VINCO KUDIRKOS GIMIMO 120 METŲ SUKAKTIS
1978 12 31 sueina 120 metų, kai gimė įžymus XIX a. lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, rašytojas dr. Vincas Kudirka. Šią sukaktį minėjo Lenkijoje leidžiamas lietuvių žurnalas „Aušra“ (1978. Nr. 3), išspausdinęs apie Vincą Kudirką gražų Jono Stoskeliūno straipsnį.
Pateikęs biografinių duomenų, J. Stoskeliūnas rašo, kad Kudirkai nemažą poveikį yra padaręs lenkų pozityvizmo skelbėjas, publicistas Aleksandras Sventochovskis, siekęs reformuoti lenkų dvasią ir lenkų visuomenę. Tautai, netekusiai laisvės, jis propagavo rinktis ne pataikavimą, bet kovą. Jis piršo racionalizmą, mokslo patyrimu paremtą požiūrį į pasauli, buities gerinimą, papročių švelninimą, pramonės, prekybos plėtimą. Aistringai polemizavo nevengdamas pašaipos, sąmojo. Panašių pažiūrų laikėsi ir Varšuvoje mokslus einantys lietuviai studentai, tarp jų ir Vincas Kudirka. )ie turėjo savo Lietuvos draugiją, kuri buvo užsibrėžusi platinti švietimą, leisti knygas, laikraščius, kelti tautiškumą, žemės ūkj, amatus, prekybą. Kai sustojo ėjusi „Aušra“ ir užgeso „Šviesa“, 1889 m. Varšuvos studentai pradėjo leisti „Varpą“, kurį redagavo Vincas Kudirka. „Varpas“ tęsė „Aušros“ darbą, bet varpininkų siekimai buvo platesni. Jie nagrinėjo ir ekonominius reikalus; jų žvilgsnis krypo į ūkininkų luomą.
Lietuviškas pozityvizmas, - rašo J. Stoskeliūnas, - negalėjo remtis miestiečiais kaip lenkų Sventochovskis, nes nei miestai, nei dvarai nebuvo lietuviški.
1897 m. statistika rodo, kad Kaune tebuvo tik 6% lietuvių, o Kauno gubernijoje 40% žemės buvo sulenkėjusių dvarininkų rankose.
Ano meto sąlygomis varpininkai galėjo remtis viduriniu ūkininkų sluoksniu kaip lietuviškiausiu, ekonomiškai pajėgiausiu, iš kurio buvo galima tikėtis atkutimo po ilgos baudžiavinės priespaudos. Vidutinė ūkininkija tegalėjo būti atrama lietuviškiems miestiečiams ugdyti. Kai Amerikos lietuvių laikraštis „Apšvieta“ prikišo „Varpui“, kad jis paliekąs nuošaly darbininkų klausimą, Vincas Kudirka atsakė, jog darbininkų klausimas ir lietuvystė nėra identiški dalykai: gali būti sujungti ir gali būti skyrium. Jeigu mes būtume išsyk užsiėmę varyti darbininkų klausimą, - rašė V. Kudirka, - tai ne tik nieko nebūtume padarę lietuvybės reikalams, bet būtume jai visai užstoję kelią.
V. Kudirka pripažino darbininkų judėjimą kaip natūralų istorijos procesą, bet neteikė darbininkijai vadovaujamo vaidmens tautų išsivadavimo kovoje prieš carizmą. V. Kudirka buvo jautrus socialinės priespaudos reiškiniams. Visa lietuvių tauta, - rašo Stoskeliūnas, - jį priėmė kaip gilaus humanizmo, jautrios sielos, kilnų žmogų, pasišventusį vien tik visuomenei ir tautai, išsižadėjusį asmeninės naudos.
Kudirka rašė:
Kiekvienas iš mūsų turi žinoti, kur lietuvis verkia, o kur džiaugiasi, kur vargsta, o kur turtuose, kur apleistas ir nuskriaustas, o kur liuosas ir laimingas, idant matytume, katrą brolį reikia gelbėti, o katro prašyti pagalbos, <...> idant aišku būtų, ant ko galima remtis, norint apginti savo tėvynę ir suteikti jai laimę.
Kudirka norėtų kryžkelėje išrašyti pavardę gydytojo lupiko, kuris nuo vargdienio paėmęs penkrublį.
Vincas Kudirka buvo talentingas lietuvių publicistikos pradininkas. „Varpo“ skyriuje „Tėvynės varpai“ gvildeno aktualias temas. Rašydamas straipsnius įdėjo daug širdies, atmiešdamas humoru, kandžia satyra. Kudirka ugdė lietuvių tautą. Priminė jai menką tautinį susipratimą, nesirūpinančius savo tautos reikalais inteligentus vadino šiaudadūšiais, zuikiadūšiais. Pajuokdavo lietuvių nevieningumą, skaldymąsi dėl neesminių dalykų (pvz., dėl to, kad vienų kelnės skersai dryžos, kitų išilgai). Pašiepė tuos inteligentus, kurie, pabūgę tautinio judėjimo sunkumų, gauna chronišką kinkų drebėjimą.
Savo straipsniuose bei satyrose V Kudirka daug vietos skyrė carizmo priespaudai išryškinti, parodyti caro valdininkų biurokratizmui, nedorumui. Kovą be atodairos jis laikė vieninteliu laimėjimo laidu, nes pagal paties caro pripažinimą, kad valdžią daryti reformas verčia tik opozicija, o ne tie, kurie baimingai laukia ir tyli, Vincas Kudirka tvirtai tikėjo, kad caro valdžia žlugs, o lietuviai laimės. Savo mažai sesutei sakė:
Žinai, tu dar jaunutė; tau išsipasakoti negaliu, tik kelis žodžius pasakysiu - tu jų neužmiršk: ateis tokie laikai, kada maskolių čia nebebus, bus Lietuva. <...> Kai dabar nueini į kromelį ko nusipirkti, tai viršuje parašyta rusiškai, o paskui bus lietuviškai, <...> dabar maldaknyges draudžia, o tada galėsi laisvai rūtų šakelę įsidėjusi neštis rankoje.
Vincas Kudirka auklėjo lietuvių tautą ir literatūros kūriniais. Rašė eilėraščius, satyras, vertė klasikų kūrinius. Yra išvertęs Šilerio „Orleano Mergelę“, „Vilių Telį“, Bairono „Kainą“, Krylovo pasakėčias, Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ III d. ir kitus veikalus.
Eilėraščius rašė iškilmingomis progomis. Steigiant Lietuvos draugiją parašė „Gražu, gražiau, gražiausia“, pradedant leisti „Varpą“ - „Kelkite, kelkite!“, Varšuvos universitetą baigusiems lietuviams išleistuvių proga -„Labora“. Jo Tautiškoji giesmė virto lietuvių tautos himnu.
Eilėraščiai, - rašo J. Stoskeliūnas, - atspindi Kudirką kaip geležinės valios žmogų, įtaigiais žodžiais raginantį išsižadėti asmeninių patogumų, imtis visuomeninio darbo, nenusilenkti despotizmui, nepabūgti.
(Parengė J. M-tas [Kazys Šapalas])
