Karai ir maištai
B. B.
“ . . .Laimėti mūšį, nėra augščiausias tikslas; palaužti priešo pasipriešinimą be kautynių, yra idealas ..kiniečių posakis, išsilaikęs nuo pirmojo tūkstantmečio, iki šių dienų. Jis tinka šiam metui, pasiliks ir ateičiai pagrindiniu siekiu kovų planuose, keičiantis metodams ir skalei.
Po II Pasaulinio karo išryškėjo “šaltojo karo” veiksmai tikslu priešą sunaikinti, ne “garbinga”, amžiais įprasta atvira kova, bet braunantis į individo moralę, krašto ekonominį, socialinį ir net religinį gyvenimą, tikslu suardyti esamą santvarką, nuversti esamą vyriausybę, pastatant “savą”, kuri tarnautų užpuoliko tikslams. Tos dviprasmės sąvokos, pradeda įgyti tiesioginę kovos prasmę artėjančiame rytdienos žmonijos gyvenime. Jau šiandieną išgyvename mažuosius, vietinius karus, vidaus karus, revoliucinius, civilinius, partizaninius, subversyvinius, tautų išlaisvinimo karus ir sukilimus. Visa ši terminologija yra klaidinanti, siauros perespektyvos, be iš anksto nustatytų teoretiškų pagrindų.
Komunistinio internacionalo plėtroje, galima būtų išryškinti keletas fazių. Pirmiausiai reikia parengti diversantų grupę, kuri numatytoje valstybėje pradėtų kurstymą — skleidžiant provokuojančius gandus klaidintų visuomenę, kuriais nors, tam kraštui opiais, klausimais. Organizuojamas pogrindžio judėjimas, pasireiškiantis veiksmais, sukeliančiais gyventojų tarpe nesaugumo jausmą, niekinant vyriausybės įtaką valstybės gyvenime. Toliau seka pogrindžio taškų apjungimas, streikų vykdymas, sukilimų, teroro, vyriausybės asmenų apkaltinimas, verčiant juos vykdyti esamai santvarkai neigiamus veiksmus, daryti nepalankius politinius pareiškimus ir kita. Kai kurstytojams pavyksta įsigalėti atskirose krašto srityse, organizuojami teroristiniai veiksmai, kad įbaugintų gyventojus, verčiant vykdyti priešo valią ir nesilaikyti vyriausybės nustatytos tvarkos ir įsakymų. Karas tada prasideda visur ir niekur, nes viskas daroma mažoje skalėje, atskiruose punktuose ir naktį. Šios fazės tikslas, gyventojų paklusnumą perkelti nuo vyriausybės sukilėliams — pogrindžio sąjūdžiui, kuris sukuria “krašto išlaisvinimo vyriausybę”, ši turi tikslą išnešti tariamą tautos išlaisvinimo apsisprendimą viešumon ir save legalizuoti. Šiuos veiksmus remia gerai apmokyti ir ginkluoti sukilėlių daliniai.
Paskutinėje fazėje, kai organizacija išsiplečia ir pasidaro pajėgi, paėmusi krašto svarbiuosius punktus savon žinion, jėga nuverčia esamą vyriausybę ir pasiskelbia tikrąja krašto atstove ir tautos valios vykdytoja. Viskas vyksta stiprioje griovimą remiančios valstybės kontrolėje, iš kur gaunama visa reikalinga pagelba tol, iki sukilėliai prieina prie savo krašto išteklių, tačiau, politinė, svetima kontrolė pasilieka.
Istorija mus moko, kad karai vyksta tarp dviejų išbalansuotų — simetrinių jėgų. Esant aiškiai jėgų persvarai, kariniai ir ekonominei, išskyrus karus vedamus tam tikru politiniu, ar kuriuo kitu tikslu, nesantaika sprendžiama politinėje plotmėje (lenkų ultimatumas 1938 metais, dėl diplomatinių ir ekonominių santykių). Galutinėje išvadoje, karas yra varžybos tautų — valstybių valios, nervų ir ištvermingo apsisprendimo (nes kaip jau minėta, karai prasideda tarp simetringai išbalansuotų jėgų), kiekvienai pusei žinant pavojingas karo pralaimėjimo pasekmes. “Tautų išlaisvinimo karų” impulsas siekia klasiškų pavyzdžių — V. I. Leninas studijavo Karolį von Klauzevitzą ir jo teoriją pritaikė komunistinio internacionalo interesams. Klauzevitzo teorija, buvo impulsas sudaryti stiprią internacionalinę sąjungą prieš kapitalizmą, kad viršijantis komunizmo pajėgumas verstų kapitalizmą pasiduoti, išvengiant kovų, antraip grėstų sunaikinimas (geriau raudonas negu lavonas — buvo pasklidęs savo laiku šūkis). Karolis Marksas kovą tarp klasių pramatė kovoje tarp valstybių. Sujungus abiejų teorijas, ideologija nežino valstybių sienų, kovai ruošimasis išeina į pasaulinį mąstą, traukiant jėgų pusiausvyrą savon pusėn, laimėjimui kovos be mūšio.
Lenino teorija — atviros kovos pradžią tęsti iki tol, kol priešininkas, dėl kurių nors, iš anksto sudarytų, sąlygų atsidurs tokioje padėtyje (kariniai, ekonominiai, politiniai), kad laimėjimo smūgis bus užtikrintas. ši teorija, nuo 1920 metų penktojo komunistų partijos kongreso, yra sėkmingai vykdoma ( tikėkimės, kad galutinai ją įvykdyti nepasiseks).
Stebint ir registruojant visus sukilimus, protestus, šauksmus dėl kurių nors nepasitenkinimų, būtų netikslu apspręsti, kad tai vien Maskvos ar Pekino darbas. Taip pat nebūtų tikslu sakyti, kad panašūs įvykiai komunistiniuose kraštuose yra tik CIA organizuoti. Taip pat būtų nenuoseklu, visas pasaulio nesantaikas matyti kaip komunizmo pastangas prieš kapitalizmą, socializmo prieš laisvę lenktyniavimą. Tačiau, būtų pavojinga nematyti ar nusigręžti nuo veiksmų, organizuojamų, palaikomų ir remiamų komunistinių valstybių, žinome gerai, kad geriausi tos rūšies specialistai yra marksistai, leninistai, maoistai ir guaveristai. Jie labai apsukriai, maskuotai ir įžūliai paskleidžia nepasitikėjimo, netvarkos ir nepaklusnumo sėklas iš anksto numatytose šalyse, kad suskaldytų, susilpnintų krašto pajėgumą ir kariniai ir ekonominiai. Šios rūšies kovoje taktika ir strategija iki šioliniu supratimu neegzistuoja — vadovaujamasi fizikos dėsniais: detonacinio sprogimo, kritiškos masės, grandininės reakcijos. Kova prieš tokius veiksmus yra sudėtingesnė už atviro karo veiksmus. Pačios kovos būdų pažinimas ir supratimas yra tik dalis laimėjimo. Surasti priemones kovai, jas panaudoti ir išlaikyti, kad atstačius sugriautą padėtį į pirmykštę, išryškinti viduje tūnantį priešą ir padaryti jį neveiksmingu, įtikinti visuomenę, kad atskirtų, kas yra tautos ir valstybės priešas, yra didžioji kovos problema ir ji nėra paprasta, nes reikia veikti savoje žemėje, su savais ir tarp savų žmonių. Kaip kraštutinė priemonė yra panaudotinos krašto ginkluotos jėgos, kurios bet kuriuo metu turi būti išlaikytos augštame moraliniame lygyje. Kautis svetimoje žemėje, prieš kitos valstybės ginkluotas jėgas, yra skirtinga nuo kautynių savose sodybose, prieš brolius. Tai labai gerai žino ir priešininkas, kuris organizuoja diversinius — revoliucinius karus. (Neveltui pastaruoju metu amerikiečių spaudoje labai ryškiai varoma akcija prieš Pentagoną, generolus ir karinius biudžetus).
Kova prieš kurstymą ir maištą yra ypatingai sunki demokratiniuose kraštuose, kur yra laisvė pasireikšti individui, organizacijoms ar šiaip grupėm piliečių, kurios kaip tik ir gali būti demoralizuotos ir paakintos veikti prieš esamą santvarką tikslu ją sugriauti ir padėti sudaryti priešui palankią, šiuo atveju — komunistinę santvarką.
Tautinėse valstybėse esant didesniam integralumui tautiniu atžvilgiu, priešrevoliucinė kova turėtų būti lengvesnė, nes dažnai tautinės aspi-racijos yra stiprus akstinas jungtis bendriems savos tautos siekiams. Bendros tautines idėjos negali būti universalinės — tarptautinės, būdamos savo pobūdžiu kiekvienai tautai savitos, todėl tarptautinėms aspiracijoms nėra taip lengvai pažeidžiamos. Tautiškumo ir valstybiškumo sąvokų įgyvendinimas tautoje — valstybėje, priklauso nuo krašto intelektualinių jėgų, kurių dalimi priskaitytina ir vyriausybė. Mišriatautėse valstybėse pasilieka piliečio sąvoka, pareigos supratimas savam kraštui, valstybei, respektas savo pačių išsirinktai vyriausybei.
Mums, tiek kariams, tiek visuomenininkams ir politikams, labai pravartu persiorientuoti naujoje atmosferoje ir ją gerai suprasti, kad nevirstume suklaidintos masės dalimi.
Pastaruoju metu, amerikiečių spaudoje ir senato posėdžiuose keliami klausimai, kaip sumažinti karinį biudžetą — “per daug ginklų, per daug bazių, per brangiai kainuoja ...”. (Kad susidarytų pilnesnis vaizdas šių šūkių prasmės, pravartu peržvelgti “Karyje” tilpusius straipsnius 1968 metų balandžio mėn., “Sovietų pažiūros į tautų išlaisvinimo karus” ir tų pačių metų gruodžio mėn., "Sovietų karinė ekspansija”). Neįprastai skamba, tačiau bendroje apimtyje, tat nėra vien ekonominių klausimų sprendimas savo krašto naudai, tai yra karas ir jo vedimas, jau šiandieną aišku, nėra vienų karių ir politikų rankose, bet viso krašto. Mes esam gerokai atsilikę savo pažiūromis į rašto gynybos klausimus ir karo sąvoką bei jo prasmės apimtį šiomis dienomis. Todėl dabar praverstų įžvelgti, kad Lietuvos nepriklausomybės atstatymo kova, fiziniai veiksmai ginklu ar be ginklo, turi būti suprantami kaip visos tautos bendras reikalas, kiekvieno tautiečio pastangos, neatsižvelgiant, kuo kas save vadina.
Po II Pasaulinio karo amerikiečių ginkluotos jėgos buvo išblaškytos po žemės rutulio įvairius taškus, taikos išlaikymui ar agresijos sustabdymui, ar vykdant įsipareigojimus. 1969 m. spalio mėn. iš 3,5 milijono amerikiečių karių, apie 1.2 milijono stovėjo užjūrio kraštuose, žemės kamuolio paviršių dengia dvi vyraujančios jėgos — vienai užleidus kurią nors vietą, tuojau pat ten įsitvirtina antroji (anglams pasitraukus iš rytinių kolonijų, ten tuojaus pat atsirado komunistai rusai; amerikiečiai atitraukė bazes iš Pakistano, po trijų mėnesių rusų įgulos jau įsigyvendino ten, aerodromuose). Amerikiečiai turi sudarę saugumo įsipareigojimų sutartis su 42 valstybėm. Kongresas yra davęs prezidentui laisvę veikti politiniai, ekonominiai ir kariniai su kitais kraštais savo nuožiūra, sutarčių ribose. Kur nebuvo padaryta formalinių sutarčių, buvo susitarta neoficialiai, per karinius sluogsnius. Kraštuose, kur yra amerikiečių bazės, konfliktui į-vykus tiesioginiai įsivelia ir Amerika. Taip atsitiko ir Vietname — vietkongiečiai užpuolė Pleiku, kur buvo amerikiečių bazė. Amerikiečiai įsivėlė į kautynes. Iš mažo susidūrimo veiksmai išsivystė į mums jau žinomą skalę. “.. .Įgulų laikymas kituose kraštuose, automatiškai gali išprovokuoti karą, kas yra nepageidaujama. ..” (Jack Anderson, “Parade”). “Bazėse laikomos įgulos ir jų ginklavimas neatatinka šiandieninio ginklavimo reikalavimų ir jų laikymas yra beprasmis ... esant raketoms su branduolinės energijos užtaisais, galinčiais pasiekti kiekvieną žemės paviršių, bazių laikymas yra anachronizmas” (ten pat.). Pagal senatoriaus S. Symingtono pareiškimą, vien šiais metais bazių išlaikymas yra anachronizmas” (ten pat). Pagal senatoriaus S. Symingtono pareiškimą, vien šiais metais bazių išlaikymas kainavo $3.5 bilijono, su krašte laikoma administracija, aprūpinimo tarnyba ir kita. Iš viso, išleista 413.5 bilijono. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios nesuvedamas balansas (Nuo II Pasaulinio karo galo amerikiečiams bazių išlaikymas kainavo vieną trilijoną dolerių). Kita aplinkybė — bazėse esantieji Amerikos kariai nepalankiai nuteikia vietos gyventojus — jie kelia kainas mokėdami už įvairius patarnavimas klubuose, kirpyklose ir kit., išsišokimais padeda komunistų propagandai ir t.t. Daugelis Amerikos ambasadorių reiškia nepasitenkinimus, kad įgulų viršininkai palaikydami ryšius su vietine vyriausybe ir visuomene, kišasi į ambasadorių darbą (Argentinos, Peru, Panamos ir kitų kraštų).
Atsižvelgiant į kelis paminėtus pareiškimus, amerikiečiams senai reikėjo grįžti namo, kad netrukdytų pasaulyje įsigalėti rusams su jų sąjungininkais, gi Amerika, pagal Lenino pareiškimą, kaip sunokęs obuolys, nukristų į komunistų rankas.
