Poezija
O, Nemune!
O, Nemune! Mūs upių tėve numylėtas!
Kur žalios lankos šypsosi margais žiedais kaišytos,
Kurio krantų darželiuose lietuviškosios rūtos, mėtos,
Kur žydi čia, sušvitęs atiminmais, saulės rytas.
O, Nemune! Tavuos laukuos čyrena pilkas vyturėlis
Ir pempių “gyvi” štai pasklinda po laukus marguosius.
Gegutės “kukū” supasi viršūnėje gimtinės ąžuolėlio,
“Jurgut, Jurgut, kinkyk, paplak!” lakštutė vakarais besuokia.
O, Nemune! Aidėjo čia kadais giesmė graudi vaidilų,
Raudojo kanklės jų belydint brolelius į žiaurų karą.
Regėjai vaidilučių jausmą: šventą, tyrą, gilų,
Ir jųjų kurstomos ugnelės Gabijoj tą slaptingą žarą.
O, Nemune! Ant tavo delno praeitį neši visos tautos didingą,
Senųjų bočių prakaitu, krauju, taurioms godoms nuaustą.
Ak, jų vardai jau amžiams sentėvių kapuos sustingo . . .
Gi dvasią jų atminus mums veidai raustė nurausta . . .
O, Nemune! Kadais išugdęs tu ne vieną bočių pilį,
Ir mūsų baltą Kauno miestą, šimtmečiais beriedant.
Didžiuojasi todėl tavim tautiečiai ir kaip tėvą myli,
O svetur išklydę... į tave mintim su ilgesiu vis bėga.
Vai, Nemune! Taip reto grožio slėniu miestą šį išpuošęs,
Kurį Mickevičius - poetas taip šiltai gi apdainavo.
O ten toliau — tik prisiminkite! — didingos Panemunės pušys
Mūs Kauno miestą, tarsi rūtom, vainikavo.
Ak, Nemune, kurs maitini, kaip motina, mūs mieląją Šešupę,
Gi jos lankas puoši pavasario žiedais, kaip geras tėvas . . .
Menu, kai jos krantus, lyg marių vilnys, būdavo apsupę
Žali krūmeliai pupelių ir tos baltos, kvapios jievos.
Tad sveikas būkie, Nem.une, upelių, upių tėve numylėtas.
Vingiuok, dainuok per amžius Lietuvos kadais šventos žemelėj,
Tegul gi niekad nenuvys darželiuos sesių rūtos, mėtos,
Tegul kasdien lankys tave mūs ilgesys ir mūs tėvynės meilė.
Nemuno Šalies Dukra
Bangos
Ak, tos bangos, bangos! Bangos vandenyno. ..
Pavergė, užbūrė, ošimu svaigino.
Ramios, ar audringos kaip prie kranto lūžo
Ar putoms pabirę į uolas sudužo;
Ar galingais mostais krantus daužė, staugė,
Tai vėl ramios, švelnios, suposi pavargę.
Dienų dienoms, naktims ūžesiu liūliavo
Vėsumu gaivino, ramumu alsavo.
Saulėje nušvitę varsų varsas žarstė
Akys paskubomis grožio burtus graibstė.
Žalias krištolinis ūžesys šlamėjo
Akys kožną bangą pasitikt skubėjo.
Ir dabar, vos akys suglaudžia blakstienas,
Vėl matau aš bangas,— taip per dienų-dienas.
Pavergtas, užburtas vien tik jas svajoju
Bangos, bangos, bangos patyloms kartoju. ..
Ak tos bangos, bangos, bangos vandenyno,
To tik neužbūrėt kas jūs nepažino.
Virbickas
