INTELIGENTIŠKOS VIZIJOS
[Kun. Jonas Lauriūnas SJ]
Vladas Balkevičius savo apybraižoje „Inteligentiškos vizijos“ (Nemunas. 1977. Nr. 1o) rašo apie šių dienų žmogų, išaugusį ateizmo klimate ir vis dėlto nepasitikintį ateizmo tiesa, o ieškantį Dievo.
Toks ieškojimas mūsų sąlygomis, kai valstybė riboja informaciją, yra labai sunkus. Tad nenuostabu, kad žmogui tenka brautis per įvairius brūzgynus, nors netoliese yra takelis. įžvalgesniu žvilgsniu pamatęs oficialiosios pasaulėžiūros ribotumą, žmogus ieško kitokių atsakymų. Dairomasi į budizmą ir studijuojamas induizmas, domimasi okultizmu, telepatija ir teosofija, išpažįstamas panteizmas ir reiškiama pagarba senajai lietuvių religijai, tiesos ieškoma pas sektantus.
Tokie žmonės gerbtini, bet ne visi jų žygiai palaikytini. Jie eina senais minties takeliais, kuriais klydinėjo praeities žmogus, ieškodamas kelio į tiesą. Tai pirmykščio žmogaus pastangos išsiaiškinti tikrovę, išblaškytidvasinę tamsą. Kilnios pastangos, bet silpnos ir ne itin sėkmingos. Tačiau tie laikai jau labai nutolo nuo mūsų. Ilgą kelią nuėjęs žmogus jau turi daug tvirtesnį atsakymą į tai, kas visais laikais jaudino jo dvasią ir širdį. Žinijos ekrane pasirodė ne tik Sokratas, Pitagoras, Platonas, Aristotelis, Seneka, Buda, Demokritas, - istorijos scenon įžengė Kristus.
Apybraižoje skaitome: Sąmonė - sudėtingos materijos savybė, žmogaus smegenų veikla. Todėl nereikia sąmonės pastatyti prieš materiją. Sąmonė be materijos negali egzistuoti.
Šį teiginį iliustruojant palyginimu, reiktų teigti, kad muzika - smuiko savybė, jo veikla. Iš tiesų muzikai reikia ne vien smuiko, bet ir smuikininko. Pasak autoriaus, smuikas yra viskas. Paganinis ir Oistrachas esą nereikalingi.
Taigi autorius čia suplaka instrumentą ir veikėją. Gyvulys taip pat turi „smuiką“ - smegenis, nervų sistemą, bet juo niekas negriežia, nes gyvulio prigimtyje nėra dvasinio prado, dvasinio veikėjo. Tada nėra ir minties, kūrybos, moralinio apsisprendimo - laisvės, etikos apraiškų. Pastarieji reiškiniai jau yra nematerialūs, iš esmės skirtingi nuo aparato -smegenų. Mąstymo funkcija nėra susijusi su savo substratu vienareikšmiškai (Mokslas ir gyvenimas. 1976. Nr. 5). Ar tai nėra ženklas, kad organu veikia kitos prigimties - nematerialus veikėjas? Ar tai ne akivaizdus įrodymas, jog tikrovė nėra vienalytė, vien materija? Kodėl tad ši prielaida yra nelogiška, kaip teigia Balkevičius? Minčiai pagauti neužtenka vien tik penkių pojūčių kanalo, reikia dar kitokios galios - antpojūtinės mąstymo galios. Su Balkevičium reiktų sakyti, kad žemę aria traktorius, bet kažkodėl sakoma, kad žmogus aria traktoriumi. Panašiai sakome: ne smegenys mąsto, bet siela mąsto smegenimis. Mąstymo procesas yra nematerialus, tai ir mąstantysis subjektas - siela turi būti tos pačios prigimties - nemateriali...
Toliau Balkevičius tvirtina, kad egzistavimui nereikia pagrindimo. Atseit, kas yra, iš savęs yra ir joks čia Egzistencijos šaltinis kaip priedas prie pačios egzistencijos nereikalingas. Bet mes kažkodėl linkę ieškoti to šaltinio, to priedo. Milicija, radusi pėdsakus, ieško, kas juos paliko. Mokslininkas, savo tyrinėjimuose pastebėjęs keistą reakciją, ieško priežasties; išvydę gražų paveikslą, tuojau pagalvojame, kas autorius. Argi nerealus klausimas yra: Kodėl egzistuoju? Kaip egzistuoju? Sunku patikėti, kad materijos atsiradimas, buvimas bei kaita įvairiais pavidalais neturėtų Autoriaus. Tuo tikėti yra sunkiau, negu priimti religinį tikėjimą.
Balkevičiui atrodo, kad visoks procesas, tapsmas pasaulyje vyksta savaime. Kai erdvėje skrieja sputnikas, atitinkamame aukštyje atsiskiria raketos nešėjos pakopos, atitinkamu laiku įsijungia reikiama aparatūra -tai irgi savotiškas procesas. Ar jis vyksta savaime? Ar jis nėra valdomas? Užprogramuotas? Kažin ar pasaulis su visa savo kaita taip pat nėra Kažkieno valdomas ir užprogramuotas.
Balkevičius teigia, jog Dievas yra išrastas tam, kad būtų galima užkaišioti sunkiai suprantamos tikrovės plyšius. Nežinojimas skatina vaizduotę, fantaziją.
Nežinojimas gali skatinti ne tik vaizduotę, bet ir protą. Neatsakant į klausimą - iš kur viskas? - mūsų žinojime lieka tragiškas plyšys. Prielaida, kad viskas savaime egzistuoja, yra ne mokslo, o tam tikros filosofijos žodis: tai irgi tikėjimas. Čia reikia tikėti, kad materija atsiradusi ir egzistuoja pati savaime, kad harmonija pasaulyje susidėstė pati savaime. Ar šį tikėjimą galime paremti penkiais pojūčių kanalais, ar pasaulio pradžios pirmąjį momentą žmogus gali prieiti patirties metodu?
Nobelio premijos laureatas, kvantinės fizikos pradininkas Maksas Plankas (1858-1947) rašė:
Kaip fizikas, taigi žmogus, kuris visą savo gyvenimą tarnavo blaiviam mokslui ir materijos tyrimui, aš tikriausiai nebūsiu įtariamas ir palaikomas naiviu svajotoju. Po visų atomo tyrinėjimų noriu pasakyti štai ką.: materija neegzistuoja pati iš savęs! Bet kokia materija atsiranda ir egzistuoja tik dėl tos jėgos, kuri priverčia judėti elementariąsias dalelytes ir išlaiko jas vienoje mažytėje atomo sistemoje. Tačiau kadangi visoje Visatoje nėra protingos nei amžinos jėgos -žmonijai niekada nepavykdavo atrasti karštai trokštamo perpetuum mobile, - todėl už tos jėgos mes turime pripažinti esant sąmoningą, mąstančią Dvasią. Toji Dvasia yra bet kokios materijos pirminė priežastis. Reali, tikra ir tikroviška yra ne ta regimoji, laikinoji materija, - tikra yra neregimoji, nemirtingoji Dvasia.
Tačiau dvasia negali egzistuoti savaime, kiekviena dvasia priklauso kokiai nors būtybei, tad mes būtinai turime pripažinti esant dvasinę Būtybę. Kadangi ir dvasinės būtybės negali egzistuoti iš savęs, o turi būti sukurtos, tai drįstu šį paslaptingąjį Kūrėją pavadinti tokiu vardu, kokiu Jį vadino visos pirmųjų tūkstantmečių senųjų civilizacijų tautos - DIEVAS.
Ar Maksui Plankui ir kitiems į jį panašiems mokslininkams tiktų charakteristika, kurią Balkevičius taiko tikintiesiems: dažniausiai visiškai negilūs, teoretiškai neišprusę siaurakakčiai specialistai?
Apie religingus inteligentus Balkevičius rašo, kad jie savo pasaulėžiūrą grindžia ne mokslo duomenimis ir tikrovės faktais, o vien savo interesais ir nuotaikomis. Mokslas ir religija jų sąmonėje - tai ne „harmoningas derinys“, kaip tvirtina teologai, o dirbtinis nenatūralus konglomeratas, panašus į fiktyvią santuoką. Dėl tokių žodžių tikrai įsižeistų ne tik rusų mokslininkai Pavlovas, Filatovas, kuriems religija buvo brangi...
O ateistai ar nesivadovauja interesais ir nuotaikomis? Žymieji ateistai kaip Ničė, Gidas, Sartras savo pasaulėžiūrą kaip tik grindžia interesu, sakydami: Aš nenoriu, kad Dievas būtų... Aš negalėčiau pakęsti, jeigu Dievas būtų...
Balkevičius primeta egoizmą tiems, kurie trokšta amžinumo. Amžinumo troškimas, kaip sako anglų filosofas Bertranas Raselas, yra pagrindinis žmogaus instinktas. Jis nesusikurtas, bet mums prigimties duotas, panašiai kaip ančiukui yra duotas vandens ieškojimo instinktas. Kas iš mūsų nenori būti laimingas? Mes visi egoistai. Tai mūsų prigimties balsas. Šiam laimės troškimui netinka egoizmo vardas, kaip teigia Balkevičius. Egoizmas suprastinas tik tada, kai žmogus savo laimę kuria ignoruodamas kito žmogaus teises. Religija, kalbėdama apie laimę, ją sieja su meilės pareiga. Man gaila minios, - toks buvo Kristaus veiklos motyvas, juo turi vadovautis ir Kristaus sekėjai.
Žmogaus tikėjimą nemarumu Balkevičius vadina nesąmone. O gal didesnė nesąmonė yra tikėti, kad su mirtimi viskas baigiasi? Gal, kaip teigia poetas, gyvenimas tėra sapnas, o mirtis - išbudimasl
Balkevičiaus nuomone, tikintieji - tai žmonės, patyrę „moralinių traumų“, „asmeninių nuoskaudų“, „dvasiškai nepajėgūs“, „sugniuždyti“ individai.
Mikelandželas, dirbęs kol ranka dar laikė teptuką, savo sonete „Mano gyvenimas svyra į vakarą“ rašė:
Tapau ir kalu, bet širdis nenurimsta: ji veržias į Meilę, kuri nuo kryžiaus mums tiesia rankas (2).
Ar galima šį niekieno nepralenktą menininką laikyti dvasiškai bejėgiui Arba generolą De Golį, vokiečių okupacijos metais vadovavusį prancūzų Pasipriešinimo frontui ir vėliau kelis kartus buvusį Prancūzijos prezidentu, kuris kas sekmadienis dalyvaudavo šv. Mišiose ir priimdavo Komuniją? Ar buvo gyvenimo palaužti tokie žmonės kaip Polis Klodelis (1868-1955), vienas didžiųjų XX a. poetų, jaunystėje išsižadėjęs ateizmo, arba Romėnas Rolanas (1866-1944), savo gyvenimo pavakary tapęs kataliku? O gal moralinių traumų aukos buvo Gabrielis Marselis (1889-1973) arba Peteris Vustas (f 1940), filosofai, jaunystėje išpažinę ateizmą, vėliau tapę Dievo dainiais? Ir šimtai tūkstančių į juos panašių! Tai žmonės, kurie nebėgo iš gyvenimo, o norėjo kažką jam duoti, - juos kankino tiesos troškulys, prasmės problema. Tie žmonės ne bevaliai, o kūrybingi, energin>gi, mylintys gyvenimą, ieškantys pastovių vertybių, nepakentę gyvenimo lėkštumo, siaurumo. Gyvenimo prasmę ir aukščiausias vertybes jie surado tik pasišvietę religijos žibintu.
Religiją Balkevičius vadina iliuzija. Bet be šios iliuzijos žmogus nužmogėja. Tarybinėje spaudoje džiaugiamasi, kad žmonės „susipranta“, „atsukrato prietarų“, bet toji pati spauda duoda ir skandalingų signalų apie vis didėjantį amoralumą. Apie tai kalba ministrai (3). Universiteto darbuotojai skundžiasi, kad į aukštąją mokyklą ateina jaunuoliai su didelė-mis orovinio auklėjimo spragomis (4).
Amoralumas - tiesioginis areligingumo palydovas. Kai organizmas negauna pilnaverčio maisto, vitaminų, - nusilpsta; kai žmogus nustoja bendravęs su Didžiąja Realybe - Dievu, kaip Jį pavadino V Čepinskis, tada žmogus sugyvulėja, jo žvilgsnis nebeatsiplėšia nuo juslinės tikrovės. Matyt, religija nėra iliuzija, o giliausia Tiesa.
LITERATŪRA
1. Die schönsten Gebete der Welt. Der Glaube Grösser Persönlichkeit. München, 1965.
2. Kultūros barai. 1977. Nr. 8.
3. Komunistas. 1977. Nr. 12.
4. Mokslas ir gyvenimas. 1977. Nr. 1.
* * *
Šėtono vardu viskas galima, Dievo vardu- ne viskas. Tai priežastis, kodėl šėtonas mūsų pasaulyje turi didelį pasisekimą.
(Nikolajus Berdiajevas)
