KAIP IŠ TIESŲ BUVO
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Laukys [kun. Jonas Lauriūnas SJ]
Spaudoje galima rasti tvirtinimų, jog Bažnyčios inspiruojama chirurgija viduramžiais buvo laikoma „nešvariu“ mokslu ir kad Bažnyčia draudusi skrosti lavonus bei daryti operacijas. Nepaklusniesiems grėsęs net laužas... (Mokslas ir gyvenimas. 1971. Nr. 1).
Istorija šių tvirtinimų neparemia. Priešingai, istorija teigia, kad krikščionybė jau nuo pat pirmųjų amžių į savo veiklos sferą įtraukė ir rūpinimąsi ligoniais. Buvo organizuojamos ligoninės nosocomium. Tokius namus kurdavo net privatūs asmenys, pavyzdžiui, Cezarėjos vyskupas Bazilijus (apie 369 m.). Benediktinų 529 m. regula kalba apie vienuolių pareigą ir garbę rūpintis ligoniais (36-oji regula). Vyskupijų dvasininkų susirinkimai (sinodai) įsipareigoja steigti ligonines (pavyzdžiui, 742 m. šv. Bonifaco vadovaujamas sinodas Vokietijoje). Susiorganizuoja sambūriai, kongregacijos, kurių pagrindinis užsiėmimas buvo dirbti su ligoniais: parabolanai (VI a. Aleksandrijoje), šv. Lozoriaus, Šventosios Dvasios, šv. Antano. Šie žmonės veikdavo epidemijų metu, globodavo raupsuotuosius. Kai kuriuose vienuolynuose buvo žmonių, gerai išmanančių gydymą, - ten plaukdavo ligoniai iš plačių apylinkių (pavyzdžiui, San Galeno, St. Pjer le Vif in Sena) (1). Kai kurie dvasininkai pagarsėjo kaip gydytojai (pavyzdžiui, vysk. Fulbertas iš Šartro) (1, p. 219). Apie šv. Pranciškų Asyžietį (fl226) biografai pasakoja, kad jis bučiuodavęs ligonių žaizdas. Tad ar tikrai viduramžių tikintysis bijojo kraujo ir pūlių?
Noras padėti ligoniui skatino viduramžių žmogų domėtis ligų priežastimi, geriau pažinti žmogaus organizmą ir jo patologiją. Iš pradžių gydymu daugiausia versdavosi žydai ir arabai, bet netrukus šio verslo iniciatyvą perima krikščionys. Monte Kasino benediktinų vienuolyne XI a. išverčiami į lotynų kalbą graikų gydytojų Hipokrato ir Osleno bei arabų gydytojo Ali Abes raštai. Šis darbas ilgą laiką buvo vadovėlis besimokantiems gydyti (1, p. 385). Tuo pat laiku Salezmo benediktinai įsteigia aukštąją mokyklą, kurioje dėstoma ir medicina. Tai pirmasis universitetas Europoje. Netrukus panašios mokyklos ima dygti kaip grybai - iki 1400 m. įsteigti 46 universitetai.
Lietuvoje mediciną imta dėstyti XVI a. pabaigoje jėzuitų Vilniaus universitete, nors pats medicinos fakultetas susikūrė daug vėliau - XVIII a. pradžioje (2). Reikia pasakyti, jog tais laikais medicinos studijos buvo nepopuliarios, pvz., Kelno universitete XV a. viduryje mediciną studijavo 0,6%, teologiją - 4,5%, visi kiti studentai - teisę ar filosofiją (3).
Neįmanoma studijuoti medicinos nepažįstant organizmo sandaros bei funkcionavimo. Viduramžiais jau pažįstamos anatomijos studijos, yra anatomijos vadovėlių. „Mokslas ir gyvenimas“ anatomijos pradininku laiko Nyderlandų gydytoją Andriejų Vezalijų, kurio parašytasis anatomijos vadovėlis pasirodė 1543 m. (1976. Nr. 11, p. 35).
Bet jis nebuvo pirmasis, rašęs anatomijos vadovėlius. Dar 1316 m. pasirodė popiežiškojo Bolonijos universiteto profesoriaus Mondino de Luci anatomijos veikalas, paremtas žmonių lavonų skrodimu (4, p. 648). Jis šiame universitete įvedė sistemingą anatomijos dėstymą studijuojant žmonių lavonus. Kiek yra žinoma, patį pirmąjį anatomijos vadovėlį parašė lotyniškai benediktinas Aferas (fl087) Monte Kasino vienuolyne (5). XIII a. pasirodė Lafrankio veikalas Chirurgia magna, kuriame apžvelgti nauji, iki tolei nežinomi dalykai kraujo apytakos bei nervų srityje. XIV a. antroje pusėje išgarsėjo chirurgas Gi de Šoliakas, daręs sudėtingas galvos operacijas ir parašęs anatomijos vadovėlį. Be abejo, šie ankstesnieji veikalai neišvengė klaidų, kurių, pavyzdžiui, nėra Vezalijaus veikale.
Istorikai gali pateikti daug faktų, kad viduramžiais buvo laisvai ir plačiai praktikuojamas lavonų skrodimas, vadinasi, Bažnyčia to nedraudė. Užtenka pasklaidyti enciklopedijas, kad įsitikintume, jog ateistų tvirtinimai yra nepagrįsti (žr. The Catholic Encyclopedia. New York, 1913. T. 1, p. 458-459). Istorikai nežino jokio dekreto, kuriuo Bažnyčia būtų draudusi skrosti lavonus mokslo reikalams. Beje, ateistai žino kitokį dekretą: jie remiasi popiežiaus Bonifaco VIII buleDe sepulturis (1300) - Apie laidotuves. Bet jie tai tvirtina neįsiskaitę į bulę, kurioje rašoma: Asmenys, virinantys lavonus, kad atkristų mėsa nuo kaulų, siekiant šiuos kaulus nuvežti į mirusiųjų tėviškę ir ten palaidoti, atskiriami nuo Bažnyčios. (Tai buvo pradėta praktikuoti Kryžiaus karų metu.) Taigi bulė nieko nesako apie lavonų naudojimą mokslo reikalams. Kad tikrai tokia buvo bulės mintis, rodo ir tai, jog, bulę paskelbus, lavonų skrodimai medicinos tyrimams nesiliovė ir vyko toliau. Taigi to meto žmonės tą bulę suprato ne taip, kaip šiandien aiškina ateistai. Šiuo atveju ateistai klysta, iškraipo bulės mintį.
Yra dekretas, kuris kai kam gali keistai atrodyti. XV a. popiežius Pijus IV uždraudė lavonus slaptai iš žemės iškasti ir vogti. Matyt, taip buvo daroma, norint parūpinti lavonų skrodimui. Čia turima mintyje nepagarbus elgesys su lavonu, nesiskaitant su artimųjų valia. Panašių draudimų ir šiandien yra (pvz., LTSR baudžiamojo kodekso 243str.).
Ateistai žino dar vieną dekretą, kurį neteisingai aiškina. Tai 1215 m. Laterano IV Susirinkimo draudimas asmenims, kurie turi aukštesniuosius kunigystės šventimus, užsiimti chirurgine praktika. Šis draudimas lietė tik dvasininkus, ne pasauliečius. Panašios linijos Bažnyčia laikosi ir šiandien: kunigas, norintis verstis medicina, turi gauti iš savo vyresnybės leidimą. (Paprastai leidžiama misijų kraštuose, bet su sąlyga, jei vietoje nėra pasauliečių gydytojų.) Šitokia Bažnyčios pozicija visai nereiškia nepalankumo medicinai: studijuoti ir dėstyti mediciną kunigams nedraudžiama.
Viduramžiais Bažnyčia nepageidavo, kad dvasininkai studijuotų civilinę teisę ir mediciną: mat studijuojantys buvo gundomi palikti savo pašaukimą ir imtis kito užsiėmimo.
„Mokslas ir gyvenimas“ (1976. Nr. ii) rašo, kad įžymųjį anatomą Vezalijų teisė ispaniškoji inkvizicija, nors ateistinis Meyers Neues Lexikon (Leipzig, 1964. t. 8, p. 483) to nemini. Tačiau reikia žinoti, kad ispanų inkvizicija buvo visai kas kita, negu bažnytinė inkvizicija: tai XV a. įsteigta Izabelės ir Ferdinando grynai civilinė, valstybinė inkvizicija, kovojusi su politiniais Ispanijos priešais (bažnytinė inkvizicija atsirado XII a.). Vezalijus savo pažangiais tyrinėjimais pakirto senovės graikų mediko Galeno autoritetą ir sukėlė tam tikrą pastarojo gerbėjų nepasitenkinimą, bet ši konservatorių opozicija truko neilgai.
Dažnai kartojama istorija, kad inkvizicija ir bažnytinė vyresnybė trukdžiusi Vezalijui atlikti mokslinius tyrinėjimus, yra visai nepagrįsta(7).
LITERATŪRA
1. Gustaw Schnürer. Kirche und Kultur im Mittelalter.Paderborn, 1929. T. 2, p. 100, 219.
2. Mokslas ir gyvenimas.1976. I\lr. 11.
3. LKMA Suvažiavimo darbai.Kaunas, 1933. T. 1.
4. Gesundheit.Leipzig, 1959.
5. LKMA Suvažiavimo darbai.Kaunas, 1936. T. 2.
6. Bažnyčios kanonų 139 str.
7. The Catholic Encyclopedia.New York, 1913. T. 1.
