BŪTIES ANALOGIJA

Sakalas[kun. Aleksandras Markaitis SJ]

 (Orientacijai vertybių pasaulyje)

     Tarp dievobaimingų kunigų yra paplitusi teologiškai pagrįsta nuomonė ir įsitikinimas, kad išrišimas iš vienos sunkios nuodėmės arba vienerių šv. Mišių atlaikymas atperka ir atlygina visas studijas, išlaidas, vargus, neretai net sveikatos aukas: po vieno tokio išrišimo ar šv. Mišių galima būtų ramiai numirti - gyvenimas apsimokėjo su kaupu.

     Vienas šventas vyskupas savo ganytojo laiške tikintiesiems tą disproporciją drįsta net taip apibūdinti: krikščionis, jeigu jis iš tikrųjų toks yra, koks turi būti, savo moraline verte pasaulio įvykių raidoje padaro didesnę įtaką negu visas meninis, mokslinis, politinis-ekonominis veikimas per keletą amžių.

     Dar pora mįslių iš kultūrinio gyvenimo. Kodėl didis menininkas - vokalistas ar muzikas - už savo kūrybą esti užpilamas kalnais pinigų, tampa turtuoliu, tačiau tas atlyginimas neprilygsta jo meno vertei? Panašiai galima pasakyti apie didžius mokslininkus, kūrėjus. Prancūzų rašytojas, triskart Nobelio premijos laureatas Fransua Moriakas savo „Gyvačių kamuolyje“ (Noed de viperes) vaizduoja advokatą, kuris saliamoniška išmintimi išsprendė vienos šeimyninės žmogžudystės bylą, tuo pagarsėjo visame pasaulyje ir susikrovė pasakiškus turtus. Tačiau šitoje pinigų ir turtų gausybėje jaučiamas kažkoks mokslinės ir meninės kūrybos bei jos vertybių neatitikimas. Pilk kiek nori pinigų, vis tiek galutinai neapmokėsi!

     Kuo remiasi šita disproporcija? Kas yra jos pagrindas, šaknys ir priežastis? Šią mintį kaip tik nori įminti vadinamoji būties analogija. Visa labai įvairi būtis, apreikšdama begalinį savo Kūrėjo būties turtingumą, turi daugybę laipsnių, iš kurių trys pagrindiniai - medžiaga, dvasia ir meilė bei malonė.

     Jiems visiems bendra tai, kad jie yra, bet skirtumas tas, kad jų buvimas arba būtis (das Sein, to esse) reiškiasi įvairiomis, visai skirtingomis plotmėmis. Akmuo yra ir ąžuolas yra, bet akmuo yra negyvas daiktas, o ąžuolas turi gyvybę, be galo pranokstančią negyvą akmens būtį. Toliau - ąžuolas gyvena ir liūtas gyvena. Tai jiems bendra. Bet kaip skiriasi ąžuolo gyvybė nuo liūto gyvybės! Pirmoji yra tik vegetatyvinė, antroji - jau juslinė.

     Taip ir medžiagą, dvasią ir meilę vienija tai, kad jie visi yra, bet kokia skirtinga ta būtis! Medžiaginis pasaulis su visais savo makrokosmo ir mikrokosmo stebuklais neprilygsta nė vienai pažinimo akto dvasinei apraiškai, nes pažinimas yra per ištisą dangų nutolęs nuo medžiagos.

     Taip pat ir dvasios pasaulis su visais civilizacijos ir kultūros stebuklais neprilygsta nė vienam antgamtinės meilės aktui, nes šis yra dieviškos kilmės ir prigimties. Todėl ir kalnai pinigų negali prilygti ir tolygiai atlyginti meno ir mokslo žygdarbio, nes tai skirtingos vertybės. Galite kiek norite plėsti tašką, bet linijos negausite; galite kiek norite plėsti plokštumą, bet negausite erdvės. Erdvę plėsdami iki begalybės, negausite laiko, lygiai kaip ir laiką tęsdami iki begalybės negausite amžinybės.

     Bene pirmasis būties analogijos mįslę tyrinėjo didžiausias antikinio pasaulio mąstytojas graikas Aristotelis. Jis pateikia gražų įvairios sveikatos pavyzdį: ir oras sveikas, ir spalva sveika, ir maistas sveikas, bet visi jie yra sveiki žmogaus organizmo sveikatos atžvilgiu. Palyginti su šia sveikata, anos yra tik ženklai ar priemonės.

     Iš viso, kas čia pasakyta, turėtų būti aiškus atsakymas į kardinalų klausimą: kodėl būtis yra nepalyginamai vertesnė už veikimą, o gyvenimas - už kūrybą. Būti Dieve, su Dievu ir Dievui yra krikščioniško gyvenimo substancija, kuriai visoks veikimas ir darbas, net malda, yra tik prietapai. Tik todėl ir įvairūs ligoniai - chroniniai paralitikai, rachitikai, nieko veikti negalėdami, taip dažnai padaro stebuklus malonės srityje.

*  *  *