ŠAULIŲ SĄJUNGAI AUKSINIO JUBILĖJAUS SULAUKUS
Lietuvos šaulės būrių rikiuotėje
VLADAS MINGĖLA
Savo laiku Šaulių Sąjungos kūrėjas yra paskelbęs laikraštyje “Varpas” pasaką. Nepriklausomos Lietuvos laikais ši pasaka buvo perspausdinta “Trimite”, kur ją radęs su didžiu susidomėjimu perskaičiau. Apie šios pasakos turinį daug galvojau. Šią pasaką, kuri apkerėjo mane savo gilia mintimi, atsimenu dar ir šiandien, nors po to prabėgo apie trisdešimt metų.
Vladas Pūtvis - Putvinskis kalbamą pasaką pavadino —
VARLĖ
Varlė pasakojo apie save ir savo tėvą . . .
— Mano tėvas buvo galingas karalius. Valdė didžius žemės plotus. Jam priklausė didžiai skaitlinga ir narsi tauta. Mano tėvo jokie priešai neįstengė įveikti. Tėvas turėjo paveldėjęs iš savo prosenelių išmintingą galvą, nepalyginamą protą. Dar, be to, iš savo tėvo buvo paveldėjęs nuostabų, ne — stebuklingą kardą.
— Kartą, mano tėvas grįždamas iš karo žygi su didžia raitelių kariuomene, labai pavargo. Atsiskyręs nuo savųjų palydovų, ant vieno kalno, didžiojoj pušų ir eglių girioj, prigulė pasilsėti. Stebuklingąjį kardą jis dabojo kaip savo akį: jį pasidėjo sau po galva. Tuoj užmigo. Tėvo įmygis buvo toks stiprus ir sunkus — kaip švinas. Tuo tarpu jo amžinas priešas jį sekė. Tas priešas buvo raudonas raganius. Prie mano miegančio tėvo, samanų guolyje, prisėlino tas piktas ir nuožmus slavų raganius. Ištraukė iš po galvos tąjį stebuklingąjį kardą. Miegančiam mano tėvui, piktasis raganius, tuo kardu nukirto galvą.
— Tas raudonasis raganius mūsų laisvą ir laimingą kraštą pavertė didžiuliu kalėjimu, o vėliau kapinynu. Ne, buvo dar blogiau. Mano motinėlę tas raganius nužudė. Mano seseris ir brolius jis pavertė šliužais ir juodvarniais lakstančiais. O mane burtų galia jis pavertė varle. Upes ir ežerus tas raganius užnuodijo: žuvelės išgaišo. Visa mūsų, kadaise buvusi laiminga, šalis tapo dvokiančia bala. Mirtis piovė baisią pjūtį. Aš buvau paversta biauria stambia varle, kad niekas manęs nepamiltų, kad niekas manęs neatpažintų, jog aš esu pavergtos šalies karalaitė.
— Mat, jeigu kas mane atpažintų, jeigu kas mane pamiltų, meilės galia sugrąžintų man buvusį žavingą mano kūno pavidalą, ir aš prikelčiau šviesiam laimingam ir laisvam gyvenimui visą šalį. Prisikėlimo šviesa nušviestų visus kankinius ir jie prisikeltų. O aš būčiau mano tėvo šalies valdove — karaliene... ir būčiau laisva. O tas, kuris mane atpažintų ir pamiltų, būtų mūsų šalies valdovu.
— Aš tik viena teatsimenu, jog tas raudonasis baisusis raganius vadinosi Ruslanas, o jo žmona, raganė — Liudmila”.
Panašių pasakų, kuriose nuožmumas ir priešų klasta išeina mūsų šaliai, mūsų tautai, į nenaudą: mūsų tauta pavergiama, kankinama ir žudoma — yra daug. Gi šią ją paporinau tik šio straipsnio įvadui.
Neminėčiau tos Vlado Pūtvio pasakos, jeigu mūsų brangi tėvynė būtų laisva. Tuo tarpu minėdami Šaulių Sąjungos 50-ties metų sukaktį neturim kuo džiaugtis, kadangi karalaitė biauraus raudonojo raganiaus užburta dar ir šiuo metu tik varlės pavidale gyvena . . .
Tačiau pavergtoji tauta mus įpareigoja ne verkti, ne liūdėti, bet ryžtis, aukotis, kaip žydus, kurie didvyriškai kovoja ir po dviejų tūkstančių metų už Izraelio laisvę ir didybę, kaip tas Dovydas prieš Galijotą. Iš tokių atkaklių pavyzdžių privalome mokytis, jais sekti.
Prieš 50 metų Lietuvą puolė plėšrūs ir nuožmūs priešai: vokiečiai bermontininkai, lenkai ir maskviniai barbarai — vos kelnes bepavilkdami — rusai bolševikai. Begaliniai aukodamiesi, savanorišku žygiu, motiną Tėvynę gindami, pastojo priešam kelią lietuviai partizanai, kurie gyvybių ir kraujo aukomis išpirko Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. Mūsų savanoriai — partizanai atgaivino ir sustiprino senolių karžygiškumą, didvyrišką pasiaukojimą, ir kartu sukūrė Šiaulių Sąjungai ateities gyvenimo ir veiklos pagrindus. Tuomet gimė ir šauliškoji ideologija. Koks entuziazmas! Koks negirdėtas pasiaukojimas! Kokia didelė Tėvynės meilė, jeigu už jos prisikėlimą buvo aukojamos lietuviškos gyvybės!
Tuomet dar smilko Lietuvos sodžiuose, miestuose ir miesteliuose I Pas. karo nuodėguliai. Ugnies liepsnos rijo mūsų sodžius ir miestelius. Tačiau nebuvo laiko laukti, kol ateis geresni laikai,
Šaulių dalinys parade
kada ekonominė šalies gerovė pakils augštesnėn pakopon. Tauta jau buvo pribrendusi laisvam gyvenimui. 123 metų vergijos patirtis, 123 metų laikotarpio neperregima naktis, be ryto, be aušros, skatino jaunimą ryžtis geriau mirti, negu vėl vergauti svetimiesiems. Užtat, anuomet visoje Tėvynėje plasnojo vienybė ir visiškas pasiaukojimas. Mes dar (vyresnieji) atsimename, nebuvo lietuvių tarpe ponų — patricijų ir plebėjų, nebuvo anuomet turtingų ir skurdžių: visi buvo broliai ir sesės lietuviai. Gal išimtį tesudarė lenkai dvarininkai, kurie vis dar pavydžiai žiūrėjo į Varšuvos pusę, kurie organizavo POW menkavertį sukilimą iš vidaus, kad atiduotų Lietuvą lenkų amžinojon vergijon.
Liepsnojo išsivadavimo karas. Jaunos gyvybės gęso. Liejosi kraujas, bet tuo pačiu metu buvo kuriami universitetai, gimnazijos, pradžios mokyklos, apskritys, valsčiai, ministerijos, ligoninės, ruošiamas medicinos personalas, steigiami įvairūs kursai, pramonės ir valdžios įstaigos, tvarkomi geležinkeliai, dirbtuvėse taisomi garvežiai ir šarvuoti traukiniai; gaivinama prekyba, steigiamos įmonės, pašto įstaigos, draugijos ir organizacijos; leidžiami laikraščiai ir knygos. Tuo pačiu metu mūsų diplomatai stengėsi suminkštinti pasaulio dignitorių širdis, kad didžiosios valstybės pripažintų Lietuvą suverenine valstybe.
Ne be reikalo Anglijos ministeris pirmininkas Lloyd George, prieš pripažindamas Lietuvą suverenine valstybe, tarė istorinius žodžius:
“O vistiek svarbiausias jūsų tautos argumentas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę — tai jūsų savanoriai, tai — 60 tūkstančių kariuomenė!”
Jeigu anuomet nebūtume turėję savanorių-partizanų - šaulių, Lietuva niekuomet nebūtų atgavusi savo šaliai nepriklausomybės.
Pernai laisvojo pasaulio lietuviai minėjo 50-ties metų nepriklausomybės sukaktį. Liūdna tai buvo sukaktis. O šiemet minime Šaulių Sąjungos 50-ties metų, irgi liūdną, sukaktį.
Šaulių Sąjungos praeitis yra įvairi ir turininga. Čia patiekiami svarbesni 1919-1923 metų istoriniai faktai, kurie tik iš dalies atvaizduos Šaulių Sąjungos, kaip Nepriklausomybės kovų dalyvės, gyvenimą ir nuveiktus darbus.
1919 METAI
Sausio 16 d. kovose su bolševikais Rimkūnų dvare žuvo pirmasis partizanas — šaulys Aleksandras Vainauskas.
Rugpjūčio 8 d. buvo surašytas pirmasis Šaulių Sąjungos Centro Valdybos protokolas. Nuo šios dienos oficialiai pradeda veikti Šaulių Sąjunga, kurios pagrindą sudarė įsikūręs Kauno šaulių būrys.
Rugsėjo 20 d. Centro valdybos pirmininku išrenkamas Šaulių Sąjungos kūrėjas Vladas Putais - Putvinskis.
Spalio 8 d. patvirtinti pirmieji provincijos šaulių būriai: Gelgaudiškiuose ir Pustapėdžiuose.
Spalio 13 d. iš Kauno į įvairias Lietuvos vietas išvyksta 11 instruktorių organizuoti šaulių būrių. Instruktorių - organizatorių tarpe buvo prof. Petras Šalčius, žurn. Adolfas Klimas, visuomenės veikėjas ir buvęs seimo narys K. Ralys, J. Papečkys ir kiti.
Spalio 20 d. sudarytas pirmas Šaulių Sąjungos štabas. Dalyvauja Vladas Pūtvis - Putvinskis, kpt. Vasiliauskas ir M. Mikelkevičius. Vyriausiu Šaulių Sąjungos vadu buvo paskirtas kpt. Vasiliauskas.
Lapkričio 16 d. išsiunčiamas iš Kauno pirmasis šaulių būrys kovoti su bermontininkais. To būrio vadu skiriamas kpt. Vasiliauskas.
Lapkričio 27 d. gautas iš Žemaičių vyskupo leidimas organizuoti bažnyčiose rinkliavas Šaulių Sąjungos reikalams. Sudaryta literatų komisija, kuri rūpinosi Šaulių Sąjungos idėjos propagavimo reikalais.
Gruodžio 1 d. Šiauliuose išleidžiamas pirmasis šaulių laikraštis “Partizanas”.
Gruodžio 3 d. Skaudvilės vls., Nosaičių kaimo laukuose kovose su bermontininkais žuvo šauliai Juozas Skruodenis, Benediktas Milkenis ir Jonas Jankus.
Skaudvilės visuomenė pastatė žuvusiems šauliams paminklą.
Gruodžio 23d. priimtas šaulio ženklo ir Šaulių Sąjungos vėliavos projektas.
1920 METAI
Gegužės 28 d. nustatyta per Jonines birželio 23-24 d. švęsti Šaulių Sąjungos metinę šventę.
Birželio 1 d. išleidžiamas pirmasis “Trimito” nr.
Pirmasis “Trimito” redaktorius buvo Matas Šalčius.
Birželio 27-29 d. buvo pirmas Šaulių Sąjungos atstovų suvažiavimas Kaune. Centro valdybos pirmininku išrenkamas Vladas Pūtvis - Putvinskis. Centro valdybon išrinkti: Matas Šalčius, M. Mikelkevičius, J. Papečkys, R. Skipitis ir K. Ralys.
Liepos 15 d. Kaune sudaromi 4 šaulių būriai ir siunčiami į lenkų frontą.
Rugpjūčio 3 d. “Trimito” redaktorium kviečiamas kun. Tumas Vaižgantas. Tumas Vaižgantas redagavo 2-13 “Trimito” nr. nr.
Rugpjūčio 6 d. prie Šaulių Sąjungos įsteigtas slaptas Ž. K. B. skyrius.
Rugpjūčio 23 d. Vilniuje įsteigtas šaulių būrys.
Rugsėjo 27 d. įsteigtas šaulių fronto štabas.
Spalio 19 d. kovose su lenkais Valkininkuose žuvo Kauno būrio šaulys Vincas Dovydaitis.
Spalio 24 d. Vyr. Šaulių Sąjungos vadu skiriamas kpt. Klimaitis.
Lapkričio 20 d. kovose su lenkais sunkiai sužeistas mirė seimo narys šaulys Antanas Matulaitis.
Lapkričio 21 d. kovose su lenkais ties Truskava žuvo Ramygalos progimnazijos mokiniai šauliai: Jonas Ambrozas ir Stasys Klimavičius.
Lapkričio 23 d. šauliai Petras Tomavičius, Antanas Zurskis, Antanas Miškeliūnas, Jonas Budrevičius ir Petras Liktoras, ypatingai sunkiose apystovose kovodami su lenkais raiteliais, įsibrovusiais į Troškūnų miestelį, tragingai žuvo. Tuo metu buvo prasiveržę per Lietuvos laikinąją sieną apie 600 lenkų raitelių. Jiem pirmiausia pastojo kelią paminėti šauliai.
Lapkričio 24 d. žuvę šauliai buvo iškilmingai palaidoti. Troškūnų šaulių būrys žuvusiųjų garbei pastatė paminklą.
Lapkričio 30 d. Gardino ligoninėje mirė kovose su lenkais sunkiai sužeistas šaulys vyr. Itn. Kybartas.
1921 METAI
Sausio 5 d. Perlojos šauliai atrėmė lenkų puolimą.
Sausio 23 d. priimtas šaulių uniformos projektas.
Kovo 20 d. Punsko apylinkių šauliai išstūmė įsibrovusius į Punsko miestelį lenkus.
Kovo 31 d. Kretingos rinktinės šauliai dalyvavo Palangos prie Lietuvos prijungimo iškilmėse.
Balandžio 9 d. Perlojos būrio šauliai gavo iš Amerikos lietuvių pirmą auką—448.50 dolerių.
Balandžio 27 d. Kaune buvo pirmas Šaulių Sąjungos pareigūnų susirinkimas. Dalyvavo rinktinių, būrių ir rajonų vadai ir valdybų nariai.
Liepos 31 d. Kaune, Vytauto kalne buvo pirmoji sporto šventė, kurioje dalyvavo Kauno būrių šauliai.
Rugpjūčio 23 d. Seimas priėmė Šaulių Sąjungos įstatymą. Įstatymas paskelbtas Vyr. Žiniose Nr. 71.
1922 METAI
Birželio 10-12 d. Šaulių S-ga surengė pirmą ekskursiją į Klaipėdą.
Birželio 22 d. Rambyno kalne buvo pirmoji šventė, kurioje dalyvavo šauliai.
Birželio 23 d. Kaune, prie Napoleono kalno pirmą kartą buvo atšvęsta Šaulių Sąjungos metinė šventė.
Liepos 23-24 d. buvo antras Šaulių Sąjungos atstovų susirinkimas. Centro valdybos pirmininku išrinktas prof. V. Krėvė-Mickevičius.
Šaulių Sąjungos kūrėjas, pirmasis jos viršininkas ir pirmininkas nuo pareigų pasitraukė.
1928 m. V. Pūtvis vėl buvo pakviestas Centro valdybos pirmininku, tačiau neilgai dirbęs, 1929 m. kovo 5 d., mirė.
Rugpjūčio 3 d. Steigiamas Šaulių Sąjungos teatras. Pirmuoju Šaulių Sąjungos teatro vadovu skiriamas artistas Juozas Vaičkus.
Spalio 2 d. Šaulių Sąjungos viršininku skiriamas kpt. Klimaitis.
1923 METAI
Sausio 10 d. Klaipėdos krašte prasidėjo lietuvių sukilimas. Tą dieną Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas išleido atsišaukimą ir kvietė lietuvius stoti kovon už Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos.
Sausio 14 d. vaduojant Klaipėdą, kovose žuvo Kauno būrio šaulys Algirdas Jesaitis.
Kovo 15 d. tragingai žuvo Lietuvos priešo iš pasalų nužudytas mokytojas šaulys Juozas Bloznelis.
Kovo 23 d. įsteigtas Šaulių Sąjungos choras. Pirmasis choro dirigentas buvo Antanas Vaičiūnas. Nuo 1926 m. III. 1 d. iki 1940 m. muzikas Nikodemas Martinonis.
Lapkričio 15-17 d. įvyko trečiasis Šaulių Sąjungos atstovų suvažiavimas.
Nepriklausomybės kovose žuvo 81 šaulys -partizanas. Jų vardai ir pavardės buvo surašytos Karo Muzėjaus žuvusiųjų skyriuje, bet Maskvos bolševikams okupavus Lietuvą visos garbės žymės buvo rusų komunistų sunaikintos. Tačiau čia minimas skaičius yra tik dalis žuvusiųjų dėl Lietuvos nepriklausomybės. Kitos, žymiai didesnės žuvusiųjų partizanų-šaulių dalies vardai ir pavardės mum nežinomos: jų kaulai išbarstyti įvairiose Lietuvos vietose. Ypatingai daug lietuvių partizanų žuvo Vilniaus krašte.
Be žuvusiųjų Nepriklausomybės kovose, buvo sužeista 146 partizanai šauliai. Didelė jų dalis buvo likę amžinais invalidais.
Kovose už Lietuvos laisvę žuvę savanoriai, partizanai, šauliai ir kariai mus įpareigoja vieningai veikti, aukotis Lietuvos išvadavimui. Mes turime patys tikėtis išvadavimo ir laisvės tikrovine ateitimi, taip pat mūsų pareiga ir kitus, ypač jaunesnius, tuo įtikinti.
Iš viso yra užregistruota žuvusiųjų šaulių: kovose su bermontininkais 14, su rusais bolševikais — 12, su lenkais 51, Klaipėdą vaduojant 4. Be šių 6 žuvo talkindami policijai begaudant kriminalinius nusikaltėlius. Taip pat negalime tyliai praeiti ir neatiduoti deramos pagarbos apytikriai 30-čiai tūkstančių žuvusiųjų brolių ir sesių - partizanų, kurie po II pas. karo desperatiškai kovojo ilgus metus, gindami suvereninės Lietuvos statusą, iš niekur nesulaukę pagalbos. Tačiau šie mūsų didvyriai nebuvo lengvai nugalimi. Su jais kovojusiųjų maskvinių stribų ir raudonarmiečių buvo užmušta dvigubai.
NE VIEN GINKLU GINSI TĖVYNĘ
Taikos metu, tautos kultūrinimui - švietimui, ideologiniam ugdymui Šaulių Sąjunga savo duoklę su kaupu atidavė. Kad atsiektų žymesnių rezultatų, buvo naudojamas įvairiarūšis menas: daina, dailė, dramos teatrai, muzika, sportas, bibliotekos, chorai. Statistikos skaičiai byloja: 1939 m. Lietuvoje veikė 125 šaulių chorai; 417 vaidybos - dramos mėgėjų rateliai, jų tarpe 4 nuolatiniai dramos teatrai; 105 orkestrai (daugiausia dūdų), 350 bibliotekų; 72 šaulių namai; 175 ugniagesių komandos, kurias sudarė 4,352 šauliai. Be to, veikė daugybė sporto komandų, vardu “Grandis”. Veikė taip vadinami Liaudies universitetai, įvairūs kursai.
ŠAULIŲ SĄJUNGOJE DALYVAVO MŪSŲ TAUTOS ĮŽYMYBĖS
Šaulių Sąjunga nepriklausomojoje Lietuvoje buvo giliai įleidusi šaknis tautos dirvonuose. Kaip organizacija, Šaulių Sąjunga buvo plačiai išsišakojusi, lietuvių visuomenėje turėjo gyvą pritarimą. Nuo pat įsikūrimo pradžios Šaulių Sąjungoje dalyvavo žymūs jos veikėjai visuomenininkai ir politikai, kaip prof. V. Krėvė-Mickevičius, prof. M. Biržiška, prel. M. Krupavičius, A. Smetona, M. Šalčius, M. Sleževičius, kun. J. Tumas - Vaižgantas, A. Žmuidzinavičius, M. Žmuidzinavičienė - Putvinskaitė, S. Mantautienė - Putvinskaitė, Aleksandras Mantautas, R. Skipitis, K. Musteikis ir kt. Šaulių Sąjungos pirmininkais buvo VI. Pūtvis-Putvinskis 1919-22 (drauge ir Šaulių Sąjungos viršininkas), prof. V. Krėvė - Mickevičius 1922-24, St. Šilingas 1924-25, M. Šalčius 1925-26, gen. Teod. Daukantas 1926, L. Vailionis 1926-27, R. Skipitis 1927-28, V. Pūtvis - Putvinskis 1928-29, A. Žmuidzinavičius 1929-34, prof. L. Vailionis 1934-35 m.
Nuo 1935 m. Šaulių Sąjungos vadu buvo prezidento paskirtas plk. Pr. Saladžius, kuris išbuvo iki Lietuvos tragedijos galo. Artėjant II Pas. karui, šauliai buvo vis daugiau mokomi šaudybos bei karinių kautynių taktikos. Šaulių Sąjungai atšventus 20 metų sukaktį, visos šaulių rinktinės gavo vėliavas. 1939 m. birželio mėn. Kaune įvyko begaliniai įspūdingas šaulių suvažiavimas. Kauno visuomenė paaukojo Šaulių Sąjungai 2000 karinių šautuvų, 50 lengvųjų kulkosvaidžių ir 1 lėktuvą. 1940 m. Šaulių Sąjungoje buvo 62,000 narių. Rikiuotės šaulių: 42,000, rėmėjų 5,000, šaulių moterų apie 15,000. Šaulių Sąjungai priklausė beveik pusė visų mokytojų (3,000). Tačiau daugiausia Sąjungon jungėsi ūkininkai ir darbininkai.
SOVIETINIUOSE “BAISIOJO BIRŽELIO” TRĖMIMUOSE LABIAUSIAI NUKENTĖJO ŠAULIAI
1940 m. birželio mėnesį sovietų Rusijos raudonajai armijai okupavus Lietuvos suvereninę, visų didžiųjų valstybių pripažintą (o taip pat ir sovietų Rusijos) valstybę, Maskvos atsiųstieji NKVD budeliai masiškai suiminėjo šaulius. Šaulių Sąjunga buvo nuginkluota ir uždaryta. Visų lietuvių organizacijų, draugijų bei partijų veikimas buvo sustabdytas. Procentualiai, Baisiojo Birželio dienomis, — trėmimų metu į Sibirą buvo išvežta 60 proc. rinktinių vadų, 90 proc. vadų ir tarybų narių, tūkstančiai šaulių su šeimomis. Gelbėdami savo ir šeimų gyvybes, daugelis šaulių bėgo Vokietijon, iš ten tikėdamiesi patekti į kurį kitą laisvesnį kraštą, pvz. Ameriką. Toji rizika apsimokėjo. Daugelis patekome Amerikon; kiti — Kanadon ar Australijon ir t. t. Tiesa, tam tikras kiekis pateko Anglijon ir Švedijon.
Tad atsiradus keliems tūkstančiams šaulių Amerikoje, 1954 m. kovo 7 d., JAV Čikagoje atsikūrė (pagal nepriklausomos Lietuvos senąjį statusą) Lietuvių Šaulių Sąjunga Tremtyje. Minint Vlado Pūtvio - Putvinskio 25 metų mirties sukaktį, gyvu žodžiu Čikagoje, ir per spaudą, buvo paskelbta viešumai apie Šaulių Sąjungos atsteigimą tremtyje. Šio žygio iniciatyvą parodė Aleksandras Mantautas - Marcinkevičius, Vaidevutis A. Mantautas, plk. Mykolas Kalmantas ir A. Valatkaitis. Prie jų prisidėjo Rapolas Skipitis, Kazys Musteikis, Vladas Išganaitis ir kiti. Po to prasidėjo būrių, kuopų ir rinktinių steigimas JAV-se: Čikagoje, Detroite, Los Angeles. Taip pat aktyviai prisidėjo prie Šaulių Sąjungos atsteigimo Kanadoje Toronte ir Montrealyje gyvenę lietuviai. Štai, 1969 m. birželio 15-22 dienomis Dainavoje, prie Manchesterio (nuo Det-
Priešlėktuvinės gynybos pratimai
roito, Mich. apie 62 mylias), įvyko IV-tasis Šaulių Sąjungos suvažiavimas, kuris, buvo pavadintas LŠST Kultūrine savaite. Be pėstininkų šaulių, kad patraukti jaunimą, buvo įsteigtos kelios jūros šaulių kuopos: Čikagoje, Detroite.
Ypač gyvo ir sėkmingo pritarimo bei atgarsio rado jaunimo širdyse steigiamos sporto sekcijos (daugiausia sportinį šaudymą praktikuojant, ruošiant taškų sistema pagrįstas varžybas). Organizuojamos taip pat šaudymo varžybos tarp JAV ir Kanados šaulių. Reikia džiaugtis, kad Šaulių Sąjunga auga ir svetimoje žemėje. Vis daugiau ateina jaunimo.
Šiuo metu, neturint savo suvereninės valstybės, svečioje šalyje, daugiausia rūpinamasi šauliškų idėjų plėtimu, lietuvybės išlaikymu, kultūrinės propagandos skleidimu ir, kiek įmanoma, Lietuvos laisvinimo darbais. Artimai bendradarbiaujama su visomis patriotinėmis lietuvių organizacijomis. Arčiausiai bendraujama su Lietuvos veteranų Ramovės sąjunga.
LŠST pirmininkai: 1. Aleksandras Mantau-tas, 2. Jonas Giedrikas, 3. Alfonsas Valatkaitis ir dabar Vladas Išganaitis. O kadangi už nuopelnus Lietuvai (palaikomas šauliškas ir valstybinis tęstinumas) veiklūs ir nusipelnę šauliai apdovanojami šaulių žvaigždėmis ir medaliais, tad veikia atitinkama LŠST Šaulių žvaigždės ordino taryba; jos pirmininkas yra generolas Kazys Musteikis.
LITERATŪRA:
1. J. Matusas, Šaulių Sąjungos istorija, 1939.
2. Šaulių Kalendorius 1939 m.
3. Lietuvių Enciklopedija XXIX t. 375-384 p.
4. Vasario 16 d. — Red. V. Daudzvardas 1933 m.
5. Lietuvos Kariuomenė 1927 m.
6. “Trimitas” 1939, 1940 ir 1930 m. paskiri nr. nr.
