GARBINGOS SUKAKTUVĖS
Šiemet sukako 60 metų, kai buvo įšventintas kunigu prelatas Kazimieras Žitkus - poetas Vincas Stonis ir 50 metų - kunigas Juozas Adomaitis.
Prel. Kazimiero Žitkaus kunigystės 60 metų jubiliejus
Paminėtas Vilijampolės bažnyčioje 1978 m. gegužės 2 d. Pagerbti jubiliato susirinko tiek žmonių, jog jų negalėjo sutalpinti Vilijampolės bažnyčia. Pamaldose dalyvavo vyskupai Juozapas Labukas-Matulaitis, Liudvikas Povilonis, Romualdas Krikščiūnas ir nemažai kunigų. Vyskupas L. Povilonis nušvietė Jubiliato gyvenimo kelią, paminėjo jo ilgą ir garbingą tarnavimą Bažnyčiai ir Tėvynei, jo indėlį į lietuvių literatūrą.
Kazimieras Žitkus gimė 1893 m. gruodžio 30 d. Vabalninke ūkininkų šeimoje. Mokėsi Panevėžio keturklasėje mokykloje, Kauno kunigų seminarijoje ir Lietuvos universitete. Kunigu įšventintas 1919 m. gegužės 4 d. Bažnyčios tarnybą pradėjo Šančių bažnyčios vikaru. Toms pačioms pareigoms 1921 m. nukeltas į katedrą, kur kartu ėjo ir kurijos sekretoriaus pareigas. Studijos universitete, pastoracija, darbas kurijoje palaužė sveikatą - susirgo džiova. 1925-1926 m. gydėsi Italijoje Mereno sanatorijoje. Grįžęs gavo paskyrimą į Antalieptę, kur išbuvo iki 1930 m., vėliau buvo paskirtas į Kauną. Dėstė tikybą Kazimieriečių mergaičių gimnazijoje ir Simono
Daukanto mokytojų seminarijoje. Sveikatai vėl sušlubavus, 1937 m. pedagoginį darbą nutraukė. Kurį laiką Kaune buvo altarista, paskui Benediktinių bažnyčios rektoriumi, Prisikėlimo bažnyčios klebonu, 1953-1959 m. Kauno kunigų seminarijos rektorium. Iš tų pareigų atleistas kaip altarista apsigyveno Kulautuvoje. 1965 m. persikėlė į Vilijampolę, kur gyvena ir dabar [1979 m.].
Kun. K. Žitkus labai uoliai dirbo pastoracinį darbą. Dažnai jį buvo galima matyti klausykloje, prie kurios nusitiesdavo netrumpos eilės žmonių. Jo nuoširdumas, taktas, gebėjimas įsijausti, suprasti, patarnauti ir paguosti patraukdavo žmones. Veikė jis ir savo kuklumu bei nepriekaištingu kaip kunigo gyvenimu.
Buvo geras pedagogas. Gebėjo palaikyti nuoširdų kontaktą ne tik pamokų metu, bet ir už mokyklos sienų. 1932-1940 m. buvo moksleivių ateitininkų dvasios vadas. Tai nebuvo lengvos ir paprastos pareigos. 1930 m. švietimo ministro įsakymu moksleivių ateitininkų organizacija buvo uždaryta. Už dalyvavimą jos veikloje moksleiviai buvo šalinami iš gimnazijos, o rėmėjai baudžiami kalėjimu, koncentracijos stovykla, atleidimu iš darbo ir piniginėmis nuobaudomis. Bet tai kunigo Žitkaus nesulaikė nuo darbo su moksleiviais ateitininkais, kurie veikė slaptai.
Kun. K. Žitkus yra parašęs pradžios mokykloms religijos vadovėlius: „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu“, katekizmą ir maldaknygę vaikams. Išėjo bene aštuonios tų vadovėlių laidos maždaug po 40 000 egzempliorių.
Sunkią naštą Jubiliatas pasiėmė sutikdamas užimti Kauno kunigų seminarijos rektoriaus vietą. Tų pareigų jis vengė, nes tai buvo sunkios pokario metų dienos. Rektoriai vienas po kito buvo tremiami į lagerius (kan. r Rauda, kun. a. Vaitiekaitis). Rektoriaus pareigas K. Žitkus ėjo 6-erius metus. Tai buvo vienas iš laimingesnių seminarijos laikotarpių. Patraukli rektoriaus asmenybė, jo kuklumas, nuoširdumas, taktas, gebėjimas bendradarbiauti su profesoriais ir palaikyti kontaktą su klierikais padėjo seminarijoje susidaryti jaukiai ir darbingai nuotaikai. Tą nuotaiką padėjo palaikyti ir Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius, kuris vizituodavo seminariją ir ja rūpinosi.
Po Stalino mirties seminarija mažiau buvo puolama, ramiau galėjo dirbti. Bet tai truko neilgai. Nikita Chruščiovas, skubėdamas kurti komunizmą, užsimojo sparčiu tempu likviduoti „nacionalines ir religines atgyvenas“. 1959 m. religinių kultų įgaliotinio reikalavimu Kauno kunigų seminarijos rektorius atleistas iš pareigų, 12 klierikų atleista iš seminarijos, klierikų skaičius seminarijoje apribotas iki 25; naujų kandidatų leista priimti tik po penkis kasmet.
Visą savo gyvenimą prel. K. Žitkus buvo susiejęs su jaunimu ir jo organizacijomis. Dar lankydamas Panevėžio keturklasę mokyklą įsijungė į ateitininkų sąjūdį. 1920-1921 m. dirbo „Ateities“ redakcijoje, o 1932-1940 m., kaip minėta, buvo moksleivių ateitininkų dvasios vadas. Rėmė kaimo jaunimo pavasarininkų organizaciją, jai parašė himną. Anksti pradėjo kurti: pirmieji eilėraščiai parašyti 1908 metais. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jo poezija buvo spausdinama „Draugijoje“, „Ateityje“, „Pavasaryje“, o vėliau ir „Naujojoje Romuvoje“. Vertė Puškiną, Lermontovą, rusų kalba rašytus Jurgio Baltrušaičio eilėraščius. 1924 m. išleido savo eilėraščių rinkinį „Ašarėlės“, o 1970 m. - „Lyrika“. Jo poezija populiari: eilėraštis Gražių dainelių aš girdėjau tapo net liaudies daina.
Palaikė santykius su Vincu Mykolaičiu-Putinu, su kuriuo pirmą kartą susitiko 1914 m. kun. Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto bute. Daugiau bendravo po Antrojo pasaulinio karo. Prelatas K. Žitkus atliko svarų patarnavimą Mykolaičiui-Putinui: vysk. Juozapo Labuko pavedimu, 1966 05 12 Kaune atliko Vinco Mykolaičio-Putino atleidimo nuo kunigo pareigų ir grąžinimo į pasauliečių tikinčiųjų tarpą ceremoniją. V Mykolaitis-Putinas pareiškė norą turėti pažymėjimą, pageidavo, kad jis būtų parašytas lotynų kalba ir patvirtintas kokiu nors antspaudu. Kun. Žitkus tokį pažymėjimą parūpino. Jis buvo patvirtintas Žemaičių vyskupystės antspaudu. V Mykolaitis-Putinas prel. K. Žitkui yra pasakęs, kad, rašydamas savo romaną „Altorių šešėly“, neturėjęs jokių antireliginių intencijų. Pati romano tema jam buvusi įdomi ir artima, todėl jis šį veikalą ir parašęs. Neturėjęs antireliginių tendencijų nė kituose savo raštuose, nes ateistu niekuomet nesąs buvęs. Iš kunigų pasitraukęs, nes jam paaiškėję, jog pastoracinis darbas jam esąs nepakeliamas (K. Žitkus. Keliai ir kryžkeliai. Rankraštis).
Prel. K. Žitkus-Vincas Stonis kas rytą išeina prie altoriaus kuklioje Vilijampolės bažnyčioje. Gal ne visi parapijiečiai, atvykę dalyvauti rytmetinėse šv. Mišiose, žino, kad prel. K. Žitkus yra poetas. Jis niekada nesiekė asmeninės garbės, tik visą gyvenimą dalijo ir dalija kitiems, ypač jaunimui, savo širdį - gyvu paskatinamuoju žodžiu, nuoširdžia šypsena ir eilėmis.
Kun. Juozo Adomaičio 50 metų kunigystės jubiliejus
Paminėtas Plokščių bažnyčioje 1979 m. gegužės 20 d., susirinkus dideliam dalyvių būriui. Jubiliato gyvenimo kelią, atliktą pastoracinį ir visuomeninį darbą nušvietė vysk. L. Povilonis.
Kun. J. Adomaitis gimė 1901 m. spalio 26 d. Pašilių kaime, Plokščių parapijoje, Šakių apskrityje. Mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje ir Kauno karo mokykloje. Atlikęs karinę tarnybą, 1923 m. įstojo į kunigų seminariją Gižuose. Ją baigęs 1929 m. birželio 16 d. buvo įšventintas kunigu. Aukštąjį mokslą ėjo Vytauto Didžiojo universitete. Jį baigė 1932 m. ir įgijo teologijos licenciato laipsnį. Dar studijuodamas universitete pradėjo pastoracinį darbą: buvo tarnaičių Zitos draugijos kapelionu ir dėstė tikybą pradžios mokyklose. 1932 m. paskirtas Alytaus vikaru ir žemės ūkio mokyklos kapelionu. 1933 m. kapeliono pareigoms perkeliamas į Šakių „Žiburio“ gimnaziją. Jo pareigingumą, taktą, pastoracinius, pedagoginius ir organizacinius gebėjimus tuoj pastebėjo bažnytinė vyresnybė, 1935 m. paskirtas Vilkaviškio vyskupijos oficijolu ir Katalikų veikimo centro (KVC) vadovu. Jo vadovaujamas vyskupijos KVC davė naują impulsą katalikiškųjų organizacijų veikimui. Kreipė dėmesį ne į formalų, bet į konkretų, konkrečiais darbais pasireiškiantį katalikiškųjų organizacijų veikimą. Rūpinosi, kad kiekviename kaime būtų KVC įgaliotiniai, kurie burtų veiklesnius kaimo žmones katalikų veikimui plėsti.
1940 m. pasikeitus santvarkai Lietuvoje, kun. Juozas Adomaitis buvo nukeltas į Alytų. Neoficialiai ėjo kapeliono pareigas, dirbo su mokiniais bažnyčioje. Vokiečių okupacijos metais kapelionavo Marijampolės II gimnazijoje. Grįžus tarybų valdžiai, kurį laiką dėstė moksleiviams tikybą bažnyčioje. 1945-1951 m. buvo Griškabūdžio parapijos klebonas ir Kudirkos Naumiesčio dekanas. 1951 m. gegužės mėn. suimtas, už akių nuteistas 10 metų ir išsiųstas į lagerį Gorkio srityje. 1956 m. peržiūrėjus jo bylą, pripažinta, kad neteisingai apkaltintas ir leista grįžti į tėvynę. Iš karto sunkiai sekėsi pastoviau įsikurti. 1956-1963 m. laikotarpyje buvo Marijampolės bažnyčios vikaras, Alytaus II bažnyčios klebonas ir dekanas, Bazilionių (Šiaulių rajone) parapijos klebonas. 1963 m. nukeltas į Plokščius, kur, išbuvęs 10 metų klebonu, dėl sveikatos iš šių pareigų pasitraukė. Nuo 1973 m. gyvena Plokščiuose kaip altarista.
Pasirinkęs nelengvą kunigo kelią, reikalaujantį daug ko atsižadėti, aukotis ir kitiems tarnauti, Jubiliatas per 50 metų tuo keliu ėjo neklupdamas, rodydamas gerą pavyzdį ir nemažai nuveikdamas. Kaip pažymėjo vysk. L. Povilonis, vien tik šv. Mišių yra aukojęs 20 000, neminint kitų atliktų bažnytinių patarnavimų, pedagoginio ir visuomeninio darbo.
Mūsų dabartinėmis sąlygomis niekas tiek daug nepatarnauja lietuvių tautai, kaip geras kunigas. Palaikydamas tautoje gyvą tikėjimą, kelia ir moralę. Skatindamas susilaikyti nuo to, kas palaužia tautos gyvastį, jis stiprina tautą ir didina jos atsparumą. Lietuvos žmonės, tūkstančiais dalyvaudami kunigų laidotuvėse, jubiliejų minėjimuose, rodo, kokią didžią meilę ir pagarbą jie jaučia kunigui.
[Parengė Kazimieras Šapalas]
