Partizanai šiandieniniame gyvenime
Ši tema gana subtili todėl aš kalbėsiu ne apie šiandieninį Laisvės kovų sąjūdį, nes negalėčiau ir net neturiu teisės kalbėti apie tuos, kurie šiandien dar gana aktyviai reiškiasi ir visada sugeba pastovėti už save. Šiandien švęsdami partizanų, kariuomenės ir visuomenės dieną su gilia pagarba širdyse prisiminkime tuos mūsų brolius ir seses, kurie Motinos – Tėvynės laisvės vardan paaukojo savo jaunystę - gražiausius gyvenimo metus ir brangiausią turtą - gyvybę. Niekada neužmirškime, kad garbinga kraujo auka, atvedė mus į Lietuvos laisvės vieškelį.
Laisvė nemirė – žuvo Karžygiai. Dėka jų aukos ir yra šiandieninis gyvenimas. Būkime drąsūs ir sakykime – be jų be partizanų aukos nebūtų šiandienos. Ji būtų kitokia. Jie ir šiandien, tie kurie gyvi išlikę, praėję sovietinio pragaro kančias , paimti sužeisti, neišdavę partizanų priesaikos, tylūs ramūs, niekieno nepastebėti, nieko nereikalaudami, dirba,aukoja tėvynei savo paskutines jėgas, paskutines santaupas, nors neretai jų, pradingusių apsišaukėlių jūroje, tėvynė ir nepastebi . Jie dirba, jie laimingi paaukoję pensiją partizanų paminklui, suradę kovos draugo užkasimo vietą ir ją paženklinę atminimo ženklu, sukalbėję maldą už jį, prižiūrėdami bolševikų sunaikinto kaimo vietoje atminimui pastatytą kryžių, jausdami atsakomybę prieš Tėvynę už renkamą jai valdžią, perteikdami, aplankiusiems juos mokiniams, žinias apie jų ir kitų nueitą kovos kelią,bei okupantų žiaurumus.
Laimingi, kad juos aplankę mokinukai supranta, kodėl tauta liko nenugalėta ir dvasiškai nepavergta. Savo nuoširdžiame pasakojime visada pabrėžia, kad ir šiandien reikia tėvynei aukos tik palyginti su jų auka, labai paprastos: pirmiausia būti protingais, niekada nenusivilti savo užsibrėžto tikslo teisingumu, sekti žuvusiųjų už laisvę pavyzdžiu. Kaip jie kovojo su daug kartų stipresniu priešu, taip mes ir ypač jaunimas privalote kovoti su pasitaikiusiais sunkumais, Jie nepaliko tėvynės nelaimėje, nebėgo iš Lietuvos, nors ir turėjo galimybę,jie liko su šūkiu “o kas gins Lietuvą” arba kaip generolas Motiejus Pečiulionis sunkiu apsisprendimo metu pasakė “ Tik vieną galvą teturiu ir ją tik už Lietuvą padėsiu”. Auka nepraeina, pralietas kraujas ne veltui.
Jų dėka, kad 1988-aisiais galėjome pakilti su Sąjūdžiu ir laimėti Nepriklausomybę. Mūsų širdyse degė partizanų troškimai, kurie kėlė į kovą – ačiū jiems, tuos troškimus pasėjusiems, puoselėkime juos, sekite jų pavyzdžiu, nepalikite Tėvynės dėl geresnio gyvenimo, padėkite jai išrauti dagius, piktžoles ir tvirtėkite kartu su ja čia Lietuvoje, nes žmogus turi tik vieną tėvynę ir ją išduoti tai yra nusikaltimas, kuris neišperkamas. O jūs jai labai ir labai reikalingi. Tai žodžiai kuriuos manęs prašė perduoti tikri Lietuvos partizanai, kovoję, nuo 1945m. pradžios įvairiose Tauro apygardos rinktinėse ir būriuose ir patekę į okupantų nelaisvę sužeisti žiaurioje žūtbūtinėje kovoje: tai Kalniškės mūšio dalyviai Albinas Valka ir broliai Busilos, Vytauto rinktinės 44-os kuopos vadas legendinis partizanas, netekęs partizaninėje kovoje keturių brolių, Stasys Čėpla, Žalgirio rinktinės Turklių kuopos kovotojas, mūšyje netekęs kojos Juozas Armonaitis, partizanų rėmėjai ir ryšininkai, kurie kukliais savo darbais, niekada neprarasdami vilties, kad Lietuva taps tokia už kokią mūsų broliai paguldė galvas, o dabar nedejuodami savo kukliu kasdieniniu darbu ir tvirta nuostata stiprina Nepriklausomybę.
Baigdama noriu iš visos širdies palinkėti, kad dabartinė auganti karta , šis gražus uniformuotas jaunimas eitų Lietuvos keliu, kuriuo ir dabar eina per stebuklą gyvi išlikę partizanai. Savo darbais siekite to paties kilnaus tikslo, stiprinti Tėvynę. Išlikite garbingais,pareigingais, darbščiais ir niekada nesakykite: nusivyliau ar pavargau. Tėvynei reikalingi tik garbingi ir tvirti žmonės.
Aldona Vilutienė
