PETRAS KRIAUČIŪNAS - LIETUVIŲ TAUTINIO ATGIMIMO PRADININKAS SŪDUVOJE
ISTORIJA IR ASMENYBĖ
Juozas Vaišnora
Pirmojo pasaulinio karo išblokštas, toli (Įaroslavlio mieste, Rusijoje) 1916 m. sausio 20 d. mirė vienas žymiausių tautinio atgimimo veikėjų Petras Kriaučiūnas (1850-1916). Pasak J. Jablonskio, anuomet, t. y. XIX a. pabaigoje, nebuvę didesnio lietuvio ir įžymesnio žmogaus už P Kriaučiūną. Jo reikšmė tautiniam lietuvių atgimimui ilgai buvo nustelbta tų padarinių, kurie išaugo, suvešėjo dėl R Kriaučiūno veiklos.
Paprastai lietuvių tautinio atgimimo pradžia siejama su „Aušra" ir jos steigėju dr. Jonu Basanavičiumi. Tačiau jei Žemaičiuose nebūtume turėję vysk. Motiejaus Valančiaus, o Sūduvoje - Petro Kriaučiūno, kažin ar ir „Aušra" būtų gimusi. Šiuodu vyru parengė kelią, subrandino liaudį, išugdė šviesuomenę, ir tautinio atgimimo žiedai - lietuviškoji spauda - jau rado atramą pačioje tautoje. O tiedu vyrai buvo tokie skirtingi, kokie skirtingi yra žemaičiai ir sūduviai. Žemaičiams paversti lietuviais (tautiniu, ne kalbos atžvilgiu) reikėjo vadovo su ganytojo lazda ir vyskupo autoritetu, o sūduviams pakako mokytojo.
Norėdami suprasti, kas buvo Petras Kriaučiūnas lietuvių tautai apskritai ir ypač Sūduvai, bent trumpai apžvelkime, kaip susidarė toji dirva, kurioje jam teko veikti.
Sūduvos kraštas. Senovės Sūduva (kurią Vokiečių ordino kronikos vadina Sudovia ar Sudauen, o Vytautas - Terra Sudorum) dar XIII a. buvo Ordino taip nuniokota, jos gyventojai taip išnaikinti, kad ji apaugo giriomis ir net jos vardas užmirštas. Vokiečių ordino kronikininkas Dusburgas, apie 1326 m. išdėstęs istoriją apie sūduvių išnaikinimą, rašė: Ir taip Sūduvos žemė liko apleista iki šiandien. Nuo to laiko ir Ordino kronikose neretai aptinkamas naujas šio krašto vardas: Wildniss, Desertum; Kojalavičius XVII a. savo raštuose jau pagal Prūsų sieną apgyventą Sūduvos dalį vadina Decanatus Ultrasilvanus; tuo pat laiku atsiranda ir lenkiškas pavadinimas: Kraj Zapuszczański. Visi tie pavadinimai rodo, kad senoji sūduvių žemė buvo virtusi tyrais, apžėlusi giriomis, per kurias Ordinas traukdavo pulti Lietuvos, o lietuviai vykdavo pasiplėšti į Ordino žemes. Taip iki XV a. Sūduva buvo tapusi lyg niekieno žemė, kurią savinosi Ordinas, o Vytautas gynė ir laikė savo paveldu. Tik Melno taika 1422 m. galutinai buvo nuspręstas Sūduvos likimas, susietas su Žemaičių likimu: Sūduva (deja, ne visa, o tik didesnioji jos dalis) atiteko Vytautui. Nutiesta siena išliko nepakeista iki mūsų laikų ir liko pastoviausia siena visoje Europoje.
Ordino galybei žlugus ir Sūduvos girioms patekus į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuosavybę, ši žemė, kaip tuščias plotas, ėmė traukti gyventojus. Ta neorganizuota Sūduvos kolonizacija, prasidėjusi Zigmanto1 ir Kazimiero laikais (tada Sūduva buvo šalis, kur buvo galima pabėgti, nebijant būti sugrąžintam atgal), ypač sustiprėjo Zigmanto Senojo laikais. Tada karalienė Bona, turėjusi Lietuvoje daugybę dvarų, ėmė planingai kolonizuoti vakarinę Sūduvos dalį. Zigmanto Augusto žemės reforma galutinai įtraukė į krašto ekonominę sistemą ir Sūduvą, valakais padalytoje žemėje įkurdindama naujus valstiečius.
1 Lietuvos istorijoje valdovai Žygimanto (Zigmanto) vardu, kilę iš Gedimino, vadinami senąja lietuviška šio vardo lytimi - Žygimantu, o nuo Zigmanto Vazos (švedų kilmės) -Zigmantu. Taigi čia būtų: Žygimantas, Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas (Red. past.) Kai kas, pašiepdamas dabartinius Sūduvos gyventojus, sako, kad jie esą visokių nuo teisingumo rankos pabėgusių piktadarių ainiai. Faktiškai į Sūduvos girias bėgo ir čia iš naujo kūrėsi Žemaičių baudžiauninkai, kurie nepakentė vergijos, nenorėjo susitaikyti su skriaudžiamo baudžiauninko dalia ir ieškojo vietos, kur galėtų iš naujo įsikurti be pono ant savo sprando. Tai buvo užsigrūdinę pionieriai, nebijoję palikti gimtųjų sodybų, laisvę branginę labiau už viską.
Kita Sūduvos gyventojų dalis buvo atėjusi iš už Nemuno, iš Vilnijos. Didysis kunigaikštis savo ištikimiems valdiniams ėmė dalyti žemes Sūduvos giriose, leisdamas čia jiems kurti dvarelius su kaimiečiais baudžiauninkais. Ir didžiojo kunigaikščio dvarų vietininkai rūpinosi kurti naujus sodžius gyventojams, kurie priklausė anoje Nemuno pusėje esantiems dvarams.
Sūduvos pietinės dalies kolonistai buvo Gardino seniūnijos gyventojai: gudai, lietuviai, jotvingiai ir totoriai. Iš anapus Augustavo įsimaišė vienas kitas mozūras (jie visi vėliau sulenkėjo). Rytinė Sūduvos sritis buvo kolonizuota dzūkų iš anapus Nemuno. Jie siekė Šešupę. Vidurio sritį apgyveno Birštono, Punios, Rumšiškių ir Kauno sričių gyventojai. Vien tik vakarinė Sūduvos sritis buvo apgyventa ateivių žemaičių, kurie, užėmę paprūsės sritį net iki Vištyčio, slinko tolyn į rytus. Žemaičiai su dzūkais ir aukštaičiais, vis slinkdami vieni vakarų, kiti rytų kryptimi, susidūrė maždaug prie Šešupės ribos.
Tokia buvo natūrali Sūduvos kolonizacija. Į jos plotus kartais ūžtelėdavo banga naujų ateivių ir iš toliau. Pavyzdžiui, karo su Maskva metu daugelis, bėgdami nuo Maskvos kariuomenės, suplaukė į Sūduvą. Žemaičius vakariečius šiek tiek atmiešė Prūsų gyventojai lietuviai ir vokiečiai zalzburgiečiai bei prancūziškieji šveicarai. Prūsai katalikai bėgo į Sūduvą nepakeldami religinio persekiojimo, o zalzburgiečiai ir šveicarai užplūdo Prūsus po didžiojo maro, nepakeldami baudžiavos, kuri Prūsijoje buvo sunkesnė negu Sūduvoje.
Įdomus faktas, kad iš įvairių sričių atsikėlę Sūduvos gyventojai sudarė kompaktišką lietuvių gyventojų masę. Net ir žemaičiai, praradę savo tarmę, tapo zanavykais. Išskyrus pietinę Sūduvos dalį, kurios gyventojai sulenkėjo, visa Sūduva liko grynai lietuviška. Net ir tie gudai, mozūrai, prūsai, totoriai, kurie įsimaišė krašto gilumoje tarp lietuvių, netrukus sulietuvėjo, palikę savo kilmės pėdsakus vien tik pavardėse ir vietovardžiuose (Kuderko, Totoraičiai, Gudeliai ir t.t.). O ir vienintelė visoje Sūduvoje Vinkšnupio kaimo (Keturvalakių parapija) totorių kolonija, turėjusi net savo mečetę, vien tik savo tikyba skyrėsi nuo lietuvių katalikų.
Kol gyvavo Lietuvos-Lenkijos valstybė, Sūduvoje buvo tokia pat tvarka kaip Trakų vaivadijoje ir Žemaičių seniūnijoje. Valdžios aparatas buvo ponų rankose, o liaudis - be pilietinių teisių. Bažnyčioje buvo tokia tvarka kaip Žemaičių (labiau lietuviška) ir Vilniaus (aplenkėjusi) vyskupijose. Lietuviškiausia sritis buvo paprūsė (antai Šakiuose net žydai nemokėjo lenkiškai). Vilniaus vyskupijos bažnyčiose jau vyravo lenkai, kurie įsiveržė ir į Sūduvos bažnyčias, priklausančias tai vyskupijai.
Po Liublino unijos lenkų kalbai vis labiau virstant valstybine kalba, Sūduvos liaudis, neprileista prie valdžios aparato, išlaikė savo gimtąją kalbą. Teisingai Mykolas Biržiška rašo:
Ilgai kaip ir nuošaliai nuo tautos gyvenimo bepalikę, didžiųjų Lietuvą ištikusių karų, marų ar politikos įvykių mažiau bepaliesti, Lietuvos kaip ir pamiršti, šie užgiriniai aukštaičiai kiečiau už kitus išlaikė senąją aukštaičių tarmės kalbą, senus aukštaitiškus papročius, pasakojimus apie žilą senovę, gražias dainas, žemaitiškai užsigrūdino, užsikietino sunkiai piešdami dirvą iš po girios ir ją išdirbdami, ponų čia suvaromi į sodžius, čia vėl išskirstomi palivarkams, virsdami vienkiemiais ilgai nepamiršo sodžionių tradicijų, reiškėsi savarankiškiau, tvirtai, stačiai, kiti net stačiokiškai.
Sūduva po galutinio Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795 m. atsidūrė ypatingose sąlygose: ji buvo prijungta prie Prūsijos ir ligi 1807 m. jai priklausė. Iš šios šalies čia atvyko šiek tiek dvarininkų ir kolonistų vokiečių, bet sūduviai iš jų pasimokė vokiško ūkininkavimo būdo ir tvarkos.
Nuo 1807 m. sūduviai Napoleono prijungti prie Varšuvos kunigaikštijos. Nuo 1815 iki 1915 m. Sūduva priklausė Lenkijos karalystei, kuri buvo prijungta prie Rusijos imperijos. [Red. pastaba-. 1814-1815 m. vienos kongresas sukūrė Lenkijos karalystę, kuri personaline unija buvo sujungta su Rusija.] Po 1864 m. sukilimo ji buvo tiesiogiai priklausoma nuo lenkų ir jų tvarkoma. Čia veikė Napoleono kodeksas, tad nors gyventojai juto lenkų „globą“ ir buvo veikiami lenkų kalbos, labiau aplenkėję, tačiau gynėsi nuo ponų jiems daromų skriaudų, jautė jiems neapykantą, panieką, nenuolaidžiavo, save laikė visaverčiais žmonėmis. Paleisti iš baudžiavos, tuojau atkuto, tapo šimtamargiais, dairėsi, kaip čia savo vaikams suteikti mokslo, šviesos.
Sūduva, čia vokiečių, čia lenkų, čia rusų valdoma ir tvarkoma, vis neturėjo ne tik savaimingo veido, bet ir savaimingo vardo. Užgirio traktas buvo vokiečių pakeistas Lomžos departamentu, paskui - Augustavo vaivadija. Po 1831 m. sukilimo Augustavo vaivadija (kuri vėliau virto Augustavo gubernija) buvo padalyta į dvi atskiras Suvalkų ir Lomžos gubernijas. Taip buvo suplakti mozūrai su lietuviais ir neleista lietuviams savaimingai reikštis, nors lietuvių sritis darėsi vis svaresnė. Naujai sudarytoji Vygrių, paskui Seinų vyskupija priklausė Varšuvos metropolijai, kuri parinkdavo vyskupus, dažnai nelietuvius. Taip dar labiau buvo išplėsta lenkų įtaka šioje grynai lietuviškoje srityje.
Faktine Sūduvos sostine tapo Marijampolė, lenkų vadinta Staropole; čia kryžiavosi nutiestos susisiekimo arterijos - plentai iš Kauno į Varšuvą ir nuo Prūsijos sienos (iš Karaliaučiaus) per Prienus į Vilnių; čia buvo mokslo židinys - iš pradžių Szkoła Powiatowa, o vėliau gimnazija, ir apskrities administracijos centras, iš karto apėmęs ne tik Sūduvos vidurį, bet ir paprūsę.
Rusų vyriausybei panaikinus baudžiavą, o dar anksčiau kaimiečiams skirstantis viensėdžiais ir gavus žemės nuosavybėn, pajutę po savo kojom nuosavą žemę, sūduviai ūkininkai dar labiau ėmė tvirtėti, dar labiau nuo lenkų skirtis. Gabių ir sumanių, tautiškai tvirtai apsisprendusių vadų vadovaujami, jie drauge su kitais aukštaičiais ir žemaičiais įsitraukė į bendrą lietuvių tautos darbą, aiškiau už kitus jam nustatė gaires, dažnai darė lemiamą poveikį. Reikėjo tik, kad kas tuos medžiagiškai jau neblogai atkutusius valstiečius pabudintų iš tautinio apsnūdimo, įtikintų juos, kad jie yra savaiminga tauta, turinti garsią praeitį, parodytų jiems kelią, kryptį. O jau paskui, kaip siūbtelėjusi banga, negrįš atgal: eis srovėmis srovelėmis iki visiško tautinio atgimimo, iki jo vainiko - nepriklausomybės. Ne be reikalo ir „Varpas“ sugaudė: Kelkitės, kelkitės! Vienas pirmųjų žadintojų ir vadų kaip tik ir buvo Petras Kriaučiūnas.
Kriaučiūno jaunystė. Petras Kriaučiūnas gimė 1850 m. rugsėjo 16 d. Papečkių k., Kaupiškių vlsč., Vilkaviškio apskr., pasiturinčioje, religingoje ir apsišvietusioje šeimoje. Tėvas mokėjęs rusiškai, lenkiškai ir vokiškai, skaitęs knygas ir „Tilžės keleivį“. Motina mėgdavusi skaityti šventųjų gyvenimus, o paskui juos atpasakodavo savo vaikams. Iš kūdikystės dienų Kriaučiūno atmintyje stipriausiai išlikęs rudens ir žiemos rytmečių vaizdas: motina su gaidžiais kelia šeimyną, o kol ji sukils, kurdama krosnį jau pradeda: Sveika, Aušros Žvaigžde šviesi. Giesmė miegus nuvaiko, ir visi sukilę, apspitę stalą gieda rožančių. Iš visų išsiskiria stiprus Petro balsas.
Daug vėliau, kai Petras buvo Marijampolėje mokytojas, Armino liudijimu, štai žiūrėk, išdidžiai ranka pamos, nurodydamas tamsybes už langų beniūksančias, ir gūdžiu žemu balsu ima giesnoti „Sveika, Aušros Žvaigžde šviesi“. Toji Aušros Žvaigždė jam buvo simbolis tautos tamsybių nugalėjimo; tėvų įdiegtas tikėjimas, pasireiškęs įvairiomis pamaldumo formomis, liko Petro Kriaučiūno gyvenimo vienas iš stipriųjų šulų.
Pirmoji tautinė Petro tarnyba buvo kiaules ganyti. Ją atlikęs, mokėsi Vištyčio pradžios mokykloje. Ten gyvendamas pas dėdę Petrauską išmoko lenkiškai kalbėti. Paskui Pajevonyje mokytojo Bačanausko buvo parengtas į gimnaziją ir per lenkmetį (1863) įtaisytas į Marijampolės gimnazijos pirmąją klasę.
Anuo metu Marijampolės miestas jau buvo smarkiai aplenkėjęs. Visa miesto inteligentija kalbėjo tik lenkiškai, o iš 6000 miestiečių tik koks 12-15% namie vartojo lietuvių kalbą. Tai buvo tarnaitės, paprasti darbininkai, malkų kirtikai, davatkėlės, vežėjai ir Degučių bei Tarpučių varguomenė. Per 1897 m. gyventojų surašymą Marijampolėje rasta tik apie 700 lietuvių. Kiti save laikė lenkais.
Sūduvos kraštą sujungus su Varšuva, lenkai, netekę rytinių sričių, nukreipė savo dėmesį į šiaurinę karalystės dalį - lietuviškąją Sūduvą - ir ėmėsi ją intensyviai lenkinti. Svarbiausio šio krašto centro - Marijampolės -lenkai valdininkai, laisvųjų profesijų inteligentai, gydytojai, vaistininkai, teisėjai, advokatai, mokytojai laikė savo misija šį kraštą laimėti Lenkijai. Ypač buvo kreipiamas dėmesys į busimąją inteligentiją - gimnazijos moksleivius, atėjusius iš grynai lietuviško kaimo. Juos reikėjo „apšviesti“. Tam tikslui Marijampolės lenkystės apaštalai turėjo programą: lenkiškų spaudinių platinimas (kai kuriems moksleiviams lenkiškus žurnalus dykai dalydavo, užprenumeruodavo), kur tik galima - lenkų kalbos vartojimas, dalyvavimas visuomenės organizacijose, lenkų spektakliai, vaidinimai (artistai - moksleiviai), pokyliai, pobūviai, šokiai ne tik mieste, bet ir pas apylinkės dvarininkus, kurių spindėjimas ir manieros turėjo žavėti mužikų vaikus. Lenkų salonuose moksleivija išmokdavo ne tik varšuviškio lenkiško akcento, bet ir šokti polką, krakoviaką, mazurką ir kitus lenkiškus tautiškus šokius, gražiai elgtis su moterimis, bučiuoti joms rankeles. Salonų sienose kabantys Kosciuškos, Stepono Batoro, Skargos, Poniatovskio ir kitų lenkų didvyrių portretai turėjo nuteikti jaunuosius moksleivius pamilti Lenkiją. Buvo varoma propaganda, ką gero padarę lietuviams lenkai: jie ėję į Lietuvą su kryžiumi, elementorium, kėlę gerovę, švietę kraštą. Iš šitokios mokyklos išėję gryni lietuviukai pasijusdavo esą bendros tėvynės Lenkijos vaikai ir, išvykę iš Marijampolės, nusidanginę Rusijon ar Lenkijon, Lietuvai žūdavo amžinai. Tik prisiminkime Vinco Kudirkos gimnazijos laikus, į ką jis buvo pavirtęs, ir jei ne „Aušra“, kažin ar nebūtų likęs Lenkijai tarnauti. Kiek jį buvo paveikusi lenkų įtaka, matyti iš to, kad kartą būriui moksleivių važiuojant namo ir kažkam pasiūlius: zašpiewajmy, kai Basanavičius užtraukė Augin tėvas du sūneliu, Kudirka lenkiškai pagalvojo: komediant, ir nepravėrė lūpų.
Gimnazistas Petras Kriaučiūnas nepasidavė lenkų salonų vilionėms. Jis jautėsi esąs lietuvis, skirtingas nuo lenkų. Daug mokėsi. Kai Marijampolės skola poviatova (keturklasė) 1867 m. buvo paversta valstybine gimnazija su dėstomąja rusų kalba, joje buvo įvestas ir 2 val. kas savaitė lietuvių kalbos dėstomas dalykas. Kriaučiūno laikais aukštesnėse klasėse lietuvių kalbą dėstė žemaitis matematikas Ulinskis iš Kauno gubernijos. Jo dėstymo metodas buvo ypatingas: atsinešdavęs klasėn lotynų kalbos žodyną ir drauge su mokiniais lygindavęs lotyniškus žodžius su lietuviškais, norėdamas įrodyti tų dviejų kalbų giminystę, iškelti lietuvių kalbos senumą ir jos mokslinę vertę. Tuo užsikrėtė ir Kriaučiūnas: kažkokio lotyniško žodyno visus žodžius iki raidės P buvo sulyginęs su lietuviškais ir juos gretimai surašęs, besigėrėdamas radęs bendrų kamienų, panašių gramatikos ir sintaksės ypatybių. Gal dėl to jis ir lotynų kalbą ypač pamėgo, ją gerai mokėjo. Kai gimnaziją vizitavo Varšuvos apygardos mokslo globėjas, direktorius Černiavskis jam nurodė VII klasės mokinį Kriaučiūną, kaip gerai mokantį lotynų kalbą. Su aukštuoju svečiu Kriaučiūnas kalbėjosi lotyniškai ir už tai buvo pagirtas.
Bet buvo mokytojų, kurie tyčiojosi iš lietuvių kalbos. Kartą mokytojas Plevinskis, lenkas, viešai pamokoje pavadino lietuvių kalbą cygańskim językiem - kažkokiu mišiniu ir žargonu, kuriuo gilesnių minčių neįmanoma išreikšti. Ta pajuoka užgavo mokinius lietuvius. Kriaučiūnas, kaip kitados Baranauskas, pasiryžo įrodyti, kad ir lietuvių kalba tinka poezijai bei mokslui ne mažiau kaip lenkų kalba.
Tam atsirado gera proga. Anais laikais mokslo metai baigdavosi iškilmingu aktu, dalyvaujant mokytojams, mokiniams ir kviestinei publikai. Direktorius referuodavo mokyklos darbus, o moksleiviai padeklamuodavo, padainuodavo, kartais suvaidindavo kokį vaizdelį. Kriaučiūnas, ne be Ulinskio įtakos, pasiryžo į programą įtraukti ką nors ir lietuviškai. Jis išverčia į lietuvių kalbą J. Kochanovskio eiles Czego chcesz od nas, Panie, za Twe hojne dary?, įteikia renginio komisijai ir gauna leidimą deklamuoti, ką ir padaro akto iškilmėje. Tada gimnazijos salė pirmą kartą išgirdo viešą lietuvišką žodį. Visi sukluso, nustebo, nejučiomis suplojo, o mokiniai, tėvai, kaimiečiai apsiverkė: Dievuliau tu mano, - lietuviškai! Publikos bravo ir bis paskatino eiliuotoją dar padeklamuoti savo išverstą Krylovo pasakėčią Senelis ir smertis. Žinoma, lenkai susiraukė, o direktorius, pastebėjęs rankraštį, klausia:
- Kodėl jūs ne rusiškomis raidėmis rašote?
- Kad kirilica negalima lietuviškai išsireikšti, - atsako Kriaučiūnas.
Nuo to laiko rusams jis litvinas, o lenkams - litvomanas. Ši pravardė jam liks ligi karsto lentos.
Tuo faktu gimnazijoje padaryta rimta konkurencija lenkų kalbai, kuri ligi 1866 m. buvo dėstomoji ir beveik visų vartojama. Kriaučiūno pavyzdys užkrečia ir kitus. Puišys verčia Naruševičiaus Gonce zlotego slonca ir daug kitų paseka Kriaučiūnu, įtikinti, kad ir lietuvių kalba tinka poezijai ir apskritai literatūrai.
Seminarijoje ir akademijoje. Jau pasirinktas Kochanovskio eilėraštis rodo, kad Kriaučiūnas buvo labai religingas ir gimnazijoje to religingumo neprarado. Garsaus marijonų generolo, gimnazijos kapeliono Jurgio Čėsnos įtaka sustiprino iš kaimo atsineštą Kriaučiūno religingumą. Todėl nenuostabu, kad, 1871 m. baigęs gimnaziją, Kriaučiūnas pasuka į Seinų seminariją. Motina visada svajojo, kad jos Petriukas bus kunigas. Tačiau tėvai jo nevertė. Kartą tėvas, veždamas sūnų į gimnaziją, sako:
Būk, sūneli, kuo tik nori, kad tik geras žmogus būtum. Ko norėsi, pasakyk man - aš ir motiną įtikinsiu. Tik, vaikeli, be pašaukimo nieko nedaryk, nors tai būtų ir puikiausias luomas.
Pasiryžęs ir apsisprendęs tarnauti savo tautai, Kriaučiūnas matė, kad tik kunigai, likdami savo krašte, būdami prie liaudies, gali jai tinkamai patarnauti, ją kelti morališkai ir tautiškai. Todėl tų pačių 1871 m. rudenį drauge su panašiu lietuviu užsispyrėliu Antanu Radušiu stoja į Seinų seminariją, kur mokosi penkerius metus. Iš to laikotarpio maža ką žinome apie Kriaučiūną seminaristą. Jo mokslo draugai tvirtina, kad jis seminarijoje gerai mokėsi ir daug skaitė: perskaitęs Donelaičio raštus, gražesnes vietas net atmintinai išmokęs, Kraševskio Historja Litwy, Jucevičiaus Wspomnienia Žmudzi ir daug kitų, ką tik lietuviško ar apie Lietuvą radęs. Nuvykęs į Varšuvą mažesniųjų šventimų gauti, susipažįsta su knygininku Orgelbrandu ir iš jo įsigyja papigintų knygų.
Kad dar rūpestingiau pasirengtų ateities darbui, Kriaučiūnas, baigęs seminariją, svajoja patekti į Petrapilio dvasinę akademiją, bet lenkiškoji seminarijos vadovybė, matyt, pastebėjusi jo lietuvišką nusistatymą, pasiunčia pagal turimas stipendijas kitą - lenką, o ne Kriaučiūną. Užsispyręs Kriaučiūnas tada prisirašo prie Mogiliovo vyskupijos ir jos sąskaita patenka akademijon.
Akademijoje tuoj išsiskyrė lietuvių trijulė: Jaunius, Kriaučiūnas, Gimžauskas, atstovavę Kaunijai, Suvalkijai ir Vilnijai. Totoraitis rašo:
Čia [Akademijon] suėjo drauge ir vilniškis Gimžauskas, karštomis eilėmis garbinęs tėvynės meilę, ir kauniškis Jaunius, uoliai užsiėmęs lietuvių kalbos tyrinėjimu, ir seiniškis Petras Kriaučiūnas, smarkiai raginęs mylėti gimtą kalbą ir tėvynę, rusų žandarų vėliau ne be priežasties pramintas „Lietuvos karaliumi“.
Jauniaus-Kriaučiūno-Gimžausko trijulė Petrapilio Akademijoje buvo tos trys degančios pliauskos, kurios suglaustos ima liepsnoti, o kai gerai įsiliepsnoja, tai ir skyrium nebegęsta. Trijulės supratimai apie spaudžiamos, iš visų šonų naikinamos tėvynės reikalus per šiuos metus tiek sutvirtėjo, jog paskui gyvenime, sugrįžę į Lietuvą, kiekvienas savaip dirbo ir dirbęs nesiliovė, nors jų gyvenimo takai pasirodė šiekštomis užvirtę ar tyčia užverčiami (Doc. J. Tumas. Silvestras Gimžauskas. Lietuva, 1924).
Kriaučiūnas ir vėliau palaikė santykius su savo draugais iš akademijos. Jaunių jis tiesiog idealizavo dėl jo gabumų, iškalbos, stebėjosi jo plačia erudicija, geru kalbų mokėjimu. Visą amžių Kriaučiūnas buvo Jauniaus įtakos veikiamas. Kalbos dalykuose Jauniaus žodis Kriaučiūnui buvo galutinis. Kai norėdavo sustiprinti kieno lietuvybę, Kriaučiūnas patardavo aplankyti Kaune Jaunių ar bent jį pamatyti. Jau pats to mokslininko vaizdas turėjo veikti, kaip veikė patį Kriaučiūną. Be to, Kriaučiūno simpatijas Jauniui stiprino ir kai kurios abiejų bendros būdo žymės: abu mokslininkai, abu filologai (nors Kriaučiūno filologiją kaip tik labiau pagrindė ir sustiprino Jaunius), abu iškalbingi, plačiai apsiskaitę, abu patriotai, abu pedagogai ir, deja, abu grafofobai - nemėgstantys rašyti, savo gausių žinių sisteminti. Jų veikimas - gyvas žodis. Jausdami savyje tą žodžio galybę, veikė juo, kiek tuomet aplinkybės leido, tirpdė savo sielos auksą ir gausiai dalijo savo klausytojams.
Su Gimžausku Kriaučiūno ryšiai taip pat nenutrūko. Jis nuolat sekė, ką veikia, ką rašo jo draugas Vilnijoje ir plačiai papasakodavo gimnazijos moksleiviams, keldamas jiems Gimžauską pavyzdžiu. Tas pavyzdys buvo labai tinkamas busimiesiems Seinų vyskupijos kunigams, kurie Kriaučiūno pamokyti ir įkaitinti stodavo į Seinų seminariją.
Akademijoje Kriaučiūnas atsineštą iš kaimo, gimnazijoje kiek patobulintą ir nušlifuotą lietuvių kalbą dar labiau pamilo, ją tobulino. Grįžęs atostogų Lietuvon kai kuriose bažnyčiose sakydavo pamokslus. Jo kalba buvo graži, gryna, tik žmonėms ne visai suprantama. Mat Kriaučiūnas, valydamas iš kalbos polonizmus, vartodavo daug naujų žodžių, kurių liaudis, pripratusi prie barbarizmų, nesuprasdavo. Akademijos knygyne radęs Mikalojaus Daukšos „Postilę“, ją kartą, vykdamas vasaros atostogų, parsivežė į Lietuvą parodyti kunigams ir šviesuoliams, norėdamas sužadinti tėvynės meilę. Paskui, būdamas mokytoju, duodavo ją mokiniams dalimis nusirašinėti, kad iš jos pasimokytų lietuvių kalbos. Vysk. Pranciškus Būčys savo atsiminimuose rašo, kad Kriaučiūnas, išstodamas iš akademijos, buvo pasiėmęs ir vienintelį tada žinomą Chylinskio Biblijos vertimą, ir tik akademijos vadovybės griežtu reikalavimu ją grąžino. Mat šis retas lituanistinis veikalas turėjo tarnauti Kriaučiūnui įrodymu, kokia sena ir graži yra lietuvių kalba.
Vasarodamas klebonijose mėgo surinkti vaikų būrį ir, smuiku grieždamas, juos mokydavo giedoti Antano Strazdo Pasvydo, pasvydo aušros žvaigždė, pasvydo. Lankydavosi pas žymesnius ūkininkus kaimuose ir ieškodavo senų dainininkių, iš kurių užrašinėdavo dainų tekstus, melodijas. Žmonėms toks jauno kunigėlio, dargi akademiko, lankymasis, domėjimasis lietuvių dainomis, pasakomis, kalbėjimas gražiai lietuviškai darė nepaprastą įspūdį, gaivino savo kalbos ir krašto meilę.
Baigiant akademiją, kai reikėjo gauti kunigo šventimus, paaiškėjo, kad Kriaučiūnas, kaip Mogiliovo vyskupijos stipendininkas ir prie šios arkivyskupijos prirašytas, turi šventintis tos arkivyskupijos titulu ir paskui likti joje kunigauti. O Kriaučiūno svajonė buvo dirbti Lietuvoje. Todėl akademijoje išbuvęs 4-erius metus (1876-1880), išlaikęs baigiamuosius egzaminus ir gavęs teologijos kandidato laipsnį, išvyko į Lietuvą su mintimi daugiau jau nebegrįžti į akademiją. Apsigyvenęs Keturvalakiuose pas simpatingą ir šviesų senelį kleboną Šipailą, kuris leido į mokslus savo sesers sūnų Joną Jablonskį, dar bandė įsirašyti į Seinų vyskupiją. Tačiau Seinų vyskupijos dvasinei valdžiai nesutikus jo priimti atgal, atsisakė šventintis kunigu, nes gyvenimas be Lietuvos jam buvo stačiai nesuprantamas. Todėl paprašė akademijos valdžią, kad jam išduotų mokslo pažymėjimą, o metropolitas atleistų jį iš Mogiliovo arkivyskupijos. Akademijos vadovybė duotame pažymėjime tvirtina, kad jis, eidamas šios Akademijos mokslus ir būdamas itin gabus, parodė daug mokslingumo ir labai gražiai elgėsi.
(Pabaiga kitame numeryje)
[Parengė Antanas Patackas]
