Riaušės
B. B.
Akivaizdoje šių dienų mums kiek neįprastų vidaus gyvenimo įvykių, pravartu kiek arčiau įžvelgti į techniką ir taktiką riaušių, kurios visame pasaulyje pasklidę iki šiol dar nepasireiškusioje skalėje.
Riaušės yra viena iš šių dienų sėkmingai naudojamų netiesioginio karo elementų, žodyne, riaušės aptariamos sekančiai: kai susirinkusi grupė žmonių suardo įprastą gyvenimo tvarką. Pagal įstatymus — įstatymais nustatytos tvarkos ardymas, trijų, ar daugiau žmonių veikimas, kartu terorizuojant gyventojus. Riaušės, normaliai, neturi politinės ar teisinės padėties, tačia,u riaušėms prasidėjus, susidaro organizuotas veikimas iki karinių dalinių pajėgumo imtinai. Riaušių negali sukelti vienas žmogus, todėl primityvioje santvarkoje riaušių pradžia formuojasi keletos žmonių grupėmis, pagal aplinkybes, persiorganizuodama į kovingą masę. Išėjus vadams į priekį su visiems jautriu šūkiu, susidaro veiksmingos grupės, tačiau, veikiančios palaidai ir neformaliai organizuotos, siekti nustatyto tikslo, kuris, be abejo, vadų iš anksto būna numatytas.
Taktinis dalinys. Nežiūrint susirinkusiųjų skaičiaus, riaušininkų minia jau sudaro taktinį dalinį riaušių veiksmams. Tai yra lankstus judesio junginys — vienetas, pajėgus naikinti nesaugomus, arba menkai saugomus objektus. Tokia grupė — vienetas, turėdamas didelį paslankumą ir ugnį, virsta neorganizuotu kariniu vienetu. Riaušininkų ginklai, paprastai, yra plytos, akmenys, gatvių grindinio gabalai, medžio nuolaužos ir kitokie pastatų fragmentai; prie to prisideda ir kariniai ginklai. Pagalbinės priemonės yra naudojamos susisiekimo priemonės — riedmenys, barikados, įkaitų grobimai ir jų žudymai. Kadangi riaušininkai veikia masėje, todėl kyla didelė propaganda, kuri veikia psichologiniai. Tačiau, psichologinė įtaka miniai negali ilgai tęstis, kai gyventojų terorizavimui, trumpam metui, turi pasekmingos įtakos. Terorizuojamas pilietis nėra paruoštas pasipriešinimui, be to, būdamas pavienis, neorganizuotas, neįstengia pasipriešinti masės užpuolimui. Pavienis gyventojas surištas su vieta, todėl įrodomai atsakingas už savo veiksmus toje vietoje. Riaušininkų vadai tai gerai žino ir išnaudoja.
Riaušių — sukilimų fazės, nežiūrint kur jos vyktų, vystosi pagal nusistovėjusį šabloną. Pirmiausia — visuomenės agitacija, kurstymas, kurį vykdo mažas skaičius agitatorių, kurie yra paruošti to paties krašto pogrindyje, arba importuoti iš užsienio. Kurstytojai naudoja įspūdingus motyvus ir kaltinimus opozicijai, vyriausybei, grąsindami, statydami reikalavimus, netiesioginiai, asmenims, arba valdžiai. Po to, seka nelegali spauda, arba panaudojama viešoji spauda, radijas, televizija su specialiai paruoštomis programomis, pasikalbėjimais (Amerikoje). Sumaniai pravedami skelbimai kada ir kur turėtų susirinkti viešam kurios nors idėjos pareiškimui, piketuojant, reikalaujant, žygiuojant ir paraduojant su plakatais. Tokie nelegalūs žygiai sudaro pirmines sąlygas pajėgiai riaušių pradžiai. Nėra jokios garantijos, kad legalūs protestų pareiškimo susirinkimai arba paradai, po propagandos ir agitavimo, ypatingai po pripuolamų susidūrimų su tvarkos dabotojais, nepereitų į riaušes.
Sekanti fazė prasideda, kai pagal įstatymus pradedama atstatinėti tvarką — tvarkos dabotojai stoja prieš riaušininkus. Civilinės valdžios, ar bet kurie kiti oficialūs pareigūnai pradeda pasitarimus su riaušininkų atstovais, kurie būna riaušininkų vadų siunčiami su labai apribotais įgaliojimais, kad atrastų visiems priimtinus sprendimus.
Trečioje fazėje nelegalūs susibūrimai tebesitęsia, tačiau, pasitarimai, be išdavų, nutrūksta. Minios nepasitenkinimas pasireiškia langų daužymu, neutralių praeivių užkabinėjimu, turto gadinimu ir vagystėmis ir chuliganizmu, degančio benzino bonkų mėtymais ir pagaliau ištisais padeginėjimais. Atsiranda šaunami ginklai, kuriais gąsdinami gaisrininkai, belesinantys gaisrus, šaudoma į policiją ir pavienius asmenis. Esmėje, sukilėlių snaiperių paskirtis nėra žudyti, bet kelti paniką, atbaidyti pareigūnus nuo gaisrų gesinimo ir tvarkos palaikymo. Šiuo laikotarpiu prasideda riaušininkų grupiniai veiksmai, vagystės, apiplėšimai gyventojų, įstaigų ir krautuvių. Šios grupės plėšikavimu atsiima užmokesnį už dalyvavimą riaušėse. Plėšikautojai, dažniausiai, dar sunaikina krautuvėse rastas skolininkų kartotekas, kad nereikėtų grąžinti skolos už kreditan paimtas vertybes. Tokiais atvejais, tam tikras elementas išnaudoja progas suvesti visokių rūšių sąskaitas smurtu, su savo oponentais. Tokiomis progomis naudojasi visoks kriminalinis elementas patenkinti savus reikalavimus.
Riaušes lengvai gali išprovokuoti keletas kurstytojų legaliuose susirinkimuose ir paraduose, arba demonstracijose. Šiandieninėje įtampoje bet kuri valdžia žino, kad iš bet kokio žmonių susigrupavimo gali kilti riaušės, esant krašte planingai veikiančių, užsienyje apmokytų, priešo agentų ir kad kriminalinis elementas, riaušininkų veiksmų priedangoje, turi geriausią dirvą veikti. Be to, riaušių organizatoriai, pirmoje eilėje, tokį elementą ir panaudoja, kaip tinkamiausią kraštutinumams.
Iš riaušių elementų, pirmoje eilėje eina propaganda. Be propagandos riaušės nekyla. Agitacijos tema, dažniausiai klaidinga, parenkama, kad iššauktų: piliečių teises, studentų teises, mažumų diskriminaciją, rasizmą, policijos brutalumą, pasaulio taiką ir kt. Visa tai būna naudojama agitatorių temose tik efektingumui ir priedangai tikrųjų siekių, šioje srityje ypatingai yra išsispe-cializavę komunistai, kadangi ši priemonė yra viena iš pagrindinių programoje kovai dėl pasaulio pavergimo. Efektingiausias agitatoriaus ginklas yra gandas, kuris, tačiau. lengvai pažeidžiamas remiantis faktais. Tam tikslui tinkamiausia priemonė yra radijas, televizija ir spauda, kuri laikosi objektyvumo ir nedaro sensacijų iš agitatoriams —- riaušininkams naudingų nereikšmingų įvykių.
Kitas elementas, tai organizacija. Kai riaušių šūkis apspręstas, protestai, žygiavimai, boikotai, streikai nustatyti, jau tuo pačiu pasidaro apspręsta organizacija pogrindyje, kuri tęsiasi iki riaušių pabaigos. Jei riaušės būna išsklaidytos, tai dar nereiškia, kad riaušės yra likviduotos. Nuošalyje esanti vadovybė, kuri nekliudomai stebi ir vadovauja veiksmams, riaušininkus perorganizuoja, pergrupuoja ir vėl puola, arba laikosi pasyviai iki ateis patogus laikas pradėti veiksmus, riaušininkams palankioje vietoje. Todėl, pavyzdžiui, ir universitetų riaušės sėkmingai kartojamos, nes vadovybė išlieka nepaliesta (visuomet laikosi nuošaliai), keliauja iš vienos vietos kiton su įprasta organizacine sistema, veiksmams panaudodama vietos išteklius — studentus (kurie nenori arba nesugeba mokytis).
Organizacijos principe yra: vadovybė, įstatymai, drausmė ir kontrolė, planavimas, vadovavimas ir indoktrinavimas. Riaušininkai lengvai gali sudaryti dalinius atatinkančius kariuomenės ar policijos. Riaušininkų tarpe dažniausiai yra pakankamas skaičius įgudusių, gerai paruoštų vadų, keliaujančių iš vietos vieton, pajėgių nukreipti minią naikinantiems ir ginkluotiems veiksmams.
Organizacijos sudėtyje reikėtų paminėti ir aprūpinimą. Finansavimas yra būtinas, kaip ir bet kuriame kitame organizaciniame darbe. Vien idealizmo neužtenka. Su agitatorių paruošimu ir transportu, keliauja ir finansai. Kita dalis, pagal agitatorių sugebėjimus, randama krašte, kuriame yra veikimo dirva. Kada jau ryšis sudarytas, arba organizacija yra užuomazgoje, surandami mecenatai, arba kaip kur praktikuojama sudaryti kapitalus iš apiplėšimų. Transporto ir patalpų reikmenys surandamos vietoje. Ginklai įgabenami nelegaliomis priemonėmis, arba naudojami turimi gyventojų, arba nuperkami krautuvėse.
Riaušėms geriausios sąlygos tose vietose kur yra didelis žmonių susitelkimas ir bendri riaušių obalsiui tinkami reikalavimai. Pavyzdžiui vienos kurios žmonių grupės apgyvendinti rajonai — rasiniai, tautiniai, ekonominiai, kultūriniai. Tokiose vietose atsiranda bendras nusistatymas, dažnai iš šalies pakurstytas, prieš kurią nors tvarką ar aplinką, kurion įeina agresyviai nusiteikus mažuma, dažniausiai linkus į neramumus ir nusikaltimus. Toks elementas lengvai nusigręžia nuo idealų ir drausmės, lengvai griauna moralę, autoritetą, politinę drausmę, vardan kurių nors, visiems bendrų išprovokuotų interesų.
Nebūtų tikslu, nepabrėžus, kad riaušių klausimu mažai yra pasisakyta tokioje šviesoje, kurioje šiuo metu šis judėjimas vyksta ir kadangi tikrieji tikslai yra sumaniai pridengti idealizmo šūkiais, tenka manyti, kad didžiuma dalyvių yra suklaidinti. Belieka stebėti įvykių plėtotę ir patiems atrasti galimai tikslesnes apybraižas.
