Šveicarijos nepriklausomybės išlaikymas II Pasaulinio karo metu
Nuo 1939 m. spalio mėn. iki 1941 m. birželio mėn. Lenkija, Danija, Norvegija, Luxemburgas, Belgija, Olandija, Prancūzija, Jugoslavija atsidūrė vokiečių rankose. Tačiau dar ir šiandien mažai kam težinoma, kaip mažai kalnų valstybei — Šveicarijai, apsuptai iš visų pusių Naujosios Europos kūrėjų, pavyko išsilaikyti neutraliai. Iš amerikiečio N. L. Marsh ano meto apžvalgos patiektų žinių, gal ir mums atsiras kas pasisavintino mūsų krašto nepriklausomybės atstatymui ir išlaikymui.
Kodėl Hitleris respektavo Šveicarijos neutralitetų ? Tam yra daugelis prielaidų. N. L. Marsh įsitikinimu tai buvo šveicarų pasipriešinimo—kovos dvasia ir karinės vadovybės, su kariuomenės vadu Henri Guisan priekyje, dinamizmas.
1939 m. rugpjūtis niaukėsi artėjančio karo audros debesimis. Hitleris ruošėsi Lenkijos puolimui. Prancūzai mobilizavo tris milionus, lenkai pašaukė vieną milioną atsarginių, britai padvigubino naujokų ėmimą, Tų pačių metų rugpjūčio mėn. 28 dieną šveicarų vyriausybė pašaukė 1000 specialios Sienų apsaugos vyrų. Tuo pačiu metu uždarė oro susisiekimą su Londonu ir Paryžiumi, bet paliko veikti su Berlynu. Šveicarijos sienos peržengimas žemėje ir ore buvo sustabdytas.
1939 m. rugpjūčio mėn. 30 d. šveicarų vyriausybė susirinko Berne, kad pagal įstatymą, išrinktų ir paskirtų kariuomenės vadą, kuris buvo numatytas rinkti tik karo atveju. (Taikos metu karinės jėgos būdavo administruojamos civilinio asmens, kurį taip pat skirdavo federalinė vyriausybė.) Su diktatoriniais įgaliojimais kariuomenės vadu buvo paskirtas 65 metų amžiaus plk. Guisan, kuris tuo metu dirbo savo ūkyje. Jam buvo pastatytas uždavinys: vadovauti Šveicarijos karinėms jėgoms, apsaugoti kraštą nuo įsivėlimo į Europos konfliktus, išlaikyti krašto neutralitetą ir nepriklausomybę.
Tuo pačiu metu šveicarai paskelbė ir savo neutralitetą, kurį Hitleris anksčiau buvo pažadėjęs remti. 1939 m. rugsėjo mėn. 1 d., kapituliavus Lenkijai, generolas Guisan įsakė mobilizuoti 400,000 vyrų atsargą, tarp 20 ir 60 metų amžiaus. Savanorės moterys buvo taip pat priimamos. Jos buvo skiriamos įvairios paskirties tarnyboms. Visos jėgos buvo suskirstytos į tris grupes: Kautynių
grupė — vyrai nuo 20 iki 36 metų amžiaus, Rezervai (Landwehr), nuo 36 iki 48 metų amžiaus, ir vidaus apsaugai (Landsturm) nuo 48 iki 60 metų amžiaus.
Taktiniai visos jėgos sudarė tris korpus, viso 18 pėstininkų ir specialių kalnų divizijų. Priedui — šešios atskiros kalnų brigados, šešios atskiros judrios brigados, keletas priešlėktuvinių brigadų ir atskirų baterijų, ir keletas įvairios paskirties pagalbinių vienetų. Aviacija, kurią sudarė vokiečių statyti lėktuvai, buvo
skirta tiesioginiam veikimui bendradarbiaujant su pėstininkais.
Teoretiškai atrodė, kad šveicarai galėjo apginti savo kalnuotas valstybės sienas. Tačiau gen.Guisanui vaizdas buvo kitoks: tik 100,000 vyrų
buvo gerai apginkluoti ir parengti kautynėms. Nebuvo jokių operacinių planų. Jokios krašto gynybos sistemos nebuvo (įtvirtinimų, pagalbinių ryšių, kliūčių ir t.t.), nei prie vokiečių, austrų, ar italų sienų. (Tai buvo vengiama daryti, kad nebūtų pakaltinti militarizmu.) Tokioje padėtyje vokiečių jėgoms šveicarai nebūtų įstengę pasipriešinti, nors šveicaras kovotojas, anuo metu, ir buvo galima laikyti geriausiu kariu pasaulyje. Be gynybos sistemos, atatinkamų ginklų ir priemonių įsivėlus į kautynes su vokiečių ginklavimu individualaus kovotojo vertė lemiamos reikšmės neturėtų. Gen. Guisan reikėjo laiko tokią būklę pastatyti į reikiamą kokybę taip, kad ir savam kraštui silpnos vietos nebūtų žinomos, kad nepalaužtų moralės; taip pat karinių dalinių judėjimas ir gynybos pasirengimas neprivalėjo būt pastebimas priešo, kad nesugadintų neutraliteto vaizdo.
Gen. Guisan įsakė kar. štabui, prieš vokiečių invaziją paruošti gynybos planą, kuris jungtų šveicarų gynybą prie prancūzų Maginot gynybos linijos. Jei vokiečiai pultų Šveicariją — prancūzai padėtų ginti dešinį Maginot linijos sparną ir apsaugotų Šveicariją nuo apėjimo. Ši linija prasidėjo rytuose prie Lichtenšteino, ties Sargans, tęsėsi į vakarus pro Wallen Lake (į pietus nuo Luzerno), staigiu posūkiu ėjo į šiaurę link Ziuri-
Šveicarija, įsprausta tarp Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos.
cho ežero, toliau vėl į vakarus — link Gempen, prie Baselio, kur turėjo remtis į prancūzų VIII armijos sparną. Šis planas buvo baigtas 1939 m. spalio mėn. 4 d. Į šią gynybos sistemą įėjo trys atsparos punktai -— tvirtovės: Sargans rytuose, Saint-
Maurice pietvakariuose (netoli Genevos) ir Saint Gotthardas Šveicarijos pietų viduryje.
Be šių, vadinamų, tvirtovių, jokia kita gynybos sistema nebuvo numatyta. Esmėje buvo planuota gynybos sistemą įrengti, bet kurioje krašto vietoje, pagal aplinkybes. Daliniams buvo įsakyta, esant reikalui, išsilaikyti kautynėse bet kurioje vietoje, ar bet kuriose aplinkybėse, kai tik bus užpulti, nepasitraukiant ir nepasiduodant į nelaisvę. Išsibaigus šaudmenims kautis šaltais ginklais, arba pirmom pasitaikiusiom priemonėm, (čia pravartu prisiminti suomių-rusų kare, suomių naudotą taktiką ir priemones priešui naikinti; šis pavyzdys galėjo turėti įtakos gen. Guisano minėtam įsakymui šveicarų kariuomenei.)
Reikia pažymėti, kad šveicarų kariuomenės štabas perėmė savo žinion pusiau privatų, kapitono Hans Hausamann suorganizuotą ir jau keletą metų sėkmingai veikusį informacijos biurą, kuriame daugiausia dirbo atsargon išėję karininkai. Finansavo pats Hausamann. Šis informacijos biuras dabar buvo pavadintas “Bureau Ha”, ir gen. Guisanui teikė tiksliausias informacijas iš valstybių, supusių Šveicariją. Vėliau šis skyrius teikė neįkainuojamų informacijų Ali-jantams apie Ašies valstybių veiksmus.
Šveicarų neutralios laikysenos ir karinių jėgų formavimo krašto gynybai metu, vokiečiai buvo užsiėmę savų jėgų perkėlimu iš vakarų į rytus veiksmams Lenkijoje. 1939-40 m. žiemą vokiečiai praleido intensyvindami jėgų telkimą Olandijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir Luxemburgo pasieniuose, kai 1940 m. balandžio mėn. 9 d. vokiečiai pradėjo invaziją į neutralią Daniją ir Norvegiją, šveicarai laukė, kada tas pats įvyks ir jiems patiems, nežiūrint paskelbto neutralumo, ir “tas faktas labai sustiprino krašto vieningumą ir ryžtą gintis”. (Marsh) Gen. Guisan papildė ir sustiprino jėgas prie Vokietijos sienos ir dar kartą įsakmiai visam kraštui buvo priminta, kad šveicarai turi kovoti be kapituliavimo. Visame krašte buvo sustiprinta visokeriopa apsauga prieš subversijas.
1940 m. gegužės mėn. 10 d. vokiečių jėgos puolė Olandiją, Belgiją, Prancūziją, Luxemburgą. Sekančią dieną šveicarai paskelbė mobilizaciją, ir kai vokiečių VII armija, susidedanti iš 30 divizijų, išsitiesė išilgai Reino dešiniojo kranto iki pat Baselio, šveicarų nuotaikos įsitempė iki augščiausio laipsnio, beveik iki panikos, kuri apėmė visą kraštą nuo šiaurės iki pietų. Tuo metu gen. Guisan nusprendė rizikuoti demonstracija: atvirai manevruodamas karines jėgas krašte, vaizduodamas šiaurės fronto jėgų stiprinimą, tuo pačiu metu spaudoje paskelbė įspėjimą Hitleriui, kad šveicarai kovos už krašto nepriklausomybę iki paskutinio vyro, ir kad vokiečiai nesitikėtų šveicarų belaisvių ar bendrininkų. Nežinia ar ši demonstracija sulaikė Hitlerį nuo tuometinio Šveicarijos užpuolimo, tačiau VII armijos sparnas ties Baseliu taip ir pasiliko nejudėdamas. Hitleris žinojo, kad Šveicariją užimti didelių pastangų nereikia, bet "jį paveikė gen. Guisano pareiškimas kovoti iki mirties” (L. Marsh). Iš keletos Hitlerio išsireiškimų buvo aišku, kad tas pareiškimas buvo įtikinantis. Gen. Guisan atsistojo tautos prieky ir pasidarė šveicarų laisvės simboliu, vedančiu į žūtbūtinį pasipriešinimą prieš nacių spaudimą. Taip atėjo 1940 m. birželio mėn. 25 diena, kai prancūzai kapituliavo. Gi, šveicarai pasiliko maža salelė iš keturių pusių apsupta nukariautojų vokiečių ir jų sąjungininkų. Bet ir dabar gen. Guisan nesustojo tvirtinęs krašto gynybos: dideliu intensyvumu vykdė įtvirtinimo darbus Sargan — rytuose, Saint Maurice—pietryčiuose ir Saint Gotthard — pietuose. Krašte, ypatingai šiaurinėje jo dalyje, jis plėtė įtvirtinimus, papildė išteklius, rengė atsparos punktus gynybai iš bet kurios pusės puolimui atremti. Parengė susprogdinti Saint Gotthardo ir Simplon geležinkelių tunelius ir visus kalnų geležinkelių ir kelių siaurus praėjimus. Į atsparos punktų gynybą, užpuolimo atveju, buvo numatyta įjungti ir toje vietoje nemobilizuoti civiliai gyventojai.
Šis besąlyginio pasipriešinimo laikotarpis baigėsi, kai šveicarų prezidentas Marcei Pilet-Golaz leido vokiečiams naudotis šveicarų geležinkeliais ir Simplon bei Saint Gotthard tuneliais tiekimui į Italiją. Virš 150 vokiečių traukinių kiekvieną dieną pervažiuodavo Šveicarijos geležinkeliais.
Buvo aišku, kad vokiečių operacijos šiaurės Afrikoje, Sicilijoj ir Italijoj priklausė nuo tų dviejų tunelių Šveicarijoje. Prie šios privilegijos, 1940 m. birželio mėnesį, prezidentas Pilet-Golaz sutiko perleisti vokiečiams visus prancūzų pinigus laikytus šveicarų bankuose. Beto, visus ginklavimo užsakymus, padarytus prancūzų, britų ir norvegų, nusprendė, taip pat, perduoti Hitleriui. Priedui šveicarai sutiko vokiečiams duoti iš savo bankų dideles ilgalaikes paskolas. Pasikeitimui vokiečiai pažadėjo šveicarams tiekti geležį, anglį ir žibalą.
1941 m. pavasarį vokiečiai užėmė Jugoslaviją, Graikiją ir Kretą. Prasidėjo invazija Rusijon. Nauji reikalavimai Balkanuose ir Rusijoje nutraukė karinę grėsmę nuo Šveicarijos. To pasėkoje buvo paskelbta dalina demobilizacija, šveicarų fabrikai pradėjo 24 valandų karinių reikmenų gamybą vokiečių karo mašinai. (Gen. Guisan tokiai politikai buvo priešingas.)
Nežiūrint viso to, 1941 m. gruodžio mėnesyje šveicarų gynybos sistema buvo tiek pažengus, kad galėjo anose aplinkybėse sulaikyti vokiečių puolimą. Kelių, praėjimų, tiltų ir tunelių sunaikinimai, šveicarų ginami, vokiečių kariniams veiksmams Viduržemio jūros srityje būtų turėję lemiamos reikšmės. 1942 m. sausio mėn. šveicarai turėjo 16,000 vyrų parengtų sprogdinimams fabrikų ir kitų gyvybinių įrengimų. Sunaikinimo plano vykdymas buvo organizuotas kantonais. Invazijos atveju, planuotų uždavinių vykdymas pereitų iki atskiros sprogdintojų grupės iniciatyvos ir atsakomybės.
Paminėtina, kad tarp prezidento Pilet-Golaz ir gen. Guisan buvo pažiūrų skirtumai — vardan taikos Pilet-Golaz taikėsi Ašies reikalavimams, gen. Guisan, gi, buvo įsitikinęs, kad šveicarų karinis pasirengimas sulaikė vokiečių invaziją. Kadangi federalinės vyriausybės nariai buvo gen. Guisano pusėje, tai tik todėl Šveicarijos gynybos sistema buvo išvystyta iki minėto laipsnio.
Anksčiau jau minėtas informacijų “Biuras Ha” išvystė savo veiklą iki fantastiškų ribų: turėjo savo agentus Hitlerio kariuomenės štabe, Himmlerio SS vyriausioje būstinėje; kita kryptimi ryšis buvo nutiestas į Suomijos kariuomenės štabą ir politinius sluogsnius, panašiai Romoje ir Paryžiuje. 1942 m. lapkričio mėn. Berne lankėsi Allen W. Dulles. Nuo to meto iki karo pabaigos Washingtonas ir Londonas pasekmingai naudojosi neįkainuojamom informacijom apie Ašies jėgas, jų formacijas ir apie politines nuotaikas Reiche. Gen. Guisan įsakymu naktimis šviesos būdavo negesinamos, kad britų pilotai lengviau surastų kryptį skrisdami Viduržemio jūros taikinių link. Kai 1940 m. lapkričio mėn. vokiečiai užprotestavo, tam tikslui buvo naudojami prožektoriai.
Šveicarai daug padėjo sąjungininkams gelbėdami ir globodami jų belaisvius pabėgusius iš Reicho. Veikdami kaip tarptautinio Raudonojo
Kryžiaus atstovai, šveicarai lankėsi Ašies ir Sąjungininkų belaisvių stovyklose gerindami belaisvių gyvenimo ir darbo sąlygas.
Kai 1943 m. Ašies karinė padėtis pakrypo kiton pusėn, Hitlerio dėmesys vėl nukrypo link Šveicarijos tvirtovės, kuri būtų buvusi tinkama panaudoti Reicho gynybos sistemai, tačiau šios tvirtovės paėmimo kaina, ir šiuo atveju, Hitleriui atrodė neverta. 1949 m. birželio mėn. Sąjungininkų invazija Normandijoje vokiečių planuosna Šveicariją vėl pastatė į atatinkamą strateginę gynybos padėtį. Gen. Guisan paskelbė mobilizaciją ir davė įsakymus neatidėliojant pasirengti kautynėms. Ir šiuo kartu Hitleris nuo Šveicarijos užėmimo atsisakė. 1945 m. sausio mėn. po nepavykusių operacijų “Wacht am Rhein”, paskutinį kartą Trečiojo Reicho norai okupuoti Šveicariją atsimušė į staigius Sąjungininkų prasiveržimus Vokietijoje ir Italijoje, ir tų pačių metų gegužės 5 ir 7 dienomis, sustojus Pasaulinio karo veiksmams Europoje, šveicarai išliko laisvi nes buvo pasirengę ir nusistatę—apsisprendę kautis už krašto laisvę.
1945 m. birželio mėn. 5 d. gen. Guisan, po šešių metų tarnybos krašto sargyboje, grįžo į civilinį gyvenimą. Oficiali demobilizacija Šveicarijoje buvo paskelbta tų pačių metų rugpjūčio 20 d.
“Gen. Guisan formuluotos krašto gynybos doktrinos, jų tikslus vykdymas, visos šveicarų tautos vieningumas ir ryžtas ginti savo neutralumą buvo formulė Šveicarijos nepriklausomybės išlaikymui” (L. Marsh).
B. B.
