Šaulė tremtyje

Redaguoja E. PETRAUSKAITĖ. 926 W. 52nd Street. Chicago, Ill. 60609

Šeima ir mokykla — mūsų tautinio gyvenimo pagrindai

1968 m. rugpjūčio 30 - rugsėjo 1 d.d. New Yorke įvykęs PLB III Seimas nutarė 1969 metus paskelbti Švietimo ir - Šeimos Metais. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba šį nutarimą vykdydama, prašo šiais metais kreipti ypatingą dėmesį į šeimos ir lietuviško švietimo reikalus ir ryškinti jų tikslus bei užduotį.

Švietimo Tarybos pirmininkas A. Rinkūnas, rašydamas apie šeimą (Pasaulio Lietuvis Nr. 3 / 39), ją prilygina saulės šviesai. Šeimos darbą priimame “kaip savaime suprantamą įvykį, panašiai, kaip priimame saulės šviesą. Bet kas būtų, jei vieną dieną saulės šviesa užgestų? — Visoje žemėje užviešpatautų tamsi, šalta, mirtina tyla. Čia pat ateina ir paralelinis klausimas: kas būtų, jei vieną dieną nustotų egzistavusi išeivijos lietuviškoji šeima ir mokykla? — Ištuštėtų salės, sustotų lietuviškasis kultūrinis gyvenimas, tik milijoniniai pastatai, perėję į kitataučių rankas, tylūs ir šalti, kaip kapinių akmenys, bylotų, kad kažkada, tarp kitų, čia gyventa ir lietuvių.”

Šeima, ta palyginti maža tautos organizmo ląstelė, sudaro tautos pagrindą, nes joje auga tautai žmogus. Tačiau dabar niekas nėra taip paliktas vienišas svetimame krašte, lyg laivelis audringoje jūroje, — kaip lietuviškoji šeima. Ji grumiasi su gyvenimo sunkumais ir su aplinkui siaučiančiais moraliniais ir tautiniais pavojais, prieš kuriuos nėra įmanoma atsilaikyti be vidinės tvirtybės ir išorės savo tautinės kultūros nešėjų — tautiečių pagalbos. Jei asmenys atsineša moralinės jėgos ir sąmoningo tautinio nusistatymo iš savo tėvų namų ir vieningai laikosi savo tautinės bendruomenės, tokiems yra lengviau įkvėpti tos dvasios ir savo vaikams bei, kiek galima, apsaugoti juos nuo tos, šeimos idealus griaunančios, išorinės įtakos.

Yra įrodyta, jog žmogus daugiausia paveldi ir yra imlus pirmaisiais savo gyvenimo metais, kada tėvų dvasinė įtaka labiausiai, kad ir nesąmoningai, jį paveikia, nes toji įtaka yra tiesioginė. Vėliau, kada jis vis daugiau susiduria su gyvenimo išorės įtakomis, kartais jaunoje sieloje įvyksta pavojingi lūžiai, galį nulemti jo ateities pasaulėžiūrą. Tik sąmoningas tėvų budėjimas gali ateiti ir čia vaikui į pagalbą. Tačiau, tokiam sąmoningam budėjimui, jei nėra savo krašto natūralios aplinkos paramos, žmogus iš jaunystės turi būti pasiruošęs. Čia ir susiduriame su tautišku švietimu, lietuviška mokykla, kuri sucementuoja jau šeimoje gautą tautinį pagrindą, suteikdama žinių, pagilindama žmogaus tautinę sąmonę ir tautinę ambiciją, be kurios būtų itin sunku atsispirti svetimai įtakai.

Malonu, jog buvusieji jubilėjiniai metai užbaigti labai svarbiu ir reikšmingu įvykiu, kuris, drąsiai galima tvirtinti, davė stiprų ginklą mūsų tautinio išsilaikymo, svetimoje aplinkumoje, kovai. Tas malonus įvykis — tai Pedagoginio Lituanistikos Instituto dešimtmečio šventė ir pirmoji diplomuotų lituanistikos mokytojų Amerikoje laida. Jeigu jie, taip kantriai pasiruošę, savo diplomų ateityje neužkas, bet dar giliau įgytąsias žinias pritaikys lietuviškajam švietimui, juos drąsiai galėsime laikyti tautiniais didvyriais, savanoriškai pasiryžusiais kovoti už savo tautos idealus, už jos pagrindų išlaikymą svetimame krašte. Šviesiomis raidėmis jie bus įrašyti mūsų tautos istorijoje.

Tokia nemaža eilė tų pasiryžėlių: Pradinės lituanistinės mokyklos mokytojo cenzu Institutą baigė: J. Bradūnas, E. Juodvalkytė, U. Juodvalkis, J. Juozevičiūtė, E. Miniataitė-Jasaitienė, M. Pakalniškytė-Girniuvienė, D. Prišmantaitė-Malauskienė, J. Raslavičiūtė, J. Reinys, D. Šukelytė, A. D. ir J. Vaičeliūnaitės. Augšt. lituanistinės mokyklos-mokytojo cenzu Institutą baigė: Pr. Alšėnas, M. Drunga, N. Jankutė-Užubalienė, J. Jasaitytė, J. Račkauskas, V. Narutis, J. Šuopytė, D. Valatkaitytė, A. Veličkaitė. Garbė jiems ir jų mokytojams bei globėjams, kurių dar didesnę eilę tektų išvardinti. Tai didelė parama ir viltis mūsų ateities rytojui.

UNIFORMŲ REIKALU

Kanados šaulių rinktinės suvažiavime, Toronte, 1968 m., šaulės moterys nutarė pasilikti prie senų, buvusių Lietuvoje, pilkų uniformų. Montrealio moterų šaulių vadovė, sesė J. Jukonienė kreipėsi į mane, kad tam pritarčiau, nes jos norinčios tokias uniformas įsigyti. Gerbdama tradicijas ir sesių pageidavimą, pritariau, siūlydama kai kuriuos pakeitimus: trumpas rankoves, paprastą užsegimą, mažiau kišenių, kiek kitokį, gilesnį, kaklo iškirpimą. Iš prisiųstų nuotraukų matosi, kad sesės įsigijo buvusią Lietuvoje uniformą be jokių pakeitimų. Sveikinu lietuviškos senosios uniformos tradicijų laikytojas!

Tautiniai drabužiai liekasi paradine moterų šaulių uniforma, tačiau turime turėti darbo, šauliškų parengimų, užsiėmimų uniformą. Kai kurios sesės buvo įsigijusios mėlyną kostiumėlį. Rado jį ne tik per brangų uniformai, bet ir nepraktišką prie įvairių darbų, ypač virtuvės. Sesių įsigytos uniformos pilka medžiaga nebrangi ir labai praktiška — nesiraukšlėjanti.

Sekančiame visuotiname šaulių suvažiavime priimsime moterų - šaulių uniformą. Prašau visų vienetų šaules jau dabar siųsti savo pageidavimus adresu: Nida Resort, Linden, Mich. 48451.

K. Kodatienė,

Moterų šaulių Vadovė

IŠ ŠAULIŲ GYVENIMO

Montrealis. L. K. Mindaugo sesės, skyriaus vadovės J. Jukonienės vadovaujamos, gražiai išvystė savo veiklą. Skyrius turi 15 šaulių moterų, devynios įsigijo uniformas, su laiku visos pasisiūs. Visur talkininkauja broliams šauliams, šiuo laiku ruošėsi subatvakariui su programėle, kuris įvyko vaasrio 1 d.

Čikaga. Centro Valdyba nutarė prailginti registraciją į šios vasaros šaulių stovyklą iki gegužės mėn. 15 d.

Mūsų žinomos rašytojos laiškas. Žinau, kad rašytoja P. Orintaitė nemėgsta viešumos. Tačiau prašysiu jos atleidžiama, jei dėl minčių gilumo ir visuomeniškumo neiškenčiu jos laiško nepaskelbusi.

“Būk sveika! Ačiū už žodelį, — tamsiom ir šaltom žiemos dienom malonu išgirsti, kad kažkur už tūkstančių mylių draugiška širdis tave mini ir gero linki. Laikykis geroj nuotaikoj, nes ji stipriau gydo už vaistus. Ir išlaikyk savo šaulišką puslapį su ta pat meile ir globa, kad šviesos žiburėlis tviskėtų, kad viltys negęstų, nes tai retas skaidraus idealizmo gabalėlis mūsų lietuvėms, kurios dar tiki tautos gyvybe tremties pavojuose. Per šimtmečius, per baudžiavas Lietuvą širdyse išsaugojo ne augštuomenė, o eilinis tautietis, ypač šeimose moterys, kurios sava kalba, malda ir knyga gaivino jaunesnes kartas ir neleido nuslysti nuo prigimto tautos kelio.

Perduok linkėjimus, jei bus proga, ir Čikagos šaulių teatralų grupei, aš jais žaviuos! kad ir sunkiom sąlygom nenuleidžia rankų, neaptingsta ir veržiasi ką nors atlikti, kuo nors suspindėti apleistame mūsų kultūros pūdyme. Už tobulumo viršūnes svarbiau yra tas nuolatinis veržimasis augštyn, tas žygis į pažangą, nepaisant didelių kliūčių, kai yra gretomis daug “gudresnių”, kurie pajėgia tik kritikuoti, bet nieko pozityvaus tuo nepasiekia. Juk ir “kluonų teatrai” kadaise didelius darbus atliko: telkė draugėn jaunimą, mokė mylėt lietuvišką žodį, parodė valingą atoveikį priespaudai, skleidė visuomenėje lietuviškos gyvybės ir laisvės vilties žibintus.”

Didelis atsiprašymas. 1968 m. spalio mėnesio Kario numeryje, mūsų skyriuje, nežinia dėl kieno kaltės, į-vyko didelė klaida užraše prie br. šaulio Prano Tamkaus vestuvinės nuotraukos. Turi būti: “Jaunavedžiai Pranas ir Magdalena Agurkytė Tamkai”. Labai atsiprašome.

NEPAMIRŠTAMOS VELYKOS LIETUVAI KURIANTIS

Jeigu visame krikščioniškame pasaulyje Velykos yra branginamos kaip Prisikėlimo šventė, lietuviams jos yra ypatingai brangios ir kaip pavasario atsigaivinimo ir pramogos šventė. Po septynių savaičių pasninko, jau ir skanesnis maisto gabalėlis yra pramoga, ypatingai mažiesiems. Namas pakvimpa skaniais kvapais — verdama košelyna, kepamas pyragas su razinkom ir tie, dangiško gražumo, margučiai atsiranda kiekvieno rankutėje. Jaunos mergaitės, paprastai, mamytės apdovanojamos naujomis suknelėmis.

Po I Pasaulinio karo, kai Lietuva kėlėsi į laisvą ir nepriklausomą valstybę, Velykos darėsi linksmesnės ir ištaigingesnės. Kadangi Lietuvą palikau labai ankstyvoje savo jaunystėje, vienos tų laikų Velykos man paliko neišdildomą prisiminimą. Tai buvo Lietuvos karių antrosios mobilizacijos metu. Tada jau du mano broliukai buvo Lietuvos kariuomenėje. Tėvelis davė pinigų, o mes, mergaitės, nuėjome į miestelį, nupirkome porą atviručių ir su dideliu pasitenkinimu jas išsiuntėme broliams kariams, pasveikinome su šv. Velykomis.

Vieną popietę, pora dienų prieš Velykas, kada stropiai ruošiamės šventėms, įeina į grįčią mūsų Antanėlis. Visas, rodos, blizga: augštais aulais nuvaksuotais batais, graži uniforma, kardas prie šalies, rodos, visas namas sužėrėjo. Antanas padėjo pintinę kampe, ant suolo, ir žiūri į mus visus, o mes į jį, tokį gražų, tokį kilnų, išdidų. Rodos, jis jau ne mūsų. Tik mamytė puolė prie sūnaus, bučiavo jo veidus, glostė jo pečius. Paskui ir tėvelis, šypsodamasis, priėjo, uždėjo ranką Antanui ant peties ir veidą palietė lūpomis. Vos girdimai tėvelis paklausė: “Tai ką, sūneli, gavai Velykom atostogų?” Tada ir brolis pralinksmėjo ir, išsiėmęs iš kišenės, mums apdalino po cukraus plytelę. Per langus išgirdome kaip arklys garsiai nusiprunkštė. Visi supratome, kad tai Antano žirgas, nes jis buvo raitelių komandoje. Visi puolėme pro duris į lauką žiūrėti Antano žirgo. O tas tik galvą augštyn iškėlęs prunkštė ir trypė Antano link. Jis buvo pririštas prie darželio štakietų tvorelės stulpo. Tėvelis pasiuntė jaunesniuosius broliukus pašerti žirgą, nes tolimą kelią buvo atbėgęs ir atnešęs brangų svečią.

Kai visi sugrįžome į trobą, mamytė mums, dukroms, paliepė iškepti bulvinių blynų svečiui, paspirginti silkių ant aliejaus. Mes tik bėginėjome po virtuvę ir grįčią, ruošėme vakarienę. Kai susėdome prie stalo, mamytė apžiūrėjo stalą, kad būt viskas tvarkoj, o paskui, atsidusu, graudžiu balsu pasakė: “Kad taip ir Juozelis pareitų Velykoms, kokia būtų laimė. Visi, susirinkę į vieną gūžtą, linksmai praleistume šventę!” Brolis Antanas pasijudino, pažvelgė į mus visus ir, galvą nuleidęs, pratarė: “Tai kad, mama, Velykoms negalėsiu pasilikti. Turiu grįžti į savo dalinį. Mane mūsų vadas paleido tik kelioms dienoms, Velykoms margučių pas ūkininkus parinkti. Kas juos rinks. Labai norėjau visus pamatyti, tai ir pasisiūliau. Gal mama kiek galėsi duoti?”

Tada jau mama tikrai pravirko: “Taip, sūneli, visus surinksiu ir atiduosiu. Bet kad šventėms negalėsi pasilikti! Pasninkas praeis, nors kąsnelį geresnį pagamintume, pavaišintume . . .” — Visi šeimoje pajutome, kad šias Velykas negausime margučių, visus Antanui atiduosime . . .

Po vakarienės visi sėdinėjome. Jaunesnysis brolis — Laurukas — visą laiką žiūrėjo į savo brolį karį. Kai jau apsiprato, pradėjo kalbėti ir girti Antano uniformą. Kokia tai graži! Kad jis tokią gautų, kai išeis į kariuomenę, tai visą amžių norėtų ten pasilikti. Jis prašė Antaną, kad jam leistų nors pasimieruoti. Antanas sutiko. O kai Lauras užsidėjo uniformą, jam gera mintis atėjo į galvą ir jis vėl prašo Antaną: “Žinai ką, broli! Duok man šią uniformą ir savo žirgą, tai aš tau parinksiu daugybę margučių!” Jiedu susitarė. Rytojaus dieną Laurukas užsėdo ant žirgo, su pintine rankose, ir išdūmė pas kaimynus. Jis neapvylė — sugrįžo su pilna pintine kiaušinių. Kaimynai kariams Velykoms margučių nepagailėjo. Antanas išjojo į savo dalinį, kuris buvo Dzūkijos širdyje — Alytaus miestelyje, labai patenkintas, žinojo, kad jo dalinio kariai turės Velykoms margučių. O aš per kiekvienas Velykas, savo mintyse tą įvykį permetu ir pergyvenu.

Marija Sims-Černeckytė

DETROITAS

St. Butkaus kuopa talkininkavo “Draugo” romano premijos įteikimo iškilmėse: šauliai prižiūrėjo tvarką L. namuose ir platino pakvietimus, o šaulės, vadovaujant s. V. Šulcienei, po iškilmių tuose namuose suruošė vaišes—kavutę. S. Lidija Mingėlienė rūpinasi rūbų pasiuntimu Punsko lietuviams.

Šaulys Jonas Butkus buvo pagerbtas gimtadienio proga. Šauliai suruošė jam pobūvį, kurio programą pravedė š. V. Tamošiūnas, o vaišėmis rūpinosi s. St. Pranėnienė. Ta proga š. J. Butkus įteikė Lietuvių Fondui savo septintą šimtinę.

ČIKAGA

Vytauto D. šaulių kuopa savo visuotiname susirinkime išrinko naują valdybą. Atsisakius ilgametei moterų vadovei š. S. Petrauskienei iš pareigų, jos vieton išrinkta š. Stasė Cecevičienė, kuri sau padėjėja pasirinko š. E. Jančiūvienę, š. J. Sasnauskienė išrinkta į garbės teismą. S. St. Cecevičienė taip pat įsijungė į ligonių lankymo komisiją. Į kuopą, naujais nariais įstojo Rožė ir Jonas Tijūnai, Eleonora Lukienė ir Petras Guzikas.

Gražiai paminėtas Vl. Pūtvis. Ta proga apie Pūtvį kalbėjo br. Išganai-tis ir Skipitis papasakojo savo prisiminimus iš asmeniškos savo pažinties su Vl. Pūtviu, ypatingai pabrėždamas jo didelį patriotiškumą ir humaniškumą. A. Sodaičio vedamas oktetas sudainavo keletą dainų. Ta proga buvo prisaikdinti tie šauliai, kurie dar tos priesaikos nėra davę. Du šauliai apdovanoti šaulių žvaigždės medaliu. Minėjimui pasibaigus įvyko jaukios vaišės.

Mariampolės moterų šaulių būrio ryšių kursų išleistuvės (1938 m. bal. 10 d.)