LIETUVIŲ TAUTOS ETNINĖS SIENOS VAKARUOSE
M. GELŽINIS
1. LIETUVOS KUNIGAIKŠČIAI NURODĖ LIETUVIŲ TAUTOS ETNINES SIENAS VAKARUOSE
Lietuvos valdovų pirmosios pastangos apjungti visus lietuvių gyvenamus plotus vakaruose valstybinėmis sienomis pasireiškė 1358 metais. Tuomet Vokietijos imperatoriaus ir Algirdo/Kęs-tučio vedamose dėl krikšto derybose Lietuvos valdovai pareikalavo, kad daugumas Ordino užimtų lietuviškų žemių būtų grąžinta Lietuvai; tarp kitų, kad būtų grąžintos visos žemės anapus Nemuno iki Priegliaus ir Alnos upės.
(1. Scriptores rerum prussicarum. II, 80 p. 2. P. Šležas, Bandymai apkrikštyti Lietuvą Algirdo ir Kęstučio laikais. Tiesos Kelias, 1932, 12 nr. 3. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės. Vilnius, 1960. 117 p. 4. Šapoka, Lietuvos istorija. 91 p.)
Penkiasdešimt penkiems metams praslinkus, Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas nurodė, kad etniniai Lietuvos plotai vakaruose siekė Osą (Vyslos žemupio intaką iš dešinės), ir kad jis yra pasiryžęs savo tėvų palikimą, savo tėvoniją, apjungti Lietuvos valstybinėmis sienomis. 1413 m. sausio 28 d., po pasitarimo su kryžiuočiais Salyne, Vytautas pakvietė svečius pokylio, kurio metu jis Ordino maršalui Kuchmeisteriui pasakė:
“Prūsai yra taip pat mano protėvių žemė ir aš reikalausiu jų iki pat Osos. Jie yra mano tėvų palikimas.”
(1. Codex epistolaris Vitoldi, 256-257 p. 2. Lites ac res gestae inter Polones Ordinemque Cruciferorum. Poznan. 1855-1856 laidos, tomas II, 145-146 p. 3. Voigt, Geschichte Preussens, Königsberg, VII, 195 p. 4. Dundulis, ibid. 115 p. 5. Šapoka, ibid. 140 p.)
Ordino šaltiniuose atžymėti Vytauto pareiškimai nebuvo tušti žodžiai; nes kiti dokumentai parodo, kad Vokietijos imperatoriaus legato Makros misijos metu į Lietuvą (1412 m. gruodžio vidury, iki 1413 m. vasario galo), Vytautas, išeidamas iš 1398 m. Salyno sutartyje išvestosios tarp Lietuvos ir Ordino valdų sienos, reikalavo Ordino valdžion pakliuvusių Lietuvos žemių, vienur 40 mylių, kitur 20 ar 30 mylių gilyn.
(1. CEV, 261 p. 2. Dundulis, ibid. 117 p.)
2. MELNO TAIKOS NUSTATYTOJI SIENA
Po 1410 m. Žalgirio pergalės tiek Vytautas, besiderėdamas su Ordinu, tiek jo atstovai Konstancos koncilijoje, vėl nurodinėjo, kad Žemaičių sienos vakaruose yra Baltijos jūra ir Kuršių Marios. Tačiau, 1422 m. rugsėjo 27 d. taika, pasirašyta lietuvių-lenkų kariškoje stovykloje, prie
Melno ežero, netoli Osos upės, dešiniąjame Vyslos krante, tepatenkino dalį Vytauto parodytų užsimojimų, nes sienos buvo taip nustatytos:
“Žemaičių ir Sūduvos žemės, taikos labui, turi likti minėtiems, karaliui ir kunigaikščiui, ir taip pat Lenkijos karalystei ir Lietuvos kunigaikštijai, šiose sienose:
Pradedant nuo Mozūrų kunigaikščių sienų galo, nuo Lyko upės, nuo brastos, vadinamos Ka-mieny Brod, kuri yra Lyko aukštupyje, aukščiau Grejevo ir Točiloto ežerų; nuo tos vietos einant tiesiai per dykrą iki pat ežero, kuris vadinamas Raigrodo (Rogors), taip, kad pusė to ežero priklausytų viešpaties Lietuvos kunigaikščio žemėms, o kita pusė — Ordino žemėms. Nuo to ežero tiesiu takeliu einama per dykumą iki tam tikros lygumos, pavadintos Preivaste. Nuo tos lygumos vėl reikia keliauti tiesiai iki kitos lygumos, vadinamos Merūniške, ir nuo Merūniškės einant tiesiog iki ežero, vadinamo Vištyčio (Dvystytz), tačiau taip, kad tas ežeras visai paliktų Ordino pusėje, ir nuo to ežero, kaip galima tiesiau, eiti iki upės, vadinamos Lieponos (Lepūną), ištakų arba šaltinių. Nuo tos upės reikia eiti iki ten, kur ji įteka į Širvintos upę, o toliau leidžiantis Širvintos upe iki jos pabaigos, kur ji įteka į Šešupės upę. Toliau keliaujant tiesiog per dykrą iki Nemuno upės kranto, kur iš priešingosios pusės yra upė, vadinama Šventąja, ten, kur ta Šventoji įteka į minėtąją Nemuno upę, — tiek dėl Sūduvos žemės.
Ta pačia Šventosios upe einant dvi mylias aukštyn ir nuo tos vietos, palikus tą upę, reikia eiti per girią kuo tiesiau, iki pat Jūros upės, paliekant Nemuno upę kairėje visur per dvi mylias ir minėtąja Jūros upe pakilus vieną mylią, nuo tos vietos reikia palikti Jūros upę ir eiti per girią iki Memelio, kitaip Nemuno, ir Rusnės upių, iki ežero, vadinamo Mariomis (Happ), ir Memelio pilies, žemaitiškai vadinamos Klaipėda, esančios nuo tenai į kairę už trijų mylių. Nuo čia reikia jau eiti iki Sūriosios jūros kranto. Tai tokios yra sienos tarp Žemaičių žemės ir Prūsijos.”
(1. Bunge, Liv-, Esth- und Curländisches Urkundenbuch. Reval-Riga. 1853-1905. V tomas, 877-779 p., 2637 p. 2. Raczynski, Codex diplomaticus Lithuaniae, 1845, 285-292 p. 3. Dundulis, ibid. — Melno taika 1422 m. Žemaitijos ir Užnemunės klausimo sprendimas ir jų sienų su Ordinu nustatymas, 271-305 p. 4. Lietuvos TSR Istorijos šaltiniai, I t., Vilnius, 1955. 94-95 p.)
Pirmasis Lietuvos-Lenkijos ir Ordino atstovų susitikimas, turėjęs patvirtinti Melno taikos sutartį ir buvęs sutartas 1422 m., lapkričio 2 d., Gnievkove (Kujavijoje), neįvyko, nes Ordinas neatsiuntė įgaliotinių.
(1. Raczynski, CDL 283-284 p. 2. CEV 575 p.)
Kuomet 1423 m. pagerėjo Lietuvos-Lenkijos santykiai su Vokietijos imperatorium Zigmantu, buvo einama prie Melno taikos nuostatų patvirtinimo. 1423 m. gegužės 9-18 d. abiejų pusių susitikime Veliuonoje (LUB V, 949, 953 p.; — Voigt, Gesch. Preussens VII, 458 p.; — CEV 580-581, 588-590, 684 p.) buvo sudarytos komisijos sienoms nustatyti ir nutarta įgaliotinių susirinkimus šaukti ginčijamiems klausimams spręsti.
Nežiūrint visų parengiamųjų darbų, sienų nustatymo praktika vyko labai sunkiai. Nors sienų vietos buvo apeinamos ir pradėtos matuoti, tačiau nuolatos kildavo įvairiausių ginčų dėl teritorijų, ir pirmosios komisijos išsiskirstė tais pačiais 1423 m. nieko nenuveikusios (LUB VII, 54, 61 nr.). 1424 m. pavasarį dėl vartojamo mato kilo nesutarimų, kurie tebuvo pašalinti 1425 m. birželio mėn. Tuomet susitarta mato pagrindu laikyti keturių mylių ilgį tarp Marienburgo ir Elbingo (CEV 643, 699 p.). Melno taiką patvirtinusių dokumentų pasikeitimas, įvykęs 1424 m. birželio 7 d., Niešavoje, prie Vyslos, teturėjo mažai įtakos į sienų nustatymo procedūrą. Ypatingai daug nesusipratimų būta aplink Klaipėdą, kur abi pusės kovojo dėl kiekvienos pėdos. Be to, kryžiuočiai labai nenorėjo išeiti iš Palangos. Tik 1427 m. spalio mėn. atsilankymas Palangoje Jogailos, kuris ten atvyko jūros pažiūrėti (CEV 781, 791 p.), parodo, kad Ordinas iš ten išsidangino ne vėliau kaip tais metais. Sienos tarp Lietuvos ir Ordino valdų buvo didele dalimi nužymėtos 1425 -1427 metų laikotarpyje. Nors 1435 m. Bresto (Kujavijoje) taika patvirtino Melno taikos nustatytas Lietuvos ir Ordino valdų sienas, tačiau dar ilgai kildavo dėl jų neaiškumų ir ginčų, o Ordinas dar visą metų eilę tebetykojo jas pakeisti. Bet, nežiūrint visų kivirčų ir ginčų, ta siena ilgainiui nusistovėjo ir prigijo.
Kaip pirmoji, 1398 m. Salyno sutartimi nustatytoji, siena tarp Lietuvos ir Ordino valdų tebuvo dirbtinė konstrukcija, taip ir antroji, 1422 m. Melno taikos siena, buvo tokia pat dirbtinė pertvara, kuri neturėjo nieko bendro su etnine būkle. Ta 1422 m. nustatytoji siena išilgai kirto Dykrą, kurioje jau tuomet pastoviai gyveno didelis skaičius lietuviškai kalbančių žmonių. Naujasis rubežius, berods, priskyrė didesniąją Dykros dalį prie Lietuvos, bet paliko plačius lietuviškais vienkiemiais apstatytus plotus Ordino valdžioje. Kaip toli į vakarus siekė tie lietuvių apgyventi Dykros plotai, vėliau matysime, įrodė prof. Bezzenbergeris.
3. ORDINAS TAMPA LENKIJOS- LIETUVOS LENININKU
Vos praėjo trys dešimtmečiai nuo Melno taikos, kai 1453 m. Ordino valstybės luomai ir miestai sukilo prieš savo poną. Sukilėliams į pagalbą atėjo Lenkijos karalius (Lietuva liko tame trylika metų trukusiame kare neutrali) ir privertė Ordiną 1446 m. pasirašyti Torunėje taiką, kuria Ordinas lenkams turėjo perleisti Pamarį, Dancigą, Elbingą, Marienburgą ir Varmijos (Ermland) vyskupiją. Kartu jis tapo Lenkijos vasalu (o nuo 1569 m. Liublino unijos ir Lietuvos) ir gavo iš jos lenu likusius Prūsus, t.y. Mažąją Lietuvą. Lenkijos leno teisė išliko iki 1657 m., kai Lenkijos karalius Vėluvos sutartimi grąžino Brandenburgo valdovui Rytprūsių suverenumą. Ordinui žlugus, Prūsijos lenininko statusas nevaržė Lietuvai 1529 m. susitarti su Prūsijos kunigaikščiu Albrechtu dėl 1422 m. Melno taikoje nustatytų sienų tikslaus atžymėjimo.
(1. Dogiel, Limites regni Poloniae et magni ducatus Lithuaniae, Vilnae, 1858. 2. Forstreuter, Die Entwicklung der Grenze zwischen Preussen und Litauen seit 1422. Altpr. Forschungen, XVIII, 1941. 50-70 p. 3. Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija I, Kaunas, 1938, 14-15 p.)
4. BRANDENBURGO - PRŪSIJOS ADMINISTRACIJA PRIPAŽINO
ŠIAURINĖS IR RYTINĖS RYTPRŪSIŲ DALIES LIETUVIŠKUMĄ
Ordinui 1525 m. persitvarkius į Prūsijos hercogų ą, krašto valdovas Albrechtas Hohencolernas įsteigė keturias lietuviškas apskritis (Littauische Aemter), kurios 1600 m. buvo praplėstos pietų link į “Provinz Litauen” (Sruogienė, Dėl Mažosios Lietuvos ploto ir sienų. Lietuva, 1955, 7 nr., 12 p.). Tokių administracinių vienetų įsteigimas ir ypatingas pavadinimas yra labai aiškus jų lietuviško charakterio pripažinimas. Tačiau administracinių vienetų sienos vakaruose nesutapo su lietuviškų genčių gyvenamu kraštu, nes pastarųjų gyvenamasis plotas siekė žymiai toliau už vokiečių išvestąsias administracines linijas. “Provinz Litauen” išbuvo virš 200 metų ir tik 1824 tebuvo įjungta į Rytprūsius.
Melno taikoje nustatytoji siena buvo keista kelis kartus. Rusijos-Prūsijos Septynerių metų kare (1756-1763) keturis metus ji buvo visai panaikinta, nes nuo 1758 m. iki 1762 m. Rytprūsiai buvo užimti rusų. Antrą kartą ją panaikino pati Prūsijos vyriausybė, kuri Trečiajame Lietuvos-Lenkijos padalinime, įvykdytame 1795 m. spalio 24 d., gavo Užnemunę. Tačiau Prūsijos žygis į rytus tebesitęsė nuo 1772 m. iki 1807 m., nes tuomet Napoleonas sudarė Varšuvos kunigaikštiją, prie kurios jis priskyrė ir Suvalkiją. I Pasaulinio karo metu vokiečiai gvildeno naujus planus išplėsti Rytprūsių plotą į rytus, ir čia kaip tik Užnemunė atsidūrė jų dėmesio centre.
(Immanuel Geiss, Per polnische Grenzenstreifen 1914 -1918. Ein Beitrag zur deutschen Kriegszielpolitik im Ersten Weltkrieg. Disertacija. Historische Studien, Heft 378, Matthiesen-Verlag, Lübeck-Hamburg. 184 p. ir 3 žemėlapiai. 1961).
Norint nustatyti lietuviškų genčių gyvento ploto vakarinį kraštą, reikia faktus omenėje turėti tokius:
1) Ordino did. magistras Winrich v. Knip-rode (1351-1382) suteikė 1365 m. Klaipėdos miestui antrąją privilegiją (Handfeste), kurioje jis Kuršių Marių rytų pakrantę nuo Klaipėdos iki Ventės (Windenburg, Šilutės apskr.) vadina “Lit-tawischen Seiten”. Toks Ordino vyriausiojo pareigūno pasisakymas yra aiškus įrodymas, kad ten anuomet gyventa lietuvių.
(1. Sembritzky, Geschichte d. Stadt Memel. Antroji laida. Klaipėda, 1926, 39 p. 2. Gelžinis, Klaipėdos srities autochtonai. Klaipėdos miesto antroji privilegija. Čikaga, Naujienos II dalis, 1965 m. gegužės 1 d.)
2) Derby kunigaikštis, vienas angliškųjų riterių, atvykusių į Ordino kraštus padėti kovoti su lietuviais, vadina Kuršių Marių pakrantę “Lietuva”.
(H. Prutz, Rechnungen über Heinrich von Derby’s Preussenfahrten 1390-1392. Leipzig, 1893, 50 p.)
3) Flandrijos riteris Guilbert de Lannoy, keliavęs 1413 m. iš Karaliaučiaus per Užmarį (Neringą) į Klaipėdą ir iš ten pajūriu — toliau į Kuršą, rašo, kad “Kuomet perkeliavome Užmario pajūrį (Strang), įžengėme į žemaičių žemę (pais de Samette). . . Šita dykra yra vadinama lietuvių pajūriu (Strang de Letaoeu), nežiūrint, kad ji yra žemaičių žemėje. Keliaujant į Kuršą, kuris (taip pat) priklauso Prūsijos ponams, prieiname kaimą Lyvę, kuris randasi prie upės Live, kuri skiria Kuršą nuo Žemaičių.”
Flandrijos riteris, atvykęs į svečius pas Ordiną, gavęs savo informacijas iš šeimininko, tame trumpame rašinyje tris kartus patvirtino, kad 1413 m. pajūris nuo Klaipėdos iki Bartuvos upės buvo vadinamas Lietuvos pajūriu (Strang de Letaoeu). (SRP III, 44 p.)
4) 1572 m. Klaipėdos, Tilžės ir Ragainės apskričių atstovai prisiekė Prūsijos valdovui Albrechtui Friedrichui lietuvių kalba. Priesaikos tekstas yra išlikęs ( K.Pakštas, The Problem of Lithuania Minor, Santa Monica, California, 1946, 36 p.).
5) Tame pačiame puslapyje prof. Pakštas rašo:
“In the Lithuanian Chronicle by the Polish historian M. Stryjkowski, printed in Königsberg in 1582, Lithuania Minor appears under the name of the “Prussian Zhemaiten”. M. Stryjkowski, who knew the Lithuanian language and the country, makes the following statement: 'All inhabitants in the vicinity of Ragnit and Insterburg and even as far as Königsberg are Zhemaiten;
they use the Samogitian (Zhemaitish) language, as myself heard and saw'.”
6) Prūsijos (tuo pačiu ir Maž. Lietuvos) geografijos tėvas C. Hennenbergeris, tyręs ją nuo 1570 m. iki 1590 m., teigia, kad Įsruties sritis buvusi beveik vienų lietuvių, “fast eitel Litauer”, gyvenama ir kad lietuvių kalbos pietinė siena ėjusi dalinai Priegliaus upe ir siekusi Prūsų ežerų šiaurinę dalį (M. Toeppen, Historisch comparative Geographie von Preussen, 33, 35, 37, 38
pp.).
7) Karaliaučiaus universiteto profesorius Johannes Behm 1625 m. rašė, kad Labguvos, Įsruties, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apskritys yra gyvenamos lietuvių (Pakštas, ibid., 37 p.).
8) Bažnytinis 1683 m. nuostatas rodo, kad tuomet lietuvių etniniai sričiai priklausė Įsruties, Tilžės, Ragainės, Klaipėdos, Labguvos, Jurbarko (Įsruties apskr.), Šakių (Semboje) ir Taplaukių bažnyčios (Recessus generalis der Kirchen Visitation der Insterburgischen und anderer Litta-wischen Embter im Hertzogthumb Preussen. De Anno 1638, Königsberg, 1842).
9) Prof. Pakštas savo veikale “The Problem of Lithuania Minor”, 36 p. iki 39 patiekia ir daugiau faktų apie lietuvių kalbos paplitimą Rytprūsiuose 16 iri7 amžiuje.
5. BEZZENBERGERIO, TETZNERIO IR ZWECKO LINIJOS
Viršuje patiektieji pavyzdžiai parodo, kad iki vokiečių Rytprūsių kolonizacijos 18 a., lietuvių kompaktiškai apgyventas plotas siekė gana toli į vakarus. Profesorius Bezzenbergeris prūsiškųjų ir lietuviškųjų vietovardžių paplitimą nustatė pagal ištisai lietuvių gyventus plotus.
Jis išėjo iš prielaidos, kad Rytprūsių lietuviškųjų kaimų vardai baigiasi galūnėmis -kiemis, -kiemiai, -kehmen, o prūsiškųjų kaimų — galūnėmis -kaimis, -kaim, -kam, -keim ir kaym. Pravesta tarp tų “kiemų” ir “kaimų” plotų linija prasidėjo šiaurėje ties Deimės upės žiotimis, ėjo pro Kiršnakaimį (į rytus nuo Labguvos), Ripkaimį (netoli Vėluvos), Kutkaimį (arti Norkyčių), Starkaimį (ties Nordenburgu), Koskaimį (į pietus nuo Gerduvos), Salpkaimį (į išaurę nuo Guberio ežero), Kunckaimį (į šiaurę nuo Dadey ežero), Redikaimį (į šiaurės vakarus nuo Allenšteino), Luobkaimį (į pietus nuo Luobos ežero), Trukaimį (arti Galindų), Kaimus (netoli Preuss. Holland) ir Kaimkalius (į šiaurę nuo Heiligenbeil -Šventpilio).
Dr. F. Tetznerio išvestosios lietuvių kalbos ribos rodo, kad 17 amž. gale visas kraštas į šiaurę nuo Priegliaus, net iki pat Karaliaučiaus, įėjo į lietuvių kalbos sritį, taip pat Darkiemio ir Galdapės sritys ir visi plotai į šiaurę nuo jų. Alna ir
Iškarpa iš The National Geographic Magazine žemėlapio “Poland and Czechoslovakia”.
Deimė buvusios etninės lietuvių ploto sienos. Iš Tetznerio darbų ypatingai pagarsėjo jo 1719 m. nustatyta lietuviškųjų parapijų vakarinė siena.
Dr. A. Zwecko Prūsiškosios Lietuvos aptarimas sutampa su Bezzenbergerio išvestąja linija, nes Zweckas rašė, kad:
“Pačią šiaurės rytinę Rytprūsių dalį užima Lietuva, pietuse nuo Mozūrų atskirta Galdapės upės, vakaruose siekianti Alną ir Deimę. Nuo Deimės žiočių iki Kranto sieną su Semba sudaro pietinė Kuršių Marių dalis; šiaurės vakaruose Baltijos jūros bangos skalauja Kuršių Neringos krantus, kurie drauge su Mariomis priklauso taip pat Lietuvos sričiai. Pietvakariuose siena vedama nuo Galdupės žiočių per Nordenburgą ir Girduvą iki Friedlando.”
(1. Bezzenberger, Die litauisch - preussische Grenze. Altpreussische Monatschrift, XIX, 1882, 651-655 p. 2. Dr. F. Tetzner, Die Slawen in Deutschland, Braunschweig, 1902, 28 p. 3. Dr. A. Zweck, Litauen, eine Landes- und Volkskunde, Stuttgart, 1908, 452 puslapiai. 4. Aidai, mėnesinis kultūros žurnalas, 1948, München, 18 nr., 337 p.)
Dėl Bezzenbergerio išvestosios linijos “prūsiško” ir “lietuviško” kalbinio pagrindo buvo stipriai abejojama. Vydūnas įrodė, kad “kaimas” reiškia kaimą ir prūsų ir lietuvių tarmėse, o “kiemas” reiškia kiemą (Hof, viensėdį) ir lietuvių ir prūsų dialektuose. (Vydūnas, Zur Besinnung auf die Heimat, Unsere Stimme, Tilžė, 1930, 3 nr., 8 p.).
Jei Bezzenbergerio kalbinės prielaidos ir neišlaikytų kritikos, tai jo išvestoji linija vistiek gali remtis Rytprūsių apgyvendinimo padėtimi. Ordino pravestoji Rytprūsių — vokiečių ir prūsų kolonizacija iki 1410 m. teatėjo tik iki Bezzenbergerio linijos. Į vakarus nuo jos vokiškieji ir prūsiškieji naujakuriai buvo apgyvendinti “kaimuose”, kuomet į rytus nuo jos vieni tik lietuviai buvo palikti gyventi išmėtytuose “kiemuose” ir viensėdžiuose.
Nuo 1410 m. iki 1525 m. Ordino valdomosios Lietuvos dalies gyventojų elementas tiek sustiprėjo ir padaugėjo, kad, kuomet 1525 m. ginklai buvo sustabdyti ir Prūsijos hercogai skubėjo įtraukti Dykros gyventojus į mokesčių mokėtojų sąrašus, jų administracinius žygius labai palengvino anų “vier Littauischen Aemter” ir vėliau “Provinz Litauen” įsteigimas. Pastarųjų vardai švietė per ištisus šimtmečius vokiečių literatūroje ir kartografijoje, kurios šį kraštą tūkstančius kartų teisingai žymėjo “Preussisch Litauen” arba “Klein Litauen” pavadinimais.
6. KALBINIAI MIŠRIOJI JUOSTĄ Bezzenbergėrio, Tetznerio ir Zwecko išvestosios lietuvių tautos etninės vakarų sienos juosė tik kompaktiškai lietuvių apgyventuosius kraštus. Kalbiniai daviniai (vietovardžiai ir asmenvardžiai) ir architektūriniai kūriniai liudija tačiau, kad lietuvių gyvenamieji kraštai siekė daug toliau į vakarus. Tarp kompaktiškai lietuvių ir grynai prūsų apgyventų sričių tęsėsi plati, kalbiniai mišri, zona, apėmusi visą Sembą, visą Bartą, visą Galindą ir Natangos šiaurę bei rytus. Vokietis Franz-Constantin von Karp rašo apie šitą kalbiniai mišrią zoną savo veikalo 72 p. taip:
“Jeigu palyginsime Sprogio 90 p. su Trautmano 22-23 p. ir atsižvelgsime į Trautmano atitinkamų asmenvardžių teritorinį paplitimą, tuomet aiškiai matysime, kaip Semba . . . visiškai atsiremia į lietuvių kalbinį plotą.” O, to paties veikalo 123 p. jis dar aiškiau pasako: “Iš Trautmano asmenvardžių ir Gerulio vietovardžių galima prūsų-lietuvių pereinamąją kalbinę zoną nustatyti maksimaliniu įtikinimu.”
(1. J. Sprogis, Geograficzeskij slovar' drewnej zo-mojtskoj zemli XVI stol. Vilnius, 1888. 2. Trautmann, Die altpreussischen Personennamen, Goettingen, 1925. 3.
Franz-Constantin von Karp, Beiträge zur ältesten Geschichte des Memellandes und Preussisch-Litauens. — Eine kritische Betrachtung der neuesten deutschen Forschungsresultate. Ostsee-Verlag, Memel, 1935, 131 puslapis ir 1 žemėlapis.)
7. LIETUVIŠKOS ARCHITEKTŪROS PAPLITIMO PLOTAS
Dar stipriau už lietuvių-prūsų mišrių dialektų kalbinę zoną, lietuviškos statybos paplitimo ratas parodo lietuvių tautos etninę sieną vakaruose. Dr. Gimbutas mini, kad Pesslerio žemėlapyje visa Maž. Lietuva su Sembos pusiasaliu yra priskiriama lietuviškąjam statybos tipui, o platus ruožas į pietus nuo Karaliaučiaus ir Priegliaus upės yra laikomas mišrios lietuviškai-vokiškos statybos sritimi. Dr. Gimbutas verčia to paties Pesslerio žodžius taip:
“Lietuviškojo statybos tipo paplitimo sritis siekia toliau už šių dienų smarkiai sunykusią lietuvių kalbos sritį ir apytikriai nustato šitos tautotyrai ir kalbotyrai taip svarbios tautos senąsias ribas.”
A. von Haxthausen veda ribą tarp lietuvių ir vokiečių architektūros Natangoje, maždaug ties Yluva ir Heilsbergu.
(1. A. von Haxthausen, Die ländliche Verfassung in den Provinzen Ost- und Westpreussen. Bd. 1, Königsberg, 1839, 68-74 p. 2. W. Pessler, Die Haustypengebiete im Deutschen Reiche. Deutsche Erde, Bd. 7, Heft 1 ri 2. 1908. 3. Dr. J. Gimbutas, Lietuvių sodžiaus architektūra Maž. Lietuvoje. Lithuanian Research Institute leidinyje: Mažoji Lietuva I, New York, 1958, 150-210 p. Ten ir plati tuo klausimu bibliografija.)
8. PRŪSŲ KLAUSIMAS
Vytauto 1413 m. pareiškimas Ordino maršalui, kad Prūsai taip pat esą jo tėvų palikimas ir Did. kunigaikščio tėvonijos ribos esančios prie Osos (Vyslos žemupio intakas iš dešinės), veda prie išvados, kad prūsai buvo lietuviškos kiltys. Šimtmečių bėgyje daugelis mokslininkų tyrė prūsų ir lietuvių etninio ryšio laipsnį ir stengėsi išaiškinti, ar prūsai buvo lietuvių tautos dalis, ar jie tebuvo tik lietuvių baltiškieji giminės.
Tūlas tų tyrinėtojų pasisakė už prūsų-lietuvių tapatumą, tačiau kalbininkų dauguma reiškia įsitikinimą, kad prūsai ir lietuviai kalbėję skirtingom kalbom ir sudarę atskiras tautas. Tad šiuo metu dar negalima dėl prūsų-lietuvių tapatumo galutinai pasisakyti, bet reikia laukti naujų archeologinių, kalbinių ir istorinių davinių, kurie mus atves arčiau prie galutinės tiesos.
9. LIETUVIŲ PASTANGOS SUTAPDINTI
VALSTYBĖS SIENAS SU ETNINĖMIS SIENOMIS
Kuomet lietuvių etninės sienos vakaruose ištisą šimtmetį buvo moksliškų diskusijų objektu, jų praktiško realizavimo siekti tebuvo įmanoma tik I Pasauliniam karui prasidėjus. Tuomet įvairiose pasaulio vietose gyvenę lietuviai pradėjo kelti lietuvių tautos etninių sienų klausimą ir reikalauti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimo. Ta linkme pasisakė toki lietuvių politiniai seimai:
1) 1914 m. rugsėjo 21-22 d. lietuvių seimas Čikagoje ir tų pačių metų spalio mėn. lietuvių seimas New Yorke.
2) 1916 m. balandžio 20-25 d. Haagos mieste, Olandijoje, vykęs lietuvių kongresas.
3) Trys Šveicarijoje įvykusios konferencijos: 1916 m. kovo mėn. Berne; 1916 m. birželio mėn. Lausane ir 1917 m. lapkričio mėn. 2-10 d. Berne, kurioje dalyvavo Amerikos lietuvių, Rusijos lietuvių ir Vilniaus Lietuvos Tarybos delegatai.
4) 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje susirinkusi lietuvių konferencija.
5) 1917 m. lapkričio 16-19 d. Voroneže susirinkę lietuvių tremtinių Rusijoje atstovai.
6) I Pasauliniam karui dar nepasibaigus, Amerikos prezidentas Wilsonas žadėjo Amerikos lietuviams atskirti Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos iki Karaliaučiaus ir ją sujungti su visa Lietuva.
Viršuje patiektasis sąrašas parodo dalį lietuviškųjų konferencijų, kurios pareiškė bendrus lietuvių pageidavimus ir reikalavimus, kurių konkretiškas, sienomis išreikštas realizavimas buvo pradėtas karui pasibaigus.
1918 m. lapkričio 11 d. vokiečiai pasirašė ginklų paliaubas su sąjungininkais ir prisipažino karą pralaimėję. Po kelių dienų “Tilsiter Allgemeine Zeitung” 262 nr. skelbė, kad Amerikos prezidentas Wilsonas pažadėjęs Amerikos lietuviams atskirti Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos iki Karaliaučiaus ir atskirtąją dalį sujungti su visa Lietuva. Tame pačiame laikraštyje trys vokiečių valdininkai — burmistras Griess, apskr. viršininkas Sarrazin ir vyskupas Struck sušaukė protesto mitingą Ragainėje prieš Wilsono užsimojimus Maž. Lietuvoje. 1918 m. lapkričio 16 d. Maž. Lietuvos autochtonai Tilžėje įsteigė mažlietuvių politinę atstovybę — Prūsų Lietuvių Susivienijimo Tarybą, kuri lapkričio 30 d. pareikalavo sujungti Maž. Lietuvą su Didž. Lietuva. Šį reikalavimą išnešė į viešumą tūkstančiai plakatų ir lapelių ir iššaukė gilų vokiečių susirūpinimą.
1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, stebėjusi I Pasaulinio karo taikos derybų eigą, įteikė Taikos Konferencijos pirmininkui Clemenceau lietuvių revendikacijos medžiagą ir prašė pripažinti Lietuvai lietuvių gyvenamą Maž. Lietuvos sritį.
1919 m. balandžio 8 d. Prūsų Lietuvių Tautinė Taryba kreipėsi per Lietuvos delegaciją memorandumu į pirmininką Clemenceau, nurodė Maž. Lietuvos rubežius, prašė Rytprūsių lietuviams leisti laisvai politiniai apsispręsti ir reikalavo Mažąją Lietuvą prijungti prie visos Lietuvos.
1919 m. balandžio 12 d. Lietuvos delegacija laišku atkreipė maršalo Focho dėmesį į lietuvių revendikaciją Rytprūsiuose, į tikrąją Rytų Elzas - Lotaringiją, kurios vokiečių administracija nespėjo suvokietinti, reikalaudama, tas lietuviškas sritis grąžinti Lietuvai.
1919 m. balandžio 18 d. Lietuvos delegacijos pirmininkas dr. Voldemaras padarė panašią deklaraciją Paryžiaus laikraščiui “Le Temps”, nurodydamas į lietuvių revendikaciją Rytprūsiuose ir pridėjo, kad “mes dargi laikome teisėtu reikalauti navigacijos laisvę Prieglium iki Karaliaučiaus, nes Nemunas ir Prieglius yra vieninteliai gamtos mums skirti keliai į jūrą.”
1919 m. gegužės 2 d. Lietuvos vyriausybė į-teikė Taikos Konferencijai komunikatą apie Lietuvos sienas. Pasirėmusi prof. Bezzenbergerio išvadomis, ji reikalavo, kad į Lietuvos plotą įeitų 13 Rytprūsių apskričių: Klaipėda, Šilutė, Lanka (Niederung), Tilžė, Ragainė, Pilkalnis, Stalupėnai, Darkiemis, Galdapė, Gumbinė, Įsrutis, Vėluva ir Labguva.
Taikos Konferencija nepripažino lietuvių reikalavimų visoje pilnumoje, bet nuo Maž. Lietuvos teatskyrė patį šiaurinį kampą, Klaipėdos kraštą, iki Nemuno. Tačiau, Mažoji Lietuva Nemunu nesibaigia, nes ji yra išplitusi abiejose Nemuno pusėse ir sudaro vieną nedalomą sritį, kurios branduolys randasi tokiose ribose, kurias nustatė žymusis vokiečių mokslininkas prof. A. Bezzenbergeris.
10. POTSDAMO LINIJA
Antrasis Pasaulinis karas visiškai pakeitė etninę būklę Rytprūsiuose. 1944 m. gale ir 1945 m. pradžioje, kai bolševikų kariuomenės veržėsi į kraštą, jo gyventojai, vokiečių atėjūnų įpėdiniai, pasitraukė iš Maž. Lietuvos į Vakarų Vokietiją; su jais kartu išsikėlė ir lietuviškos-prūsiškos kilmės to krašto žmonės. Kelis dešimčius tūkstančių likusiųjų gyventojų maskoliai žiauriai išmarino, o likučius išvarė į Vokietiją. Taip kraštas liko tuščias, be žmonių. Į jį rusų administracija, laiko bėgyje, atkėlė kelis šimtus tūkstančių maskolių, kurie su kraštu neturi jokių etninių ryšių.
1945 m., nuo liepos 17 d. iki rugpjūčio 2 d. Potsdame vykusioje konferencijoje, rugpjūčio 2 d. nutarimu, Sąjungininkai perkirto Rytprūsius, taip vadinama, “Potsdamo linija” į dvi dalis. Konferencijoje sutartas tekstas sako:
“Konferencija svarstė Sovietų vyriausybės pasiūlymą, kad tol, kol taikos konferencija galutinai neišspręs teritorinių klausimų, Sovietų Sąjungos vakarų sienos dalis, prieinanti prie Baltijos jūros, turėtų eiti nuo taško rytiniame Dancigo įlankos krante į rytus, eidama į šiaurę nuo Braunsbergo ir Galdapės, iki taško, kuriame sueina Lietuvos, Lenkų respublikos ir Rytprūsių sienos.”
Tenka girdėti, kad maskoliškieji bolševikai tuojau po karo norėję Šiaurės Rytprūsius, t.y., Maž. Lietuvą, prijungti prie Lietuvos. Tačiau, Lietuvos komunistų partija, kuri suprato, kad ji nesugebės šio krašto užpildyti žmonėmis, sutvarkyti ir toliau valdyti, atsisakė Mažosios Lietuvos!
Tada maskoliai šį kraštą, nors jis buvo jiems perleistas su sąlyga, kad galutinis jo likimas bus sprendžiamas taikos konferencijoje, padalino į dvi dalis ir 1945 m. rugpjūčio 16 d. pravedė sieną tarp abiejų dalių, pietiniąją Rytprūsių teritoriją priskirdami Lenkijai. Šiaurinė provincijos dalis, Mažosios Lietuvos centriniai kraštai, buvo pavadinta “Kaliningradskaja Oblast” ir 1945 m. spalio 17 d. formaliai inkorporuota į Sovietų Sąjungą. Siena tarp maskoliškosios ir lenkiškosios buvusių Rytprūsių dalies buvo patikslinta 1947 m. gegužės 7 d. atskiru demarkacijos protokolu.
Pati siena prasideda Aistmarių Neringoje (Frische Nehrung), Baltijos pajūryje, tarp kaimų Narmeln ir Neukrug, kerta Aistmarių Neringą, pačias Aistmarias (Frisches Haff) ir eina beveik tiesia linija į rytus iki Lietuvos sienos.
Ji kerta tokias buvusias Rytprūsių apskritis: Heiligenbeil, Yluvą (Pr. Eylau), Barštyną (Bartenstein), Gerduvą, Darkiemį ir Galdapę. Lenkų pusėje pasiliko Braunsbergo ir Galdapės miestai; rusų pusėje — Heiligenbeil, Yluva, Gerduva, Nordenburgas ir Darkiemis.
(1. P. Klimas, Der Werdegang des litauischen Staates von 1915 bis zur Bildung der provis. Regierung im Nov. 1918. Berlin, 1919, 247 p. 2. Göttinger Arbeitskreis, Das Preussenland, Historisches Kartenwerk. München 1954. Žiūrėk įvadą ir lapą 10 nr. 3. Vileišis, Tautiniai santykiai Mažoje Lietuvoje ..., Kaunas, 1935. 4. Stiklorius, Mažoji Lietuva tarptautinėse sutartyse. Čikaga, Naujienos, 1956 m. vasario 3 d. iki kovo 10 d. 5. Ivinskis, Lietuvos sienų klausimu, Tübingen, 1946, 10-44 p.)
11. MAŽOSIOS LIETUVOS TARYBOS NUSISTATYMAS DEL POTSDAMO LINIJOS
1946 m. lapkričio 6 d. Fuldoje (Vak. Vokietijoje) susirinkusi Maž. Lietuvos Taryba pareiškė:
“Mes kreipiamės šiuo memorandumu į demokratinio pasaulio valstybių vyriausybes reikalaudami ...
2) Atskirti Maž. Lietuvą (iki linijos, einančios nuo Aistmarių, netoli Braunsbergo, pro Schippenbeil iki Šventainių, arti Suvalkų) nuo Vokietijos, kad ji galėtų susijungti su iš okupacijos išlaisvinta Lietuva.”
Mažlietuvių politinės vadovybės deklaracijoje nurodytos lietuvių tautos etninės sienos beveik sutampa su Potsdamo linija. Nors pastaroji ne visur supuola su lietuvių etninio paplitimo kraštu (ji šiaurės vakaruose kabina prūsiškus plotus, o rytuose palieka plačias lietuviškas sritis Lenkijai, tačiau Potsdamo linija yra gan reali buvusių etninių plotų išraiška ir administracinis bei politinis faktorius, su kuriuo turime skaitytis ir kuris būsimoje taikos konferencijoje bus gera derybų išeities bazė.
(Supreme Lithuanian Committee of Liberation, Memorandum on the Restoration of Lithuania’s Independence. 1950, Annex 8 and 9; 83-93 p.)
12. VOKIEČIŲ PABĖGĖLIU ORGANIZACIJOS INTERVENCIJA DĖL RYTPRŪSIŲ
1956 m. pradžioje Rytprūsių vokiečių tremtinių organizacija “Ostpreussische Landesmannschaft” atsiuntė savo ryšininką Dr. Sallet į JAV, kurio iniciatyva atstovas Reece (respublikonas iš Tennessee) vasario 8 d. pasakė Atstovų Rūmuose ilgą kalbą ir perskaitė Dr. Sallet memorandumą.
Jis paryškino Rytprūsių tariamą vokiškumą, puolė Jaltos ir Potsdamo susitarimus ir prašė, kad Rytprūsiai su JAV pagalba būtų grąžinti Vokietijai. Jo kalba ir Dr. Sallet memorandumas buvo patalpinta Congressional Recorde, ne vyriausybės, bet privačiomis lėšomis.
Balandžio mėn. 30 d. Michigano atstovas Machrowicz pateikė Amerikos kongresui lenkų nuomonę buvusių Rytprūsių atžvilgiu ir ją taip pat patalpino Congressional Recorde. Tai buvo labai griežta reakcija į atstovo Reece kalbą, primenanti, kad dabartinės Lenkijos sienos yra vokiečių išprovokuoto karo pasekmė, ir kad busimoji taikos konferencija tegalės formaliai patvirtinti dabar esamą padėtį.
Maž. Lietuvos Rezist. Sąjūdžio pirmininkas prof. M. Brakas paruošė lietuviškosios nuomonės išraišką, kuri Amerikos Lietuvių Tarybos pastangomis, buvo atstovo Sheehan, iš Illinois, birželio 13 d. patalpinta Congressional Recorde. Brako rašte nurodomas Šiaurės Rytprūsių sovietiškos okupacijos neteisingumas, nurodoma, kad tas kraštas niekada nepriklausė Rusijai ir niekada nebuvo maskolių gyvenamas.
Toliau, buvo parodyta, kad Rytprūsiai buvo lietuvių ir prūsų kraštai, kurie ilgai turėjo kęsti vokiečių valdžią. Šiaurės Rytprūsių politinė ir etninė istorija, jos ekonominės problemos ir geografinė padėtis visuomet lies lietuvių tautos ir valstybės gyvybinius interesus. Todėl Amerikos vyriausybė skatinama tokius lietuvių interesus pripažinti ir leisti Lietuvai aktyviai dalyvauti visose derybose ir visuose nutarimuose, kurie liestų Rytprūsių politinį likimą.
(1. B. Carroll Reece, East Prussia and the Yalta and Potsdam Agreements. Congressional Record. February 8, 1956. 2. Thaddeus M. Machrowicz, The German-Polish Boundaries. Congressional Record, April 30, 1956. A-3468. 3. Timothy P. Sheehan, The Problem of East Prussia. Congressional Record, June 13, 1956. A-4723.)
13. KARTOGRAFINIS MAŽOSIOS LIETUVOS ADMINISTRACINIŲ VIENETŲ VAIZDAVIMAS
Lietuvių pastangos, nuvesti savo valstybės sienas iki etninių savos tautos gyventų plotų vakaruose, nėra koks naujas išmislas, bet turi savo 50 metų ilgą istoriją. Už ją dar senesnė yra lietuviškųjų Vakarų etnografija, kurios publikacija prasidėjo jau praeito šimtmečio viduryje. Bet seniausias yra lietuviškųjų administracinių vienetų išdėstymo vaizdavimas, kuris, nors ir nesiekė lietuvių vakarinių etninių sienų, tačiau puikiai parodo nors dalį sienomis apipavidalintų centrinių Mažosios Lietuvos kraštų: Dr. M. Toeppen, Preussen und die Nachbarländer vor der Zeit der Ordensherrschajt. (Prie “Historisch-comparative Geographie von Preussen” pridėto atlaso pirmasis lapas.) Gotha, 1858. Autorius parodo, kad Na-druva ir Skalva priklausė “Zum Lande der Lit-tauer.” 2. Dr. M. Toeppen, Preussen im Neunzehnten Jahrhundert. (To paties viršuje minėto atlaso penktasis lapas.) Čia patiekiama “Provinz Littauen” pilna apimtis. 3. F. L. Güssefeld, Tabula Regni Borussiae, Borussiam Orientalem exhibens 1775. Aiškiai parodo “Littauische Kreis” ir jo “4 Hauptämter” su tiksliomis administracinėmis linijomis. 4. F. L. Güssefeld, Charte von dem Königreich Preussen, Nürnberg, 1795. Puikiai parodo “Klein Littauen”. 5. E. W. Reilly, Ost und West Prussia, Viena, 1796. Parodo Rytprūsius su “Klein Littauen” ir “4 Hauptämter”.
