Ruošėmės kariauti dėl Lietuvos Nepriklausomybės
PRANAS NARVYDAS
Kai I Pas. karo pabaigoje JAV prezidentas Wilsonas paskelbė savo garsiąją 14 punktų deklaraciją, lietuviai nudžiugo, nes tikėjo, kad tai ir jiems taikoma.
Po paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto, visi subruzdo. O jau 1919 m. vykstant kovom visuose frontuose, Amerikos lietuviai irgi nesnaudė — organizavo “liuo-sybės sargus”. Mūsų apylinkėje organizatoriai buvo Tėvynės redaktorius Pranas Purvis ir iš kariuomenės, po 3 mėnesių tarnybos, grįžęs Jonas Milius. Majoras Žadeikis buvo jų patarėjas.
Mūsų veikiantis komitetas Vašingtone irgi darbavosi. Turėjo surasti prielankių kongresmanų ir senatorių, nes be jų į Valstybės departamentą neįeisi.
Vienu metu pasklido gandas, kad valdžia duos lėšų organizuoti savanorių brigadą. Buvo net suradę vieną Amerikos karininką, kurį būtų padarę tos brigados vadu. Jis jau buvo tiek tikras, kad pasidarė savo nuotrauką ir ten savo ranka užrašė: “Jūsų Lietuvai, gen. Juodakis”. Rodos, jis buvo vokiečių kilmės ir jo pavardė buvo Schwarzhaupt. Turėjau pora tų nuotraukų, gal dar yra kokia ir dabar kur užsimetusi.
Tačiau, lenkų ir caristų rusų intrigos mums tuos gražius planus sumaišė. Pasirodo, kad prez. Wilsonas varė dviveidišką politiką, iš tų jo gražių 14 punktų lietuviai buvo išimti, nes tuometinis Valstybės sekretorius Hughis surado, kad esą negalima skaldyti Rusijos, nors lenkus iš jos išskyrė.
Nebepamenu, su kuo susitaręs, pradėjau Bruklyne organizuoti savo savanorių būrį. Buvo suprantama, kad valdžia mus savo laivais veš ir duos visą aprangą, tik čia, Amerikoje, nebus leidžiama turėti viešai savo stovyklos ir ginkluoto apmokymo.
Nepamenu su kuo, nuėjome pas Apreiškimo parapijos kleboną kun. Petkų prašyti, kad duotų svetainę naujokams apmokyti. Svetainę gavom, pamokas pravesdavom kas trečiadienį vakarais. Dabar tik telkėme naujokus.
Susirenkam apie tuzinas. Moko vienas grįžęs iš kariuomenės. Nekaip sekasi. Kažkokiu būdu, susirandame grįžusį iš kariuomenės seržantą Kalpoką. Jis dalyvavęs Italijos fronte. Kautynėse buvo sužeistas, dabar šlubuoja, eina pasiramsčiuodamas lazdele, o ant krūtinės kabo sidabrinė žvaigždė. Jis pradėjo mus rimtai mokyti. Jau susidarėm būrys iš 30 vyrų. Kas tokie buvo, nebepamenu. Žinau, kad pas mane gyveno: Šaučiūnas Kazys ir Naudvaris Povilas, tai tuos nusitempdavau į pamokas. Pamenu, atvykdavo ir Petras Montvila.
Pradėjo mus mankštinti. Sugulame ant grindų ir ant rankų atsirėmę turime visu liemeniu atsirėmę pakilti ir pagal jo duodamą komandą — nusileisti, ir taip bent tuziną sykių ar daugiau. Nežiūrint kaip grindys atrodė švarios, bet dulkių vis būdavo. Mums taip besimankštinant, vienam kitam naujokui pasitaikydavo įkvėpti tų dulkių, ir tada, nežiūrint komandos, prasidėdavo čiaudėjimas, o mūsų seržantas iš galvos eina ir grąsina “court martial” (karo teismu) ir kitomis bausmėmis.
Jau buvome pramokę neblogai sukinių ir gretomis žygiuoti. Galėjome ir gatvėse pasirodyti, kaip pramankštinti kariai. Kiek aš pastebėjau, kad iš to 30 vyrų būrio savanoriais apie dešimt būtų vykę į Lietuvą. O kiti buvo prisidėję tik dėl įdomumo. Ir tai buvo gerai.
Kai buvo gauta žinių, kad Vašingtono valdžia mums nieko neduoda, tik leidžia pavieniai savais kaštais vykti, tai mūsų būrys taip ir suiro.
Mano buvo tokios santaupos, kad nelieka nieko žmonai su mažais vaikais. Ką gi, prikalbinau Povilą Naudvarį ir Kazį Šiaučiūną, kad važiuotų. Jiedu pavieniai ir santaupų turėjo. Taip juodu ir išleidau. Paskui jie man rašė. Girdi, Kaune jiems nuėjus ir prisistačius į naujokų priėmimo punktą, kai kiti sužinojo, kad jiedu iš Amerikos parvyko, kad stotų savanoriais, sako, juos palaikė kvailiais.
Šiaučiūnas buvo paskirtas į 4 p. pulką, o Naudvarį, kaip mechaniką, paskyrė į aviacijos garažą, taisyti lėktuvinius motorus.
Kai Želigovskis puolė Vilnių, Šiaučiūnas pakliuvo lenkų nelaisvėn, drauge su kitais ir tik įsikišus Santarvės komisijai buvo išlaisvintas. Naudvaris rašė: “Nežinau, kad čia lietuvių valdžia, o viskas rusiškai. Pradžioje buvo sunku kalbos nemokant, dabar šiek tiek pramokau. Motorų taisymo tiek esu išmokęs, kad su užrištom akim,, galiu motorą išardyti ir vėl sudėti.”
Gavęs tokį laišką, sumaniau parašyti į tuomet ėjusį “Kariškių Žodį”. Parašiau pareikšdamas savo nuomonę, kad kokioje bebūtų įstaigoje, reikėtų to skyriaus vedėju skirti tik lietuvį. Mano laiškas tilpo su ilgu redakcijos prierašu. Girdi, mums trūksta visokių specialistų, todėl esame priversti samdyti svetimus. Aš tai supratau, bet mano nuomone, tai įstaigos vyriausias vedėjas turėtų būti lietuvis karininkas o ne koks pulkininkas rusas.
Brooklyne tuomet ėjo laikraštis “Garsas”— SLRKA organas. To laikraščio redaktorius, paskaitęs “Kariškių žodyje” tilpusį mano laišką, parašė žinutę. Girdi čia tūlas bruklinietis pradėjo mokyti Lietuvos valdžią, kaip reikia savo kraštą tvarkyti. Pamatęs tokį jo išvedžiojimą, parašiau jam pačiam laiškutį, kuriame pasakiau, pats nieko nemoku, tik parašiau savo nuomonę. Esu prikalbinęs porą savanorių, tai jaučiuosi galįs savo nuomonę pareikšti:
Tai toki tie mano atsiminimai.
