Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA

IV. Gedimino viešpatavimas

ALGIRDAS BUDRECKIS

(Pradžia KARYS Nr. 5)

14. GEDIMINO VALSTYBĖ

Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Augštaičiai, visos pietinės jotvingių žemės (Juodoji Rusia) ir artimos gudų sritys — Minskas, Polockas ir Vitebskas. Minskas Lietuvai priklausė jau 1318 m. 1326 metais Minsko kunigaikštis Vosylius buvo Gedimino pasiuntinys Didžiajame Naugarde. Šis faktas įrodo, kad Minskas priėmė Lietuvos valdžią. Vosylius greičiausiai buvo Riurikaitis, kadangi metraščiai mini, jog Vainius, Gedimino brolis kartu keliavo su Vosylium, o pastarasis neminimas, kaip Gedimino giminaitis.

Vainius valdė Polocką nuo 1326 metų. Polockas anksčiau priklausė Vyteniui, nes Polocko vyskupas jį traktavęs, kaip savo sūnų. Vilniaus soste sėdėjo pats Gediminas, o kitose kunigaikštijose — jo sūnūs.

Lietuvių ekspansijos į rytus ir į pietus aprašymas Gedimino laikais dar yra skurdus ir nepilnas. Kadangi Gedimino valstybė išsiplėtė gana plačiai, amžininkų šaltinių to fakto nutylėjimas yra keistas reiškinys. Tiksliai žinome, kad 1330 m. pravoslavų metropolito Teognosto autoritetas siekė Gedimino valstybės sienų, net kaikurios pravoslavų vyskupijos jau buvo Gedimino valdžioje. Tačiau ir Teognosto metraštyje yra trūkumų — metraštis neptiekia datų, kada Gediminas užėmė tas žemes.

Gediminas galutinai sujungė su Lietuva jotvingių kraštą, ligi tol priešų be atvangos niokojamą. Jis sąmoningai ėmė savo valdžion, arba savo globon rusinu žemes, kurių suverenais tuomet buvo Aukso Ordos chanai. Jis sugebėjo surasti taikingo sugyvenimo būdus su savo amžininku ir gabiu valstybininku, totorių valdovu Uzbeku, vienu iš trijų galingiausių ir žymiausių chanų Aukso Ordos istorijoje. Išvaduodamas rusinus iš totorių jungo, Gediminas buvo laikomas rusinu žemių geradariu. Rusinai juo lengviau priimdavo lietuvių valdžią, kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. Tai buvo Gedimino sėkmingos politikos genialusis taškas — nekeisti nieko seno. Užimtose valdose, jei būdavo skiriamas koks nors naujas kunigaikštis lietuvis, tai ir jis netik nieko nekeisdavo, bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir tikėjimo. Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos tai buvo kenksmingas reiškinys lietuvių tautiniams interesams, nes nuėję valdyti rusų kraštus, daugelis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų karžygių apsivedė su rusėm ir patys surusėjo.

Nuo Gedimino laikų nusistatė pagrindiniai valstybės valdymo principai: į didesnes užkariautas sritis būdavo siunčiami Didžiojo Kunigaikščio vietininkai, kurie pakeisdavo anksčiau ten buvusius rusinus valdovus. Jais būdavo skiriami DLK broliai, arba suaugę sūnūs. Prie Gedimino Vitebską valdė jo sūnus Algirdas, Turovą ir Pinską — Narimantas, Volkoviską — Karijotas, Valuinę su Lucko pilimi — Liubartas, Kie-vą — jauniausais Gedimino brolis Teodoras. Ryšys su centru galėjo reikštis tik duoklės dalies sumokėjimu ir karine pagalba. Gedimino viešpatystė ėjo nuo Pskovo šiaurėje iki pietinių Kievo žemės pakraščių, nuo Volgos augštupio iki Valuinės. Šis milžiniškas naujai užimtų žemių plotas, ši valdų sankaupa liudija Gedimino politikos pasisekimą. Ryšium su ekspansija Gediminas 1323 m. perkėlė savo sostinę iš Kernavės į Vilnių. Vilniaus strateginė pozicija tarp Tikrosios Lietuvos ir rytinių valdų diktavo valstybės aparato persikėlimą į Vilnių.

Plačioji Gedimino valstybė nebuvo centralizuota. Visa valstybė susidėjo iš daugybės didesnių ir mažesnių kunigaikštijų. Kiekvienoje būdavo skiriamas kunigaikštis Gediminaitis, tačiau dažnai būdavo paliekami ir senieji kunigaikščiai, jie tik turėdavo klausyti Vilniuje esančio valdovo.

Pačios tolimiausios Gedimino valstybės sritys buvo valdomos, kaip tik tų senųjų rusinu kunigaikščių, todėl jų priklausomybė buvo gana silpna. Kartais jie atsisakydavo klausyti Didžiojo Kunigaikščio. Tokia tvarka jau buvo ir prieš Gediminą. Todėl kaikurios sritys prijungtos prie Lietuvos Vytenio laikais, jau buvo atsimetusios, ir Gediminui teko iš naujo jas prijungti.

Prie Gedimino valdymo pabaigos, lietuvių veržimosi sparta atslūgo. Be abejo, Didžiojo Kunigaikščio senyvas amžius buvo tam rimčiausia priežastis. Tačiau, valstybės gana necentralizuota organizacija, žinoma, sunkino vieno valdovo pajėgumą valdyti, todėl prie gyvenimo pabaigos, Gediminas politinį ir valdymo darbą pavedė savo sūnums.

Kraštai, kuriuos Gediminaičiai valdė, buvo DLK tiesioginėje žinioje. Galima tą visą teritoriją padalyti į dvi dalis: lietuvišką bei pagonišką, ir slavišką bei pravoslavišką. Šioji dvilytė sudėtis darė įtakos ir į Gediminaičius. Ir Gedimino sūnūs dalinami į dvi grupes. Vieni jų buvo pagonys ir suvaidino svarbiausią vaidmenį DLK valstybėje. Jų tarpe buvo Montvydas, Jaunutis, Algirdas ir Kęstutis. Kiti tapo krikščionimis ir jų vaidmuo buvo antraeilis. Krikščionių Gediminaičių tarpe buvo Karijotas-Mykolas, Narimantas-Glebas ir Liubartas-Dimitrius.

15. KARYBA GEDIMINO LAIKAIS

DLK Gediminas buvo vienas iš pirmųjų lietuvių valstybininkų. Jo valstybinė vizija ir politinė nuovoka žymiai pralenkė kitus jo amžininkus, išskyrus gal totorių chaną Uzbeką ir Maskvos DK Joną Kalitą (“Piniguočių”). Statydamas Lietuvos politines institucijas, Gediminas pasikvietė nemaža Vakarų Europos amatininkų ir riterių, daugiausia iš Germanuos. To pasėkoje, jo valstybinė kanceliarija buvo tvarkoma vakarietiškais pagrindais.

Gedimino kariuomenė taipogi buvo sudaryta pagal tų laikų geriausius modelius. Daugybė vokiečių kalvių, ginklininkų ir šarvadirbių atėjo jam į pagalbą. Tat nuo Gedimino laikų lietuvių kariuomenė savo apsiginklavimu ir apsišarvavimu maža kuo tesiskyrė nuo Vakarų Europos riterių kariuomenės, bet moralės atžvilgiu gal buvo net pranašesnė, nes ją jungė solidarumas (bendra kalba ir savita pagoniška tikyba). Kariuomenė buvo suskirstyta į vėliavas, kurioms vadovavo karužai. Būdavo sudarytos apygardinės vėliavos. Kautynių vienetą sudarė jietis, t.y., riteris—vytis su palydovais—ginklanešiais, kurių būdavo nuo dviejų iki penkių. Paprastai jiečių vėliavoje būdavo nuo 50 iki 80. Kiekviena vėliava turėjo nuo 150 iki 400 ginkluotų vyrų. Kelios vėliavos sudarydavo pulką.

Jauni Lietuvos riteriai jau nuo Gedimino laikų buvo auklėjami ir mokomi pagal riterių taisykles. Nuolatinis mankštinimas vystė jų fizines jėgas, davė pakankamą karinį patyrimą. Kaip ir pas kryžiuočius, sunkiai ginkluoti ir šarvuoti riteriai sudarė vėliavų smogiamąjį branduolį.

Pagrindiniai lietuvių raitelių ginklai buvo durklas (končaras), ragotinė, raitelio buožė, kovos kūjis arba čekanas (ginklas panašus į geologo siauraašmenį kirvuką), kardas, kalavijas, lankas su strėlėmis ir svaidomoji jietis. Kadangi prekybos keliai į Vakarus nebuvo saugūs, tai tik retais atvejais lietuviai bajorai įsigydavo plieno kalavijus, riterių sunkias jietis (lansus) ir “mor-genšternus” (buožes su grandinėmis).

Gediminas — Lietuvių ir Daugybės Rusų Karalius

Pagrindinis apsišarvavimas buvo normandiško tipo šalmai, arba puodiniai šalmai. Kad senovės lietuviai dėvėdavo raguotais šalmais, tai yra tik romantikų prasimanymas. Kariai dėvėjo grandinius šarvus. Kilmingųjų šarvai būdavo importuoti iš Vokietijos, arba svetimtaučių kalvių nukalti. Kelių šimtmečių bėgyje buvo pasisavinti ir rusinų šarvai. Rusinų šarvų tipų būta keturių, atseit: 1) bachterecas arba lengvieji šarvai — grandiniai šarvai apdėti metalo plokštelėmis sujungtomis žiedais, 2) kolontaras — šarvų marškiniai be rankovių, 3) jusmanas ir 4) kujakas, arba metalinės plokštelės ant odinio ar medžiaginio rūbo.

Kadangi tų laikų karuose reikėdavo nužygiuoti didelius nuotolius, tai lietuvių žygiai į rusinus beveik išimtinai būdavo vykdomi raitininkų. Ypač Ukranos plotuose kautynės būdavo tik raitelių susirėmimai. Kas liečia lietuvių kautynių būdą, tai pirmas raitininkų smūgis visada būdavo vykdomas jietimis. Jietis atstatę pirmyn abi pusės puldavo ir stengdavosi priešingą raitininką, ar jo arklį parmušti žemėn. Susidūrimo metu daugumos jietys lūždavo, tada būdavo griebia-

I. Gedimino ekspansija į Pietus

Lentelė Nr. 1

masi kitų ginklų: kalavijo, kardo, kirvio, buožės, čekano, kisteno (“morgenšterno”) ar raitelių buožės. Lengvieji raitininkai, be to, plačiai vartodavo lanką ir strėles ir lengvas svaidomąsias jietis. Be šių ginklų, būdavo vartojami dar ir įvairių rūšių durklai.

Rusinų taktika ir tvarka žymiai skyrėsi nuo lietuvių. Gediminas ir Algirdas paliko rusinų sričių nusistovėjusią tvarką. Tuo būdu ir tų kraštų kariuomenės organizacija buvo palikta tokia, kokia anksčiau buvo. Tad Gedimino ir Algirdo karinės jėgos buvo mišrios: lietuvių bei rusinų pulkai.

Rusinų žemėse nuo XII amžiaus pabaigos didžiausią srities kunigaikščio (udelnago kniazia) kariuomenės dalį sudarė jo palyda (družina). Ta rinktinė būdavo sudaroma iš laisvų žmonių, kurie savo noru stodavo tarnauti vienam ar kitam kunigaikščiui. Jie nuolat mankštindavosi ir buvo tikri kariai profesionalai—“bagatyrai”’. Jie turėjo teisę pereiti tarnauti nuo vieno kunigaikščio pas kitą. Be tam tikro atlyginimo iš kunigaikščio, jiems tekdavo ir tam tikra grobio dalis. Tuo būdu karas rusinuose ir viskas kas buvo su karu surišta, sudarė jų pragyvenimo šaltinį. Dalis tų “bagatyrų”, po Riurikaičių nuosmukio, perėjo tarnauti Lietuvos valdovams. Gediminas juos net panaudojo sargyboms pasienio tvirtovėse prieš kryžiuočius.

Didesnė dalis rusinų kariaunos susidarė iš menkai ginkluotų valstiečių (mužikų). Jų ginklai buvo jietys, kovos kirviai ir buožės. Retas valstietis pėstininkas turėdavo šarvus ar šalmą. Kautynėse “bagatyrų” družina suduodavo pagrindinį smūgį. Po smūgio pėstininkų masė palaidai puldavo priešą frontine ataka. Jų ūpas pakildavo, kai družina puldavo, o jei družina pakrikdavo, tai pėstininkų tarpe kildavo panika.. Užtat ir nenuostabu, kad atvirose kautynėse lietuvių ar totorių kariaunos galėdavo išblaškyti gausesnius rusinus.

Nežiūrint organizacijos ar apsiginklavimo, kariuomenės pasisekimas karo lauke priklauso nuo sumanios karvedybos. Gediminas, kaip ir Mindaugas, buvo laimingas, kad turėjo patikimus ir patyrusius karvedžius, jų tarpe Gardino kunigaikštį Daujotą ir sūnus Algirdą, Kęstutį, Narimantą ir Liubartą.

16. EKSPANSIJA Į PIETUS

Konsoliduodamas savo valstybę Gediminas išplėtė savo valdžią į jotvingių Pagirio kraštą. Be to, tarp 1318 ir 1320 m. į jo valstybę buvo įjungtas Minskas, Iziaslaulis, Lukomlis ir Druckas. Tos sritys Pripetės pakrantėse, kur buvo Riurikaičių kunigaikštijos, šliejosi pačios prie Lietuvos.

Iki maždaug 1336 m. Drahičinas ir Brasta buvo Valuinės įtakoje. Taip pat ir Pinskas bei Turovas. 1323 m. mirė paskutiniai Haličo ir Valuinės kunigaikščiai iš Romano giminės, Andrius ir Levas. Lenkų Vladislovas Loketkas, nenorėdamas leisti, kad tie kraštai pereitų tiesioginėn totorių chano žinion, stengėsi ten įkurdinti paskutinių dviejų kunigaikščių sesers Marijos, ištekėjusios už mozūrų kunigaikščio Traidenio, sūnų Boleslovą ir, susitarę su vengrais suruošė karo žygį į Haličą ir Valuinę apie 1325 m. Tuo pat metu Gediminas prijungė jotvingių Pagirį prie Lietuvos. Boleslovas, priėmęs pravoslaviją ir pa-pasivadinęs Jurgiu II, 1331 m. Polocke vedė Gedimino dukrą Auką ir su savo uošviu Gediminu palaikė taikingus santykius. Gedimino sūnus Liubartas nuėjo į žentus Valuinėn. Jis vedė Andriaus Romanaičio dukterį ir gavo valdyti Lucką. Visą Boleslovo (Jurgio II) valdymo laiką, 1325-1340 m. laikotarpyje nebuvo jokių kivirčų tarp jo ir Liubarto, pasikrikštijusio Dimitro vardu. Jis Valuinės bajorų buvo laikomas vieninteliu ir -teisėtu Boleslovo įpėdiniu Valuinėje ir Haliče. Nebuvo konflikto ir todėl, kad Gediminas buvo sudaręs sąjungą su Lenkija prieš kryžiuočius, išleisdamas savo dukrą Aldoną už Vladislovo Loketko sūnaus Kazimiero. Faktinai Liubartas jau 1320 m. slaptai buvo Gedimino paskirtas Valuinės kunigaikščiu. Liubartas ramiai sėdėjo Gerainionyse, laukdamas progos perimti savo valdą. Proga pasitaikė 1340 m., kai Gedimino kariuomenė įžengė į Valuinę ir tada Liubartas užėmė Valuinės sostą.

Nėra smulkių duomenų kaip ir kada Gediminas užėmė Turovo-Pinsko kunigaikštiją. Žinome tik, kad Turovo-Pinsko žemės buvo palaipsniui išdalytos į atskiras valdas. Patį Slucką ir Turovą Gediminas atidavė savo sūnui Narimantui. Maždaug 1340 metais Narimantas gavo ir Pinską. Kai kurios pilys buvo paliktos vietinių gudų kunigaikščių rankose. Tie gudai pripažino Gedimino valdžią. Kunigaikštis Dovydas, vedęs Algirdo dukterį Mariją, gavo Gorodką. Po Narimanto mirties (1348 m.) Turovo-Pinsko teritorija buvo išdalinta Narimantaičiams.

Maždaug 1320 m. Kijevo kunigaikštija pateko Gedimino jauniausio brolio Teodoro kontrolėm Pagal Lietuvos istorinę tradiciją, Gediminas prie Irpenies upės 1320 m. sumušė Kievo kunigaikštį Stanislovą ir jo sąjungininkus Briansko Romaną, Perejaslavlio Olegą ir Valuinės Levą. Gediminas tuos sąjungininkus išvijo iš Valuinės, apsupo patį Kievą ir po mėnesio apgulos jį paėmė. Kievui priklausantieji miestai jam tuojau pasidavė. Esą, Gediminas tada paskyręs Kievo kunigaikščių Alšėnų Algimantą. Po to pats grįžęs Lietuvon.

Faktinai Kievas niekad nebuvo Gedimino paimtas. Vienok Naugardo metraščiai leidžia manyti, kad Kievas visdėlto buvo Lietuvos valdovo priklausomybėje: 1331 m. naugardiečiai pasiuntė į Valuinę, kur tuomet buvo visos Rusijos metropolitas Teognostas, įsišventinti Vosylių išrinktąjį kandidatą į Naugardo vyskupus. Tuo pat metu ir pskoviečiai, kurie buvo Gedimino globojami ir siekė politiškai ir bažnytiškai nuo Naugardo atsiskirti, pasiuntė savo kandidatą Arsenijų į Valuinę, prašydami įšventinti jį savarankišku Pskovo vyskupu.

Teognostas Gedimino ir pskoviečių prašymo nepatenkino. Laimėjęs Vosylius, bijodamas Gedimino keršto, nesiryžo grįžti per Lietuvą. Gavęs žinią iš paties metropolito, kad jam gręsia pavojus, jis keliavo keliais tarp Lietuvos ir Kievo. Persikėlęs per Dnieprą ir atvykęs netoli Černigovo, jis buvo pasivytas Kievo kunigaikščio Teodoro ir totorių baškako su savimi turėjusio 50 žmonių. Kautynės neįvyko, tačiau Vosylius turėjo išsipirkti ir tik tada grįžti Naugardan. Iš šios žinios daroma išvada, kad Kievas Gediminui nepriklausė, o brolis Teodoras tik pataikavęs Gediminui. Kad Kievas nepriklausė Lietuvos valdovui įrodo faktas, kad Teodoras turėjo sugyventi su chanu Uzbeku ir jam mokėti duokles. Be to, Kievas buvo toli nuo Lietuvos; nors Teodoras ir bendradarbiavo su broliu, jam vistiek nebuvo patogu palaikyti tamprius ryšius su Vilnium.

(bus daugiau)