„RŪPINTOJĖLIO" LEIDĖJAI
Ses.BENVENUTA ADA URBONAITĖ OSF
Gimė 1921 m. rugsėjo 3 d. Minaičių k., Pašušvio parap., Kėdainių apskr. Igno ir Izabelės Urbonų šeimoje. 16-metė įstojo į Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuoliją Padvariuose, netoli Kretingos. 1939 08 28 davė vienuolės įžadus ir buvo išsiųsta dirbti pranciškonių montesoriškame vaikų darželyje Kaune.
1948 m. turėjo palikti pedagoginį darbą. Lankė 1-erių metų bibliotekininkystės kursus Respublikinėje bibliotekoje ir liko čia dirbti. 1951 m. perėjo dirbti į profsąjungų biblioteką. 1958 m. išmoko rašyti mašinėle ir laisvalaikiais ėmė persi rašinėti užsienyje gyvenančių autorių - Antano Maceinos, Juozo Girniaus ir kt. - raštus; sekretoriavo, talkino kun. Juozui Šalčiui; „leido" Felicijos Kasputytės rankraščius; perrašinėjo, redagavo Vynmedžio Šakelės - Onos Galdikaitės iš užsienio kalbų verčiamus teologinius, dogminius bei asketinius veikalus (1998 m. JUDEX spaustuvės 2000 egzempliorių tiražu išleista jos išversta Šv. Jėzaus Teresės Avilietės knyga „Gyvenimas, jos pačios aprašytas"). Parengė šiuos leidinius: „Marijos žemė. Stebuklingos Marijos šventovės Lietuvoje" (1982); „Palaimintasis Mykolas Giedraitis" (1983); „Arkivyskupas Mečislovas Reinys" (1984); „Prelatas Mykolas Krupavičius" (1985); „Profesorius Pranas Dovydaitis" (1986); „Palaimintasis Jurgis Matulaitis - Lietuvos Krikšto jubiliejaus vainikas" (1987).
1977 m. pradėjo ir iki 1990 m. leido periodinį religinės minties žurnalą „Rūpintojėlis". Darbas su knyga iki šiolei yra pagrindinis jos užsiėmimas.
KAZIMIERAS ŠAPALAS (1903-1982)
Gimė 1903 m. Vartų k., Mykoliškių valsč. (Prienų r.). 1923 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Studijavo istoriją, sociologiją ir pedagogiką-psichologiją. Dirbo „Židinio" redakcijoje. Universitetą baigė 1927 m. ir tais pačiais metais išrinktas ateitininkų generaliniu sekretoriumi. 1928 m. išvyko į Kražių gimnaziją mokytojauti. 1929 m. rudenį paskirtas Šakių „Žiburio" gimnazijos direktoriumi. Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. Kazimieras Šapalas atleistas iš direktoriaus pareigų ir nukeltas mokytoju į Alytų. 1941 m. paskirtas Kauno 6-osios gimnazijos direktoriumi. 1944 m. atleistas iš direktoriaus pareigų, paliktas istorijos mokytoju. Čia dirbo iki išėjimo į pensiją. 1982 m. rugsėjo 14 d. Kazimieras Šapalas staiga mirė. Paliko žmoną Moniką, du sūnus ir dvi dukteris. (Plačiau žr. „Rūpintojėlyje", Nr. 26.)
Kazimieras Šapalas davė žurnalui vardą „Rūpintojėlis", jį redagavo (Nr. 1-10) ir turtino jį savo straipsniais, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais.
Kun. JUOZAS ŠALČIUS (1900-1924-1988)
Gimė 1900 m. sausio 13 d. Stanaičių k., Garliavos parap., Kauno apskr. ūkininkų šeimoje. Pradžios mokslą ėjo Garliavoje, vidurinį - Kaune, Saulės draugijos Mokytojų kursuose ir gimnazijoje. 1919 m. įstojo į Kunigų seminariją Seinuose. 1924 m. vysk. Antanas Karosas įšventino jį kunigu. Kunigavo įvairiose Suvalkijos parapijose. Visur, kur dirbo, būrė jaunimą, moteris ir vyrus į krikščioniškas organizacijas, platino katalikišką spaudą. 1930 m. atvyko į Kauną baigti Vytauto Didžiojo universitete pradėtų neakivaizdinių Kanonų teisės studijų. Priklausė ateitininkų visuomenininkų Vytauto klubui. Sovietams okupavus Lietuvą, 1948 m. buvo areštuotas ir nuteistas 10 metų lagerio. Nikitos Chruščiovo laikais amnestuotas, palaužtos sveikatos grįžo pas seserį į Kauną.
Aprašė žymius mūsų tautiečius: arkivysk. Mečislovą Reinį, prel. Mykolą Krupavičių, prel. Konstantiną Olšauską (visi šie veikalai buvo išspausdinti Amerikoje). 1988 m. rugsėjo 25 d. po sunkios ligos mirė Marijampolėje. Apie šią neeilinę asmenybę daugiau rašoma „Rūpintojėlyje", Nr. 23.
Kun. LIONGINAS KUNEVIČIUS (1932-1958-1994)
Gimė 1932 m. sausio 18 d. Alytuje pamaldžių, dorų tėvų šeimoje. Augo 5 vaikai: 2 broliai ir 3 seserys. Baigęs Alytaus vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniaus universitete, studijavo bibliotekininkystę.
1953 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Gerai valdė plunksną, turėjo literatūrinių gabumų-rašė eiles ir prozą. Minėjimų ir švenčių metu klierikai giedodavo savąjį himną, sukurtą klieriko Liongino Kunevičiaus, harmonizuotą dėstytojo kun.Pranciškaus Tamulevičiaus. Neblogai sekėsi ir filosofinės bei teologinės studijos.
1958 m. kovo 23 d. vysk. J. Steponavičiaus įšventintas kunigu. Pirmiausiai dirbo Kaune, Prisikėlimo ir Aukštosios Panemunės bažnyčiose ėjo vikaro pareigas. Už atvirą ir teisingą žodį sovietinės valdžios buvo persekiojamas. Iš A. Panemunės iškeltas į Didvyžių parapiją klebono pareigoms. Iš Didvyžių kun. L. Kunevičius buvo paimtas į kariuomenę, darbo batalioną, o iš kariuomenės sugrįžusį vyskupas paskyrė Gerdašių parapijos klebonu. Iš Gerdašių išvyko dirbti į Būdvietį, o vėliau - į Lukšius. Čia uoliai ir nuoširdžiai darbuodamasis susirgo infarktu, gydėsi Vilniaus ligoninėje ir pagaliau vėl sugrįžo į savo gimtąjį Alytų, paskirtas Šv. Angelų Sargų bažnyčios altaristų.
Dirbdamas parapijose, nevengė fizinio triūso, remontavo, gražino bažnyčias. Ypač daug jėgų skyrė literatūriniam darbui, prisidėjo prie pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidimo ir pats redagavo nelegalų „Aušros" leidinį. Kritiškai atsakydavo į sovietinės spaudos straipsnius, nes turėjo, kaip sakoma, ir kritiko gyslelę. Mėgo bažnytinį, pastoracinį darbą, o ypač - sakyti pamokslus.
1994 m. vasario 28 d. nustojo plakusi taip labai Bažnyčią ir Tėvynę mylėjusi širdis...
Kun. JONAS LAURIŪNAS SJ (1924-1953-1991)
Gimė 1924 m. kovo 8 d. Šilelio k., Raudondvario valsč., Kauno apskr. Anksti netekęs motinos, augo tėvo globoje. Pradžios mokyklą baigė Raudondvaryje. 1939-1944 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1944 m. įstojo į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, 1946 09 21 padarė Jėzaus Draugijoje pirmuosius laikinuosius įžadus. Tą patį rudenį pradėjo filosofijos studijas Kauno kunigų seminarijoje, bet po vieno semestro sovietų valdžios pareigūnų įsakymu kaip vienuolis buvo pašalintas. 1948 m. rudenį vėl buvo priimtasį Kauno kunigų seminariją ir vėl saugumiečių išj os išvarytas. Po to 4-erius metus dirbo ligoninėje kūriku, meteorologu stebėtoju meteotarnybos įstaigoje Kaune. 1952-1954 m. tęsė studijas Kauno kunigų seminarijoje, ir 1954 09 12 vysk. Kazimieras Paltarokas Kauno arkikatedroje bazilikoje jį įšventino kunigu.
Kun. Jonas Lauriūnas darbavosi įvairiose Vilniaus arkivyskupijos kaimų parapijose.
1954 m. pradeda vikarauti Valkininkuose, prie garsaus Vilnijos kunigo P. Bieliausko.
1955 m. vysk. K. Paltarokas jį skiria Reškutėnų parapijos (Švenčionių r.) administratoriumi. 1963 m. skiriamas Švenčionių parapijos vikaru. 1964 m. perkeliamas į Varėnos raj. Kabelių parapiją.
Čia prabėgo vaisingiausi jo gyvenimo metai. Mokėdamas prancūzų, vokiečių, anglų ir lenkų kalbas, išvertė daug religinių, teologinių veikalų, parašė keliasdešimt tomų pamokslų „Žodžiai broliams", kurie savi laidos būdu paplito po visą Lietuvą. 1972 09 30 pogrindžio sąlygomis padaro iškilmingus amžinuosius vienuolinius įžadus.
1983 m. skiriamas Linkmenų parapijos (Ignalinos r.) klebonu. Čia dirbdamas sulaukė Lietuvos Atgimimo. Į naują darbą įsitraukė su dideliu uolumu. Išrenkamas į Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybą, skiriamas Vilniaus arkivyskupijos konsultoriumi, įtraukiamas į stalinizmo nusikaltimams tirti respublikinę komisiją. Kurį laiką buvo „Katalikų pasaulio" redkolegijos narys, dirbo mokyklose, rengė vadovėlius tikybos pamokoms.
1991 m. liepos 26 d. jėzuitas kunigas Jonas Lauriūnas iškeliavo į Amžinybę.
FELICIJA KASPUTYTĖ (1914-1998)
Gimė 1914 m. Kunigiškių k., Šiaulėnų valsč., Šiaulių apskr. ūkininkų šeimoje. Ji savarankiškai pasirengė ir eksterne išlaikė egzaminus iš viso gimnazijos kurso. 1937 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. 1940 m. baigė studijas, gerai mokėdama anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Karo metais mokytojavo Šiauliuose mergaičių gimnazijoje. Vėliau dėstė užsienio kalbas Dailės institute Kaune, 5-ojoje gimnazijoje, 17-ojoje vidurinėje mokykloje. Kauno politechnikos institute dirbo iki pensijos, čia parengė metodinio mokomojo pobūdžio leidinėlių studentams.
Nuo 1958 m. savo turtingu vidiniu pasauliu, kurį susiformavo užsienio kalbomis skaitydama įžymiųjų teologų, tikinčių rašytojų, menininkų, mokslininkų raštus, ji pradėjo dalytis su kitais. Jos rankraščius pradėta spausdinti mašinėle ir „leisti" mažo formato knygelėmis. Tokių knygelių išleista per 30: „Parafrazės susimąstymui", „Malda", „Con-solatrix Afflictorum", „Mater Misericordiae" ir kt. įvairiais savilaidos būdais dauginamos tos knygelės plačiai paplito, teikdamos žmonėms dvasinę atgaivą.
Nuo 1977 m. iki 1980 m. spalio (kai jos bute KGB padarė kratą) ji buvo viena iš našiausių „Rūpintojėlio" autorių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. Savo rūpesčiu išleido knygas „Memento mori" (1994) ir „Salve Regina, Mater Misericordiae" (1997).
Mirė 1998 m. spalio 18 d. Kaune, palaidota Šiaulėnuose.
ELENA (ALĖ) POČIULPAITĖ
Gimė 1947 m. vasario 2 d. Vikūnų k., Kauno r. Baigusi Kauno 12-ąją vidurinę mokyklą, 1965 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos, o po metų perėjo į antrą žurnalistikos kursą. Žurnalistės diplomą gavo 1970 m. ir tęsė darbą „Literatūros ir meno" redakcijoje, kur buvo pradėjusi dirbti 1969 m.: iki 1971-ųjų - korektore, nuo 1971-ųjų - literatūros darbuotoja publicistikos, o nuo 1972-ųjų - dailės ir architektūros skyriuje, kuriam vėliau ir vadovavo (1976-1979 m.). 1979-ųjų pavasarį išėjusi iš „Literatūros ir meno" redakcijos, iki 1980-ųjų rudens redagavo „Rūpintojėlį" (Nr. 11-15). Nuo 1980 m. pabaigos iki šiolei dirba Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės sektoriuje. 1985 m. Maskvoje, Sąjunginiame menotyros mokslo tyrimo institute, apgynė disertaciją tema „Kūrybos proceso ir liaudies meistro asmenybė lietuvių liaudies vaizduojamajame mene" (nostrifikuota 1983 m.).
Alės Počiulpaitės mokslinių tyrinėjimų ir praktinės veiklos sritis - senasis klasikinis liaudies menas bei dabartinė jo tąsa, ypač mažoji architektūra (kryžiai, koplytėlės, liaudies monumentalistika), skulptūra, tapyba, grafika bei liaudies meistro kūrybinės raiškos ypatumai. Yra rengusi respublikinių ir tarptautinių konferencijų, parodų, seminarų, skaičiusi pranešimų įvairiose mokslinėse konferencijose, parengusi katalogų, paskelbusi straipsnių moksliniuose leidiniuose. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos (nuo 1978 m.), Lietuvių katalikų mokslų akademijos (nuo 1991 m.) narė.
DONATAS STAKIŠAITIS
Gimė 1956 m. Kapsuke (dabar Marijampolė). 1974 m. baigė Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą, 1981 m. - Kauno medicinos institutą. 1981-1985 m. dirbo Šakių rajono centrinės ligoninės gydytoju. 1985-1986 m. - Vilniaus universiteto Gydytojų tobulinimosi fakulteto klinikinis ordinatorius.
1986-1988 m. mokėsi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto stacionarinėje aspirantūroje ir apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją. 1988-1992 m. mokėsi stacionarinėje doktorantūroje Kauno medicinos akademijos kardiologijos institute.
1992 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją. 1992-1994 m. - Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto II anesteziologijos-reanimatologijos klinikos vyriausiasis mokslo darbuotojas. 1994-1996 m. mokslinį tiriamąjį darbą dirbo Ilinojaus universitete Čikagoje (JAV). 1996-1998 m. dirbo vyr. mokslo darbuotoju Nortvesterno universitete (Čikagoje). Nuo 1998 m. rugsėjo dirba Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Pediatrijos centro vyriausiuoju mokslo darbuotoju. Vedęs. Turi sūnų ir dukterį.
„Rūpintojėlyje" talkininkavo nuo pat jo pirmųjų dienų iki paskutinio numerio.
