263-IASIS KRISTAUS VIETININKAS POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II
Trumpu laiku pasiekęs tobulybę - nuėjo ilgą kelią...
Užėjus vasaros karščiams, popiežius Paulius VI kaip ir kiekvienais metais išsirengė mėnesiui į netoli Romos esantį Kastel Gandolfo miestelį -popiežiaus vasaros rezidenciją. Išvykdamas pasakė: Nežinau, ar grįšiu, ir kaip grįšiu. Grįžo karste... Kas užims jo vietą?
1978 m. rugpjūčio 26-ąją, pirmąją konklavos dieną, visų žemynų kardinolai išrinko naują popiežių - Venecijos patriarchą kard. Albiną Lučianį. Išrinktasis pareiškė: Nesitikejau šito. Neturiu Jono XXIII širdies gilumo nė Pauliaus VI erudicinio platumo, tačiau norėčiau sekti jų pėdomis. Naujasis popiežius, nusistatęs savo pontifikate sekti pirmtakų Jono XXIII ir Pauliaus VI kelią, pasirinko jungtinį jųdviejų vardą: Jonas Paulius I.
Albinas Lučianis gimė 1912 m. spalio 17 d. netoli Venecijos Forno Kanale darbininko socialisto šeimoje. Jo tėvas dirbo stiklo fabrike. Albinas su broliu ir seserimi augo gana vargingai. Tėvas pradžioje buvo nepatenkintas, kad sūnus Albinas pasirinko dvasininkų luomą. Tačiau sūnaus pašaukimas buvo tvirtas ir jau 1935 m. buvo įšventintas kunigu, 1958 m. konsekruotas vyskupu, o 1969 m. paskirtas arkivyskupu ir Venecijos patriarchu, 1973 m. - kardinolu. Dirbo vikaru, klebonu, kunigų seminarijos retoriumi. Gyvenime buvo labai kuklus, paprastas, nemėgo - net smerkė ištaigingą gyvenimą, užjautė vargšus ir jiems padėjo. Žmonių buvogerbiamas ir mylimas. Aktyviai dalyvavo Vatikano 11 Susirinkime svarstant taikos, socialinio teisingumo klausimus.
Jonas Paulius I savo inauguracijoje, užimdamas popiežiaus sostą, vietoj trilypės popiežiškos tiaros pasitenkino vyskupiška mitra ir baltu palijum. Programinėje kalboje pareiškė, jog pirmoji jo pareiga - tarnauti ir jis sieksiąs būti tarpininku svarstant tiesos, teisingumo, tikėjimo klausimus ir stengsiąsis, kad Vatikano II Susirinkimo nutarimai būtų vykdomi. Ginsiąs santuokos šventumą ir kovosiąs prieš šeimų išsiskyrimus bei kitokius santuokos pažeidimus. Vesiąs dialogą su visais geros valios žmonėmis.
Popiežiaus Jono Pauliaus I pontifikatas buvo trumpas. Jis valdė Katalikų Bažnyčią tik 33 dienas. Jono Pauliaus I staigi mirtis (mirė infarktu, eidamas 66-uosius metus) sukrėtė visą pasaulį. Per trumpą valdymo laiką jis laimėjo visų simpatiją, katalikų ir nekatalikų pagarbą bei meilę visame pasaulyje. Skaudus gedulas šiandien gaubia didelę žmonijos dalį. Popiežius Jonas Paulius I, trumpai vadovavęs Bažnyčiai, savo giedra šypsena, nuolankumu, kuklumu, maldingumu žavėjo minias, valstybių vadovus, atskirus asmenis.
Kaip nelauktas buvo kardinolo Albino Lučianio išrinkimas popiežiumi, taip nelaukta ir jo staigi mirtis. Dievas į mus prakalba paslaptingu būdu. Dievo planai ne visuomet sutampa su žmonių planais. Popiežiumi buvo išrinktas geriausias iš geriausių, bet Dievas jį iš mūsų atėmė. Jis buvo skirtas didiems darbams, bet Dievo valia jam nebuvo leista pasidarbuoti, ir turime tai Valiai nusilenkti.
Svarbiausias popiežiaus uždavinys - saugoti Kristaus mokslą ir krikščionių dorovę. Į politiką kišamasi tiek, kiek ji paliečia Evangelijos dėsnius. Atskirų valstybių bei tautų ekonominės ir politinės problemos yra jų pačių reikalas - čia popiežius nesikiša. Bet kur paliečiama Evangelija ir dorovė, jo balsas yra visiems privalomas. Albinas Lučianis per visą savo kunigo, vyskupo tarnystės ir trumpo popiežiavimo laiką skelbė tik Kristaus meilę, Kristaus tiesą, saugojo ir gynė tikinčiuosius dorovės reikaluose. Istorija tinkamai įvertins tą kilnią asmenybę, tikrąjį šv. apaštalo Petro įpėdinį. Gyvenimas rodo, kad didieji žmonijos idealai įgyvendinami ne išlepėlių, ne jėgos garbintojų, bet sudvasintų žmonių, - tokių, kurie didingai pakelia kančią ir auką. Toks buvo popiežius Jonas Paulius I.
Prieš popiežių mes suklumpame kaip prieš Kristaus Vietininką, religinį pasaulio vadą. Ar jis būtų Paulius, ar Jonas, ar Pijus, ar kitu vardu pasivadinęs, mums vis tiek, - mums visada jis popiežius, Kristaus Vietininko autoritetas. Mūsų amžius - autoritetų neigimo amžius. Autoriteto neigimas plinta ir tarp katalikų. Juk pasaulio autoritetai nepastovūs, vienadieniai: šiandien jis didis, visi jį gerbia, o rytoj į jį jau atgręžtas kumštis, jis jau pasaulio pasmerktas, sutryptas, išniekintas. Ne taip yra su popiežiaus pastovumu. Popiežiaus autoritetas nėra vienadienis. Jis yra amžių ir visųlaikų autoritetas - nemažėjantis, nenykstantis, pastovus. Popiežiaus autoritetas yra ne iš žmonių: tai paties Kristaus duota vadystė.
Pasaulis dabar išgyvena didelių gyvenimo įtampų pasikeitimą. Seni pasauliai griūva ir keliasi nauji. Kai nėra tvirtos vadovaujamos gairės, žmogus atsiduria pasibaisėtinoj painiavoj. Netrukus, galimas dalykas, naujasis žmogus gali likti be savęs: žmogus gali likti be žmogaus. Ši kitimo banga vis labiau užlieja pasaulį, tačiau ji turi atsimušti į Petrą - Uolą. Čia, Petro - Uolos papėdėje, viso pasaulio audrų ir bangų teismo vieta. Naujasis katalikas turi būti naujas ne silpnumu, bet savo dvasios stiprumu, atsparumu naujosios pagonybės formoms. Šių laikų autoritetų griuvimo metu naujasis katalikas savo dvasioje įrašo šūkį: Katalikas be popiežiaus, be jo autoriteto - tai žmogus be galvos, kūnas be širdies. Tada nebelieka ir žmogaus, nebelieka kataliko.
Katalikas yra gyvas savo dvasios vienybe su popiežiumi, su Kristumi. Kristus, įsteigęs Bažnyčią, jos vadovavimą pavedė šv. apaštalui Petrui. Kaip negali būti valstybės be vadovo, draugijos be pirmininko, taip ir Bažnyčia negali būti be Vyriausiojo Ganytojo. Kitaip būtų palaida bala. Toks yra Kristaus patvarkymas. To reikalauja ir sveikas protas. Bažnyčia, mirus šv. Petrui, išsirinko jo įpėdinį, ir šis rinkimas tęsiasi iki mūsų laikų. Ir dabar, mirus Jonui Pauliui I, bus išrinktas naujas įpėdinis.
(Pagal Jz. [kun. J. Šalčius] kn. Iš Bažnyčios ir popiežių istorijos
[parengė Ada Urbonaitė])
