DIDŽIOJI NELAIMĖ — SUNYKĘS AUKOS SUPRATIMAS
Šaltinis: "Laiškai lietuviams" 1988 m. 9 Spalis
KUN. SIGITAS TAMKEVIČIUS
Redakcijos pastaba. Iš Lietuvos gavome Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslą, pasakytą apaštalų Petro ir Pauliaus šventės proga, dar prieš jo areštavimą. Manome, kad pamokslo mintys padės skaitytojams geriau suprasti, už ką Lietuvoje yra baudžiami kunigai.
* * *
Šv. Petras ir Paulius buvo beveik tuo pačiu metu nukankinti už Kristų. Apaštalų gyvenimas, o ypač mirtis, mums atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Bažnyčios, parapijos ir tautos gyvenime labai svarbią reikšmę turi auka. Kol yra žmonių, galinčių aukotis už Bažnyčią ar už ką nors kita, tol mūsų gyvenimas bus geras, tol tikėjimas turės ateitį. Didžiausia žmonių gyvenimo nelaimė — kai išnyksta aukos supratimas.
Šie du apaštalai paguldė galvą už Kristų. Tada, kai jie buvo nužudyti, jie buvo labai reikalingi. Jeigu dabar kokį nors kunigą ar vyskupą nužudytų arba visam gyvenimui uždarytų į kalėjimą, tai sakyčiau, jog tai yra smulkmena, nes ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra daug kunigų. O tada, kai gyveno apaštalai, jų tebuvo dvylika. Tada tikrai buvo brangi kiekvieno apaštalo gyvybė. Ypač tai galima pasakyti apie Petrą, kuris buvo pirmasis Bažnyčios popiežius, pirmoji Bažnyčios galva. Bet vis tiek jis drąsiai paaukojo savo gyvybę.
O kaip tada buvo reikalingas apaštalas Paulius! Būdamas pilnas energijos, jis apkeliavo daugelį kraštų, visur kurdamas religines bendruomenes. Atrodė, kad šio apaštalo niekas negalėjo pavaduoti. Bet jis nesuabejojo palenkti galvą po budelio kardu. Ar galima sakyti, kad šie apaštalai pralaimėjo? Ne, jie nepralaimėjo! Priešingai, kai jie sugebėjo aukotis, tai ant jų kančios išaugo Bažnyčia. Jeigu šios aukos nebūtų buvę, šiandien turbūt mes neturėtume tokios milžiniškos Dievo tautos — Katalikų Bažnyčios.
Norėdami geriau įsigilinti į šią tiesą, pažvelkime į kai kuriuos įvykius. Pirmiausia į patį Jėzų Kristų. Ką svarbiausia jis mums paliko? Paliko mokslą ir stebuklus, bet svarbiausia — Kristus mums paliko savo kryžių. Tai yra mūsų tikėjimo centras. Mūsų gyvenimo centre stovi kryžius. Ir žmonės ateina į bažnyčią tam, kad per mišias bent pusvalandį pastovėtų po Kristaus kryžiumi. Mišios yra Kristaus kryžiaus auka. Tie, kurie dalyvauja mišiose, atsistoja ant Kalvarijos kalno po Kristaus kryžiumi. Kristus savo kryžiumi išgelbėjo mus iš nuodėmių, iš amžinojo žuvimo.
Po Kristaus aukos buvo apaštalų aukos. Visi, išskyrus Joną, buvo nukankinti. Atrodo, kad Bažnyčiai buvo padarytas baisus nuostolis. Visi išžudyti. Bet Bažnyčia nesunyko. Taip kaip nesunyko Kristaus mokslas, budeliams jį prikalus prie kryžiaus. Tada jie kaip tik labiausiai pasitarnavo Bažnyčiai. Visi tie, kurie apaštalus kankino, nukapojo galvas ar nukryžiavo, kaip apaštalą Petrą, nors manė šitaip sunaikinsią Bažnyčią, bet kaip tik prisidėjo prie Bažnyčios prisikėlimo!
Paskui maždaug per 300 metų buvo daug Bažnyčios persekiotojų. Kartais atrodė, kad jau nurimo, bet, žiūrėk, ir vėl ateina naujas imperatorius, ir vėl pasipila krikščionių kraujas. Istorikai nepajėgia suskaičiuoti, kiek buvo išžudyta žmonių, bet spėliojama, kad galėjo būti nukankinta per 10 milijonų krikščionių. Tad koks baisus nuostolis pačioje Bažnyčios egzistavimo pradžioje! Atrodė, kad viskas turėjo būti sunaikinta. Tai buvo didelė auka. Bet Dievas ją lydėjo savo malone, ji vis augo ir stiprėjo.
Jeigu trupučiuką iš arčiau pažvelgsime į savo tautą, pamatysime lygiai tą pat. Jeigu šiandien mes, lietuviai, esame katalikai, jeigu šiandien visas pasaulis stebisi, kad mūsų tautoje toks gyvas tikėjimas, kad bažnyčios, nežiūrint esamų sąlygų, yra pilnos žmonių, tai kodėl taip yra? Ar čia yra mūsų nuopelnas? Iš dalies gali būti ir mūsų, bet esmė yra ta, kad kažkur kažkada mūsų protėviai mokėjo aukotis. Buvo žmonių, kurie nebijojo Sibiro ir nešė lietuvišką maldaknygę, lietuvišką laikraštį per visą Lietuvą. Nešė iš Prūsų. Žandarai juos gaudė. Varė į Sibirą. Daugelis tenai mirė. Užtat mes, lietuviai, šiandien mokame savo kalbą ir tuo didžiuojamės. Jeigu šiandien mes turime tikėjimą, tai reikia pasakyti ačiū daug kam, kurie gyveno prieš mus. Juk kažkada lietuvės motinos mokė savo vaikus tikėiimo prie ratelio, sunkiausiomis sąlygomis. Buvo uždrausta net lietuviška raidė. Tada jos savo vaikams perduodavo tikėjimą. Už tikėjimą žmonės ėjo į kalėjimus ir ne vienas ten mirė. Prisiminkime kad ir vyskupą Matulionį, triskart buvusį lageryje. Vysk. Reinys mirė bedieviškame lageryje už tikėjimą. Tuose lageriuose už tikėjimą daug kentėjo vysk. Ramanauskas. Vysk. Borisevičius buvo sušaudytas. Kiek savo tautoje mes turime pavyzdžių, kur žmonės už tikėjimą mokėjo aukotis! Šimtai kunigų perėjo lagerius, bet Kristaus neišsižadėjo. Kiekviena auka, ar tai vyskupo, ar kunigo, ar paprasto žmogaus, buvo pagrindas, ant kurio mes stovime. Jeigu šiandien visas pasaulis žino, kad mūsų tauta katalikiška, kurios niekas nepajėgia palaužti, tai ačiū tenka pasakyti tų visų žmonių pasiaukojimui! Jeigu tų aukų nebūtų buvę, šiandien tik vienas Dievas težino, į ką mes būtume panašūs ir kokia kalba kalbėtume.
Krikščionių gyvenime pati didžiausioji nelaimė yra tada, kai žmonėse sunyksta aukos supratimas, kai žmonės pradeda bijoti pakentėti. Šiandien toks pavojus yra. Žiūrėk, žmogus kombinuoja, dirba, pasistato namus, nusiperka automobilį, ir jam pradeda atrodyti, kad jam jau čia yra rojus, kad tai jau yra visas jo gyvenimas, ir bijo jį prarasti. Kitas yra įsitaisęs kokią gerą tarnybą, bet, Dieve saugok, kad kas jam tos tarnybos neatimtų! Jis jau ir bažnyčią užmiršta, ir veidmainiauti pradeda. Kas tai yra? Tai yra bėgimas nuo aukos. Ir visi tie, kurie mūsų tėvynėje pokario metais bėgo nuo aukos, nuo kančios ir galvojo išliksią žmonėmis katalikais, pamatė, kad išėjo priešingai. Neįmanoma išlikti žmogumi, neįmanoma išlikti geru kataliku, jeigu žmogus neturi aukos supratimo, jeigu jis nėra pasiryžęs kentėti. Jei šiandien pažvelgtume į mūsų šeimų vaikus, tai reikėtų tą pačią išvadą padaryti. Tik tie vaikai gerai išsilaiko, kuriuos tėvai išmokė nebijoti aukų, nebijoti pakentėti. Nebijoti, kai būsi išjuokiamas, kai gyvenime ko nors nepasieksi. Tose šeimose, kur tėvai nuolat kalte kala: "Vaikeli, tu būtinai turi baigti aukštąjį mokslą”— vaikai dažniausiai nutolsta nuo Dievo. Aukos nėra, ir Dievo palaimos nėra!
Šią savaitę turėjau svečią. Užeina vienas vyras ir užmezga maždaug tokį pokalbį: "Klebone, aš jus labai gerbiu, bet dėl jūsų aš bijau. Jus pasodins į kalėjimą. Kas tada bus? Jūs esate reikalingas! Saugokitės, kad taip neatsitiktų”. Va, žmogus iš širdies nori gero, bet žmogus, kuris savyje neturi Kristaus dvasios. Jam atrodo, kad jeigu koks kunigas parapijoje kalbės, mokys žmones, tai bus kažkas ypatinga. O jeigu jo nebebus, tai viskas sugrius. Taip gali galvoti tik netikintis. Bet Kristus taip galvoti mums neleidžia. Ir jis pats taip nedarė. Argi jis kokią 80 metų žemėje gyveno? Jis gyveno maždaug 35-36 metus, o žmones mokė gal tik penkerius ar dar mažiau metų. Tad atrodo, kad mokymas nebuvo esmė. Kiek žmonių Kristus pamokė? Kiek jų išgydė? Tai tik kruopelė. Jo gyvenimo esmė buvo mirti ant kryžiaus. Jeigu šios jo mirties nebūtų buvę, tai šiandien pasaulis tikriausiai nieko nežinotų apie krikščionybę.
Tad ir mes niekad nebijokim ir nesijaudinkim, matydami, kad Bažnyčia yra persekiojama, kad kas nors dėl jos kenčia. Kančia yra reikalinga. Nelaimė būtų tik tada, jeigu mūsų tarpe nebūtų žmonių, pasiryžusių kentėti. Visada būkime tikri, kad tada, kai pragaras nori Bažnyčią prikalti prie kryžiaus, jis visada pralaimi! Visais istorijos laikais, kada tik buvo momentai, kai Bažnyčia būdavo labiau persekiojama, ji visuomet laimėdavo. Ir šiandien valdiški bedieviai pačią didžiausią paslaugą gali Bažnyčiai padaryti, jeigu jie sugalvotų imtis žiauresnių represijų. Tiesa, šiandien tikintis žmogus gali būti kankinamas nematomai. Imkim tokį vieną kitą atvejį.
Šiandien daug kas pasikeitė. Labai aiškiai suprantama, kai, pvz., žmogų sušaudo ar jam odą lupa, degina. Yra buvę ir tokių atvejų. Šiandien to nebėra. Bet šiandien laikomasi kitokios taktikos. Va, kad ir toks pavyzdys. Jaunuolis baigia vidurinę mokyklą. Nutaria mokytis kunigų seminarijoje. Bet kad jis galėtų tapti kunigu, reikia praeiti tikrą kryžiaus kelią. Mano laikais buvo atvejų, kai jaunuolis 10 metų bandydavo stoti į kunigų seminariją ir be jokios priežasties nebūdavo priimamas. Lauk kitų metų, nežinodamas, ar tave priims, ar nepriims. Vienam praėjo 18 metų iki seminarijos užbaigimo! Tai yra žmogaus kankinimas be kraujo. Kraujas nebeteka, bet kančia yra dar didesnė.
Arba štai kitas atvejis. Klaipėdoje katalikai pasistatė bažnyčią. Sunkiai dirbo. Sugrįžę iš kasdieninio darbo, bėgdavo prie bažnyčios. Vežė žemes į pelkes, pylė, pastatė, sutvarkė, ir tą dieną, kai bažnyčia turėjo būti pašventinta, ją apsupo kariuomenė ir uždarė. Šiandien ten yra filharmonija. Žmonės nuolat prašo, reikalauja atiduoti. Praėjusiais metais 148.000 žmonių pasirašė, kad valdžia tą bažnyčią grąžintų. Niekas į tuos prašymus nekreipė dėmesio. Žmonės susirenka sekmadieniais į pamaldas tokioje skurdžioje bažnytėlėje, susikemša, per kiekvienas pamaldas išneša ir apalpusių. Ką tai reiškia? Tai yra kankinimas be kraujo. Ir taip būtų galima pasakoti daugybę kitų panašių pavyzdžių.
Štai ateina į bažnyčią koks nors inteligentas, mokytojas ar koks atsakingas tarnautojas. Galbūt jam nepasakys: "Tu tikintis, eini į bažnyčią, tad drožk iš darbo!” Bet jam sudarys tokias sąlygas, kad jis iš to darbo pats turės pasišalinti. Prasideda tikrinimai, visokie nemalonumai, ir žmogus nežino, dėl ko visa tai. Tai ir vėl kankinimas be kraujo.
Tačiau kai tokiose sąlygose žmonės turi drąsos ištverti, turi drąsos gyventi ir savo tikėjimą praktikuoti, tai reikia dėkoti Dievui. Kol yra tokių pasiaukojančių žmonių, tol mes turime ateitį. Jei bedieviai mano, kad jie, mums ko nors neduodami, visaip varžydami, ko pasieks, tai labai klysta. Jie gal galėtų laimėti tik tokiu atveju, jei duotų žmonėms visišką laisvę, nieko nevaržytų. Tada tikintis žmogus gal į juos pažiūrėtų kitokiomis akimis ir gal pagalvotų: "Gal jie ir teisingi, kad duoda tokią laisvę”. O šiandien tikintis žmogus jų pačių rankomis yra nugręžiamas, akivaizdžiai parodant, kad laisvės nėra. Žmonės pamato, kad idėja, kurią reikia remti jėga, yra supuvusi, į kurią nėra ko žiūrėti. Tad jie savo elgesiu pateikia argumentus patys prieš save.
Bažnyčia yra gyva, ji žydi, kai yra žmonių, kurie turi drąsos aukotis. Tad prašykime tuos du apaštalus, kurie mirė už Kristų, kad mūsų tėvynėje ir kiekvienoje parapijoje atsirastų žmonių ir iš paprastų tikinčiųjų, ir iš kunigų bei vyskupų, kurie išdrįstų aukotis, dėl Kristaus kentėti. Tada nebūtų pasaulyje jėgos, kuri galėtų bent kiek pakenti.
