakė kvalifikuota Vliko dauguma — 7 balsai” (Eltos Informacijos Nr. 22).

Nurodytu finansiniu motyvu iš tikrųjų yra pridengtas politinis siekimas išlaisvinti VT ir Tautos Fondą nuo tautininkų atstovo T. Šidiškio, kuris Vlike bei VT labiausiai vykdė Lozoraičiui palankią politiką, jam siųsdamas raportus ir slaptus Vliko raštus. Lankymasis Bonnoje ir Wa-shingtone galutinai įtempė santykius tarp Vliko ir Lozoraičio, tuo pačiu tarp Vliko daugumos ir tautininkų bei jų atstovo VT. Kai tautininkai pareiškė viešą per spaudą opoziciją, pareikšdami balsuosią prieš Karvelį, Krupavičių, Žalkauską; kai nesutiko pasitraukti iš VT, tada Vliko dauguma pavartojo šitą techniką tautininkų atstovui pašalinti iš VT.

Drauge su tautininkais “opoziciją” Vliko daugumai reiškia ūkininkų partijos atstovas J. Norkaitis ir... socialdemokratų atstovas J. Glemža. Jie visi trys iš posėdžio pasitraukė... Kokie bus tolimesni tos kovos tarp susidariusių vadistinių ir demokratinių grupių rezultatai — tuo tarpu tėra tik vienas jų aiškus: Laisvės Kovotojų Sąjunga, kuri yra tautininkų satelitas, iš Amerikos pasiskubino telegrama atšaukti iš Vliko savo atstovą S. Migliną, balsavusį prieš Šidiškį, ir jo vietoj paskyrė adv. J. Bataitį, ištikimą tautininką. Jo paskyrimas Vliko moralinį svorį nuleidžia žemyn, bet politinėje aritmetikoje sustiprina Vliko viduje vadistinį bloką, kurio rankų skaičius galės sukliudyti naujos VT sudarymą, jei socialdemokratai laikysis ir toliau Glemžos linijos.

4.

Tautininkai paskelbė, Šidiškio pašalinimo iš VT nepripažįstą, iš Vliko nepasitrauksią ir stengsiąsi atitiesti Vliką į jam deramą darbo kryptį; greičiausia tai reiškia tokią, kuri būtų labiausiai priimtina Lozoraičiu. Tuo galima aiškinti, kodėl Šidiškis atsisakęs perduoti Tautos Fondo naujai valdybai pinigus, seifo raktus ir dokumentus. Sunku patikėti, kad šitą obstrukciją varytų iki galo, kaip lygiai vargiai įtikima, kad vykdytų šantažą, apie kurį tautininkų žmonės vis užsimindavo: esą Šidiškis turįs savo rankose tris “iš krikščionių”, ir tegul tik jį paliečia, tada jis parodysiąs... Tačiau tokia laikinė obstrukcija ar grasinimas šantažais rodo visuomeninės veiklos metodus, būdingus totalistinėms sistemoms. Jų tikslas šiuo konkrečiu atveju, mums rodos, ne Vliką sugriauti, bet jį diskredituoti, kad silptant demokratinės institucijos moraliniam svoriui savaime įgytų daugiau reikšmės vadistinių grupių reikalavimai priimti tokią, su šefu “koegzistenciją”, kurios perspektyvoje vaidentųsi 1927 metais prasidėjęs vadizmo epizodas— toleruoti demokratinę instituciją tiek, kiek ji remia vadą.

Pastarajame posėdyje Vliko dauguma parodė daugiau pasipriešinimo šitam siekimui. Tuo tektų turbūt aiškinti ir tai, kad viešumon paleistas Šidiškiui kaltinimas dėl netvarkos piniginiuose reikaluose; esą Vlikas jau balandžio mėnesį padaręs jam net išskaitų; tik tada norėta visa tai atlikti švelniai: tokie pareiškimai spaudoj dėmesio verti. Pažymėtina taip pat, kad jau tais metais, kai atsirado šiapus žvejai iš Lietuvos, dėl Šidiškio tam tikrų veiksmų Vliko dėmesys buvo atkreiptas ir pašalinių asmenų žodžiu ir paties Vliko nario L. Prapuolenio raštu. Bet Vlikas tada nereagavo. Tiesa, reagavo ilgainiui prieš patį Prapuolenį: 1952 gegužės mėn. tie patys šantažo autoriai apkaltino jį svetimos valstybės agentu ir pareikalavo, kad jis nedalyvautų Vliko posėdyje ... Šitokios "moralės” tradicijas perėmė ir naujasis VT pirmininkas, pasirėmęs jam pateiktais šmeižtais diskriminuodamas ne tik asmenis, bet ir grupes ir viešai kaltindamas Lietuvių Frontą "nedemokratiška galvosena” (Eltos Informacijos 1952 spalių 1), “nedemokratiškais principais”, “nenoru ar nesugebėjimu lietuvių vienybę statyti aukščiau už savos politinės srovės interesus”. Tas žmogus ir jo dauguma dengę Šidiškio veiksmus, kol jis ėjo drauge, sugalvojo tik dabar reaguoti ir eiti viešumon su kaltinimais Šidiškiui, kai pastarasis su savo metodais atsisuko prieš jį ir jo daugumą.

Šitas visuomeninės moralės sunykimas yra viena iš pagrindinių priežasčių, kuri kovotojų pastangomis ir aukomis sukurtą demokratinę ir kovojančią instituciją sužalojo, deformavo ir šiandien privedė prie apgailėtinos padėties, Šidiškio istorija nėra tai piniginis klausimas, o tik naujai prasiveržusi votis infekcijos paliestame organizme.

5.

Eltos Informacijos balandžio 1 pranešė, kad "atvykus VT pirm. K. Zaikauskui pradėta organizuoti (m. p.) pati įstaiga” (Vadinas, kol buvo VT prieky V. Sidzikauskas ir J. Kaminskas, tai įstaigos nebuvo). Kuo tas Žalkausko pradėjimas reiškės? Ogi: "Reutlingene skerdyklos restorane antrajame aukšte buvo surasti keturi kambariukai”, paskui surastas kitas namas ir “iš viso erdviau įsirengta”, ir jau buvo galima buvo pasakyti: “šiandien sukurta stambi įstaiga, sutelktas šaunus būrys talkininkų, nutiesti medžiaginiai pamatai — tai judrios ir ilgalaikės egzistencijos laidai”. Buvo paskelbta net, kad Vlikas galėsiąs netoli Bonnos pasistatyti namus Vokietijos pinigais.

Bet jau balandžio 26 Eltos Informacijoje apgailestaujama, kad pulk. J. Lanskoronskis, laisvųjų žurnalistų sąjungos vicepirmininkas, negalįs nuvykti į posėdžius Londone “tik dėl lėšų stokos”. Taigi nors "nutiesti medžiaginiai pamatai”, bet tokioms kelionėms kaip pulk. Lanskoronskio lėšų nesusirado, nes ir “erdvesnį įsi-rengimą” ir “šaunų būrį talkininkų” Reutlingene reikėjo apmokėti. Jei apmokamų skaičius pakilo arti 18, tai tik skaitant mėn. po 300DM., metams išeitų apie 75,000. O Alto pereitų metų apyskaitoje Vlikui skirta buvo 19,000 dol. (apie 80,000 DM). Taigi nuo algų nedaug kas liko darbui.

Jau rugpiūčio mėn. nr. 22 Eltos Informacijos pranešė, kad taupymas privertė likviduoti finansų tarnybos etatus, o taip pat nubraukta ir bendrųjų reikalų tarnyba. Esą taip pat jau atleidžiami tarnautojai... Taigi ta “ilgalaikė egzistencija” truko nuo balandžio iki rugpiūčio.

P. J.