KŪDIKĖLIO JĖZAUS TERESĖ

ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS

     Bus daug nuo Viešpaties nutolusių vaikų
     ir daugelis Betliejaus mažą Kūdikį užmirš,
     daug netikės ir daug tikės, bijodami pasisakyttikiu,
     ir, kaip uoloj pasėtas kviečio grūdas, jie suvys.

     Ir tarė ji: Leisk, Viešpatie, aš siųsiu Rožių lietų,
     kad atsigautų vargstanti žmogaus širdis,
     kad ji, kuo amžiais netikėjo, įtikėtų,
     kad atsivertų jai stebuklo paslaptis.

(B. Brazdžionis. Rožių lietaus Šventoji)

     Myliu už tuos, kurie kovoja, - šie Šventosios žodžiai tarsi parodo visą jos gyvenimo, jos sielos istorijos esmę, kurią paprastai ir jautriai aprašė savo trumpo gyvenimo pabaigoje. Jos gyvenimas - tai gyvenimas iš meilės Dievui ir žmonėms. Ypač tiems, kurių pašaukimas - mylėti, kovoti ir kentėti. Atėjau čia išganyti savo sielos ir ypač melstis už kunigus, - taip ji nusakė savo stojimo į karmeličių vienuolyną tikslą. Tačiau Kūdikėlio Jėzaus Teresės misija platesnė: ji nutiesė kelią į Dievą šių dienų žmogui, kelią, kuris grįstas meile, ištikimybe savo pareigoms ir pasitikėjimu Dievu ir kurį ji vadino mažuoju dvasinės kūdikystės keleliu.

     Teresė Marten (T. Martin) gimė 1873 m. sausio 2 d. Prancūzijoje, Alensono miestelyje, Liudviko Marteno ir Zelijos Geren (5. Guerin) šeimoje. Ji buvo jauniausia iš penkių seserų, kurių trys, kaip ir ji, tapo karmelitėmis (ketvirtoji, taip pat vienuolė, priklausė kitai vienuolijai).

     Šeimos aplinka buvo kupina tos meilės, kurią sukuria gyvenimo būdu tapę tikėjimo principai. Teresėlė buvo be galo mylima ir pati labai mylėjo savo šeimą. Būdama 4-erių metų, neteko motinos, ir tos netekties skausmas žymi visą jos vaikystę. Ją auklėjo seserų rūpestingumas ir nepaprastas tėvo švelnumas. Karšta, impulsyvi jos prigimtis lyg kamertonas reaguodavo į kiekvieną įvykį.

     Vienas iš charakteringiausių ir turbūt stipriausių Teresytės prigimties bruožų- tai išimtinis troškimas mylėti, -

rašoma [kun. Juozo Grigaičio mic] monografijoje apie K. J. Teresę „Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė - mūsų laikų dvasinio atgimimo pradininkė“. Visi jos principai paremti meile, tačiau jau sudvasinta, nuo kurios jau nuvalytas prigimtinis jausmingumas. 9-erių metų mergaitė, pajutusi pašaukimą į vienuolinį gyvenimą ir jau turėdama gyvą dviejų vyresniųjų seserų pavyzdį, veržte veržėsi į Karmelį, nugalėjo didžiausias kliūtis, išdrįso prabilti apie savo troškimą net popiežiaus akivaizdoje. Taip būdama 15-os ji tapo vienuole, o po 9-erių metų, 1897 m., ilgai ir sunkiai sirgusi, mirė. 1923 m. Kūdikėlio Jėzaus Teresė buvo paskelbta palaimintąja, o 1925 m. kanonizuota.

     Čia reiktų prisiminti Teresės tėvą - jos numylėtą karalių, kuris pirmasis suprato ir parėmė savo karalaitės troškimus ir kiek galėdamas juos gynė, nors jam tai reiškė išsiskyrimą su mylimiausiu kūdikiu. Šis nepaprastas žmogus išauklėjo ir atidavė Dievui visas 5-ias savo dukteris -kaip nelengva šitai suprasti šiandien...

     Žmogus trokšta teisingumo pasauliui ir sau, tačiau savo neištikimybe jį griauna; trokšta meilės, o pats nepajėgia mylėti atsižadėdamas savęs; trokšta garbės, tačiau ją supranta tik kaip sostą šioje žemėje. K. J. Teresės troškimai kitokie, - gali net pasirodyti, kad jie prieštarauja žmogaus prigimčiai. Teisingumą ji paliko vykdyti Dievui, visiškai pavesdama Jam savo valią. Savo meilę atidavė Dievui, troško gyventi ir kentėti visų užmiršta ir paniekinta, intuityviai suvokdama, kaip nusižemino Kristus ateidamas į žemę gyventi, kentėti ir gelbėti. Pamaldumas į Kristaus kūdikystę išugdė jos sieloje paprastumą bendraujant su Dievu, o Kristaus kančia ir tylus Švč. Mergelės Marijos skausmas - kančios ir aukojimosi troškimą, išaugusį iki herojiškos meilės didybės. Taip ji naujai atskleidė žmogaus prigimtį, jo pašaukimą mažų aukų žiedais pagrįsti savo bendravimą su Dievu ir žmonėmis.

     K. J. Teresė gyveno taip paprastai, taip kukliai, jog reta kuri vienuolė teįžiūrėjo jos šventumą, juo labiau tą visokeriopą kankinystę, kurią, pridengusi malonia šypsena, lyg kokį kryžių nešė per visą trumpą savo gyvenimą. Iš tikrųjų K. J. Teresės gyvenime nerasime išorinio šventumo žymių - ekstazių, stebuklų, kitų nepaprastų mistinių reiškinių. Patys nepaprasčiausi įvykiai jos gyvenime - tai stebuklingas išgijimas ir Mergelės Marijos vizija 1883 m. gegužės 13 d., dvasios tvirtumo malonė, kuri ją išgydė nuo verksmingo jautrumo; būsimos tėvo ligos vizija, dar vienas kitas nežymus atsitikimas, kurį sunku paaiškinti natūraliomis priežastimis. Bet visa tai - iki jos įstojimo į vienuolyną. Toliau jos dvasios tobulumą pridengė paprastumas ir nusižeminimas.

     K. J. Teresės askezė irgi be galo paprasta, grynai vidinė:

     Marinimusi troškau palaužti savo valią, sulaikyti atsikertančius žodžius, rūpintis kitais, slaugyti ir daryti tūkstančius panašių darbų, -rašo ji „Sielos istorijoje“. Tai patvirtina ir monografijos autorius:

     Šventoji, kuri XX a. labai gerbiama, kuria labiausiai domimasi, kurios užtarimo daugiausiai šaukiamasi, tai ne subrendusi vienuolė, kaip būtų galima tikėtis, pasiaukojusi meilės ir apaštalavimo darbams, bet jauna vienuolė, įstojusi į Karmelį 15-os metų, mirusi 24-erių, kuri tik meldėsi, buvo klusni ir kentėjo. Ji neslaugė nei raupsuotųjų, nei ligonių, netarnavo nei vargšams, nei seneliams. Neišgelbėjo Prancūzijos, kaip Žana Arkietė. Neatliko nė vieno didingo darbo. Nepaisant to, šiandien ji daro nepaprastą moralinę įtaką.

     Išorės kovų ji nekovojo: K. J. Teresė apaštalavo malda ir kančia, gelbėdama sielas Dievui, rodydama žmonėms dvasinės kūdikystės kelią. Šiame darbe, kur reikėjo nepaprasto dvasios tvirtumo ir drąsos, ji rėmėsi pačiu Kristumi - ne tik skaitė, bet atsidėjusi studijavo Evangeliją. Mėgo ir Senąjį Testamentą. „Sielos istorijoje“ ji dažnai cituoja psalmes ir Giesmių giesmę: Nuolatiniai jos įkvėpėjai buvo ir „Kristaus sekimas“, šv. Kryžiaus Jono veikalai. Meilė ir pasitikėjimas Dievu buvo tikrieji Šventosios gyvenimo kelrodžiai.

     Jos malda paprasta, plaukianti tiesiog iš meilės kupinos širdies, ryžto padaryti viską, ko reikalauja Dievas. Ji meldėsi ne tik žodžiais, ne tik savo karštos širdies polėkiais, bet viskuo, ką darė: visa jos egzistencija buvo tarsi ištisinė malda, vienas meilės atodūsis. K. J. Teresę lydėjo dvasios ramybė ir vidinė pusiausvyra, jungdama jos sieloje kūdikišką paprastumą ir tobulą subrendusiųjų protingumą, nuolankiausią nusižeminimą ir tauriausią didybę, tikriausią džiaugsmą labai skaudžiuose išbandymuose.

     Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė troško ir prašė kančios, kaip meilės įrodymo, kaip priemonės sieloms atpirkti. Tai, be abejo, sunkiai suprantama šiuolaikiniam žmogui, kuris, prigimties vejamas, bėga net nuo kančios šešėlio, - nuo menkiausio galvos skausmo ginasi tabletėmis, nuo dvasinės kančios - kompromisais, gudriomis sutartimis su savo vidaus balsu. Bet visi žinome, kaip maža ramybės visa tai duoda sielai. Prilygti K. J. Teresei kančia nelengva, dažnai net neįmanoma, pagaliau retai kam ir duodami tokie išbandymai, - tai išskirtinė Dievo malonė. Tačiau jos gyvenimas, ištikimybė pareigai, atsisakant savęs, moko mus kantriai pakelti gyvenimo nepriteklius, artimųjų irzlumą, vaidingumą, darbo rutiną, savo netobulumą. Tose gyvenimo smulkmenose ir slypi tobulas šventumas, mūsų moralinė didybė.

     Gali pasirodyti, kad šventa siela praranda įgimtą jautrumą, bet yra atvirkščiai - žmogus tobulėdamas darosi jautresnis. Vienas Dievas težino, kiek fizinės kančios pakėlė Teresė, savo trapiu kūnu kęsdama šaltį (žiemą celės būdavo nekūrenamos), lėtą, alinančią ligą; kiek ji kentėjo, kovodama su natūraliu prisirišimu prie savo tikrųjų seserų vienuolių, kiek skausmo jai teikė ilga tėvo liga... Apie tas kančias ji prabilo tik prieš mirtį, kad nebūtų vertinama kaip malonės išlepintas kūdikis:

     Matai stiklinėlę, sakytum, kad joje švelniausias likeris; iš tikrųjų nežinau, ar bėra kas kartesnio. Tatai mano gyvenimo paveikslas: kitų akimis žiūrint, rožėmis barstytais takais vaikščioju, gardžiausius gėrimus geriu, tačiau visa tai - kartybė! Sakau - kartybė, nors man gyvenimas nebuvo kartus, nes kiekvieną kartybę mokėdavau padaryti saldžią ir džiuginančią.

     Šalia tų kančių ją lydėdavo dvasios sausra, kuri paprastai tiek abejonių ir netikrumo pasėja eilinio žmogaus širdyje. Štai kas sakoma minėtoje monografijoje:

     Ši jos meilė dažnai komunijai tuo ryškesnė, kai turime prieš akis, kad K. J. Teresę dėkojimo metu kamuodavo sausra. Čia ji yra pavyzdys daugeliui mažų sielų, kurios priima komuniją iš pareigos, iš klusnumo, iš tikėjimo, o beveik niekuomet nejaučia iš to dvasinių paguodų. K. J. Teresė troško Eucharistijos kaip maisto, kuris stiprina dvasią, kaip dvasinio peno, kuris yra reikalingas kasdienėms pareigoms vertai atlikti. Ne sentimentalus pamaldumas, bet grynas tikėjimas nenugalimai nešė ją prie Jėzaus aukos.

     K. J. Teresė mirė kaip meilės auka, pakėlusi visas žmogui įmanomas kančias, ir pakėlusi su švelnia šypsena. Tik prieš gyvenimo pabaigą ji ėmė kalbėti apie savo misiją:

     Niekuomet nedaviau gerajam Dievui nieko kita kaip meilę. <...> Jis atiduos man meilę už meilę. Po savo mirties liesiu žemei Rožių lietų!<...> Jaučiu, kad netrukus prasidės mano misija, būtent -mokysiu kitus mylėti Dievą taip, kaip aš myliu <...> ir sieloms rodysiu mažąjį kelelį, kuriuo esu ėjusi. Būdama danguje, darysiu gera žemėje, <...> rodysiu dvasios kūdikystės kelią arba pasikliovimo ir visiško atsidavimo kelią. Noriu parodyti sieloms tas menkas priemones, kuriomis taip puikiai naudojausi. Kalbėsiu joms, kad čia, žemėje, tereikia vieno: mesti Jėzui po kojų kasdienių mažų aukų gėles ir laimėti Jo Širdį ištikima meile! Taip aš laimėjau Jį ir viliuos būsianti maloningai priimta.

     Iš tikrųjų šiandien ji stovi prieš pasaulį, tiesdama kiekvienam savo atrastąjį ir išbandytąjį kelelį, žadindama tiesos ir doros meilę, nūdienio gyvenimo triukšme kalbėdama apie tylaus vidinio gyvenimo vertę ir grožį. Monografijos autorius rašo:

     Šventoji K. J. Teresė Dievo Apvaizdos yra duota kaip tokio krikščioniško gyvenimo švyturys mūsų laikams - tam nuostabiam išradimų ir technikos laimėjimų amžiui - priminti, kad žmogaus grynai dvasinė bei vidinė didybė yra nenusakomai aukštesnė už materialinę bei juslinę jo veikalų didybę.

     K. J. Teresės visos kovos ir laimėjimai - grynai dvasiniai: materialinėms vertybėms jos sieloje niekada nebuvo vietos. Netgi išoriniame jos gyvenime, ne tik vienuolyne, bet ir pasaulyje, nebuvo materialinių rūpesčių: ji gyveno vien dvasios reikalais, paprasčiausią savęs nugalėjimo aktą vertindama labiau už kokį efektingą žygį. Kaip K. J. Teresė vertino meilę Dievui, matyti iš jos žodžių:

     Atsimenu, kad mažiausias grynosios meilės aktas yra jai[Bažnyčiai] brangesnis ir naudingesnis už visus kitus kartu surinktus darbus. <... > Jei esi tokia nerangi, kad sunku pakelti siūlą ir vis dėlto dėl Jėzaus meilės jį pakelsi, daugiau nusipelnysi, negu padariusi ką įžymaus, pagauta uolumo...

     K. J. Teresės gyvenimas, tarsi kokia tobulumo viršūnė, šiandien teikia vilties mums, pavargusiems nuo skubėjimo ir gyvenimo įtampos, apsuptiems materializmo - ir dvasinio, ir buitinio - mums, kurie taip sunkiai kylame į viršukalnes. Italų rašytojas ir publicistas, garsusis konvertitas Džiovanis Papinis (Giovanni Papini) savo „Kristaus istoriją“ baigia šiuolaikinio žmogaus tragizmo ir ilgesio kupina malda: maldauja Kristų dar kartą ateiti į pasaulį,- nes žemė ir žmogus nebepakelia neteisybių ir nutrėmimo naštos. K. J. Teresė mato Kristų kiekvienoje sieloje, kiekvienoje širdyje, kur Jis gyvena kaip Mylimasis ir kaip Tremtinys, kaip brangiausias Mokytojas ir kampininkas įnamys. Tereikia žengti tik vieną nedidelį žingsnelį iš savo egoizmo rato į mažąjį kūdikystės kelelį, ir išvysime Kristų, ateinantį dėl mūsų ir mums. Tas vienas žingsnelis yra Meilė.

      „Sielos istorija" - tarsi vienu atsikvėpimu parašytas meilės himnas Dievui, trokštant savo pačios kančia ir nusižeminimu laimėti Jam kuo daugiau sielų, nupinti vainiką iš mažųjų aukos žiedų. Šioje autobiografinėje knygoje (beje, parašytoje ne savo pačios pageidavimu, o paklusus vyresniosios įsakymui), rodančioje neeilinį talentą, Šventoji atskleidžia savo vidaus kovas ir laimėjimus, savo santykį su Dievu ir pasauliu. Tikintį žmogų ji žavi ir patraukia mažojo kelelio viltimi, netikintį ir abejojantį - poetiška kalba, grakščiu stiliumi, tikro jausmo grynumu, dvasingumo apoteoze. Nepaprastą sielos istorijos poveikį pasauliui rodo milijoniniai šios knygos tiražai, vertimai į daugelį kalbų (į lietuvių kalbą šią knygą išvertė J. Talmantas 1931 m.).

     Mažasis dvasinės kūdikystės kelelis duodamas kiekvienam - ir darbininkui, ir menininkui, ir valstybės vyrui, nes kiekvienas apsčiai turime ką paaukoti, kad kitiems, o kartu ir mums būtų lengviau ir šviesiau gyventi.

(Parengė R. P. [Alė Počiulpaitė] pagal kun. )uozo Grigaičio MIC monografiją Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė - mūsų laikų dvasinio atgimimo pradininkė ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės sielos istorija, jos pačios parašyta, Kaunas, 1931).