5 PĖSTININKŲ DLK KĘSTUČIO PULKO KOVOS TIES SEINAIS 1920 METAIS
KAZYS ŠKIRPA
Gen. štabo pulkininkas
VIETON ĮVADO
Likimas anuomet buvo užkrovęs plk. Konstantinui Žukui nelengvas Lietuvos Krašto Apsaugos ministerio pareigas. Tai buvo tokiu metu, kai tebevyko žūtbūtinis karas tarp mūsų kaimynų — Sovietų Rusijos ir Lenkijos.
Vos atsispyrusi prieš rusus, prie pat Varšuvos vartų, lenkų kariuomenė, Juozapo Pilsudskio vadovaujama, perėjo priešpuolin, persekiodama rusų raudonąją armiją, kuri traukėsi į augštutinio Nemuno liniją. Siekdami supti rusų dešinįjį sparną, kuris buvo atsirėmęs į Gardiną, ir ta pačia proga, užgrobti galimai didesnius Lietuvos teritorijos plotus, lenkai jau buvo įsiveržę į Augustavo, Suvalkų ir Seinų sritis, kur iš lietuvių pusės pradžioje tebuvo tik labai skystos sienos apsaugos užtvaros. Lenkų invazija į Suvalkiją vertė Lietuvos vyriausybę griebtis energingesnio pasipriešinimo priemonių, nes Pilsudskis su jokiais jos popieriniais protestais nesiskaitė.
Kaip kiekvienoje kitoje ginkluotoje kovoje, taip ir minėtame lietuvių pasipriešinime lenkiškiems užpuolikams Suvalkijoje, įvyko sėkmingų ir nesėkmingų kovos žygių. Pasisekimai fronte sukeldavo nuoširdaus džiaugsmo lietuvių visuomenėje, o nepasisekimai — nublokšdavo ją į nepasitenkinimus, bei iššaukdavo karo vadovybės pakaltinimų Steigiamajame Seime, kuris jau buvo 1920 metų pavasarį išrinktas ir posėdžiavo. Buvo natūralu ir suprantama, jog tautos rinkti Seimo atstovai negalėjo būti patenkinti, kad frontuose ne visados būdavo taip, kaip minėti tautos patikėtiniai troško matyti, pamiršdami, jog padėtis fronto kovos baruose parėjo ne nuo vienos kariaujančiųjų pusės, bet nuo abiejų.
Ypač daug diskusijų St. Seime buvo kilę dėl Seinų, kurie kelis kartus pereidinėjo iš rankų į rankas. Kai rugsėjo 9 d. lenkams buvo pavykę prasiveržti į tą lietuvybės centrą antrą kartą, Kr. Apsaugos ministeris plk. Žukas, kuris tada buvo ir Vyriausias Lietuvos kariuomenės vadas, pasijuto sunervintas jam Seime padarytų aštresnių priekaištų. Kad priekaištautojus apraminus, jis nutarė, kaip savo atsiminimų knygoje “Žvilgsnis į praeitį” sako, “paimti su savim kelis St.
Seimo narius ir pavažiuoti į frontą, pažiūrėti kas ten darosi”.
Šios savo ekskursijos rezultatus plk. Žukas aprašė viename savo knygos skirsnelyje, kuriam davė sensacingą feljetoninio stiliaus užvardymą: “Panika vadų tarpe” (341-345 pp.). Jis ten žiauriai išniekina visus, ką tik buvo užsigeidęs išniekinti, kad kaltę už blogą ano meto kariuomenės vadovavimą ir už nepasisekimus Seinų bare suvertus ant vietinių kovos padalinių vadų. Iškraipydamas praeities faktus ir net supainiodamas datas, bei pačius ano laikotarpio kovos įvykius, plk. Žukas patiekia minėtame skirsnelyje tikrai pasakiškų dalykų, būtent kad 5 pėst. pulkas pasitraukęs nuo Seinų, neva, lenkams net nepuolant ir kad II divizijos vadas plk. Grigaliūnas-Glovackis, neva, jau davinėjęs įsakymus tos divizijos pulkams trauktis į Šeštokų - Simno -Alytaus liniją. Jis skelbia, kad jo šeiminiai palydovai, neva, palaikę Seinų baro vadus “pamišėlių gauja” ir reikalavę atiduoti juos karo lauko teismui ir kad tik jis, plk. Žukas, savo tuos bendrakelevius nuo “tokio pasikarščiavimo” ir “skandalo” sulaikęs, kad nesugriautų visų vadų autoriteto. Savo tą sensacijų tiradą plk. Žukas apvainikavo tvirtinimu: “aš tuojau visus tris — pulk. GG, maj. Š. ir kpt. P — pašalinau” (suprast, Gri-galiūną-Glovackį, Škirpą ir Petrovą — KŠ).
Visa tai, kas skirsnelyje “Panika vadų tarpe” pasakyta apie 5 p.p. ir mano anuo metu to pulko vado, laikyseną, gal kada nors plk. Žukui ir buvo prisisapnavę dėl nemiegotų naktų nuo susirūpinimo ir aštresnių priekaištų St. Seime, tačiau, tai yra, iš tikrųjų, gryniausia netiesa. Apie tai, kad neva buvau plk. Žuko nušalintas nuo 5 p.p. vadovavimo aš patyriau tik po 40 metų, būtent iš minėtos plk. Žuko “atsiminimų” knygos! Visiems žinoma, jog po plk. Žuko atsilankymo su St. Seimo nariais į Seinų barą, kurį 5 p.p. gynė, aš netik nebuvau nuo to pulko vado pareigų atleistas, arba, anot Žuko, “pašalintas”, bet priešingai, toliau jam vadovavau, rugsėjo 13 d. pravedžiau priešpuolį ir užėmiau Seinus iš naujo, o rugsėjo 22 d. sėkmingai vadovavau 5 p.p. atkaklioms gynimosi kautynėms Beržniko - Olšankos - Pulkotų rajone prieš 1-mosios lenkų legionų divizijos 1-ją brigadą, kuri buvo laikoma pilsudskinio imperializmo pažiba.
Savo toli siekiančias išvadas bei prasimanymus plk. Žukas grindžia ne kokia objektyvia analize aplinkybių, kurios buvo iššaukusios II divizijos rugsėjo 10 d. nurodymą 5 p.p. pasitraukti nuo Beržnyko - Pockūnų linijos daugiau į rytus, bet viską bazuoja jo paties sugalvota to pasitraukimo versija. Jis ją sau sudarė ant pagrindo telefoninio pasikalbėjimo iš už 20 kilometrų (iš II div. štabo) su 6 p.p. I bataliono vadu kpt. Petrovu, bataliono, kuriam kautynėse su lenkais dėl Seinų nebuvo tekę dalyvauti ir kuris tebuvo pritrauktas į Galadusio ežero liniją pridengti 5 p.p. dešinįjį sparną, jei lenkai būtų mėginę jį supti.
Kadangi savo prasimanytais tvirtinimais plk. Žukas galėjo daug ką suklaidinti, tai laikau reikalinga šiame rašinyje plačiau nušviesti anuos 5 p.p. kovos veiksmus, pasiremdamas, ne taip sau atmintimi, bet autentiškais mūsų pačių ir lenkų pokariniais šaltiniais, kad skaitytojai galėtų patys spręsti ko vertos plk. Žuko pasakos. . .
Šia proga, pirmiausia pastebėsiu, jog plk. Žukas buvo su Seimo palydovais atsilankęs į Seinų barą pas mane ne spalio mėn. pabaigoje, kaip jis sako savo knygos 341 psl., bet rugsėjo 11 d., reiškia 11 dienų prieš rugsėjo 22 dienos mūsų II div. katastrofą ties Seinais ir Kapčiamiesčiu. Matyti ji tikrai labai kankino plk. Žuką, net tiek, jog savo atsiminimuose supainiojo ano meto kovos įvykių datas, nežiūrint, kad jie buvo Lietuvai nepaprastai skaudūs.
Kad šio rašinio perdaug neišplėsčiau, įvykių aprašymą pradedu nuo momento, kai po mūsų kariuomenės nepasisekimo atsiimti Augustavą ir Suvalkus, rugsėjo 5 dieną, vakarop, 5 p.p. pasiekė armijos vado plk. K. Ladygos direktyva:
— SUSILAIKYTI NUO ŽYGIAVIMO IR PEREITI Į GYNIMĄSI — linijoje Rigalaukai -Lipskas - Bagočiai - Rudauka - Juodoji Ančia -Vygrių ir Pertos ežerai - Kolietninkas - Nauji Graužiai - Liepinė - Fornetka - Vižainio ež. ir Vištyčio ež.1
1. BENDROJI PADĖTIS
Ties nurodyta linija iš lenkų pusės veikė, taip vadinamoji, Operacinė plk. Nieniewskio kavalerijos grupė (Grupa Operacyjna Jazdy plk. dypl. Nieniewskiego), sudaryta iš 8-9 raitelių pulkų ir 41 Suvalkų pėst. pulko, su artilerija,2 sudariusio raitelių grupės stuburkaulį. Ji buvo gavusi dvigubą uždavinį:3
a) atplėšti Suvalkiją nuo Lietuvos, bei užgrobti Augustavą, Suvalkus ir Seinus, ir
b) pridengti didesnių lenkų karinių jėgų sutelkimą, miškuose abipus Augustavo kanalo ir į šiaurę, tikslu supti rusų dešinįjį sparną per Lietuvos teritoriją.
Grupei vadovavo plk. Nieniewski, 4-tos raitelių brigados vadas, kuris minėtus skaitlingus kovos padalinius sugrupavo į dvi laikinas, taktinio pobūdžio, brigadas:4
a) Majoro Bystramo — vadovaujamą 3 ulonų pulko vado, sudėtą iš:
— 3-čio ulonų pulko — vadas mjr. Sloninski,
— 16-to ulonų pulko — vadas mjr. Skrzynski,
— sudėtinio ulonų pulko (kombinovany pulk) — vadas mjr. Reliszko; šis pastarasis pulkas buvo sudarytas iš 2, 5, 8 ir 9 ulonų žygio pulkų eskadronų.
— 7-to rait. artilerijos diviziono 3-čios baterijos.
b) Majoro Piaseckio — vadovaujamą 7 ulonų
pulko vado, sudarytą iš:
— 7 ulonų pulko — vadas mjr. Lewandowski,
— majoro Jaworskio savanorių raitelių rinktinės, susidėjusios iš 1-jo raitųjų šalių pulko IV divizijono, Volinijos ir Liublino rait. šaulių pulkų,
— 2-jo raitosios artilerijos diviziono.
Piaseckio brigados pulkai, bei jų padaliniai, veikė plačiame sektoriuje į šiaurės-vakarus, šiaurę ir šiaurės-rytus nuo Suvalkų, kur 41 pėst. pulkas laikė centrinę poziciją, su priskirtom jam 9 artilerijos pulko dviem baterijom, teikdamas, sulig reikalo, pėstininkų paramą tam ar kitam brigados raitelių padaliniui sektoriaus periferijoje.
Bystramo brigados pulkai buvo sutelkti miškuose už Juodosios Ančios ir į kairę nuo Augustavo - Seinų plento. Ta brigada naudojosi tik vieno, būtent 41-mo pėst. pulko III bataliono parama.5 Tačiau, rugsėjo 4 d., reaguojant į lietuvių artėjimą Augustavo link, lenkų 6 pėst. legiono pulko vienas batalionas su 211-ju ulonų pulku, iš rajono Dambrava - Lipskas, buvo skubiai nukreipti į šiaurę, į talką Nienievskio raiteliams atsilaikyti prieš lietuvių spaudimą.6
Iš lietuvių pusės, prieš tą skaitlingą lenkų kavaleriją veikė 11 pėst. batalionų, būtent: du batalionai 10 p.p. trys — 5 p.p., trys — 8 p.p., du 2 p.p. ir vienas batalionas 6 p.p. Jie buvo išbarstyti šimtakilometriniame fronte nuo Vištyčio ež. prie Rytprūsių sienos iki Lipsko, už Augustavo miškų, be jokios kavalerijos, jei neskaityti vieno raitelių eskadrono, priskirto 10 p.p. Išnaudojant raitelių paslankumą, plk. Nieniewskio rinktinės brigadų vadams nebuvo sunku operuoti, ypač kai galėjo kuone laisvai šeimininkauti didžiuliuose Augustavo srities miškuose. Tai įgalino minėtų lenkų raitelių brigadų vadus nepastebimai ir greitai sutelkti po didesnį eskadronų skaičių tam ar kitam sumanytam puolimui pravesti, arba realizuoti rimtesnį pasipriešinimą, o po to, jie galėdavo vėl greitai atsitraukti, kad išvengtų mūsų pėstininkų naikinančios ugnies. Atsitraukę į miškų prieglobstį, jie galėjo skubiai, bei nekliudomai persiorganizuoti, kad vėl pultų lietuvių batalionus, supdami juos iš sparnų, arba paskirus jų, net visai apsupdami. . .
2. PADĖTIS SEINŲ BARE
Puolimų ir priešpuolių, iš vienos ir kitos pusės, akstinais buvo: iš priešo pusės — lenkų karinės vadovybės nurodymas plk. Nieniewskio operacinei grupei būtinai užimti Seinus, o iš lietuvių pusės — užsispyrimas tą lietuvybės centrą nuo lenkų užgrobimo būtinai apginti.
Lenkų įžūlumas Seinus užgrobti paaiškinamas ne vien pilsudskiniu imperializmu Lietuvos atžvilgiu, bet ir lenkų strateginiais motyvais kovoje su rusų raudonąja armija. Mat, ties Seinais, lyg kokiame dideliame centre, susiėjo keli karinės svarbos plentai, nutiesti dar rusų Lietuvoje viešpatavimo laikais. Šiais plentais lenkų karo vadovybė, nesiskaitydama su Lietuva ir tarptautine teise, buvo numačiusi pasinaudoti supdama rusų raudonosios armijos dešinįjį sparną, prisidengdama Augustavo miškais, kad staigiai prasiveržtų į Druskininkų tiltą per Nemuną.
Rugpjūčio 31 d. vienas Nieniewskio kavalerijos pulkas, būtent 16 ulonų, jau buvo prasiveržęs į Seinus. Tačiau, rugsėjo 2 d. 5 p.p. II bn. (kpt. Bagdanavičiaus) buvo iš ten išmuštas, kai tik 5 p.p. buvo skubiai permestas iš Kauno Panemunės į Seinų frontą ir rugsėjo 1 d. pasiekė Seirijų rajoną.
Kiek 16-to ulono pulko išvaikymas iš Seinų buvo tada suerzinęs lenkų karinę vadovybę yra matyti iš to, kad Nieniewskio grupei buvo duotas griežtas įsakymas Seinus — po trumpo termino ultimatumo lietuviams — tuojau pat jėga vėl užimti.7 Lenkų šaltinis pripažįsta, jog šio įsakymo išpildymas buvo pasidaręs nebeįvykdomas, nes lietuviai jau buvo suspėję išvystyti puolimus prieš Nieniewskio operacinę grupę visame fronte, priversdami tos grupės jėgas iš pradžios laikytis gynimosi taktikos ir pereiti į priešpuolį tik tada, kai lietuvių veržimasis miškais Augustavo link bus sukliudytas.
Nesiimdamas čia aiškinti aplinkybes, kurios paveikė plk. Ladigą, tada tebevadovavusį visoms mūsų jėgoms Augustavo miškų plote, duoti rugsėjo 5 d. įsakymą: “susilaikyti nuo žygiavimo ir pereiti į gynimąsi”, tepastebėsiu, jog tai buvo padaryta ne vien kariniais, bet ir politiniais motyvais. Šis mūsų karo vadovybės patvarkymas iš-
Suvalkijos sritis (1:400,000)
ėjo didžiai į naudą Nieniewskio operacinei grupei, nes tuo puolamoji iniciatyva buvo perleista lenkams, tuo tarpu kai lietuvių pulkai tapo supasyvinti, išdriekiant jų batalionus ilguose gynimosi sektoriuose, dažnai su neginamais tarp jų tarpais; lenkų kavalerija galėjo lengvai prasiveržti pro tuos tarpeklius ir pulti mūsų pėstininkų batalionus bei kuopas supdama juos iš sparnų ir kartais puldama net iš užpakalio.
Vykdydamas plk. Ladigos rugsėjo 5 dienos direktyvą, II div. vadas plk. Grigaliūnas-Glovackis įsakė 5 p.p. ginti barą:
— Kolietninkas (imtinai), Pertos ir Vygrių ežerai, Juodoji Ančia, ir ta upe iki Pranckų (imtinai), viso virš 20 kilometrų.
Kaimynai:
iš dešinės — 10 p.p., kurio kairysis sparnas turėjo siekti Kolietninką (išimtinai);
iš kairės— 8 p.p., kuris savo dešiniuoju sparnu turėjo ginti Juodosios Ančios barą žemiau Pranckų (išimtinai).
Pulkui tebeliko priskirtoji 7 artilerijos baterija ir du šarvuočiai (Šarūnas ir Aras).
Pulkas faktinai tada tedisponavo tik dviem batalionais, nes vienas, būtent II (kpt. Bagdanavičiaus), dar nebuvo grįžęs nuo Augustavo.
Divizijos vado įsakymas pasiekė 5 p.p. štabą rugsėjo 5 d. vėlai vakare (apie 21 val.) ir užtiko jo jėgas išskirstytas kovos baruose abipus plento iš Krasnapolio į Suvalkus, kaip jos buvo po tos dienos puolamųjų veiksmų Suvalkų kryptimi.
Kiekvienam fronto kariui gerai žinoma, jog jėgų pergrupavimas iš puolamųjų veiksmų į gynimosi, priešo akivaizdoje, nėra paprastas dalykas. Kad apsidraudus nuo bet kokių netikėtumų iš lenkų pusės, buvo nusistatyta jėgų pergrupavimą ir naujos gynimosi linijos užėmimą įvykdyti naktį iš 5 į 6 d. rugsėjo, nebojant kad naktiniai judesiai vargino kuopas. Rugsėjo 6 d., ankstį rytą, pulko batalionai ir kuopos jau buvo naujose pozicijose, būtent:8
I batalionas (kpt. Gabrėno): trys kuopos — ties Jaglinčiais; II/5 kuopa — į šiaurę nuo Ilgojo ežero; 1 kuopa — tarp ež. Ilgasis ir ež. Gremzlis, su atskira užtvara ties Ruda-Ruska.
III batalionas (kpt. P. Plechavičiaus): 9 kuopa — Aukštatiltis - Gremzdų ež.; 7 kuopa — Sudzenų miškas - Tartakiškis; 8 kuopa — Pranokai.
Šarvuočiai, priskirti batalionams: Aras — veikti plentu Krasnapolis - Tartokas; Šarūnas — veikti plentu Gibai - Pranckai.
Artilerija: 7 baterija — vienas būrys Radziliškių rajone, į pietų vakarus nuo Seinų, kitas — Danilevičių rajone.
Pulko rezerve: I bataliono 2 kuopa, Seinuose.
Rugsėjo 6 d. prieš piet, pulko štabą pasiekė džiugi žinia, jog II bn., kurio vadu buvo kpt. Bagdanavičius, pavyko iš lenkų kavalerijos apsupimo, giliai Augustavo miškuose, išsinerti ir kad rugsėjo 6 d., apie 8 val. ryto, tas batalionas jau buvo suspėjęs pasitraukti į Gibų rajoną. Deja, batalionas buvo patyręs skaudžių nuostolių kovose su lenkais, tiek žygiuojant miškais į Augustavą, tiek traukiantis atgal ir buvo netekęs kuone visos bataliono gurguolės. Jo vyrai buvo labai išvargę nuo ilgų žygių ir nemiegotų naktų. Todėl batalioną teko, visų pirma, atitraukti į pulko rezervą Seinuose, kad gautų pailsėti ir turėtų laiko susitvarkyti naujiems žygiams.
Kaip jau minėjau, lenkų karo vadovybė Seinų pakartotiną užėmimą buvo pastačiusi Nieniew-skio operacinei grupei kaip pirmaeilį uždavinį. Iš mūsų pačių kovos veiksmų, dar prieš rugsėjo 5 dienos Ladigos įsakymą pereiti iš puolimo į gynimąsi, buvo konkrečiai paryškėję ir iš pokarinių lenkų šaltinių pasitvirtino, jog lenkai tam tikslui, buvo sutelkę ties mūsų 5 p.p. baru gana dideles jėgas:
a) Bystramo brigados: 3 ir 16 ulonų pulkus pirmoje linijoje, sustiprintus vienu pėst. batalionu (41 pėst. pulko III batalionu), artilerija, ir sudėtiniuoju ir 211-ju ulonų pulkais — antroje linijoje;
b) Piaseckio brigados: 7 ui. pulkas, sustiprintas 41-mo pėst. pulko I bn., su artilerija ir II bn. rezerve, Suvalkuose.
Savo puolamuosius veiksmus lenkai išvystė dviem pagrindinėmis kryptimis:9
a) iš už Juodosios Ančios per Gibus, puolant Seinus iš pietų ir juos supant iš pietų rytų pusės;
b) iš už Vygrių - Pertos ežerų linijos, puolant abipus Krasnapolio - Seinų plento ir supant Seinus iš vakarų ir šiaurės vakarų.
Kad supratus kokį didelį pavojų 5 p.p. kairiajam sparnui sudarė priešo jėgų telkimas už Ančios, miškuose abipus Gibų - Augustavo plento užtenka tik mesti žvilgsnį į Seinų srities žemėlapį. Jis parodo, jog Ančios ruožo miškai, kuriuose lenkų kavalerija galėjo nepastebimai jodinėti iš vietos į vietą, buvo Gibų - Želvos rajone išsikišę plačia šaka į šiaurės rytus, iki pat Beržnyko. Tuo būdu jie sudarė puikiausią priedangą lenkų kavalerijai veržtis į mūsų 5 p.p. užnugarį, juo labiau, kad tarp 6 p.p. kairiojo sparno ir kaimyninio 8 p.p., dėl šio pastarojo pavėlavimo užimti jam skirtą barą ant Ančios, žemiau Pranckų, buvo susidaręs didelis neginamas tarpas.
3. PUOLIMAI IR PRIEŠPUOLIAI
Kad nebūčiau atminties suklaidintas, čia minimų kovos įvykių eigą aprašiau prisilaikydamas 5 p.p. karo dienyno, kurį surašė St. Butkus kovų metu, pagal 5 p.p. padalinių vadų lauko knygutes ir kitus to pulko kovos veiksmų dokumentus. Nuo savęs tepridėjau tik paaiškinimų ir papildymų ten, kur tas ar kitas dalykas nepakankamai aiškiai, ar net klaidingai atsispindėjo St. Butkaus rašinyje. Kalbamas dienynas paskelbtas Karo Archyvo I-me tome, 140-160 psl.
Rugsėjo 6 d., prieš piet, kuomet 5 p.p. padaliniai jau buvo išsidėstę jiems nurodytuose gynimosi baruose, lenkai dar nevykdė puolamųjų veiksmų, nes, matyti, dar norėjo pilniau susivokti apie 5 p.p. jėgų pergrupavimą ir jų išsidėstymą Ančios linijoje. Tačiau tą dieną, vakarop, apie 20 val. lenkai įvykdė žvalgybinių judėsiu, kurie parodė, jog priešas ruošėsi svarbesniems kovos veiksmams. Jų ilgai laukti nebeprisiėjo. ..
Rugsėjo 7 d., iš pat ryto, lenkai pradėjo jų suplanuotą operaciją, kurios pagrindinis tikslas buvo iš naujo užimti Seinus. Apie 5 val. ryto lenkai (apie 11/2 kuopos) užėmė išeities poziciją kitoje Ančios pusėje, ties plentu ir Pranckais. Paleidę smarkią kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį, jie siekė išmušti mūsų 8 kp. iš jos pozicijų. Šis. pirmas lenkų pasikėsinimas buvo mūsų kuopos atremtas. Tačiau, apie 10 val. lenkai savo puolimą pakartojo, kokiomis trimis kuopomis (?) ir vienu raitelių eskadronu (3 ul. pulko). Rezultate, 8 kp. buvo lenkų apsupta. Nors desperatiškoje kovoje jai ir pavyko išsinerti, bet kuopa patyrė skaudžių nuostolių — neteko 18 vyrų. Kautynių eiga parodyta Schemoje Nr. 1, paimtoje iš lenkų šaltinio.10 (Visos detalės schemos, prie šio straipsnio, yra imtos iš lenkų šaltinių — Red.)
Lenkai taip pat puolė ir 9 kp. barą, bet buvo atremti ir priversti pasitraukti. Kautynių eiga parodyta Schemoje Nr.211 Per kautynes 9 kp. paėmė lenkų 16 ul. pulko padalinio gurguolę. Tai buvo tada labai naudingas grobis. Juo buvo galima nors dalinai užpildyti II bn. nuostolį — netekimą gurguolės miškuose, pasitraukiant batalionui nuo Augustavo.
Nežiūrint III bn. vyriškos laikysenos ir jo vado kpt. P. Plechavičiaus sugebėjimo palaikyti kovos drausmę, lenkams pavyko nustumti to bataliono kuopas nuo Ančios pozicijos ir jas, vieną po kitos, priversti atsitraukti į liniją Pamarių ež., Eretai, Versniai, Baltasis upelis, Pagaržėliai ir Mažieji Ežerai.
Kai dėl rugsėjo 7 d. padėties I bn. (kpt. Gabrėno) bare, tai ten tą dieną jokių stambesnių pasikeitimų neįvyko. Į pavakarę apie puskuopis lenkų, ar nusipėstinusių raitelių, su kulkosvaidžiais puolė 5 kp. kairįjį sparną ir buvo išmušę iš apkasų vieną tos kuopos būrį. Bet prisiuntus jai pagalbos iš bataliono rezervo, padėtį pavyko atstatyti.
Apskritai paėmus, rugsėjo 7 d. lenkai įvykdėeilę didesnių ar mažesnių puolamųjų veiksmų visame 5 p.p. bare, priversdami jo padalinius, ypač III bn. kuopas pasitraukti nuo Ančios krantų. Tos dienos kautynių įvykiai konkrečiai parodė, jog lenkai labiausiai puolė 5 p.p. kairįjį sparną, tuo išsiduodami, jog jiems ypatingai rūpėjo kuo greičiau įsiveržti į Seinus per Gibus. 5 p.p. kairiojo sparno (8 kuopos) nepasisekimą ties Pranckais žymia dalimi lėmė dar ir tai, kad 8 p.p. visai dar
nebuvo tada išėjęs į Ančios barą už Pranckų, kaip buvo divizijos vadovybės jam įsakyta. Apskritai pasakius, nuo pat 5 p.p. nukreipimo į Ančios barą, rugsėjo 6 d., jo kairysis sparnas ties Pranckais buvo, dėl blogo II Divizijos vadovavimo, išstatytas priešo malonei ar nemalonei.
Nebojant blogos padėties, kurion 5 p.p. buvo atsidūręs rugsėjo 7 d. kovos įvykių pasėkoje, II div. vadas plk. Glovackis buvo įsakęs pulkui pra-
Schema Nr. 1 — Kautynių eiga ties Pranckais, rugsėjo 7 dieną Lenkų jėgos žymimos juodai, lietuvių — šviesiai. Mastelis 1:100,000
vesti rugsėjo 8 d. priešpuolį Ančios linijai atsiimti, arba, kaip įsakyme pasakyta: “atstatyti padėtį”.12 Įsakymas buvo gautas 5 p.p. štabe tik apie 3 val. naktį iš rugsėjo 7 d. į 8 d., taip kad pasiruošimams iki išauštant tebuvo likę vos kelios valandos. Apskritai paėmus, tas įsakymas darė labai neapgalvoto reikalavimo įspūdį, tarsi Glovackis žaidė “švino kareivėliais”, visai nesiskaitydamas su ano meto 5 p.p. taktine padėtimi, nei su tuo ar tam pulkui bebuvo realiai įmanoma Ančios liniją tuoj pat atsiimti, kai lenkai jau buvo suspėję sutelkti ties pulko III bn. nemažiau kaip du kavalerijos pulkus (3 ir 16 ul. pulkus), sustiprintus pėstininkais su artilerija, ir kai buvo paryškėję, jog giliau miškuose, toje kryptyje, turėjo dar du kitus raitelių pulkus (sudėtinį majoro Reliszkos ir 211 - jį ulanų).
Jei III bn. priešpuolis ir būtų pasisekęs, tai Ančios linijos apgynimo problema tuo nebūtų išsisprendusi. Turėdami antratiek kavalerijos artimame rezerve, lenkai būtų galėję nekliudomi greitai ją mesti pro tarpeklį tarp 5 ir 8 pulkų dar stipresniam smūgiui prieš 5 p.p. sparną, jo apsupimui miškais, į kairę nuo Gibų - Pranckų plento. Minėtas plk. Glovackio įsakymas, neišspręsdamas Ančios linijos gynimo problemos, faktinai teėjo lenkams, ypač jų kavalerijai, į naudą ir tik stūmė 5 p.p. į tikrą katastrofą, kaip vėliau bus paryškinta.
Divizijos vado įsakymo vykdymui III bn. sustiprinau II bn. 2-ja kp., dar buvusia pulko rezerve, ir priskyriau jam šarvuotį “Šarūnas” puolamiems užvažiavimams plentu iš Gibų į Pranokus. Be to, kad apdraudus III bn. priešpuolį nuo kokių priešo staigmenų į to bataliono dešinįjį sparną, nurodžiau I bn. vadui kapitonui Gabrėnui įvykdyti, rugsėjo 8 d. 5 val. rytą, puolimą su 1-ja kuopa Ruda-Ruska bare, siekiant užblokuoti siaurumą už Gremzdų ežero.
(Bus daugiau)
KAZYS ŠKIRPA
Gen. štabo pulkininkas
( Pradžia kovo mėn. KARYJE)
III bn. priešpuolis prasidėjo 6 val. ryto ir buvo suorganizuotas šitaip:
a) 2-rai kp. su “Šarūnu” (jam vadovavo ltn. Asevičius) buvo nurodyta pulti plentu Gibai -Pranokai kryptimi, palaikant ryšį su 8 p.p. iš kairės ir su 8-ta kp. — iš dešinės. Tikslas — išmušti priešą iš Pranckų ir įsitvirtinti pozicijose to kaimo rajone, apžergiant plentą.
b) 7-tai kp. buvo pavesta pulti per Krosną, siekiant užimti Totoriškius, kur įsitvirtinti, palaikant ryšius iš kairės su 2-ja kp. ir iš dešinės — su 9-ta kp.
c) 9-tai kp. buvo įsakyta pulti per Pagaržėlių kaimą, iš kur, sustiprintomis žvalgų grupėmis, užimti Aukštatiltį ir Studenų mišką, palaikant ryšius iš kairės su 7-ja kp., iš dešinės — su I bn. 1-ja kp.
d) 8-ta kp. buvo palikta III bn. rezerve ir turėjo slinkti pirmyn paskui 7-tą kp. į Krosną.
Šarvuočio “Šarūnas” kovos veiksmai su 2-ra kp. ties Pranckais “Mūsų Žinyne” aprašyti taip:13
— Rugsėjo 8 d. Šarūnas gavo įsakymą, kartu su 5 pėst. pulko viena kuopa iš 50 žmonių, pulti lenkus ir išmušti juos iš užimamų pozicijų prie Juodosios Gančios upės ties Pranckais. Lenkų ten būta 1 pėst. bataliono su raitininkais ir artilerija. Ši maža mūsų rinktinėlė prisiartino prie pozicijos. Čia šarvuotis sutiko suverstų ant plento medžių kliūtis. Šarvuočio kulkasvydžių ugnimi priešo ugnis buvo nuslopinta, bet, pasitraukęs į mišką, jis pradėjo supti iš sparnų. Buvo pavojus, kad priešas iš užpakalio padarys šarvuočiui kitas kliūtis. Priešo artilerija pradėjo šaudyti į šarvuotį. Reikėjo ieškoti išeities. Šarvuotis, pridengdamas savo ugnimi kuopą, laimingai grįžo į Gibus. —
Iš savo pusės St. Butkus, tęsdamas 5 p.p. veiksmų aprašymą, patvirtina, kad prisiartinus 2-rai kp. prie Pranckų, priešas atidengė smarkią ugnį, perėjo į priešpuolį ir privertė tą kuopą su šarvuočiu pasitraukti. Dėl to, 7 kp. ir paskui ją slinkusi 8 kp., buvo priverstos irgi pasitraukti į savo senąsias pozicijas Gibų - Pagaržėlių linijoje. Negerai ėmė sektis ir dešiniajame III bn.sparne. Kaimyninio I bataliono 1 kp. nepavyko užimti Ruda-Ruskos, kaip jai buvo įsakyta. Tuo būdu atsidarė priešui kelias veržtis pirmyn pro susidariusį tarpą tarp abiejų tų batalionų.
Akyvaizdoje čia augščiau suminėtų nepasisekimų abiejuose III bn. baro sparnuose, priešas išplėtė savo puolimus ir visame to bataliono fronte, išmušdamas 9-tą kp. iš Mažieji Ežerai - Pagaržėliai pozicijos. Susidarė kritiška padėtis. Jai taisyti, skubiai permečiau iš Seinų, III bn. palaikyti, dar ir 4 kp. (faktiškai tik puskuopį). Tačiau, padėtis buvo sunkiai beatitaisoma. Batalionas, kad ir sustiprintas dviem kuopom (tikriau pasakius, dviem puskuopiais) iš kitų dviejų batalionų, priešo spaudžiamas, jau traukėsi atgal į šiaurės rytus. Toksai tad buvo plk. Glovackio neapgalvoto įsakymo atsiimti Juodosios Ančios pozicijas rezultatas, kuris tik paakino priešą energingai toliau spausti, siekiant vėl pagrobti Seinus.
I bn. bare priešas rugpjūčio 8 d., prieš piet, vykdė tik žvalgybinio pobūdžio puolimus. Tačiau, popiet, apie 17 val., ėmė ir šio pastarojo bataliono bare stipriai pulti 5-tą kp., kuri gynė poziciją į šiaurę nuo ež. Ilgasis, ties Zubranaičiais. Puolimą vykdė vienas lenkų pėst. batalionas, kurio buvimas Tartoko rajone buvo išryškėjęs jau rugsėjo 5 d., mūsų I bn. mėginimo prasiveržti per Tartoką į Suvalkus metu. Kautynės tęsėsi apie pusantros valandos ir baigėsi tuo, kad 5 kp. buvo priversta trauktis ... Padėtis rugsėjo 8 d. vakare parodyta schemoje Nr. 3.14
LENKŲ PRASIVERŽIMAS Į SEINUS
(žiūr. schemą Nr. 4)15
Dėl III bn. nepasisekimo atgauti Ančios poziciją ir to fakto, kad tas batalionas buvo lenkų stipresnių jėgų priverstas trauktis visu frontu, buvo pasidariusi nebesaugi ir I bn. padėtis Jeglinčių - Gremzdų ež. linijoje. Todėl buvo duotas tam batalionui nurodymas atsišaudant trauktis palaipsniui į Marinavo - augšt. 149 - Kleivų liniją, kad prindengtų III bn. dešinįjį sparną ir vienkart pastotų kelią lenkams įsiveržti į Seinus. Buvo tikimasi, jog III bn., nors lenkų ir stipriai spaudžiamam, pavyks užsikabinti už Gibų - Baltojo ež. - Danilevičių linijos ir tuo būdu pulkas išvengtų tolesnio pasitraukimo.
Deja, šiam planui nebuvo lemta išsipildyti. Kai III bn. traukiantis susidarė neginamas tarpas tarp abiejų batalionų, pro jį rugsėjo 9 d. rytą, pasipylė skaitlinga lenkų kavalerija, viso apie pulką (3 ul. pulko). Kpt. Plechavičius buvo dar prieš tai pranešęs, jog miškuose ties jo bataliono dešiniuoju sparnu lenkai turėjo visą brigadą. Iš lenkų pokarinių šaltinių dabar žinome, jog tai buvo 3 ir 16 ul. pulkai.15 Tą lenkų kavalerijos prasiveržimą galėjau ir pats pastebėti iš Sumavo, kur tada buvo 5 p.p. vadovietė.
Tuo pat metu pasireiškė lenkų veiklumas ir dešiniajame I bataliono sparne, kur lenkams pavyko užimti Kolietininką. Kai Krasnapolis jau buvo lenkų pėstininkų (41 pėst. pulko I bn.) užimtas — į jį įšoko kitas lenkų kavalerijos dalinas (16 ul. pulkas) iš už Gremzdų ir Ilgojo ežerų linijos. Šitaip staigiai atsiradęs, tas kavalerijos dalinys vystė I bn. supimą užjojimais Kleivų kryptimi, gręsdamas atkirsti galimumą tam batalionui pasitraukti.
Minėtų lenkų kavalerijos staigių ir netikėtų veiksmų, iš kairės ir dešinės, užkluptas, I bn. vadas kpt. Gabrėnas, atrodo, buvo kiek pasimetęs: ne tik nebeužėmė batalionui nurodytos naujos gynimosi linijos prieš Seinus, bet leido savo kuopoms trauktis toliau per pačius Seinus į rytus. Kadangi pulko rezervas jau prieš tai buvo išnaudotas, tai nebeturėjau priemonių tą blogą padėtį tuojau pat atitaisyti, nelauktai atsidūręs prieš įvykusį faktą. Lenkai progos nepraleido ir priekiniai abiejų pulkų eskadronai, apie 14 val. 30 minučių, įjojo į Seinus.
I bn. atsitraukimas už Seinų apnuogino III bn. dešinįjį sparną, atidengdamas betarpiškai grėsmei lenkų, prasiveržusių į Seinus. Be to, kpt. Plechavičiaus batalionui, iš tiesų pusei pulko (nes 2 ir 4 kuopos tebebuvo priskirtos III bn.), brendo didelis pavojus dar ir iš Pranckų - Gibų krypties. Iš čia puolė pagrindinės 3 ui. pulko jėgos, sustiprintos 41 pėst. pulko III bn. su artilerija, paskui kuriuos artėjo, vadinamas, sudėtinis ul. pulkas, o toliau miškuose — dar ir 211 ul. pulkas, kaip rezervas.
Buvo aišku, jog lenkai rengėsi stipresniam smūgiui per Gibus ir Želvą, kad užkirstų III bn. galimumą pasitraukti iš apsupimo, kuris jau ryškėjo.. Apsupimo pavojus atrodė tuo realesnis, kad tarp III bn. kairiojo sparno ir 8 p.p. buvo pasidaręs didelis neginamas tarpas, be to, dar apaugęs miškais iki pat Beržnyko, kaip palankiausia lenkų kavalerijai prieiga giliam mūsų 5 p.p. supimui iš pietų-rytų pusės.
Augščiau apibūdintoji padėtis reikalavo iš 5 p.p. vadovybės ryžtingo taktinio sprendimo, kol lenkų supančios replės dar nebuvo suspėjusios pilnai užgniaužti Plechavičiaus rinktinės. Paprasta karinė logika nurodė nedelsiant atsipalaiduoti nuo priešo ir vikriu pulko manevru, pasitraukti į kitą gynimosi poziciją, neleidžiant lenkams veržtis toliau į rytus.
Lenkų prasiveržimas į Seinus buvo sukėlęs audrą nepasitenkinimų visuomenėje ir priekaištų karinei vadovybei St. Seime. Tačiau, tada man rūpėjo ne tai, kaip kas į tokį mano sprendimą pažiūrės iš už šimto su viršum kilometrų, o tik kaip geriau atlikti savo, pulko vado, pareigą — padaryti tokį sprendimą, kokį nurodė karinė logika ir kovos aplinkybės. Sprendimas, kurį buvau padaręs, buvo toks:
I bn. — jam jau pasitraukus į rytus nuo Seinų — buvo nurodyta su dviem kuopom tuojau
Schema Nr. 3: Padėtis rugsėjo 8 d., vakare. Lietuvių jėgos pažymėtos šviesiai.
užimti ir ginti poziciją Pulkotai, Pockūnai ir Dvarčiškiai, grąžinant 5 kp. II batalionui.
II bn. — užimti ir ginti poziciją Dubai, Beržnykas, Pulkotai (išimtinai).
III bn. — įvykdžius pasitraukimą, grąžinti 2 kp. ir 4 kp. priklausomai I ir II batalionams, ir pereiti į pulko rezervą Pazapsio rajone.
7 artil. baterijai — užimti poziciją rajone į pietų vakarus nuo Klepačių.
Šarvuočiai: Aras lieka prie I bn., Šarūnas — prie II bn.
Pulko pasitraukimas į naują poziciją, apskritai paėmus, praėjo be staigmenų iš priešo pusės. Tik III bn., kuriam prisiėjo atsitraukti apie 15 kilometrų, teko pakartotinai nuvaikyti kulkosvaidžių ugnimi lenkų raitelių užpuldinėjimus iš fronto ir į sparnus, siekusius trukdyti bataliono atsitraukimą. Tačiau, rugsėjo 9 d., vakarop, apie 18 val., vienam lenkų pėstininkų padaliniui buvo pavykę užimti Pockūnus, kur I bn. buvo pastatęs užtvarą savo atsitraukimui pridengti. Pavartojus rezervą, tas priešo padalinys buvo iš Pockūnų atstumtas.
Stambesni lenkų puolimai pasireiškė rugsėjo 10 d., nuo pat ryto. I ir II bn. tada jau buvo įsirengę jiems nurodytuose gynimosi baruose, o III bn. jau buvo susupėjęs laimingai atsitraukti į rytus už priekinių batalionų ginamos linijos į pulko rezervą. Priešo puolimai buvo pasireiškę dviem kryptimis, būtent, Beržnyko ir vėl Pockūnų. Ties Beržnyku lenkų puolamasis pasikėsinimas buvo II bn. (kpt. Bagdonavičiaus) veikiai atmuštas. Kitokia padėtis buvo susidariusi I bn. (kpt. Gabrėno) bare, kur priešas puolė Pockūnus su nemažiau, kaip vienu pėst. batalionu, paremtu stipresne artilerijos ugnimi. Jam pavyko atstumti iš ten I bn. užtvarą, Pockūnus iš naujo užimti ir atstumti to bataliono dešinįjį sparną į rytus už Beržnyko ežero16 (žiūr. schemą Nr. 5).
Plk. K. Žuko tvirtinimą neva Pockūnų kryptimi tą dieną jokio lenkų puolimo, iš viso, nebuvę tenka laikyti priekabių jieškotojo gryniausiu prasimanymu. Kad, tikrumoje, būta visai kitaip, tą paliudija ne tik schema Nr. 5, bet dar ir sekantis šarvuočio “Šarūno“ pranešimas:17
— Rugsėjo 10 d. “Šarūnas” nuvyko į Pockū-
Schema Nr. 4: Lenkų prasiveržimo į Seinus eiga, rugsėjo 9 dieną.
ns, kur rado pietaujančią lenkų kuopą, kuri kulkosvaidžio ugnimi buvo išblaškyta. Pasišvaistęs priešo pusėje ir padaręs jam nemažai nuostolių, šarvuotis grįžo į Beržnyką. —
Į 5 p.p. I bn. kautynes su lenkais, rugsėjo 10 d., dėl Pockūnų, buvo kiek įsivėlęs ir 6 pėst. .pulko I bn. (kpt. Petrovo), kuris, kaip jau buvau minėjęs, buvo divizijos vadovybės nurodytas pridengti 5 p.p. dešinįjį sparną, šiam pulkui atsitraukiant į naują poziciją, nors minėto kaimyninio bataliono bare lenkai stipriau nepuolė. Todėl 6 p.p. kovų dienoraštyje apie to pulko I bn. vaidmenį tose kautynėse užsiminta tik kukliai šitaip:18
— Tą dieną jis [6 p.p. I batalionas] pagelbėjo 5 pulkui sulaikyti lenkus ties Štabinkiais — (į šiaurės rytus nuo Pockūnų).
Tuo pat metu, kai kpt. Bagdonavičiaus batalionas sėkmingai atmušė lenkų pasikėsinimą į Beržnyką, į kairę nuo to bataliono, Želvos rajone, buvo išsivysčiusios rungtynės tarp lenkų ir kaimyninio mūsų 8 p.p. dešiniojo bataliono miškų zonoje, į kurią, kaip jau minėjau, lenkai buvo sutraukę daugiausia kavalerijos.
5. VADOVYBES SUSINERVINIMO FAKTAI
Rugsėjo 10 d. pavakarėje buvo gautas II div. vado plk. Grigaliūno - Glovackio įsakymas atitraukti 5 p.p. į liniją Kavalkiai - Klepačiai - Rudziškiai, o 8 p.p. — į barą Stolai - Ivaškiai ir tarpežerį tarp Veisėjų ir Paviesnikio ežerų. Pasitraukimą iš Beržnyko - Pockūnų pozicijos buvo reikalaujama įvykdyti naktį iš rugsėjo 10 į 11 d., kad išvengus persekiojimo iš priešo pusės.
Koki buvo tokio parėdymo motyvai, plk. Glovackis man nebuvo atskleidęs. Prileidžiu, kad gal buvo paveiktas 8 p.p. vado mjr. Čapliko pakartotinų nusiskundimų, jog tokio ilgo baro, koks 8 p.p. buvo pavestas ginti, sėkmingas apgynimas buvo praktiškai neįmanomas, ypač kai priešas galėjo naudotis didžiuliais miškais priartėjimui, buvo sutraukęs ties 8 p.p. skaitlingos kavalerijos, panašiai kaip ir prieš 5 p.p., tuo tarpu mums neturint nė vieno raitelių eskadrono. Man mjr. Čaplikas buvo sakęs, jog jis buvo prašęs plk. Glovackį atitraukti 8 p.p. kiek tolėliau nuo Augustavo miškų į kurią nors kitą poziciją, tinkamesnę gynimuisi, jei lenkai pereitų į puolimą. 5 p.p. atsitraukiamosios rungtynės su lenkais, po plk. Glovackio nelemto įsakymo kontratakos keliu atsiimti Juodosios Ančios liniją, galėjo, be abejo, tik vaizdžiai parodyti, netik mjr. Čaplikui, bet jau ir pačiam divizijos vadui plk. Glovackiui, kaip yra rizikinga leistis į kovas plačiuose baruose, miškų zonose, kur viešpatauja skaitlinga priešo kavalerija.
Schema Nr. 5: Lenkų puolimas ties Pockūnais, rugsėjo 10 dieną.
Apie tai, kad plk. Grigaliūnas-Glovackis buvo, be to, davęs dar kokį tai kitą įsakymą divizijos pulkams trauktis į kažkokią tolimą Šeštokų -Simno - Alytaus liniją, kaip pasakyta plk. Žuko knygoje (342 psl.), patyriau pirmą kartą tik iš tos jo atsiminimų knygos. Panašus įsakymas 1920 m. iš divizijos štabo manęs, 5 p.p. vado, nebuvo pasiekęs nei rugsėjo 10 d., nei naktį iš rugsėjo 10 į 11 d., nei kada nors.
5 p.p. pasitraukimas, naktį iš rugsėjo 10 į 11 d., iš Beržnyko - Galadusio ež. linijos buvo ne pasėka kokios panikos, kaip plk. Žukas mane inkriminuoja, bet pasėka divizijos vado, plk. Grigaliūno-Glovackio, augščiau minėto operatyvinio įsakymo 5-tam ir 8-tam p.p. pasitraukti į kitą poziciją, toliau nuo Augustavo miškų srities. Ne man derėjo spręsti, ar tatai buvo tada tikrai reikalinga ir ar nauja gynimosi linija būtų buvusi tiem pulkam laimingesnė. Mano pareiga tebuvo gautą įsakymą vykdyti, o ne jį sabotuoti.
Jei dirksnių pakrikimo, bei panikos ženklų buvo tada galima pastebėti, tai ne pas 5 p.p. vadą, bet pas ką kitą, pirmoje vietoje, pas ano meto mūsų kariuomenės Vyriausįjį vadą, plk. Žuką. Štai faktai, kurie apie tai liudija:
Vieton prisiėmus atsakomybę už Seinų praradimą sau, kaip Augustavo miškų puolamosios strategijos rezultato, plk. Žukas nusprendė atsivežti su savim į tą fronto barą kelis St. Seimo narius, tarsi ekspertus kariniuose dalykuose, kad pabūtų liudininkais minėtai atsakomybei suversti ant kariuomenės dalių ir padalinių vadų fronte,
su iš anksto priimtu sprendimu, jog tik šie, pastarieji, verti nukryžiavimo. Todėl, nenuostabu, kad nei vienas jų plk. Žuko nepasitiko su raportu: “Pone Vade, kai tik pajutome, jog atvykstate visus mus patraukti atsakomybėn, nusprendėme lenkus iš Seinų vėl pašalinti! . . .”
Deja, kai augštieji svečiai iš Kauno rugsėjo 10 d. vakare ar naktį atsirado II divizijos štabe, Seirijuose, plk. Grigaliūnas-Glovackis tegalėjo jiems raportuoti visai ką kitą, būtent, jog davė 5 ir 8 p.p. įsakymą pasitraukti į kitą poziciją, toliau nuo Augustavo srities miškų. Ir be pasakiško to atsitikimo aprašymo, galima sau įsivaizduoti kokį įspūdį toks raportas galėjo padaryti Vyr. kariuomenės vadui plk. Žukui ir jo šeiminiams palydovams. Matomai, jis buvo iššaukęs tikrą eksploziją, kurios efektas greitai pasiekė ir mane, 5 p.p. vadą, Klepačių dvare, kur buvo apsistojęs pulko štabas.
Rugsėjo 11 d. vidunaktį, kai 5 p.p. batalionai ir kuopos jau buvo pusiaukelyje į naują gynimosi liniją (Kavalkiai - Klepačiai - Pudziškiai) ir ją vietomis jau buvo pasiekę, susilaukiau iš plk. Glovackio dar ir kito, bet visai priešingo įsakymo — viską grąžinti atgal, bei užimti kitą poziciją linijoje Briunikai - Pazapsys - Kalendiškiai -Kučiūnai, taigi apie kokius 4 kilometrus atgal į vakarus. Savaime suprantama, jog toksai pulko padalinių stumdymas naktį iš vienos pozicijos į kitą, po jau prieš tai atliktų kovos žygių, begaliniai vargino kareivius ir kadrą.
Į mano telefoninį pasiteiravimą kodėl toksai įsakymų kaitaliojimas, plk. Grigaliūnas-Glovackis atsakė, jog tai padaryta Vyr. kariuomenės vado nurodymu. Aš dar bandžiau aiškinti, jog pulko batalionai ir kuopos jau kelios valandos kaip žygiuoja į anksčiau nurodytą liniją, kad naktį jas pasiekti nebus lengva nebeturint telefoninio susisiekimo ir kad, iš viso, ar, praktiškai, besuspėtų daliniai iki išauštant grįžti į kur nurodyta. Bet čia, plk. Glovackis, su kažkuo pasikeitęs žodžiais, trumpai nukirto mano aiškinimasi ir tvirtu tonu pareiškė, jog naujas įsakymas turi būti vykdomas, kad iki 5 val. ryto pastatytčiau stiprią (nemažiau vienos kuopos su sunk. kulkosvaidžiais) užtvarą ties Beržnyku ir augštuma 151, į šiaurę nuo Pazapsio, ir kad pats vietoje patikrinčiau, ar užtvara tikrai pastatyta. Iš to pasidarė aišku, jog įsakymus davinėjo nebe divizijos vadas Glovackis, bet kaž kas kitas juos jam diktavo.
Tuojau pat pasiuntęs atskirus, būtiniausius nurodymus pulko padaliniams, ėmiausi diktuoti pulko adjutantui ltn. Januškai tekstą naujo operatyvinio įsakymo pulkui, būtent: ginti naują poziciją dviem batalionais pirmoje linijoje, II — kairėje ir I — dešinėje, paliekant III (kpt. Plechavičiaus) batalioną pulko rezerve, Klepačių rajo
ne, kaip labjausiai fiziniai nuvargusį nuo kovų ir žygių atsitraukiant nuo Juodosios Ančios; 7 baterija buvo grąžinta į prieš tai turėtą poziciją — į vakarus nuo Gemzių ež., o šarvuočiai priskirti: vienas — II bn., kitas I bn. Po to išsiskubinau patikrinti ar užtvara ties Beržnyku jau pastatyta.
Ją radau jau savo vietoje ir galėjau patirti iš jos (II bn. vado), jog jokių naujų puolamųjų veiksmų iš lenkų pusės nebuvo pasireiškę.
Kadangi jokios staigmenos iš priešo pusės nesimatė, tai galėjau sau ramiai grįžti iš tos priverstinos ekskursijos. Grįžau fajetonu, nes nuo jodinėjimų dienomis ir naktimis, per ištisas 10 dienų karo veiksmų buvau pritrynęs šlaunis ir todėl turėjau pasitaupyti, kai tik būdavo galima.
Tai suteikė plk. Žukui progą mane piktai įgelti kai, grįžtant plentu, nelauktai prie kelio į Klepačius susitikau su plk. Žuku ir jo šeiminiais palydovais:
— Kaip tai, Pone Kapitone, grįžtate fajetonu iš kovos lauko! — tarė plk. Žukas man išlipant iš fajetono, su manim dar nė nepasisveikinęs.
— Taip, Pone Ministeri, grįžtu patikrinęs reikalautos užtvaros pastatymą, kur priešas visai nepuola. Bet kodėl Tamsta, Pone Ministeri, pirma nesiteikei pasiteirauti ar begaliu joti, kai šlaunys pritrintos iki kraujo, po jodinėjimų dienomis ir naktimis? — pasiaiškinau iš savo pusės.
— Na, tai ne esminis dalykas — pasitaisė Žukas. Gal, Tamsta, paaiškinsi mums kokia yra padėtis ir kaip 5 pulkas užėmė jam duotą barą. ..
Po to nužingsniavome į pulko štabą Klepačiuose, kur buvo patiesti žemėlapiai.
Suglaustai papasakojau augštiesiems svečiams iš Kauno, kaip pulko batalionai, atlikę naktinius žygius atgal ir vėl pirmyn, užėmė jiems nurodytas pozicijas: I bn. — rajone Kalendiškiai - Kučiūnai ir Zapsių ež.; II bn. — nuo Ogrodnikų per Bryniukai iki Zapsių ež., 7 baterija — krūmų rajone į pietų vakarus nuo Klepačių. Po to, buvau paprašytas parodyti pulko operatyvinio įsakymo tekstą. Jį permetęs akimis plk. Žukas tars- ’ telėjo, jog įsakymas tvarkoje ir davė tą dokumentą pasiskaityti savo šeiminiams palydovams. Vienas iš jų, būtent socialdemokratas Digrys pastebėjo, man girdint, jog tai grynai karinis dalykas ir kad jo nuomone St. Seimo nariai neprivalo į tokius reikalus kištis. Kiti du — liaudininkas Ruseckas ir krikščionis demokratas dr. Draugelis — nereagavo niekaip ...
Po šio apklausinėjimo jie visi nuėjo į atskirą kambarį pasitarti. Ką jie ten už mano akių tarpusavyje kalbėjo, man nežinoma ir aš nė nemėginau patirti, nenorėdamas leistis su jais į jokias diskusijas. Tačiau, gerai prisimenu, jog plk. Žukas po to, nusivedęs mane kiek į šalį, klausė ar aš nenorėčiau paimti kiek atostogų poilsiui. Ką tatai reiškė — aišku ir be paaiškinimų. Nors poilsis man, kaip ir kiekvienam kitam 5 p.p. kariui, kovos veiksmų privargintam, buvo reikalingas, bet anomis aplinkybėmis, kada pulkas tebebuvo pirmoje kovos linijoje, pasiūlymas atostogų man buvo nepriimtinas. Todėl, nevyniodamas reikalo į “bovelną”, atsakiau plk. Žukui:
— Kol pulkas, kurio vadu aš esu, tebevykdo kautynes, atostogų imti negaliu, nes tai prilygtų pabėgimui iš karo lauko. Jei laikote mane nebetinkamu pulko vado pareigoms, tai turite teisę mane iš tų pareigų pašalinti. Tik teikitės, Pone Ministeri, raštu man konkrečiai nurodyti už kokį nusikaltimą, ar nedovanotiną klaidą esu iš pulko vado pareigų pašalinamas! . . .
Tuo mano atsakymu, augštųjų revizorių iš Kauno apsilankymas 5 p.p. štabe, buvo subalansuotas. Po to, man bebuvo likę tik laukti paskutinio žodžio iš plk. Žuko, kaip Vyr. Lietuvos kariuomenės vado, bei mano ano meto augščiausio viršininko. Apie tai skaitąs šias eilutes patirs sekančioje šio rašinio skiltyje.
Kai augštieji svečiai jau buvo išvykę, III bn. vadas kpt. Plechavičius raportavo man, jog gavo žodinį įsakymą iš plk. Žuko, sutikto pakelyje, kad tuojau grįžtų su batalionu į fronto priekinę liniją. Kpt. Plechavičius klausė manęs kaip jam pasielgti. Mat, jo batalioną buvau palikęs pulko rezerve ir nurodęs jam apsistoti Klepačių dvare.
Atsakiau kpt. Plechavičiui, jog pulkui tebevadovauju aš, o ne kas kitas, ir kad mano prieš tai duotas III bn. nurodymas lieka galioje. Patariau, dėl nesusipratimo su plk. Žuku, nesukti sau galvos, bet greičiau patalpinti bataliono kuopas dvaro daržinėse patogiam poilsiui ir, be to, nepraleisti progos leisti kareiviams nusimaudyti Gemzių ežere prie pat Klepačių dvaro.
Iš esmės, nesusipratimas su plk. Žuku dėl III bn. buvo tik smulkus atsitikimas. Tik, jis vaizdžiai parodo, jog panikai buvo pasidavęs pats plk. Žukas, ėmęsis davinėti įsakymus paskiriems batalionams, tuo tik įnešdamas netvarkos į vadovavimą pulkams.
PAKARTOTINAS SEINŲ UŽĖMIMAS
Nors savo knygoje plk. Žukas, po 40 metų nuo mano susikirtimo su juo, Vyriausiu Lietuvos kariuomneės vadu, rašo (344 psl.), kad jis, grįžęs į Seirijus (divizijos štabą), mane “tuojau pašalino”, tačiau, faktinai, nei tą dieną, nei po to, jokio įsakymo apie mano “pašalinimą” iš 5 pėst. pulko vado pareigų nesusilaukiau. Tačiau, pasikeitimų įvyko augštesnėje vadovybėje: pranyko Armijos vado postas. Jį prieš tai buvo užėmęs plk. ltn. K. Ladiga, kuriam buvo suversta kaltė už Augustavo operacijos nepasisekimą. Sutraukus šia kryptimi daugiau jėgų, buv. Marijampolės
grupė buvo perkrikštyta į Suvalkijos frontą, kurio vadu buvo paskirtas plk. Katche, kariniai daugiau prityręs, tik, deja, alkoholio pavergtas. Rugsėjo 12 d. jis davė tokį įsakymą:19
— Lenkai koncentruoja savo jėgas Suvalkų ir Lipsko rajone ir mano žygiuoti pirmyn. Mūsų kariuomenei dėti visas pastangas sulaikyti aršiausią mūsų priešą, lenkus. Dėl to:
3-ji pėst. Divizija,Majoras Musteikis,
3 ir 6 pėst. pulkai, 2 ir 3 baterijos, du esk. raitelių — Laikyti barą prieš lenkus bare vokiečių rubežius - Vištyčio ežeras - Vižainis -Liepinė - Smalėnai - Žagarė.
2-ji pėst. Divizija,pulk. Grig.-Glovackis,
2, 5 ir 8 pėst. pulkai, 7 ir 9 baterijos, gaubicų baterija — Laikyti barą prieš lenkus bare Žagarė - Želva - Marychos (Maros) upė - Augustavo perkasas iki Nemuno.
Grupės rezervas
10 pėst. pulko du batalionai — sukoncentruoti Kalvarijoj, 2 pėst. pulko 1 1 batalionas, 6 pėst. pulko 1 batalionas, 5 baterija, 2 šarv. automobiliai — sukoncentruoti Seirijuose.
Grupės štabas— Simne. —
Kadangi nuo pulko vado pareigų nebuvau “pašalintas”, tai jas ėjau ir toliau. Išaiškinti priešo laikyseną po 5 p.p. atitraukimo iš Beržnykų -Stabingio pozicijos, rugsėjo 11 d. rytą buvau pasiuntęs žvalgybas: iš II bataliono į Beržnykus, ir iš I bataliono — į Pockūnus. Paaiškėjo, jog Beržnykai, iš viso, lenkų nebuvo užimti. Ten buvo užtiktas tik silpnas lenkų raitelių žvalgybinis elementas, kuris tuoj supruko, kai tik II bataljono žvalgai priartėjo prie Beržnykų. Kai dėl Pockū-nų, tai buvo nustatyta, jog ten lenkai buvo pastatę tik užtvarą, visas kitas jėgas atitraukdami į pačius Seinus. Toksai lenkų pasyvumas rodė, jog Nieniewskio operacinė grupė tenkinosi Seinų užėmimu ir tuo metu nieko daugiau nesiekė. Tai įgalino mūsų vadovybę atgauti veikimo iniciatyvą, juo labiau, kad mūsų vadovybei labai rūpėjo atgauti Seinus. Užsimezgant Kalvarijoje lietuvių lenkų deryboms, lenkai buvo sutikę sustabdyti kovos veiksmus rugsėjo 13 d. nuo 12 val. Terminas Seinams atsiimti tad buvo likęs labai trumpas. Kad laiką išnaudojus, jau rugsėjo 12 d. rytą II divizijos vadas buvo nurodęs 5 p.p. pravesti žvalgybinio pobūdžio priartėjimą prie priešo, siekiant vėl užimti Beržnykų - Stabingio liniją, iš kurios, to paties plk. Glovackio įsakymu, 5 p.p. buvo naktį iš rugsėjo 10 į 11 d. atitrauktas toliau į rytus.
Vykdydamas tą nurodymą, 5 p.p. pradėjo artėjimo veiksmus apie 15 val. su dviem plačiai išskleistais batalionais: II iš kairės ir I iš dešinės; apie 18 val. pasiekė Želvos - Stabingio liniją, užimant Kreivinčių tarpežerį, kaip vartus tolesniam puolimui Seinų link. Rugsėjo dienos puolimai tebuvo tik parengiamosios reikšmės, iš pradžios, nesant tikriems, ar teks juos išvystyti į tikrą puolimą Seinus atsiimti, ar ne. Bet apie vidunaktį buvo gautas II divizijos vado įsakymas:20
Kapit. Škirpai
5 p.p. — 3 batalionai
7 baterija
2 šarvuoti automob.
Iki 12 val. užimti Seinus ir įsitvirtinti Šeipiškės - Baltojo - Dmitravo ežerų tarpeklyje iki Baltupių imamai.
Majorui Čaplikui
8 p.p. 3 batalionai 5 baterija.
Iki 12 val. užimti Gibus ir įsitvirtinti Baltupiai - Versmų ež. - Gibai - Marychos upė -Augustavo perkasas iki Nemuno. —
Po to, kai šis įsakymas buvo ką tik gautas, man buvo pranešta iš divizijos štabo, jog galiu disponuoti, jei būtų reikalinga, dar vienu 2 p.p. batalionu ir kad, be to, pulkui priskiriama dar 9-toji patrankų ir 1-ji gaubicų baterijos, taigi, viso bus artilerijos grupė.
Taktika, kurios 5 p.p. laikėsi, buvo numatyta tokia:
a) stipresnių žvalgybos pėstininkų būrių puolimais, pirmiausia, priversti priešą atskleisti kur randasi jo kulkosvaidžių lizdai, bei jo atsparos punktai;
b) tas vietas nustačius, sudaužyti priešo ugnies bei pasipriešinimo punktus koncentruota artilerijos ugnimi, arba sunk. kulkosvaidžių pagalba;
c) tuojau po to, pulti dviem batalionais: I ir II priekiniame ešelone, su šarvuotų automobilių būriu (2 šarvuočiai) tarpe jų, III batalionui slinkti pirmyn pridurmu, paskui pirmuosius du taip, kad prasiveržtų į pačius Seinus, kai tik momentas bus pribrendęs.
Pasiųstas pirmyn pėstininkų žvalgybines grandines rugsėjo 13 d. auštant lenkai pasitiko šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi iš įvairių vietų. Į jas tad ir buvo mūsų artilerijos ir sunkiųjų kulkosvaidžių ugnis nukreipta. Jau apie 6 val. 1/3 kp. pavyko prasiveržti iki Zaleskių ir tą kaimą užimti, tuo būdu apeinant iš šiaurės lenkų užtvarą, kuri gynėsi Pockūnuose. 3 kp. prasiveržimas sudarė natūrališką signalą duoti įsakymą pulkui pereiti į bendrą puolimą, kuris buvo suorganizuotas šitaip:
I batalionui(kpt. Gabrėnui) buvo įsakyta energingai pulti toliau, supant Seinus iš šiaurės-rytų pusės, kad po to užėmus tarpežerių šeipiškės - Baltojo - Dmitravo liniją.
II batalionui(kpt. Bagdanavičiui) — supti Seinus iš pietų-rytų, kad užimti tarpeklį tarp Dmitravo ir Baltojo ežerų iki Baltupių (imtinai).
Šarvuočių būriui— palaikyti kovos ryšį tarp I ir II batalionų ir, prasiveržus į Seinus, — sukelti paniką lenkų įguloje.
III batalionui(kpt. Plechavičiui) — slinkti kovos tvarka pirmyn, abipus Seinų plento, pasiruošus įsiveržti į pačius Seinus, miestą užimti, kai šarvuočiai jau bus sukėlę lenkuose paniką.
Artilerija— pozicijose rajone į rytus nuo Pulkotų.
Rezervas— 2 p.p. II batalionas, Beržnykų rajone, kur laukti tolesnių nurodymų.
Jau apie 7 val. priešo užtvara ties Pockūnais buvo sumušta. Jos likučiai paspruko į pačius Seinus. Minimos užtvaros sumušimas įgalino I batalioną sklandžiai vykdyti Seinų supimą iš šiaurės. Tuo tarpu II bataliono dešinioji kuopa susidūrė su stipriu lenkų pasipriešinimu ties Pasei-nių kaimu, į pietus nuo Seinų. Suteikus kuopai reikalingos paspirties, artilerijos telktinės ugnies pavidale į priešo poziciją, tas kaimas buvo irgi greitai užimtas. Tai reiškė, jog jau buvo atėjęs momentas siųsti pirmyn šarvuočius prasiveržti į Seinus, pridurmai su III batalionu miestui užimti.
Apie tai, kaip sekėsi šarvuočiams prasiskinti kelią į Seinus ir ką ten jie nuveikė, liudija “Aro” komendanto sekantis pranešimas:21
— Rugsėjo 13 d. Aras gavo įsakymą vykti į Seinus ir išvaikyti miestą ginančius lenkų dalinius. Privažiavęs Seinus, Aras rado ant tilto per Marychos upę nuverstus medžius. Šią kliūtį šarvuočio įgula, prisidengdama kulkosvaidžių ugnimi, pašalino. Šarvuotis įsibrovė miestan. Lenkų raitininkai, artilerijos baterija ir pėstininkų daliniai panikoje apleido miestą. —
Apie 10 val. 5 p.p Seinus jau buvo užėmęs. Sumušti lenkų daliniai skubiai pasitraukė Krasnapolio, Danilevičių ir Gibų kryptimis, kaip parodyta Schemoje Nr. 6 (iš lenkų šaltinio).22 Taigi, Seinai buvo 5 p.p. pakartotinai užimti net dviem valandom anksčiau, neg buvo įsakyta. Pulko batalionams tik liko dar kiek pasistūmėti daugiau į vakarus, kad užėmus ir Seinų priedangos poziciją ežerų tarpekliuose į vakarus ir į pietų vakarus nuo Seinų. Deja pozicijos Danilevičių km. (tarpeklyje tarp Dmitravo ir Baltojo ežerų) II batalionui rugsėjo 13 d. užimti nebepavyko. Taip atsitiko ne vien dėl to, kad pasprukę iš Seinų lenkų 3 ul. pulko eskadronai su artilerija buvo pirmieji minėtą poziciją užėmę ir joje įsitvirtinę, bet svarbiausia, todėl, kad 8 p.p. nebuvo laiku išėjęs į jam duotą Gibų - Baltojo ež. barą, kad pridengtų minėto bataliono kairįjį sparną nuo lenkų pasikėsinimų iš pietų bei Gibų krypties.
(Bus daugiau)
