Religijos filosofija
KNYGŲ RECENZIJOS
Antanas Maceina. RELIGIJOS FILOSOFIJA.
(Putnam, 1976. D. I. 356 p.)
„Religijos filosofiją“ sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje Religijos esmė ir religijos Dievas autorius aptaria religijos filosofijos objektą ir religijos Dievo sampratą, plačiau nagrinėdamas Dievą kaip Asmenį ir Dievą kaip Kūrėją. Antroji dalis skirta Žmogaus laisvei ir tikėjimui aptarti.
Pagrindiniu religijos filosofijos klausimu autorius laiko Dievą kaip buvimo grindėją. Religijos filosofija svarstanti ne Dievą savyje (tatai yra Dievo metafizikos objektas), o santykyje su žmogumi. Dievą, susietą su žmogumi, autorius vadina religijos Dievu. Jį ir svarsto religijos filosofija.
Religija, kaip istorinė apraiška, pažįstama daugeliu pavidalų. Tatai pridengia jos esmę ir apsunkina apibrėžimą. Veikaluose, gvildenančiuose religiją, sutinkame apie 150 jos apibrėžimų (p. 17). Bet religijos nuovoka esanti įausta į kalbinį jos pavadinimą ir tatai padeda atskleisti jos esmę. Daiktavardis religio turi priešdėlį re, kuris atitinka lietuviškąjį at, išreiškiantį atoveiksmį ir santykinį vyksmą. Tatai pasako, kad religijos vardas atremtas į du polius, kurių vienas esąs Dievas, o antras - žmogus, tarp kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Todėl bendriausia prasme religiją galima apibrėžti kaip Dievo ir žmogaus santykį.
Religija - Dievo ir žmogaus santykis - ir yra religijos filosofijos objektas. Dievas ir žmogus santykiauja kaip Būtis ir būtybė. Dievas-Būtis grindžia žmogų-būtybę jos buvime. Dievas yra Kūrėjas, o žmogus - Jo kūrinys. A. Maceina būtį supranta ne scholastinės filosofijos prasme, ne kaip bendriausią visa kam, kas yra pritaikoma pirmajai pažinimo sąvokai (prof. dr. Pr. Kuraitis. Ontologija.1933. T. 1, p. 82-83), bet kaip būtybės buvimo pagrindą (p. 60). Būtis kaip pagrindas esąs paskutinis dalykas, kurį galime mąstyti, todėl atskleisti būtį, sako autorius, reiškia atskleisti Dievą. Dievas ir būtis yra tas pat (p. 61). Bet šita tapatybė nėra tas, kas panteistams pasaulio ir Dievo tapatybė.
Autorius nagrinėja skirtingas religijos Dievo sampratas ir kritiškai jas vertina. Atmeta Aristotelio Dievo - pirmojo Judintojo - sampratą, teigiančią, jog Dievas, pirmasis Judintojas, neturįs veiklaus santykio su pasauliu (p. 43). Kritikuoja šv. Tomą Akvinietį ir šių dienų scholastinę filosofiją, prisilaikančią pagrindinių aristoteliškosios Dievo metafizikos bruožų (p. 5). Laiko nepagrįstą Fojerbacho pažiūrą, kildinančią Dievą iš rūšinės žmogaus sąvokos, teigiančią, kad, garbindamas Dievą, žmogus garbina ne tik savo paties esmę, bet ir skelbia, jog žmogus žmogui Dievas esąs (p. 105-112). Neigiamai vertina fenomenologinės filosofijos atstovo Makso Šelerio ir kitų filosofų religijos Dievo sampratą, kurie religijos Dievą laiko tik aukščiausia vertybe vertybių hierarchijoje. Autorius pritaria Heidegeriui, kuris vertybių filosofijos linkmę pavadino slinktimi į nihilizmą. Paskutinė šio vyksmo apraiška buvusi Fr. Ničės paskelbtoji Dievo mirtis. Dievas, anot Heidegerio, miręs ne savaime. Jis buvęs žmogaus nužudytas, Dievą -būtybių Būtį - nužeminus į aukščiausią vertybę, paskelbus, jog Dievas nepažįstamas ir suvokiamas tik kaip sąmonės tikrovė. Žmogus padarytas Dievo vertintoju. Jei Dievas egzistuoja tik žmogaus sąmonėje, tai, išnykus žmogui, išnyks ir Dievas. O kai žmogus yra Dievo vertintojas, tai M. Šeleriui Jis yra aukščiausioji vertybė, o Leninui - nevertybė (p. 114-123).
„Religijos filosofijoje“ daug vietos yra skiriama dieviškosios tikrovės aiškinimui. Nurodoma, kad tuo klausimu esama dviejų skirtingų požiūrių: vieniems Dievas esąs asmeninė, kitiems - neasmeninė tikrovė. Graikų filosofijoje Dievas buvo suprantamas kaip neasmeninė tikrovė. Heraklitui Dievas - bendrasis dėsnis, Ksenofanui - darna, o Platonui - gėrio idėja, Aristoteliui - nejudantis judintojas, stoikams - daiktų vidinis logos.
Ryškiausiai Dievas kaip neasmeninė tikrovė iškyla panteizme. Pasaulis ir Dievas jam yra vienas ir tas pat. Dievas esąs visame pasaulyje ir visas kiekvienoje dalyje. Gamtos veiksmai bei daiktai esą Dievo veiksmų būdai (p. 139). Esanti tik viena substancija, kurią galime laikyti tiek dieviška bei dvasiška, tiek gamtine bei medžiagine. Panteizmas yra spiritualizmas ir materializmas kartu. Susiliejęs su gamtos veikimu, panteistų Dievas virsta nieko neišaiškinančia ir niekam nereikalinga hipoteze. Todėl Šopenhaueris turėjęs pagrindo sakyti, jog panteizmas yra mandagesnė ateizmo forma. Neasmeniniu Dievą laiko ir tie šių dienų filosofai, kurie Dievą suvokia kaip bendrinę kategoriją (Karlas Raneris). Neasmeninio Dievo samprata negali būti tikrojo Dievo samprata. Neasmeninis Dievas nei pats yra laisvas, nei kitam gali laisvės teikti. Jis palenktas būtinybei. Tai akloji jėga, graikiškasis likimas, iš kurio lėmimo niekas negalįs ištrūkti (p. 154).
Religijos Dievas, su kuriuo žmogus gali vertai sueiti į santykį, tegali būti asmeninė tikrovė (p. 156). Asmeninio Dievo samprata nėra vienoda. Senovės graikų Dzeusas - savavalis valdytojas, kartais net tironas, ketinantis sunaikinti žmonių giminę. Senojo Testamento Dievas - galingas valdovas, kuris savo priešams triuškina galvas (Ps 67, 22), su kuriuo susidūręs žmogus dreba: Prieš Tavo didybę drebu tarsi lapas (Ps 118, 12).
Visai kitokia yra krikščionių Dievo esmės samprata. Krikščionių Dievas -ne savavalis tironas, ne galingas valdovas - Majestotas, bet romus ir nuolankios širdies (Mt 11, 29), kentėjęs ir miręs, idant išganytų žmones. Krikščionybės Dievas, mylintis ir gelbstintis Dievas, neprievartauja žmogaus, bet jam tarnauja. Pasilenkdamas prie apaštalų kojų ir plaudamas jas, Kristus sulaužė Dievo - valdovo ir majestoto - sampratą bei parodė, jog abipusis tarnavimas ir meilė Dievo ir žmogaus, taip pat ir žmonių tarpusavio santykių pagrindas. Krikščionybė yra Dievo-Meilės religija.
Religijos esmė glūdi dviejų asmenų - dieviškojo ir žmogiškojo - susitikime. Šis susitikimas įvyksta žmogaus kūrimo momentu, kai Dievas-Būtis grindžia žmogų-būtybę jos buvime. Kūrimo akimirką Dievas žmogui teikia ne ką kita, kaip patį save. Žmogus būna todėl, kad Dievas atsiduoda jam kaip Būtis. Kūrimas - ne tiek Dievo visagalybės, kiek meilės veiksmas, nes atsidavimas kitam yra meilė.
Religijos Dievas yra Dievas Kūrėjas. Dievo kaip Kūrėjo sampratai aiškinti autorius skiria daug vietos - daugiau nei trečdalį savo veikalo (p. 187-319). Plačiai aptaria kūrimo pobūdį, ontologines kūrimo prielaidas, kūrimą kaip buvimo teigimą ir kūrimą kaip kenozę.
Dieviškasis kūrimas, sako autorius, skiriamas nuo gamtinio gimdymo ir kultūrinio kūrimo. Ir gamta, ir kultūrinis veiksmas kuria kažką nauja, bet remdamiesi tuo, kas yra. Dieviškasis kūrimas yra kūrimas iš nieko. Dangų ir žemę ir žmonių giminę, rašo Senojo Testamento Makabėjų knygos, Dievas padaręs iš nieko (2 Mak 7, 28).
Jei Dievas yra visagalis, tai kūrimas iš nieko atrodo visai galimas. Bet, aiškinant kūrimą iš nieko, susiduriama su nemažais sunkumais. Dievas yra absoliutas, pilnybė ir negali būti apribotas. Nebūtis - absoliuto apribojimas. Todėl nebūtis Dievo atžvilgiu negalima (p. 257). Be to, Dievas, kurdamas pasaulį ir žmogų, kuria naujas būtybes. Kyla klausimas, kaip galima suderinti visa apimantį absoliutą ir naujų reliatyvių būtybių atsiradimą? Autorius teigia, jog pripažinti absoliutinės nebūties ir reliatyvios būtybės santykį galima tik pripažinus Dievo kenozę (apsiribojimą), Absoliutas negali būti aprėžtas. Bet visiškai įmanoma, kad pats Dievas nubrėžtų savo galiai ribą. Apsiribojęs Dievas, aprėžęs savo absoliutumą, atsisako atsajumo, nužengia į mūsų plotmę ir sueina į tikrovinį santykį su pasauliu ir žmogumi. Apsiribojusio Dievo sampratą autorius laiko pagrindine religijos filosofijoje, nes be kenozės nebūtų galimas Dievo ir žmogaus santykis ir kartu religija (p. 267).
Kenozinis Dievas kildina nebūtį kaip erdvę, kurioje yra galimas kūrimas naujos būtybės, nes kūrimas yra buvimo teikimas, nebūties keitimas būtimi. Nebūtį autorius laiko ne esmine, ne daiktine, o santykine sąvoka, reikalaujančia kito nario. Būtis-nebūtis esanti viena ir ta pati sąvoka, nes tai santykis, kurio narius galima mąstyti tik ryšium vieno su kitu. Nebūties sąvoka ne tik galima, bet ir būtina kaip antroji būtybės sąvokos pusė. Būtybės kūrimas neįmanomas be nebūties kildinimo. Bet Dievo atžvilgiu nebūtis yra ne kaip išankstinis duomuo, o tik kaip paties Dievo kildinys laisvu dieviškosios valios aprėžimu (p. 267).
Kurdamas pasaulį Dievas grindžia jo buvimą pačiu savimi. Kuriamuoju aktu Dievas ištaria patį save, tačiau ne absoliuto, o niekio matmeniu (p. 306). Kūrinys nesąs Dievui tarsi koks priedas, - Dievo pilnybė nereikalinga papildymo. Kūrinys yra Kūrėjo pilnybės išraiška niekio erdvėje. Save apsiribodamas, kad kurtų, Dievas-absoliutas atsiskleidžia ne tik kaip esąs, bet ir kaip veikiąs savo galia. Kurdamas sava galia, Dievas pasiima kenozinę būseną - nusižeminimo ir aukos būseną. Nusižeminimas ir auka yra meilės apraiškos. Todėl toji galia, kuria Dievas kuria, iš esmės yra meilės galia, ir toji pilnybė, kurią Dievas teigia nebūties matmenyje, yra meilės pilnybė. Kūrimas yra ne tik Dievo visagalybės bei išminties, bet ir pasiaukojančios meilės veiksmas, įvykdytas džiaugsmo dėlei, kad kitas būtų (S. Bulgakovas). Dievo esmę sudaro Meilė.
Kenozinis Dievas pasilieka absoliutas savyje. Jis apriboja tik savo veikimą, o veikimo apribojimas nekeičia nei Jo esmės, nei prigimties: kurdamas nusileidžia mūsų plotmėn ir tuo pasidaro į mus panašus. Bet pasilikdamas absoliutu savyje, Jis nesutelpa mūsų plotmėje ir nesusilieja su ja. Kenozė nepaverčia Dievo pasauliu, Kūrėjo - kūriniu, Būties - būtybe (p. 317). Nužengimas mūsų plotmėn Jo neišsemia. Mūsų plotmėje Jis būna kaip Kūrėjas ir nebūna kaip absoliutas. Todėl, sako autorius,
kiekvienas kalbėjimas apie Dievą visados yra Jo radimas apgraibomis ir neišsemia Jo iki gelmių.
Veikale išsamiai nagrinėjami religijos filosofijos klausimai. Autorius naudojasi plačia literatūra, ypač naujais, Vakaruose išleistais veikalais. Kritiškai vertina Aristotelio, Tomo Akviniečio, šių dienų scholastinės filosofijos atstovų, Vladimiro Solovjovo, Makso Šelerio, R Tejaro de Šardeno ir kitų naujosios filosofijos atstovų pažiūras religijos filosofijos klausimais. Ne vienu klausimu pateikia savo skirtingą požiūrį. Religijos filosofijos klausimais lietuvių filosofinėje literatūroje Antano Maceinos „Religijos filosofijai“ prilygstamo veikalo nėra.
(Parengė J. M-tas[Kazimieras Šapalas])
