DIDVYRIŲ DVASIA STIPRINA MUS
KAZYS ŠKIRPA
RUGSĖJO 8-SIOS PROGA
Nebuvo joks atsitiktinumas, kad mūsų tautos himno kūrėjas, Vincas Kudirka, apibūdindamas, kas yra Lietuva mūsų tautai, pirmoje vietoje deklaravo “Tu didvyrių žemė” ir čia pat nurodė “Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia”. . .
Jokios politinės bei socialinės ideologijos, kokios jos bebūtų patrauklios, ir net tikybiniai mokslai, skiepinanti žmogui iš pat mažens aukščiausiųjų dorybių — pasiaukojimo ir artimo meilės — supratimą, taip giliai ir taip plačiai nesuaktyvina tautos plačiųjų sluogsnių, kaip tą padaro tautinis įsisąmoninimas — meilė savo krašto, prisirišimas prie savo tautos ir gerbimas jos istorijos. Tai natūralu, nes gyvoji tauta yra tąsa jos prieš tai buvusiųjų kartų, kurios sudėjo aukščiausiųjų aukų už krašto laisvę ir tautos natūrališką, taigi paties Viešpaties Dievo suteiktą, teisę gyventi ir progresuoti kartu su visa žmonija bei visomis kitomis tautomis.
Kaip Kudirka, taip ir kiti ano laikotarpio lietuvių tautos laivės kovotojai ir Lietuvos valstybės atkūrimo pranašai sėmė sau stiprybės ne tiek iš liberalistinių idėjų, kurias paskleidė Europoje Prancūzų Revoliucijoslaimėjimai, bet pirmoje eilėje iš savo tautos: iš Lietuvos istorijos, iš Jos Didžiųjų Kunigaikščių žygių, įamžinusių Lietuvos valstybingumą, sukūrusių Jos istoriją, išgarsinusių Jos vardą pasaulyje.
Ne iš kur kitur, kaip iš Kudirkos nurodyto šaltinio — Lietuvos praeities — stiprino save ir visi tie, kurie pasekė jo pėdomis; ne ant kokio kito, kaip ant pagrindo istoriniai pagrįsto mūsų tautos teisės į savą valstybę, kaip garanto lietuviškojo socialinio teisingumo, išsivystė lietuviuose tautinis susipratimas ir socialiniai demokratinis apsisprendimas, kurie subrandino mūsų tautos bendrą valią pasiryžimui iš naujo atkurti Lietuvos valstybę. Ir ne kas kita, kaip savo krašto meilė, amžinoji lietuvybė, istorinės Lietuvos pažibų — Didž. Lietuvos Kunigaikščių — karžygiškumo pavyzdžiai, jų suorganizuotų ir vadovautų lietuviškųjų pulkų kovingumas ir senovės Lietuvos kariuomenės karių heroiškumas — geriau garbingai žūt kautynėse, neg pasiduoti priešui — suformavo 1918-20 metų Lietuvos Kariuomenės kūrėjų-sava-norių idealizmą pasiaukoti Tėvynės Lietuvos labui, kad laimėtų kovą dėl naujo Lietuvos valstybės atkūrimo . . .
Atsižvelgiant į tai, kas čia pasakyta apie istorinės praeities ir jos heroizmų reikšmę tautos valios formavime bei tautos pasiryžimui naujoms aukoms už savo politinę laisvę, buvo natūralu, kad greta 16 Vasario datos, kada įvyko Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimas, buvo taip pat nustatyta dar ir kita tautinio susikaupimo data pagerbimui istorinės Lietuvos, iš kurios semiamės jėgų kovai už tautos laisvę ir valstybinę nepriklausomybę. Tai Rugsėjo 8-ji, Vytauto Didžiojo karūnavimo diena. Kunigaikštis Vytautas buvo pats ryškiausias ir daugiausiai išgarsėjęs istorinės Lietuvos valstybės vyras ir kariškas lietuvių genijus. Jo karo žygiais, Jo nuopelnais Vakarų Europai, ją apginant nuo totorių invazijos, Jo laimėtuoju prie Žalgirio mūšiu, padariusiu galą kryžiuočių plėšikiškiems užpulidnėjimams ant Lietuvos, Jo talentais valdyti plačiausias sritis — Europos dalį nuo Baltijos iki Juodųjų Jūrų — ir Jo civilizatorišku darbu, suteikiant tiems kraštams monumentalinės reikšmės Teisių Kodeksą, mes galime su pagrindu didžiuotis prieš kitas tautas, o Jo realizmu politikoje galime inspiruotis ir po šiai dienai . ..
Teisus buvo Kudirka įrašydamas į mūsų tautos himną “Tu didvyrių žemė”. Bet Vytauto Didžiojo lietuvio sąmonėje taip pat giliai atsispindi Karalius Mindaugas, didieji Lietuvos kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir kt. Lietuva tikrai išugdė daug didvyrių: Ji jų išugdė ne tik savo istorinėje praeityje, bet ir paskiau, kada jau buvo pavergta carų Rusijos. Eilė sukilimų, kuriais buvo siekiama nusikratyti rusų jungo, argi nepagimdė naujų tautos didvyrių? Argi neskaitytini didvyriais Basanavičius, Kudirka ir kiti Lietuvos valstybės atkūrimo pranašai, pašventę visą savo gyvenimą ir visas savo jėgas mūsų tautos pažadinimui stoti į istorinės Lietuvos kunigaikščių vietą ir prikelti Lietuvą naujam valstybiniam gyvenimui? O kiek parodė heroizmo ir sukūrė didvyriškumo pavyzdžių lietuviai-savanoriai, 1918-20 metais pašaukti į kovą už Lietuvos nepriklausomybę?. . .
Tačiau pati aukščiausioji garbė priklauso tiems, kurie žuvo kovoje už tautos laisvę ir tiems, kurie kenčia už Lietuvą bolševikiniuose kalėjimuose ir sovietiniuose kacetuose, sadistiškai kankinami ekzekuciniuose urvuose ir nužudomi dėl jų ryžtingo noro palikti nesužalotos sielos lietuviais.
Tauta, kuri turi 1000 metų patirtį kovose ir kuri savo himne ir savo sielose įrašė žodžius “Tu didvyrių žemė”, negali sugniužti ir niekas nepajėgs išplėšti iš jos lietuviškųjų širdžių meilės Lietuvai ir tikėjimo į Jos naują prisikėlimą laisvam ir nepriklausomam valstybiniam gyvenimui. Nežiūrint paskirų pralaimėjimų ir kokie skaudūs jie bebūtų, lietuvių tauta, kaip praeityje, taip ir dabar, suranda savyje naujų jėgų toliau siekti savo tautinių idealų: į žuvusiųjų Jos laisvės kovotojų—didvyrių vietą Ji prisiugdo sau naujų kovos didvyrių, nes Jos jėgų šaltinis, nurodytas tautos himne, yra neišsenkantis.
Lietuvos išlaisvinimo kova, efektingai pradėta lietuvių aktyvistų birželio 23 d. sukilimu prieš bolševikinį priešą ir pastačiusi naciškuosius kryžiuočius prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo faktą, bus laimėta, nes ji, pagrįsta istorine Lietuvos teise į savą valstybę, vyksta už kilniausius žmonijos idealus, bazuojasi tyriausiu patriotizmu, gaivinasi lietuviškuoju heroizmu ir inspiruojasi Vytauto Didžiojo realizmu politikoje . . .
Žiūrint į tą mūsų kovą pro tarptautinės padėties prizmę, rodo, jog nevilties ir netikrumo laikotarpį jau esame ištvėrę. Ir jį ištvėrėme su laimėjimais: pavyko išsaugoti Lietuvos valstybės teisinį tęstinumą tarptautinėje plotmėje ir užsigrūdinome kovoje, nelikdami be vadovybės, kurios patobulinimas pareina nuo mūsų pačių.
Svarbiausia, kad kovoje prieš mūsų laisvės paglemžėją bolševizmą esame nebe vieni; į tą kovą jau įsijungė visos kitos tautos už “Geležinės Uždangos”. Džiugu, kad laisvoji pasaulio dalis, pirmoje eilėje didžiosios Vakarų demokratinės valstybės, pagaliau suprato, kas joms gręsia iš bolševikinės Rusijos, ir ėmėsi realių pasiruošimo pastangų tam pavojui efektyviai pasipriešinti, tuo pačiu pagelbėti pavergtoms tautoms išsilaisvinti iš bolševikinio jungo.
Nėra ir negali būti abejonės, jog Lietuva vėl taps Nepriklausoma!!!
