MARIJA MOMTESORI IR JOS IDĖJOS
Domė Petrutytė
(Iš paskaitos)
Marija Montesori gimė 1870 m. Kjarovale, Italijoje, Resildės Stopani ir Alessandro Montesorio šeimoje. Mirė 1952 metais Olandijoje, Nurdvijke. Ten ir palaidota Romos katalikų kapinėse.
Marija iš savo motinos paveldėjo itin didelę užuojautą vargšams ir gyvenimo nuskriaustiesiems. Motina ją iš pat mažens mokė ruošos darbų, įvairių rankdarbių: siūti, adyti, megzti. Marija megzdavo neturtingiems vaikučiams pirštinaites, kojinaites. Motina ją skatino bendrauti su vargšų vaikais, domėtis nelaimės ištiktaisiais. Mokykloje buvo raiša mergaitė, kurią vaikai pašiepdavo ir skriausdavo. Marija tuojau su ja susidraugavo ir niekam neleisdavo jos skriausti. Iš kitų mokinių Marija išsiskirdavo ne tik savo geru elgesiu, bet ir nepaprastais gabumais. Tačiau niekuomet tuo nesididžiavo, visuomet stengdavosi kitiems padėti.
Iš pat mažų dienų Marija žinojo, ko ji nori, ir atkakliai siekė savo užsibrėžto tikslo. Ne kartą jai teko laužti storus ledus, kurie tvirtai laikė sukaustę pažangą. Tais laikais vienintelė moteriai prieinama profesija buvo mokytojos. Marija griežtai atsisakė tapti mokytoja pareikšdama, kad ji studijuosianti tik architektūrą. Tačiau norint studijuoti architektūrą, reikėjo baigti realinę gimnaziją. O į ją buvo priimami tik berniukai. Tai buvo pirmoji didelė kliūtis, kuri, padedant Marijos tėvams, buvo nugalėta. Marija buvo priimta į gimnaziją ir ją baigė pirmąja mokine.
Vis dėlto architektūros, kuri taip labai ją viliojo, jai taip ir neteko studijuoti. Kodėl taip įvyko, ji sakydavo ir pati nežinanti. Pasak jos, žmogaus gyvenime įvyksta keistų dalykų, kurie veda į nežinomą tikslą. Marija, eidama įsiregistruoti į architektūros fakultetą Romos universitete, sutiko pavargėlę, prašančią išmaldos. Moteris ant rankų laikė išblyškusį, į skudurus susuktą kūdikį, kuris savo sudžiūvusiomis rankutėmis laikė ilgą, siaurą, raudonos spalvos popieriaus juostelę ir su ja žaidė. Šis vaizdas giliai įstrigo jaunutės Marijos širdin. Nuvykusi į universitetą, staiga ji pakeitė savo nuomonę ir, grįžusi namo, pareiškė turinti studijuoti mediciną. Tėvui tai labai nepatiko, bet nuo to užmojo vis tiek jam nepavyko dukters atkalbėti.
Anuometinėje Italijoje moterims buvo sandariai uždarytos durys į medicinos mokslo šventovę. Toji profesija buvo prieinama tik vyrams. Visuomenės akimis žiūrint, tai nepadori profesija moterims. Marija, kad būtų priimta į medicinos fakultetą, vėl turėjo nugalėti dideles kliūtis. Išsikovojusi pasimatymą su švietimo ministru dr. G. Bačeliu, pasaulinio garso chirurgu, išgirdo, jog turinti pamiršti tą reikalą, nes nesą jokios galimybės jai studijuoti mediciną. Montesori, padėkojusi už patarimą, mandagiai, bet ryžtingai jam pasakė: O vis dėlto, pone ministre, aš studijuosiumediciną.Taip ir įvyko, nes ji kovojo tol, kol laimėjo. Tačiau užsirūstinęs tėvas atlyžo tik jai tapus gydytoja. 1896 m. Marija Montesori sėkmingai baigė medicinos studijas, o už atliktą mokslinį darbą jai buvo suteiktas ir daktaro laipsnis. Marija Montesori - pirmoji moteris gydytoja Italijoje.
Dvejų metų praktiką atliko Romos psichiatrinėje klinikoje. Čia ji susipažino su psichiškai atsilikusių vaikų gydymu. Ji padarė išvadą, jog psichinių ligonių ir protinių sutrikimų gydymas labiau priklauso pedagogikai negu medicinai. Gydytojai su ja nesutiko ir ją kritikavo. Savo tezei įrodyti Montesori įsteigė tokiems vaikams auklėjimo įstaigą, vadinamąją Ortofreninę mokyklą. Ji ne tik jai vadovavo, bet ir pati dirbo su vaikais nuo 7 val. ryto iki 7 val. vakaro. Po dvejų metų jos atsilikėliai vaikai išlaikė viešus egzaminus geriau už normaliuosius vaikus.
Kai visi stebėjosi atsilikusių vaikų išsilavinimu, Montesori susirūpinusi ėmė ieškoti priežasčių, kurios trukdo sveikų vaikų protinę pažangą. Jai atrodė, kad čia yra kalti netikę mokymo metodai, kurie visiškai nesiderina nei su fiziniais, nei su dvasiniais vaiko poreikiais. Montesori, būdama 30 m. amžiaus jau žymi gydytoja ir profesorė, vėl įsiregistruoja studente į Romos universitetą, filosofijos-pedagogikos-psichologijos fakultetą. Du pastaruosius - eksperimentinę psichologiją ir pedagogiką - pasirinko pagrindiniais kurso dalykais.
1907 m. dr. Marija Montesori buvo pakviesta vadovauti ikimokyklinių vaikų grupei San Lorenso kvartale Romoje. Tai buvo neturtingųjų kvartalas. Atsisakiusi sėkmingos gydytojos praktikos ir profesūros, Montesori atsidėjo normaliųjų vaikų auklėjimui - ne mokymui. Tam darbui ji skyrė visą savo likusį gyvenimą - 40 metų.
Tai buvo pirmieji Vaiką namai, kuriuose buvo sudarytos palankios sąlygos vaikų saviauklai. Čia ir įvyko išlaisvinto vaiko sielos galių atsiskleidimas arba apsireiškimas. Tuos nuostabius įvykius Montesori yra aprašiusi savo knygoje „Vaiko atradimas“ (,Discovery of the Child by Maria Montessori). Pabandykime trumpai peržvelgti, ką reiškia „Vaiko atradimas“.
Vaiko atradimas - tai radimas jautriųjų laikotarpių dvasinėje vaiko plėtroje; jų padedamas vaikas ir kuria savo asmenybę. Jautrieji laikotarpiai koordinuoja inteligencijos, proto, jausmų bei kalbos ir kitų dvasinių funkcijų vystymąsi. Jie yra praeinamo pobūdžio ir pradeda veikti nuo pat gimimo dienos, o labai intensyviai - tarp dvejų ir šešerių metų amžiaus. Vaiko atradimas įgalino paaiškinti labai svarbų reiškinį, jog vaikas pirmojoje savo vaikystėje, t. y. nuo gimimo iki šešerių metų amžiaus, psichologiškai yra visiškai skirtinga žmogiška būtybė nuo suaugusio žmogaus. Suaugęs, tai žinodamas, turi pakeisti savo elgesį su to amžiaus vaikais. Deja, iki šiol dar tebebandoma pakeisti vaiko prigimtį. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl maži vaikai yra tokie aršūs, priešginos, užsispyrėliai. Dažnai galima išgirsti tėvus sakant: Nors tu jį užmušk, o jis vis tiek neklauso. Toks kietas vaiko užsispyrimas rodo, jog kas nors yra daroma prieš jo prigimtį. Vaiko atradimas - tai suradimas, kad vaiko protas iki šešerių metų pasižymi ypatingu imlumu. Tame amžiuje vaikas be jokių pastangų išmoksta lengvai ir labai daug. Tačiau pradėjus vaiką neapdairiai mokyti, dažnai įvyksta dideli užsikirtimai. Vaiko atradimas parodė, jog vaiko tapsmas žmogumi vyksta pagal universaliuosius gamtos dėsnius. Jiems yra pajungta visa augmenija ir gyvūnija. Dėl tų dėsnių nepaisymo kyla įvairių nukrypimų.
Anglų pedagogas E. N. Stendingas knygoje Montessori: Her Life and Work rašo, jog Montesori, kaip Kolumbas, yra naujo pasaulio atradėja. Skirtumas tik toks, kad Kolumbas atrado medžiaginį pasaulį, o Montesori -dvasinį vaiko pasaulį, kuris buvo visiškai užgožtas suaugusiųjų dominavimo.
Montesori metodas yra atradimo padarinys arba rezultatas. Pirma įvyko atradimas, o tik po to ji suformulavo vaiko vystymosi dėsnius ir sukūrė metodą bei sistemą. Niutonas irgi pirma surado žemės trauką, o po to sukūrė žemės traukos dėsnį.
P.S.Dome Petrutytė, mūsų laikų žymiausioji montesorininkė, 1989 m. gegužės antrojoje pusėje atvyksta į Lietuvą ir čia atgimstančioje Tėvynėje organizuos montesorinius kursus ir skaitys paskaitas.
