Partizanai: Istorija ir dabartis

MES GYNĖME TĖVŲ ŽEMĘ

Vaikystes dienų prisiminimai

JUOZAS RATUOKLIS

1919 m. pavasaris ir vasara mano apylinkes kaimams buvo labai nerami. Visą pavasarį čia šeimininkavo vietinės komunistų tarybos ir gana žiauriai vykdė savo ir Vilniaus kapsukinės valdžios nutarimus. Daugelis apylinkės ūkininkų (nekalbu apie dvarininkus), jeigu tik turėjo dar vieną karvę, t. y. vokiečiai jos neišvedė ar vietoje nesuvalgė, buvo laikomi “buržujais” ir jiems priskiriamos įvairios duoklės — pyliavos. Pirmiausia tokios pyliavos buvo išreikalautos iš vietinių dvarų ir dvarelių, čia aruodus šluote iššlavė vietos milicija su keliais kumečiais ar kitokiais komunistėliais, o taip vadinamus “buržujus” (dvarininkus) suvarė į Obelius sniego kasti. Gatves valė ne tik vietiniai, bet kartais “paskolindavo” dvarininkus ir kiti valsčiai, pvz. Antazavės vls. Antazavės dv. savininkė baronaitė Roppaitė buvo pėsčia atvaryta iš Antazavės į Obelius (20 km) ir turėjo šluoti Obelių rinką, prieš tai atėmus jai pirštines ir geresnį apavą. Ši moteris turėjo nušluoti vietos komunistų tarybos žmonėms ne tik takus, bet ir nušluostyti jų snieguotas kojas už savo “senelių griekus”.

Toliau sekė pyliavos ir prievolės jau valakiniams ūkininkams. Jų aruodai buvo taip pat patikrinti vietos komunistėlių ir įsakyta tam tikrus grūdų kiekius suvežti į nurodytus sandėlius vietos varguomenės “šalpai”. Pasartės apyl. gyventojai tas pyliavas vežė į Rokiškį (visa ažukriaunė), Obelius ir Dusetas (ažusarčiai). Grūdus suvežė nustatytą dieną, o varguomenė juos turėjo gauti sekančią savaitę. Atėjus “šalpos” dienai pasirodė, kad Obelių ir Dusetų grūdų sandėliai jau išplėšti, ką atlikę vietiniai “buržujai”, susidėję su “baltaisiais” (taip vadino Lietuvos valstybės kariuomenę ir valdžią). Gi vietos varguomenei padalino visokių likučių po kelias saujas, kaip jie sakė, “naujai iš buržujų atimtų”. Tie padalinti grūdai nebuvo jau grūdai, bet pelių išgraužos. O tuo metu duonos gi visiems trūko. Ties Zarasais gyventojai į miltus dėjo beržų ir alksnių žieves (jas sudžiovindavo ir sugrūsdavo). Mano apylinkės gyventojai geriau laikėsi, nes kažkokiu būdu iš grįžtančių vokiečių buvo už kokius niekus prisipirkę vikių, o vienas kitas net peliožirnių (tiek vieni, tiek kiti grūdai buvo skirti vokiečių kariuomenės arkliams). Taigi mes bado nekentėjome, nevalgėme medžių žievių ir miškų viržių duonos, bet maitinomės vikine. Kiek vikiai tuo metu buvo vertinami kaip maistas, geriausia liudija paprastas įvykis, jog iš Rygos ateidavo pėsti lietuviai ir, gavę iš savo giminių, nešdavosi po vieną pūdą vikių. Tuos vikius jie nešdavosi slaptai naktimis, nes juos gaudydavo mūsų vietinės ir latvių komunistinės tarybos bei milicija.

“Išvogus buržujams” biednuomenei skirtus grūdus, buvo surasti “kaltininkai” vietinėse sueigose. Mano tėvui, tik dar sugrįžusiam iš rusų caro kariuomenės (per vokiečių darbo stovyklą), nespėjusiam kaip reikiant susipažinti su vietos “tvarka”, o ypač matančiam “valdžioje” tokius savo draugus, kuriuos jis po 1905 m. “revoliucijos” globojo ir net pinigu rėmė, taip pat ir nesančiam “buržuju”, nes neturėjo tuo metu nė karvės, tik per vokiečių okupaciją išlikusį vieną akimi ir raišą arklį, išsprūdo keli aštresni žodžiai prieš vieną “sandėlininką”, caro metais žinomą apylinkės arkliavagį. Taip pat mano tėvas tuo metu nesuvaldė dar tiek liežuvio, jog papasakojo vietos gyventojų susirinkime, kaip jų sugautą vieną vagį Obelių milicija, dar jiems milicijoje tebesant, pro kitas duris paleido. Ir tas pats po kokios valandos vėl buvo pristatytas vietos žmonių su naujai pavogtais daiktais ... Taigi, mano tėvas tuometinę valdžią ir pavadino “vagių valdžia”. Žinoma, to buvo perdaug. Po kelių dienų jis buvo suimtas ir perduotas “liaudies teismui” drauge su kitais “kaltininkais”, “išvogusiais” nakties metu biednuomenei suvežtus grūdus. Tačiau jam teismo sulaukti nebeteko. Vietos ūkininkai, susirinkę prie milicijos, ją išvaikė ir suimtuosius paleido. Tai buvo 1919 m. pavasaris. O po poros savaičių mano apylinkės kaimai jau lengviau atsiduso: ties Panevėžiu lietuvių kariuomenė supliekė bolševikus ir lietuviškieji daliniai pasiekė Pakriaunio dv. Ten įsikūrė dalinio štabas, kuriam tuo metu vadovavo Grigaliūnas - Glovackis. Per kelias dienas Pakriatunio dv. liko pabaisa vietos komunistėliams ir bolševikų šnipams. Daugelį jų ten karo lauko teismas nuteisė mirti, o kitus teisdavo labai paprasta bausme — rykštėmis. Eilinis vietinis tarybų valdžios žmogus paprastai gaudavo iki 100 rykščių, kurią bausmę išskirstydavo kokiai savaitei. Ši bausmė pasirodė buvusi tikrai reikšminga, nes ir 1940 m. vietos gyventojai ją prisiminė ir niekas nenorėjo sutikti eiti į visokias naujas komunistines tarnybas. Ypač jau buvo atsparūs luptųjų šeimų nariai, kai sušaudytųjų šeimų giminės buvo geriausi vietos komunistams talkininkai arba net komunistų partijos (slaptosios) nariai.

Pakriaunio dvare apsigyvenus lietuvių kariuomenei, visų gyventojų nuotaikos pagerėjo. Jauni vyrai vienas po kito išėjo savanoriais, nors daugeliui greitai paaiškėjo, jog visus tų apylinkių žmones jau liečia mobilizaciniai įsakymai. Tačiau kokios reikšmės buvo tie mobilizaciniai įsakymai, jei niekam jie nebuvo paskelbti ir patys vyrai turėjo j ieškoti, kur yra lietuviškieji daliniai, kad jie galėtų su savo šautuvu prisijungti. Ir toki vyrai labai dažnai gaudavo tik uniforminį diržą, o patys tebedėvėjo savais trinyčiais ir čerkesine eilute. Pvz. mano dėdė daugiau metų išnešiojo savo baltiniais ir nutrinta, motinos austa, eilute, pražygiuodamas ne tik savas apylinkes, bet ir kovodamas net prieš lenkus. Oficialiai jis buvo “mobilizuotas”, tačiau išėjo naktį ir, pro bolševikines sargybas slapta praėjęs, nuvyko į artimiausią komendantūrą... Taip veikė anuo metu mobilizacija dar nėkieno žemėje ir nežinia, kokias sienas turinčioje valstybėje.

Labai įdomios buvo ir mano kaimynų rusų (jie čia atsirado po 1864 m. ir turėjo prie caro valdžios visokių privilegijų) nuotaikos. Jie tikėjosi rusiškos valdžios ir su vietinėmis tarybomis buvo gerokai susiję. Kapsukinės Lietuvos valdžia tas jų viltis gerokai stiprino, nes iš Vilniaus daugelis įsakymų buvo rusiškai rašyti. Daugiausia vilčių teikė pati bolševikinė “armija”, kuri buvo perdėm rusiška, neskaitant latvių, kurie čia nemaža taip pat “talkininkaudavo”, tarpusavyje “rūnodami”, kad “leišiai” ir “krievai” nesuprastų. Toji armija visus įsakymus vietos gyventojams įsakinėdavo rusiškai, o patys vietiniai rusai dažnai turėdavo juos išversti lietuviškai. Tačiau iki 1919 m. vasaros ir vietiniai rusai jau atkando dantis ir pradėjo laukti lietuviškos valdžios. Ir tie rusai pasirodė ištikimi; jie vietinius mūsų savanorius parėmė. Kartais duodavo net savo nuslėptą šautuvą, baus... O paskui, drauge su kitais lietuviais ūkininkais, organizavo maisto tiekimą ir t.t. Vienas kitas ir jų sūnus su lietuviais savanoriškai į lietuviškuosius dalinius prisistatė. Tačiau visai kitas reikalais buvo su rusais darbininkais ir mažažemiais. Tie sutapo su bolševikinėmis tarybomis ir ištikimais joms liko visą laiką, nuolat palaikydami ryšį ir teikdami dar ilgą laiką žinias apie lietuviškuosios kariuomenės dalinius. Lietuviškai galvojančių neturtingųjų rusų buvo maža, nors vienas kitas pasitaikydavo. Labai gerai prisimenu vieną rusą žvejį, kuris ir bjauriausiomis naktimis praplaukdavo ežerą, kad galėtų perteikti lietuviškiesiems daliniams slaptas žinias, ką tik gautas nuo Kurklių ir Avilių, kur buvo pagrindinės sovietinės armijos jėgos. Jis vieną kartą plaukė per ežerą paneromis, įsikandęs tik nendres, kad galėtų alsuoti, nes bolševikai buvo jį įtarę ir sekė. Tokių rusų, ištikimų savo gyvenamam kraštui, nedaug buvo. Ir jie dirbo tuo pačiu užmokesniu — kiekvienu metu gauti bolševikinę kulką, kaip ir kiekvienas lietuvis.

Anuo metu lietuviškieji kariuomenės daliniai buvo labai reti. Paprastai viena kuopa stovėdavo trijuose kaimuose, o kita — už 10-15, kartais net 20 km. Mano tėviškei artimiausias lietuviškas kariuomenė dalinys iš 14 vyrų buvo už 8 km., o bolševikinės jėgos — už 6-7 km. Bolševikinės kariuomenės daliniai buvo stipriai pakrikę, jie neturėjo nei maisto, nei apavo. O maisto surasti tuo metu buvo labai sunku. Kiekvieną rytą ateidavo koks trejetas šimtų bolševikų kareivių “pasimaitinti” į gretimus kaimus. Ten jie viską pasiimdavo, ką rasdavo valgoma. Labai gerai prisimenu, kad pas mano kaimyną rado užmaišytą blynams tešlą (buvo pati rugiapjūtė), tai pradžioje jie patys dar kepėsi, bet paskui visą tešlą čia pat supuolę išvalgė ... Paprastai tuo metu namuose mes niekas valgomo nelaikydavome. Duoną (vikinę) slėpdavome miške po akmeniu, o aš savas “atsargas”, mat, kur buvo duona, anuo metu nežinojau, antra — ir to akmens nebūčiau pajėgęs atkelti, — mažą duonos riekutę pasidėdavau išpuvusioje tvarto sąsparoje arba troboje ant krosnies po balkiu. Tuo metu suaugusieji duoną labai taupė. Tik man, 5 m. vyrui, padarydavo išimtį: — gaudavau po pusryčių vieną riekutę, o kitą — po pietų. Tiek vieną, tiek kitą pasidėdavau į slėptuvę. Ir jas valgiau užsikąsdamas dažniausia grieščio ar kopūsto lapu. Nors tuo metu turėjome jau karvę, o ją turėjo retas ir daug stambesnis ūkininkas, tačiau pieno ir išimties keliu tegaudavau tik po puoduką pusryčiui ir vakarienei, nes karvė buvo sena ir dar ligota (kažkas ją slapta permušė). Atvykę bolševikai, suvesdavo įvairias sąskaitas ir su apylinkės vyrais, jei tik kas juos paskųsdavo esant “baltaisiais”. Paprastai juos išsivesdavo ir jie dingdavo be žinios. Apylinkėje tokių dingusių buvo keletas, nors kad sušaudė vietoje, težinojome tik porą ar trejetą. Kai kuriems pavyko atbėgti iš Zarasų kalėjimo, keletui pavyko išsilaužti iš traukinio ties Eglaine (mano krašte sakydavo “Eglaitė”). Kiti dar buvo žinomi Daugpilio kalėjime, o iš ten dingo ir dingo. Moteris paprastai tik prilupdavo, nors ir jų buvo išvežta ne viena.

Prisivalgę ir prisiplėšę, bolševikai visai apylinkei "pareikšdavo” savo buvimą, t. y. paleisdavo keletą salvių į “baltųjų” pusę. Nesulaukę atsakymo, apsisukdavo ir išeidavo į Vėdarių arba Avilių pusę. Tačiau tokie paprasti rytiniai plėšikavimai jiems dažnai ir pylos atseidavo. Nors lietuviškieji kariuomenės daliniai buvo labai reti, tačiau “lietuviškas vaiskas jau buvo”, o to mano apylinkės vyrams ir užteko. Tas “vaiskas” buvo jau ir galingas, nes atėjo nuo Panevėžio. Apie pylą ties Panevėžiu kiekvienas bolševikų kareivis pasakas pasakodavo, o keliolika kartų kiekvienas mūsų kaimynas pataisydavo ir padidindavo. Iš vieno lietuvio kareivio pasidarydavo mažiausia penkiolika. Nepamirština, kad Dusetas nuo bolševikų “atėmė” tik vienas kareivis. Jis tada atėjo iš Pakriaunio dv. pėsčias ir, Dusetose

neradęs bolševikų, jas užėmė (bolševikai tuo metu buvo dviejų km. miške, o didieji jų daliniai už 6-7 km). Jis užėmė Dusetas, įlindo į vieną klojimą ir “įsikūrė”. Kitą dieną atėjo jau kitas, pirmojo jieškodamas (iš Pakriaunio pirmasis buvo siųstai su labai paprastu įsakymu: jei Dusetose bolševikų nėra — pasilik ir lauk paramos), nes iš karto pasiųsti du vyrus į Dusetas dar nebuvo pakankamai jėgų. Ir antrasis, susitikęs pirmąjį, dar nepasiliko, bet per Sartų ežerą perkeltas laiveliu vienos mergaitės (kad bolševikai iš miško mažiau įtartų, jie važiavo į Dusetų girią šienautų), grįžo trumpiausiu keliu į Pakriaunį su pranešimu, kas valdo Dusetas ir kur sustoję bolševikai. Po kelių dienų Dusetas jau valdė net trys kareiviai, tik, žinoma, pasislėpę, nes vėjinį Dusetų malūną savo žinioje tebeturėjo bolševikų žvalgyba, o nemažas dalinys tebesėdėjo gretimame miške. Žmonės gi iš tų kelių kareivių padarė gal visą pulką. Labai gerai atsimenu, kad mano kaimynas anomis dienomis pasakojo, jog Dusetose jis pats matęs pulkus lietuviško vaisko. Gerokai vėliau visas “lietuviškas vaiskas” ten susidėjo iš 12 kareivių ir komendanto. Tiesa, netoliese, už kokių 4 km. buvo dar visa kuopa, net su keliais raitais vyrais. Tačiau visa toji apsauga visiškai nekliudė vieną dieną ateiti bolševikinėms jėgoms per miškus nuo Avilių ir vos tik neužimti paties miestelio su visa komendantūra. Esantieji sargybose (iš tos dvylikos) 3 ar 4 vyrai buvo nukauti ties Dusetų kapais ir vėjiniu malūnu, gi komendantas su divejų vyrų štabu “evukavosi” artimiausios kuopos link. Likę sargybose (antroje pusėje) vyrai nebuvo įspėti. Ir vienas tuo metu kaip tik grįžo į komendantūrą. Rado didžiausią “netvarką” ir tuštumą. Vietiniai pasakė, jog bolševikai jau puola Dusetas. Jie paėmę malūną, tuoj sušaudę du jo draugus. Jis pamatęs aplink malūną būrį bolševikų, greit susigriebęs porą vaikėzų nusivilko į pakluonę kulkosvaidį ir paleido visą juostą tiesiog į vėjinį malūną. Nuo kito kalnelio prabilo ir pasitraukusi “komendantūra”. Nuo kitų kalnelių prabilo ir visos kitos jėgos — atvykusi kuopa. Iš užpakalio jiems nupoškėjo dar keli šūviai, paleisti mūsų krašto ūkininkų. Ir bolševikinė armija (per 600 vyrų) nebeatlaikė “spaudimo”. Prie malūno jibuvo neapsikasusi, tik susirūpinusi maistu, o čia, “baltieji” su kulkosvaidžiais puola. Pagaliau ir Dusetose jau esama daug daugiau “baltojo vaisko”, jei ima iš pakluonių kulkosvaidis šaudyti (atbėgusios sargybos padėjo pavieniais šūviais nuo ežero). Išsigandusi, net dalį savo kulkosvaidžių palikusi, bolševikinė armija pasitraukė. Dusetas išsaugojo vienas 16 m. kareivėlis ir du jaunuoliai (vėliau tas kareivėlis buvo atkeltas mano kaimynystėn ir aš mėgdavau ant jo kelių “joti į Kamajus baronkų pirkti”; jis buvo rokiškėnas ar kupiškėnas) .

Mano apylinkės ūkininkai buvo daugiausia toki pat kariai, tik namie maitinosi ir kariavo savo apylinkėse. Visi, kurie tik turėjo šautuvą ir nors keletą šovinių, visus darbus dirbdavo “parengties stovyje”, t. y. šautuvą pasidėję krūmuose, vagoje ar rugiuose, kad kiekvienu metu galėtų pereiti “į kautynes”. O kautynės būdavo visada rytmetį; nors netrūkdavo ir apypiečiais, net naktimis. Kiekvienas bolševikų žygis į vakarus nuo Avilių arba Kuklių buvo pirma, žinomas mano apylinkės vyrams, nes šie būriai iki mūsų ateidavo. Mūsų vyrai juos sekdavo iš krūmų ir patogiausiu jiems laiku pradėdavo “kautynes”, t. y. pradėdavo apšaudyti savo pripjautų vamzdžių šautuvais. Bolševikų armija didingai atsakydavo savo salvėmis — “zalapu”. Jėgos būdavo visados nelygios, taip pat ir nuostoliai. Mūsų ūkininkų beveik kiekvienas šūvis buvo taiklus ir jų būryje sukeldavo paniką, o anų salvės tesukeldavo vien tik triukšmą. Žinoma, tuo metu didinga bolševikinė armija pradėdavo siausti miškus ir gaudyti “baltagvardiečius”, tačiau pagauti žmogus savo gimtuose laukuose yra nelengva, ypač dar tarp miškų, kalnelių ir balų. Juos apsiausdavo vienoje vietoje, o pavienės kulkos pasitikdavo juos iš kitos. Per kelių valandų kautynes išryškėdavo visiškai naujos jėgos — atžygiuodavo, paprastai atjodavo, jau ir “lietuviškasis vaiskas” su savo parama, t. y. keliais kulkosvaidžiais. Po Panevėžio kautynių susidurti su “lietuviškuoju vaisku” šie išalkę bolševikiniai daliniai vengė ir tuojau nerdavo į savo išeities punktus prie Avilių, Vėdarinių ir Kuklių. Antra, jie skaitė savo “žygį” atlikę, nes susidūrė “su didele baltgvardiečių kariuomene”, kurios spaudimo negali atlaikyti mažas dalinėlis ...

Mano krašto senosios moterys ir paaugliai taip pat turėjo nustatytus uždavinius. Kiekvieną dieną eidavome grybauti ir uogauti. Ir aš tada nesuprasdavau, kam mes eidavome taip toli nuo namų, jei mūsų pačių ūkyje buvo pati grybų ir uogų karalystė. Ypač man buvo nemiela kartais eiti su savo paaugliais pusbroliais, kurie mane vis tempdavo ir tempdavo tolyn ir tolyn nuo namų. Aš, penkiametis vyras, turėdavau nuklysti kartu su jais apie 6-8 km ir dar atgal sugrįžti. Pavargdavau. Pasėdėdavome ir vėl eidavome per tuos pačius miškus ir miškelius. Paskui jie mane ant pečių nešdavo. Ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl jie kasdieną “paklysta”, kai aš jau penkiametis tuos visus miškus žinau, net ir kurie keliai artimiausi... Tik vėliau supratau, po keliolikos metų, jog savo pusbroliams ir pusseserėms tokiu nuolatiniu palydovu buvau tėvo ir savo kelių kaimynų vyrų paskirtas. Su manimi jie gana saugiai galėdavo praeiti pro visas bolševikines sargybas ir nusigauti kur reikia. Anuo metu jokiam sargybiniui nekildavo mintis, kad tas penkiametis vaikigalis gali būti iš “baltųjų” pusės, kad jis čia siųste su kitais atsiųstas.

Visoms kelionėms visi vaikai buvome kaip reikiant paruošti. Pagrindinis dalykas, kad kam nors susišaųdžius, mes tuojau krisdavome prie žemės ir grioviais bei grioveliais šliauždavome. Aš tą keliavimo būdą jau buvau kaip reikiant išmokęs, nes jis buvo reikalingas ir mano tėviškės metui (sodyba buvo kalne ir visos “bitės” geidavo stogą, langus). Ir manęs nebaidydavo jau nei pelkės, nei skruzdės, kurios tokiais atvejais mane labai mėgdavo ... Aplamai visos kelionės laimingai baigėsi. “Bitelės” nugylė tik trejetą žmonių gana plačioje, viso valsčiaus, apylinkėje (čia karių neįskaitau). Man tos “bitelės” ir nebuvo piktos, nes tik vieną ankstų rytą supašė marškinėlius. Bet kas čia nepaprasto, nes daugiau susidraskęs grįždavau, kad ir iš savo miško ... Tik, žinoma, klausiau mamos, kodėl nei iš šio, nei iš to man marškinėliai prakiuro ... Tuomet dar buvau permažAs tiems dalykams suprasti, o mama tik pradėjo susišaudymų metu daugiau mane saugoti.

Valgėme jau naują duoną. Aš ir mano kaimo vaikai sulipę ant tvorų giedojome, jog duonos yra. Mūsų jau nebeleisdavo nė grybauti į tolimuosius miškus. Kaimynai ir mano tėvas nakvodavo tik lauke ir miškuose. Kaip vėliau sužinojau, tai krūmuose turėjo įsirengę duobes, su lubomis, ir niekam nežinomas ... Bet vieną sekmadienio rytą pradėjo suptis pirkios galas. Viena iš moterų mane sugriebė ir meste įmetė į bulvių duobę. Mama, ar kuri teta įsviedė dar antklodę, nes tebebuvau vos tik su marškinukais. Čia man pasakė, kad “lietuviškas vaiskas bolševikus muša iš arūdijų”. Vieną kartą man vaikai rodė prie miško viename kalne tas “arūdijas”. Mačiau, kad žabais buvo pridengti stori vamzdžiai, bet kad jos taip baisiai “giedotų”, kąd nuo jų giesmių imtų suptis pirkia ir virstų gana tvirtos bulvių duobės lubos ..., anuo metu man niekas dar nebuvo pasakęs. Tą išgyvenau ir patyriau jau pats. Tačiau visos “giesmės” netrukus nutilo. Jos kartojosi dar kartą, bet jau iš anapus ežerų, ten toli toli, kur jau nė karto ir aš nebuvau “grybauti” nuėjęs. Moterys leido mane išbėgti į kiemą, tačiau mama vis šluostėsi ašaras. Aš dar nesupratau, ko ji verkia. Juk bolševikai toli, daugiau nebeateis. O ji verkia. Ar jai gaila tų piktų žmonių? Mačiau verkiančias ir kitas moteris.

Visame kaime buvo likę tik seniai ir su vaikais moterys. Ne tik vyrai, bet ir jaunos mergaitės iš nakties buvo dingusios. Vienoje pirkioje tebebuvo pilnai kraujo, dar neišdžiūvusio, ant suolų ir stalo. Kraujo patįsusio ir nenuplauto. Moterys kaitė vandenį ir ruošėsi, visos svetimos kaimynės. Prie klėties keli senukai kalė du naujus karstus. Jų neobliavo ir kalė tiesiog iš storų lentų, atplėštų nuo dalies klojimo sienos. Mes vaikai dairėmės ir nieko nebesupratome. Mano pusbroliai, keliais metais vyresni, nieko paaiškinti negalėjo. Kažkokį kaimynė visiems vaikams padalino po riekę duonos, šviežios ir ruginės. Mes ir duona nebemokėjome džiaugtis. Jau nelipome ant tvorų, kaip darėme prieš kelias dienas.

(Bus daugiau)