KOSCIUŠKA TREMTYJE
ALGIRDAS BUDRECKIS
Tadas Kosciuška, gudų kilmės Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos bajoras, buvo dviejų pasaulių didvyris. Ne vien tik lietuviai, lenkai ar gudai įvertina jo karžygiškumą kovose dėl laisvės. Amerikiečiai, lygiai taip pat, savinasi jo žygius. Ne vien tik Žečpospolitos patriotai apraudojo jo mirtį 1817 m. spalio 15 d. Užgirdęs, kad Kosciuška miręs Šveicarijoje, jo ginklo draugas Tomas Jeffersonas jį apibūdino kaip “laisvės tyriausią dvasią” (“the purest spirit of liberty”).
Kosciuška praleido savo vaikystę tėviškėje, Merečovščiznos dvare, prie Siechnavičių kaimo, Slanymo paviete. Po to jis lankė pijorų mokyklą Lubiešove. Būdamas vargingų bajorų vaikas jis galėjo atsidėti tik vienai garbingai profesijai, atseit, karinei tarnybai. Kosciuška baigė Varšuvos kadetų korpo kursus augščiausiais pažymiais. Kosciuškos polinkis į statybos inžineriją ir jo kiti gabumai padarė teigiamą įspūdį karo mokyklos direktoriui, kunigaikščiui Adomui Čartoriskiui. Čartoriskis savo lėšomis išsiuntė jį į Prancūziją tęsti karo mokslus. Mat, XVIII amžiuje karyba labiausiai buvo išvystyta Prancūzijoje.
Tadas Kosciuška
Septyneris metus jis uoliai studijavo prancūzų karo mokyklose. Ne vien tik karo mokslus išėjo Kosciuška. Paryžiuje jisai prisisėmę Švietimo gadynės liberališkųjų ir racionalistinių idėjų. Vienu žodžiu, Paryžiuje jis susipažino su naujausiom karinėm ir politinėm teorijom. Grįžęs Lenkijon jis buvo pakeltas į kapitonus. Jam buvo pavesta Krokuvos įtvirtinimų priežiūra. Bet, tai buvo blogi laikai. 1772 m., po pirmojo Žečpospolitos padalinimo, buvo maža galimybių jaunam karininkui sumažintoje kariuomenėje. Pakėlimai lenkų kariuomenėje atsirasdavo tik papirkimo keliu, o Kosciuška buvo be lėšų. Nežiūrint jo pakartotinų prašymų perkelti į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kariuomenę, jis buvo paliktas pas lenkus.
Pastebėdamas, kad jam nėra jokių galimumų tokioje padėtyje, Kosciuška užstatė savo tėviškę ir gavęs paskolą, panaudojo tuos pinigus nukeliauti į Paryžių. Paryžiuje pasklidę žinios, kad Amerikoje prasidėjo revoliucija prieš anglų karaliaus tironiją, pakurstė jo vaizduotę ir pažadino jo aistrą stoti į kovą. Jis patyrė, jog amerikiečių sukilėlių pusiau oficialus pasiuntinys Benjaminas Franklinas verbuoja prancūzus kariškius vykt savanoriais padėti sukilėliams. Kosciuška prisistatė tūlam Franklinui.
KOSCIUŠKA AMERIKOJE
Gavęs pasiuntinio Benjamino Franklino rekomendacinį laišką, Tadas Kosciuška 1776 m. vasarą, savo lėšomis, išplaukė į Ameriką. Išlipęs Filadelfijoje jis įteikė prašymą ir Franklino laišką amerikiečių sukilėlių karo tarnybai. Nemokėdamas anglų kalbos jis kalbėjo su amerikiečių inteligentais prancūziškai.
Laukdamas karo tarnybos sprendimo Kosciuška prisidėjo prie Filadelfijos įtvirtinimų darbų. Mat, tuomet kilo gandai, kad anglai užpuls patriotus Filadelfijoje. Šis darbas pagreitino jo paskyrimą į karininkus. 1776 m. spalio 18 d. Kontinentinis kongresas jį priėmė į kontinentinę kariuomenę, suteikdamas jam inžinerijos pulkininko laipsnį. Jo alga buvo šešiasdešimt dolerių į mėnesį. Kosciuška pasižymėjo kautynėse Rhode Islande ir vėliau Niujorke.
1777 m. pavasarį jis buvo paskirtas į Šiaurės armiją. Šiaurės armijos uždavinys buvo sustabdyti anglų įsiveržimą iš Kanados per Niujorko koloniją. Kosciuškos inžineriniai gabumai buvo labai naudingi amerikiečiams žygyje prieš anglų generolą “Gentleman Johnny” Burgoyne. Kosciuška sumaniai statė amerikiečių tvirtoves ties Van Schaick, Billingsportu, Ticanderoga ir Mount Behmus. Jo patarimai ir apskaičiuoti pasitraukimai iš kovos laukų padėjo kontinentinei kariuomenei tvarkingai atsitraukti ir pasipriešinti gen. Burgoyne neatsargiam žygiavimui. Generolas Gates Kosciuškai įsakė pastatyti įtvirtinimus Saratogos gynimuisi. Kosciuška meistriškai ir skubiai atliko tą uždavinį.
Kosciuškos įtvirtinimai suvaidino svarbų vaidmenį Saratogoje. To mūšio pasėka — amerikiečiai laimėjo žygį prieš Eurgoyne, kuris pasidavė su savo visa kariuomene. Saratogos pergalė teigiamai paveikė Prancūzų valdžią, kuri amerikiečiams suteikė diplomatinį pripažinimą. Šita dvguba pergalė — karinė ir diplomatinė — buvo dalinai ir Kosciuškos vaidmens padarinys.
WEST POINTO ĮTVIRTINIMAS
Po Saratogos mūšio karvedys generolas Jurgis Vašingtonas pakėlė Tadą Kosciušką į artilerijos pulkininkus ir paskyrė jį savo adjutantu. Kosciuška yra laikomas JAV artilerijos tarnybos tėvu. Jis parašė pirmąjį amerikiečių artilerijos vadovėlį “Manoevres of Horse Artilery”. Veikalas buvo originaliai parašytas prancūzų kalba. Į anglų kalbą Kosciuškos vadovėlį išvertė plk. Jonathan William, West Pointo Karo akademijos komendantas, 1808 m. Šis veikalas buvo perspausdintas 1812 m. ir tapo amerikiečių artilerijos uždavinių standartinis vadovas.
Jau kurį laiką amerikiečiams rūpėjo Hudsono upės gynyba. Generolo Gates pergalė Saratogoje sudarė galimybes amerikiečiams įtvirtinti savo pozicijas palei Hudsono upę. Amerikiečiai pasirinko West Pointą įtvirtinimų pagrindiniu tašku. Užuot žymaus prancūzo inžinieriaus Radiere, amerikiečių vadovybė pasirinko Kosciušką pastatyti tvirtovę. — Ponas Kosciuška, — rašė Vašingtonui McDougall, kuris tuomet buvo perėmęs Šiaurės armijos vadovavimą, — yra labiau patyręs ir draugiškesnis su darbininkais negu pulkininkas Radiere.
Statydamas West Pointo tvirtovę, Kosciuška, kaip tikras Lietuvos sūnus, įrengė ir dekoratyvinį darželį. Kosciuškos darželis dar ir šiandieną yra West Pointo Karo akademijos išlaikomas, kaip to lietuvio paminklas. Nors nebeišliko Kosciuškos tvirtovės sienos, nei apkasai, tačiau toje vietoje stovi statula jo garbei. Yra užrašytas Amerikos istorijos faktas, kad Tadas Kosciuška buvo pats pirmasis, kuris pasiūlė amerikiečiams įsteigti tautinę Karo mokyklą West Pointe.
ŽYGIS PIETUOSE
1780 m. vasarą generolas Gates, kuris tada vadovavo Pietų armijai, paprašė karvedžio Vašingtono jam priskirti Kosciušką, vyriausiu Pietų armijos inžinierium. Kol Kosciuška pasiekė Pietų armijos stovyklą, anglai sumušė Gates ties
Kamdenu. Gates buvo atšauktas. Jo vieton buvo paskirtas gen. Natanielius Greene. Greene buvo antrasis po Vašingtono gabiausias amerikiečių sukilėlių karvedys. Laukdamas Greene atvykimo perimti kariuomenės vadovybę, Kosciuška leido laiką Virdžinijoje, pas plantacijų savininkus. Tenai jis pirmą kartą pastebėjo juodžių vergų būklę. Kosciuškos jautriai sielai buvo kokti betkokia žmogaus prievarta ir nelaisvė. Viešnagės Virdžinijoje metu jis pradėjo simpatizuoti vergams. Tos simpatijos vergams vėliau atsispindėjo jo testamente.
Kosciuška dalyvavo kruviname žygyje Karolinose, kur jis užsipelnė gen. Greene draugystę ir pagarbą. Ištikimas savo humaniškiems idealams, kautynėse ties Eutaw Springs, jis sulaikė savo karius nuo kruvino keršto veiksmų. Jis asmeniškai išgelbėjo 50 anglų belaisvių gyvybes. Kai žygis Pietuose perėjo į partizaniško pobūdžio karą, jis kovojo kaip kareivis, ne kaip statybos inžinierius. Jam teko dalyvauti Čarlstono uosto apgulime ir paėmime. 1782 m. gruodžio 14 d. amerikiečių kariuomenė triumfališkai įžygiavo į Čarlstoną. Kosciuška įjojo kartu su kitais amerikiečių karininkais. Minios juos pasitiko su gėlėmis ir “welcome” šūkiais.
1783 m. Amerikos revoliucinis karas pasibaigė. Kosciuška kovojo ištisus šešis metus amerikiečių pusėje. Natanielius Greene turbūt gražiausiai apibrėžė šio lietuvio įnašą į Amerikos nepriklausomybės kovas ir pagavo jo bendraginklių nuomonę apie jį: “Pulkininkas Kosciuška”, rašė Greene, “priklausė prie mano gabiausių ir nuoširdžiausių ginklo brolių. Aš negaliu palyginti jo ryžtą viešojoje tarnyboje su kuriuo nors kitu. Svarbių klausimų sprendime, jo patarimai, budrumas ir ištvermė man buvo labai naudinga. Pavojaus akivaizdoje jis buvo bebaimis. Jisai niekuomet nepareiškė įgeidžių ar pretenzijų ir niekuomet nepraleisdavo progos atkreipti dėmesį ir rekomendacijas į kitų nuopelnus.”
Nors ir pavėluotai, 1783 m. Kosciuška, už nuopelnus, JAV Kongreso buvo apdovanotas vieša JAV padėka, pilietybės privilegija, brigados generolo laipsniu ir žemėmis, bei žymia metine pensija. Kosciuška prisidėjo prie Cincinatų garbės ordino (Society of the Cincinnati) įsteigimo ir tapo to ordino narys.
KOSCIUŠKA GRĮŽTA EUROPON
1784 m. rudenį Kosciuška grįžo į Lenkijos-Lietuvos Žečpospolitą. Čia nėra reikalo išdėstyti jo darbus ir kovas Žečpospolitos gynimuisi. Prabėgomis paminėtina, kad Prancūzų Didžiosios revoliucijos vadai jį priėmė į Pirmosios Prancūzijos respublikos garbės piliečius. Mums yra žinomas jo vaidmuo 1792 m. lenkų-lietuvių kovose prieš maskolius, jo misija revoliucinėje Prancūzijoje ir Saksonijoje gauti paramos sukilimui, ir pagaliau 1794 m. sukilimas. Pakaktų tarti, kad kritus Kosciuškai ties Maciejovičiais, krito ir Lenkijos-Lietuvos valstybė. Anglų poeto Campbell žodžiais: “Laisvė suriko, kada Kosciuška krito” (Freedom shrieked when Kosciuszko feil).
Iš karo nelaisvės jį paleido caras Povilas, kuris pasižymėjo tuo, kad norėjo sugriauti savo motinos Kotrynos Didžiosios darbus. Išlaisvintas Kosciuška buvo pasenęs ir paliegęs, nors kalėjime jo sunkios žaizdos ir sugijo. Jis tik su lazda tegalėjo kebėžioti. Tačiau dvasiniai jis išliko patvarus. Atmesdamas visus pasiūlymus ir dovanas, Kosciuška prašė, kad caras Povilas jam suteiktų tik vieną malonę, būtent, leistų jam išvykti į Ameriką.
KOSCIUŠKA APLANKO AMERIKĄ
1796 m. gruodžio 19 d. kartu su draugu lietuviu Julijonu Ursinu Niemcievičiumi ir lenku, karininku Libiševskiu, Kosciuška paliko Petrapilį. Kosciuškos maršrutas buvo Stokholmas, Gotenburgas, Londonas ir pagaliau Bristolis, iš kurio jis su savo palyda išplaukė Filadelfijon, 1797 m. birželio 18 d.
Kelionė per Atlantą truko du mėnesiu. Ji buvo audringa. Vieną sykį laivas vos nesudužo. Filadelfija buvo pasiekta 1797 m. rugpjūčio 18 d.
Tuo metu Filadelfijoje siautė geltonasis drugys. Užtat Kosciuška su poetu draugu Niemcevičium nukeliavo į New Brunswicką pas generolą Anthony Walton White. Po to, jis vyko į Niujorką, kur viešėjo Rosehill rezidencijoje, kaip generolo Gates svečias. Jo viešnagė truko iki 1797 m. rugsėjo 29 d. Prieš apleidžiant Niujorką, JAV Kongresas jam dovanoja 500 akrų plotą už nuopelnus amerikiečių karo tarnyboje. Šis žemės plotas buvo JAV karinių sričių vakariniame pakraštyje, šiapus Scioto upės, Ohio teritorijoje, Franklino apskrityje, Perry valsčiuje. Toje vietoje šiandien stovi Columbus miestas.
Po trumpos viešnagės Elizabethtown (kur jo draugas Niemcevičius apsigyveno), Kosciuška grįžo pas generolą White, į New Brunswicką. Jis išbuvo New Brunswicke iki lapkričio 28 d. Atsiliepė jo palūžusi sveikata ir jis buvo priverstas kurį laiką gulėti kušetėje. Kosciuška praleisdavo laiką škicuodamas ir tapydamas akvarelėmis ir tušu. Atsisveikindamas su generolu White, Kosciuška nukako į Filadelfiją ir Second Stryte. Daug draugų ir garbintojų sugužėdavo pas jį. Kosciuška susibičiuliavo su Tomu Jeffersonu, kuris tuomet buvo valstybės sekretoriumi. Jeffersonas rašė Gates: “Aš dažnai aplankau Kosciušką. Iš Jūsų visų, kuriuos aš pažįstu, jis yra laisvės tyriausias sūnus. Jo yra tokia laisvė, kuri tinka ne vien turtuoliams, bet visiems.”
1798 m. sausio 23 d. Kongresas pavedė Iždo sekretoriui išduoti Kosciuškai skolingumo paliudijimą $12,260.54 sumos su kaupu, būtent šešiais nuošimčiais, nuo 1793 m. sausio 7 d. iki 1797 m. gruodžio 31 d. Pagal skolingumo Kosciuškai paliudijimą, paskutinis atlyginimas turėjo būti $15,227.87 sumos.
1798 m. kovo mėnesį Kosciuška susilaukė laiškų ryšulio iš Europos. Tų laiškų turinys jį taip sukrėtė, kad nepaisant luošumo, jis šoko iš sofos ir nušlubavo į vidurį kambario: — Aš turiu grįžti į Europą, — jis sušuko, neduodamas jokių paaiškinimų dėl tokio staigaus elgesio. Matyti, viltis pakilo lenkų tremtiniuose, jog revoliucinė Prancūzija suorganizuos lenkų tremtinių armiją kraštui vaduoti. Kūrėsi lenkų legionai Italijoje. Buvo ir kitas motyvas, kodėl Kosciuška norėjo apleisti Ameriką. Jo nepatenkino JAV Kongreso išleistas Alien and Sedition Act (Svetimšalių ir Maištų įstatymas). Šis įstatymas buvo nukreiptas prieš užsieniečių politinius veiksnius Amerikoje.
Jeffersonas Kosciuškai parūpino pasą į Prancūziją slapyvardžiu “Thomas Kanberg”. Neįspėdamas nei Niemcevičiaus, nei tarno Stanislovo, kuriems jis lentynoje paliko pinigų, vien tik su Jeffersono žinia, jis išplaukė į Prancūziją. Prieš išplaukdamas Europon iš Baltimorės, jis davė Jeffersonui įgaliojimus prižiūrėti jo nuosavybes Amerikoje ir parašė savo testamentą.
KOSCIUŠKOS TESTAMENTAS
Kosciuškos testamento byla yra įdomi dėl dviejų priežasčių. Amerikiečiams yra įdomus T. Kosciuškos palikimo klausimas todėl, kad dar 60 metų prieš JAV pilietinį karą Kosciuška puoselėjo vergų išlaisvinimo mintį. Mums lietuviams testamento byla įdomi todėl, kad savo dokumentuose Kosciuška teigia, jog esąs lietuvis.
1798 m. gegužės 5 d. Kosciuška surašė testamentą, pavesdamas bičiuliui Jeffersonui savo žemės ploto pardavimą. Pinigai turėjo būti panaudoti juodžių laisvės išpirkimui. Testamentas, tačiau, niekad nebuvo įgyvendintas. Atsidūręs sunkioje piniginėje būklėje Paryžiuje, 1806 m. birželio 28 d. jis turėjo atsisakyti nuo šio kilnaus tikslo ir perrašė savo testamentą. Už suteiktą pagelbą Kosciuška užrašė savo nuosavybę Amerikoje JAV įgalioto ministerio Paryžiuje generolo John Armstrongo sūnui, Kosciuszko Armstrongui.
Štai, Kosciuškos 1806 m. testamento tekstas:
Know all men by these presents that I Thade Kosciuszko formerly an officer of the United States of America in their Revolutionary War against Great Britain, and a native of Lithuania in Poland, at present residing at Paris, do hereby will and direct that at my decease the sum of Three thousand seven hundred and four dollars currency of the aforesaid United States shall of right be possessed by and delivered over to the full enjoyment and use of Kosciuszko Armstrong the son of General John Armstrong Minister Plenipotentiary of said States at Paris, for the security and performance whereof, I do hereby instruct and authorize my only lawful Executor in the said United States, Thomas Jefferson President thereof to reserve in trust for that special purpose, of the Funds he already holds belonging to me, the aforesaid sum of Three thousand seven hundred and four dollars in principal to be paid by him the said Thomas Jefferson immediately after my decease to him the aforesaid Kosciuszko Armstrong and in case of his death to the use and benefit of his surviving Brothers.
Given under my hand and seal at Paris this twenty eighth day of June One thousand eight hundred and six.
Thade Kosciuszko
In presence of Charles Carter, James M. Morris.
Po to jis dar dukart keitė savo testamentą (1816 m. ir 1817 m.). Bet JAV Vyriausias tribunolas ištyrė ir patvirtino jo 1806 m. testamentą. Byloje buvo surašyta Kosciuškos giminės genealogija, pagrįsta Gardino pavieto dokumentais. Spręsdamas teisinės gyvenvietės (domicil) klausimą, Vyriausias tribunolas pastebėjo, kad Kosciuškos “kilimo vieta buvo Lietuva Lenkijoje” (Kosciuszko’s domicil of origin was Lithuania in Poland). Vadinasi, Kosciuška save laikė kilimu lietuviu, o Lenkijos piliečiu.
Kas liečia pašalpą išvaduotiems juodžiams vergams, Kosciuškos testamentas nebuvo įgyvendintas. Tačiau, 1826 m. dalis Kosciuškos palikimo padėjo įsteigti juodžiams mokyklą Newarke, New Jersey. Tai buvo pati pirmoji juodžių mokykla Amerikoje, mokykla buvo pavadinta Kosciuškos vardu.
VĖL EUROPOJE
1798 m. liepos pradžioje Kosciuška pasiekė Paryžių. Jis tuojau atkreipė visų dėmesį į save. Iš visų pusių jis girdėjo užjaučiančius atsiliepimus apie Lenkijos bylą. Išgirdę, kad Tadas Kosciuška grįžo, lenkų legionai atbudo. Kosciuška ilgai derėjosi su Prancūzų valdžia, norėdamas gauti Prancūzijos paramą Lenkijai-Lietuvai atstatyti. Prancūzų valdiniai sluoksniai jam dažnai žadėdavo paramą, tik tie pažadai nuėjo niekais. Kai Napoleonas pasiskelbė pirmuoju konsulu, Kosciuška, kuris jam nepasitikėjo, pasišalino nuo jo ir jo valdininkų. Po lenkų legionų nusiuntimo į San Domingą (Haiti), kur juos išmarino geltonasis drugys, Kosciuška nutraukė visus ryšius su Napoleonu, kuris buvo sugalvojęs tą ekspediciją.
1806 m. Napoleonas iš Berlyno kvietė Kosciušką atvykti pas jį ir vadovauti sukilusiems lenkams. Tačiau, Kosciuška netikėjo į imperatoriaus žvaigždę ir į jo tuščius pažadus. Jis atsisakė kvietimo ir pasiliko Paryžiuje.
1815 m. gegužės mėnesį Rusija, Austrija ir Prūsija iš naujo padalino Žečpospolitą. Tiesa, buvo įkurta autonominė Lenkijos karalija. Caras Aleksandras I turėjo tapti karalium. Bet šita “Lenkija” buvo tik Rusijos gubernija. Kosciuška atsisakė nuo visų pasiūlymų užimti augštas pareigas toje Lenkijos karalijoje. Jis žinojo, kad caras norėjo jį išnaudoti padalinimui pateisinti. Savo laisvu noru Kosciuška pasirinko tremtinio likimą. Nenorėdamas gyventi Burbonų restauracinėje Prancūzijoje, jis apsigyveno pas pažįstamus, Zeltnerių šeimą, Šveicarijoje, Soleure vietovėje.
Savo gyvenimo paskutiniuosius du metus Kosciuška praleido gamtoje, amžinose Alpėse. Jis daug galvojo apie savo tėvynės likimą. Jo gyvenimas tuo metu buvo vienišas ir liūdnas. Jis buvo atitrūkęs nuo lenkų veikėjų. 1817 m. spalio mėn. 17 d. rudens vakarą, Tadas Kosciuška paskutinį kartą užmerkė savo akis.
Balzeko Lietuvių Kultūros muzėjui šaulys Petras Podvaiskas (deš.) įteikia dovaną — šaulių leidinį "Nepriklausomai Lietuvai. Priima muzėjaus prez. St. Balzekas, jr. (kair.). J. Kasakaičio nuotr.
