BEBAIMIS KOVOTOJAS (Kunigas Karolis Garuckas, SJ)
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
[Kun. Napoleonas Norkūnas]
Jau baigėsi didžioji epopėja -Į kryžkelę ateina naujas rytas Ir paskutinis žodis pasakytas: „Kovojau kaip mokėjau!"(Š. J.)
Šlovingiausi puslapiai kurios nors tautos istorijoje yra tie, kur aprašytos jos kančios - tos kančios, kuriose augo ir brendo tautos charakteris. Laisvės ir tėvynės meilė, žinoma, daug padaro, bet tauriai iškentėtos kančios ir kitados stiprinęs tautą vargas padaro dar daugiau. Kodėl Semiuelis Smailsas, tas anglų pedagogas, taip aukština tautų Vargus? Todėl, kad Dievo Apvaizda visada budi ir sunkiausiais laikais pašaukia didžiausius žmones. Ir dabar, kai Lietuva eina erškėčiuotu kryžiaus keliu, iškyla asmenybių, kurios duoda ryškų toną tautos orientacijai. Dievas pasirenka, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirenka, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus (plg. 1 Kor 1, 27). O mes, stovėdami šalia, skėsčiojame rankomis nustebę: iš kur visa tai?
Tokios mintys kyla, stovint prie kun. Karolio Garucko kapo. Paskutinius 16 metų jis darbavosi - veikė (pasakyti dirbo būtų per maža) - Ceikiniuose. Tai aukščiausia vieta Švenčionių aukštumoje. Čia yra Nevaišių kalnas (289 m aukščiau jūros lygio), kurį poetai pavadintų Lietuvos stogu.
Kokia platuma atsiveria iš šito užkampio! Iš čia jis matė ne tik savo nedidutę parapiją, bet ir visą Lietuvą, jos naikinimą... ir viltis... Tiesė ranką visiems, kurie kovojo, nenustodami vilties, palaikydami, puoselėdami viltį. Jis negailėjo savęs ir nepripažino nuovargio. Kai tūlas ieškojo savęs, kaupė išteklius sau, jis užmiršo save, dalijo save kitiems. Buvo jis donoras! O kai visi aplink kalbėjo apie baimę, jis atsiversdavo savo mylimą istoriką Pastorių (Ludvig Freiherr von Pastor. Geschichte der Papste) ir cituodavo pasakojimą apie Konstantinopolio žlugimą, kai žmonės, matydami artėjančią mirtį, siaubo apimti spraudėsi bažnyčiose prie klausyklų. Tačiau vienos nuodėmės niekas neišpažino - baimės... ir visi žuvo už šią šventvagystę.
Kun. K. Garuckas baimę laikė nuodėme, didele nuodėme. Ir visur akcentavo sunkų žodį pareiga. Kas neš naštas, jei visi jų kratysis? Jis ryžosi nešti kryžių, savąjį ir kitų. Štai kodėl įstojo į grupę Helsinkio susitarimams remti - kad, apvaldęs baimę, atliktų pareigą. Galbūt pačios Apvaizdos skirtą.
Štai jis - nedidukas, nuo metų naštos gunktelėjęs, veidas išvagotas raukšlelių nuo tėviško rūpesčio, lūpos atsikišę, o šypsena - ar džiugi, ar rimta, ar skausminga - vienu kartu apimdavo visą veidą, net kaktą. Mėgo humorą, bet pasišaipydavo tik iš savęs, savo nevertumo (toks buvo kuklus), nieko neįžeisdavo, - ir čia iškyla visas jo tėviškas gerumas. Iš įgimto nuolankumo niekur neprasikišdavo (nors dažnai stovėdavo priekyje), o jei kas pagirdavo jo veiklą, viską nuleisdavo juokais:
- Tai niekis, kas iš manęs gera...
Beje, paskutiniais metais, inicijuodami Viktoro Petkaus teismą, kaip tik šitą nuolankumą bedieviai panaudojo kun. Karoliui apšmeižti: nors jis ryžosi sėstis greta Petkaus į kaltinamųjų suolą, bet bedieviai „Tiesoje“ jį suniekindami pavaizdavo draugų išdaviku. Ir veltui, jau sirgdamas ir jausdamas artėjančią mirtį, kun. Garuckas troško parodyti tiesą.
Kun. K. Garucko, kaip ir visų lietuvių jėzuitų, biografija visiškai paprastutė. Jis gimė 1908 m. Užkalnių kaime, Ramygalos parapijoje. Pradžios mokyklą lankė Barklainiuose, progimnaziją - Ramygaloje, paskui mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje, kurią baigęs 1931 m. įstojo į Jėzuitų ordiną Pagryžuvyje. 1935 m. jis siunčiamas į Pulacho kolegiją (Vokietija, netoli Miuncheno) studijuoti filosofijos. Kai po trejų metų grįžo į Lietuvą, vienuolynas norėjo įdarbinti mokytoju (juk jis - pedagogas), tačiau Lietuvos tautininkų valdžia „nerado" vakuojančios vietos. Tada Garuckui teko laimė toliau studijuoti teologiją Valkanburge (Olandijoje, 1938-1942), 1941 m. jis įšventinamas kunigu. Čia užklupo karas - Olandiją užėmė vokiečiai.
1942 m. vokiečių kariuomenė atėmė vienuolyno patalpas ir vienuoliai išsiblaškė po įvairius kraštus. Kun. Garuckas pateko į Vokietiją, o iš čia grįžo į Lietuvą, kur tėvų jėzuitų su dideliu džiaugsmu buvo sutiktas. Jam pavesta dėstyti tikybą suvalstybintoje Kauno jėzuitų gimnazijoje. Kai Lietuvą užėmė Raudonoji armija, kun. Garuckas persikėlė į jėzuitų vienuolyno ūkį Bajėnuose, prie Nevėžio, aukščiau Babtų. 1945 m. Vilniuje susirgo kun. J. Paukštys SJ, ir kun. K. Garuckui teko užimti jo vietą. Vilniuje jį buvo galima rasti Šv. Kazimiero bažnyčioje, Aušros Vartuose, Šv. Jono bažnyčioje sekmadieniais sakydavo imponuojančius pamokslus, kurių klausytis susirinkdavo daugybė universiteto studentų.
1948 m. vasarą užplūdo nauja Bažnyčios persekiojimo banga: Vilniuje du trečdaliai bažnyčių buvo uždaryta, palikta tik keletas mažesnių, vienuolynai išblaškyti. Tada ir kun. Garuckas atsidūrė užkampyje, mažytėje Reškutėnų bažnytėlėje. Čia jis praleido pačias sunkiausias savo tarnystės dienas. Iš Reškutėnų 1952 m. jis turėjo kraustytis į kitą užkampį - Kabelius, kur jo laukė naujos kovos dėl klebonijos, bažnyčios, tikinčiųjų. Po šešeto metų jis vėl važiuoja apie 300 km į Dūkštą, esantį kitame Vilniaus arkivyskupijos gale. Bet neilgam. Bedieviai suprato, kad Dūkštas jam per gera vieta ir iš ten jis nutrenkiamas į Palūšę, o iš čia 1961 m., nė gerai neapšilus, į Paringį, kur po kelių mėnesių visai atimama teisė eiti kunigo pareigas. Vilniaus kurija buvo bejėgė ginti nekaltą kunigą. Kai Dūkšto parapijiečiai paklausė vysk. K. Paltaroką, kodėl atimamas kun. Garuckas, šis atsakė:
- Tylėkite, aš nieko negaliu. Gerai dar, kad duoda Palūšę, o grasina jį visai likviduoti.
Ir likvidavo, neva už tai, kad jis palaikė bedievių ištremtą vysk. Julijoną Steponavičių. Tuo metu visoje Lietuvoje vyko visuotinis kunigų rūšiavimas, skirstymas, blaškymas. Viskas priklausė nuo „dėdės“ KGB. Kurijos prieš savo norą vos spėjo rašyti naujus paskyrimus. Ir nepasipriešinsi... Už ką tada buvo ištremtas vysk. J. Steponavičius, kodėl neleido eiti pareigų vysk. T. Matulioniui, vysk. V Sladkevičiui? Todėl, kad jie nebučiavo „dėdei“ rankos. O tą ranką bučiuoti kaišiojo visiems kunigams. Kurie pabučiavo - pakilo aukštyn, užiminėjo vyskupijų valdytojų postus arba sukosi arčiau kurijų miestuose; kurie tik palenkė galvas - gavo parapijas rajonų centruose ar šiaip geresnes vietas. O būdami centruose jie duoda toną visai apylinkei. Iš centro sklinda negabumas, apsileidimas, keliaklupsčiavimas nuodėmei...
Pagyvenęs keletą metų be teisių ir be parapijos, kun. Garuckas gavo leidimą įsiregistruoti Adutiškyje, bet tik vikaru, o 1962 m. pavasarį gavo
Ceikinių parapiją. Parapijiečiai greit pamilo savo naująjį kleboną, todėl valdžia sumojo, kad laikas jį vėl perkelti ten, kur jis nepažįstamas ir nemylimas - į Linkmenis. Bet šį kartą ne bedieviai, o kun. Garuckas pasakė: Gana, laikas sustabdyti tą pragaištingą kunigų kilnojimo mašiną. Ir mašina sustojo. KGB prievartaujamas, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. Česlovas Krivaitis verkdamas prašė: „Persikelk į Linkmenis, taip netoli“. O kun. Garuckas atsakė: Medžiui tas pats - toli ar tik per metrą pasodinsimam vis tiek sunku prigyti.
Ceikiniuose kun. Karolis Garuckas praleido patį vaisingiausią savo kovų ir persekiojimų metą. Jau pasigirdo įspėjimas - liga, pasiruošk! Artėja ir paskutinioji pergalė - mirtis. Ta proga vienam kunigui jis rašė:
Pasaulyje yra daug tamsybių ir apgaulės. Būtų liūdna, jeigu tarp visų tamsybių nebūtų tikrų švyturių. Bet taip nėra. Kiek daug gražių pavyzdžių, tikrų švyturių, yra ir mūsų laikais ir ne kažin kur toli, bet mūsų Tėvynėje. Tamsumos yra tik paveikslo rėmai, kurie išryškina geruosius. Galbūt žmogui sunku, kad gyvenime daug kas žūsta. Bet krikščionio gyvenime taip nėra. Jeigu mes ką nors aukojame, sėjame Dievo maloneje su gera intencija, tai vieną kartą pasirodys vaisiai, nesvarbu, kad mes patys jų ir nematytume. Mes žinome iš tikėjimo, kad kviečių grūdas, pasėtas į žemę, Dievo malonės sauleje kartą neš šimteriopą vaisių. Reikia turėti kantrybės ir mokėti laukti, nenorėti tuojau matyti savo darbo ir aukos vaisių. Dievas juos augina tinkamu laiku. <...> Tada koks gražus mūsų tikėjimas! Gražus pavasaris, bet taip pat gražus ir ruduo. Gražu gyventi, gražu mirti, kad amžinai gyventume. Tikime šventųjų bendravimą. Mes tikime, kad galime padėti mirusiems, o mirusieji- mums. Krikščioniui mirtis yra iš vieno kambario perejimas į kitą (Švenčionių ligoninė, 1979 03 19).
Prieš mirtį jis sunkiai kentėjo. Troško mirti Didįjį penktadienį drauge su savo Viešpačiu. Bet tarsi pati Dievo Motina būtų pasigailėjusi ir pasikvietusi jį savo Septynių Skausmų šventėje balandžio 6 d., kad Palmių procesijos Osanna jis giedotų jau danguje.
Taip užsibaigė kun. Karolio Garucko gyvenimo filmas, tas gražus 71 metų kadras, šventa legenda. Gyveno neturtingai, mirė neturtingas, bet daugelį praturtino džiaugsmu, tiesa. Jis visada buvo ištikimas savo pašaukimo pareigai. Jokie priešai jo neįbaidė. Lenkėsi tik Dievui, todėl įveikė savo žemišką trapumą, mirė kaip dvasios milžinas - žmogus, lietuvis, kunigas, vienuolis.
Jį priglaudė Ceikinių žemė, aukščiausioje Švenčionių aukštumos vietoje, ant Lietuvos stogo supiltas jo kapas - milžinkapis, kad prie jo stovint prieš mūsų akis atsiskleistų dar platesnė Lietuvos panorama, kviečianti dirbti, aukotis, kentėti ir... nugalėti.
Su kun. Karolio Garucko mirtimi „Rūpintojėlis" neteko nuoširdaus bendradarbio Vaidevučio. Nr. 3, 4, 6 yra išspausdinta jo Meilės himno ištrauka. Kiekviena eilutė pasverta širdimi ir išbandyta gyvenimo patyrimu.
