NELAISVĖ IR VĖL - LAISVĖ

 (Kareivio atsiminimai)

EDMUNDAS BAZĖNAS

Nepersenai mačiau filmą, kurio vardas — “25th Hour”. Negalėjau suprasti, kodėl jis taip pavadintas, bet tas, pagaliau, ir nesvarbu. Kažkaip, nejučiomis, kilo mintis, kad mano gyvenimas II Pasaulinio karo metu buvo gerokai panašus į vyriausiojo filmo veikėjo gyvenimą. Filme yra vaizduojamas gyvenimas vienoje iš Balkanų valstybių, prasidėjus II Pasauliniam karui. Pagrindinis veikėjas — paprastas ūkininkas, kuris, visokiausių karo aplinkybių blaškomas, ištisus penkis metus praleido karo sūkuryje, įtrauktas nejučiomis. Areštas be priežasties, koncentracijos stovykla ir iš jos pabėgimas, netikėtas įsijungimas į vokiečių armiją, nelaisvė karui užsibaigus, karo nusikaltėlių teismas ir vėl laisvė, bausmę atlikus.

Nenagrinėdamas kažkokių ypatingų problemų, noriu duoti “Kario” skaitytojams progą pasidalinti, bent mintimis, su mano išgyvenimais. Nemanau, kad Vakarų pusrutulyje kur nors besirastų dar bent vienas lietuvis, kuris praeito karo metu yra buvęs rusų nelaisvėje. Šiandien, sėdint prie spalvotos televizijos, šiltam salione, visi tie prieš dvidešimt su viršum metų patirti išgyvenimai kai kada neatrodo toki jau baisūs. Laikas išdildo žaizdas.

Mano karinė karjera prasidėjo 3-čiame artilerijos pulke. Pulko 3-čioji grupė, į kurią aš patekau, stovėjo Marijampolėje. Mano prisiminimuose nebus daug datų ir vietovardžių, kadangi sunkokai juos atsimenu. Gal būt, kai žmogus fiziškai visiškai sunyksta, tai net ir atmintis sušlubuoja. Grupės vadas buvo mjr. Sidzikauskas, baterijos vadas — kpt. Lesevičius. Apmokymą atlikau ryšininku — telefonistu. Po apmokymo buvau paskirtas į Ūkio komandą. Dar prieš pradedant karinę tarnybą, aš jau savarankiškai dirbau račiaus darbą, todėl ir čia savo amatą pritaikiau. Baigus tarnybą, mano daryti ratai dar ilgai bildėjo Marijampolės gatvėmis ir Suvalkijos keliais. Baigiau tarnybą 1938 m. pavasarį, ir grįžau prie savo senojo račiaus darbo. Nors, kaip meistras, buvau dar tikrai jaunas, tačiau, jau turėjau du savo pagelbininkus — “gizelius”.

Atėjo 1939 metai. Jie Lietuvai buvo lemtingi. Lietuva, būdama tarp Rytų ir Vakarų milžinų, suklupo jų grasinama. Prasidėjus vokiečių - lenkų karui, buvau mobilizuotas. Atsidūriau toje pačioje 3-čioje artilerijos pulko 3-čioje grupėje, bet jau Prienuose.

Po dienos visa grupė iškeliavo Vilniaus kryptimi. Atlikus numatytą uždavinį, grupė grįžo atgal. Kaip paaiškėjo, didesnio masto mobilizacija nebuvo reikalinga ir dauguma pašauktųjų buvo vėl paleidžiami. Mane paliko dar tris mėnesius tarnyboje ir užskaitė atlikus karinio apmokymo pakartojimą. Netrukus, iš Prienų teko keltis į Kauną, kadangi Prienų kareivinės buvo perduodamos atvykstančiai rusų įgulai.

Po trijų mėnesių vėl grįžau į namus. 1940 m. bolševikų armijai užėmus Lietuvą, tuoj po liaudies seimo rinkimų, valsčiaus viršaitis man pranešė, kad mano dirbtuvė nacionalizuojama ir jos vadovavimui skiriamas komisaras. Taip ir įvyko. Komisaru buvo paskirtas žinomas apylinkės valkata Antanas Juodaitis. Tiesa, nepaminėjau, kad mano dirbtuvė buvo Naujosios Ūtos bažnytkaimyje, Gudelių valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Gerokas sandėlys medžiagos ir visi įrankiai buvo nusavinti. Man buvo pranešta, kad aš toliau dirbsiu už nustatytą atlyginimą, kaip darbininkas. Visi mano planai sugriuvo. Per savo triūsą, vos tik pradėjęs žengti į geresnį gyvenimą, komunistinės proletarijato diktatūros buvau biauriai apiplėštas. Žinoma, aš turėjau būti užskaitytas buože, kadangi buvau vienintelis savininkas bažnytkaimyje 500 litų vertės_ “Blaupunkt” radijo aparato. Negalėjau pakelti to niekšiško pasityčiojimo, kad mane matytų dirbant paprastu darbininku mano nuosavoje dirbtuvėje. Pataręs savo buvusiems darbininkams keliauti savais keliais, išvažiavau darbo jieškoti į Alytų. Vargais negalais radęs kompartijos būstinėje vieną pažįstamą iš kariuomenės laikų, jo rekomenduotas, gavau darbą prie rusų kareivinių statybos. Atrodo, kad ir prie šio darbo rusai bijojo sabotažo, kadangi darbininkų patikimumas buvo kruopščiai tiriamas.

Išdirbęs ten apie porą mėnesių, perėjau dirbti į kelių rajoną. Čia dirbau šiūpėles sniegui kasti ir tvoras sniegą prie kelių sulaikyti. Tuo metu jau pilnai buvo tvarkomas repatrijacijos Vokietijon klausimas. Evangelikų religija ir daviniai, kad mano protėvis yra atkeliavęs kaž kur iš Prūsijos, repatrijacinės komisijos buvo užskaityta pakankamu pagrindu, kad galėčiau repatrijuoti. Visi repatrijacijai pasiruošti reikalai nesudarė didelių sunkumų.

1940 m. spalio mėnesį sudėtinė vokiečių ir rusų komisija, iškvietusi mane, įkainavo mano buvusią dirbtuvę. 1941 metais vasario mėnesį, su ryšulėliu rankoje, iškeliavau į “Vaterlandą”. Pirmoji apsigyvenimo vieta buvo dar Lenkijos teritorijoje. Vietovės pavadinimas skamba lyg Lucha Vala. Ten pabuvus apie šešias savaites, išvežė į Goldbergą, Pomeranijoje. Ten teko trumpą laiką dirbti viename kaime savo specialybėje. Atlyginimas buvo mažas, gal tik už maistą buvo uždirbama.

Netrukus buvau pašauktas atgal į stovyklą, kur atvyko kariuomenėn šaukimo komisija. Ši komisija priėmė į kariuomenę tik jau bet kurioje kariuomenėje tarnavusius vyrus. Iš mūsų stovyklos buvo priimta 11 žmonių. Apmokymui buvome pasiųsti į Čekoslovakijos miestą Brno. Turiu priminti, kad repatrijuodamas Vokietijon vokiečių kalbos nemokėjau visiškai. Pilnai suprantama, kad per keletą mėnesių aš vos tik kiek grabaliojau vokiškai ir man bet kur pritapti buvo tikrai sunku. Aš jau buvau 25 metų amžiaus ir su pilnu Lietuvos kariuomenės kareivio apmokymu, todėl nesijaučiau, kad jie čia kažką daugiau iš manęs padarys. Tiesa, normalaus apmokymo metu kažko naujo man ir nebuvo parodyta, bet stengiantis kareivius užgrūdinti fiziškai, įvairios kolektyvinės bausmės, neva tai nusižengus drausmei, buvo, mano manymu, tikrai žiaurios. Kaip taisyklė, mes turėdavome miegoti be baltinių. Nakties metu, budintis puskarininkis patikrinęs kojų švarą ir radęs kurio nors kojas nenuplautas, prikeldavo visą kuopą drausmės užsiėmimams. Toks nakties žygis dažniausiai susidėdavo iš vaikymo laukuose bent keliasdešimt kartų griūvant ant žemės ir vėl keliantis. Laukas būdavo parenkamas kur daugiau šlapio molio. Toks drausmės žygis būdavo atliekamas visiems esant visiškai nuogiems. Po tokio žygio visi būdavo nuvaromi į prausyklą po šalto vandens švirkštais. Čia vėl buvo būtinas reikalas labai greitai ir gerai nusiplauti, nes kitaip, vėl grėsė grįžimas atgal į purviną lauką. Po tokių “pramogų” tekdavo dažnai matyti kareivių ir su ašaromis akyse. Iš tokių lauko pratimų žygis atgal į kareivines visuomet, aišku, būdavo atlikamas su daina.

Apmokymas tęsėsi 6 savaites. Iš čia buvome išsiųsti į Varšuvą, kur buvau paskirtas į kavalerijos dalinį. Pusę dienos atlikdavome pėstininkų pratimus, o kitą pusę su arkliais.

Manau, kad šiandien gal nėra labai svarbu tikslus laiko ir vietovių nurodinėjimas, todėl aš ir nemėginsiu savo sušlubavusią atmintį varginti smulkmenomis. Bijauj kad koks kruopštesnis “Kario” skaitytojas nepradėtų vesti kvotą, betyrinėdamas mano staigius fronto pakeitimus. Nenoriu prisivirti košės, kad kartais koks nors kritikas neturėtų malonumo pagauti mane suklydusį įvykių raidoje. Gal dar galėčiau šiaip taip skirstyti savo penkių metų tarnybos laiką pusmečiais, bet tikrai ne mėnesiais ar savaitėmis. Jeigu man pasitaikys proga dalyvauti III Pasauliniame kare, tai tikrai mėginsiu vesti šiokį tokį dienoraštį.

Po dviejų mėnesių buvau pasiųstas į rusų frontą. Pradžioje teko būti prie Vitebsko ir Smolensko, o 1941-1942 metų žiemą ilgesnį laiką — ties Charkovu. Arčiausiai nuo Maskvos buvau atsidūręs apie 80 kilometrų. 1941-1942 metų žiema buvo labai šalta. Jeigu kas turėdavo progos tai iš vietinių gyventojų atimdavo, radęs, kokį šiltesnį rūbą, kadangi šiltų rūbų vokiečių kariuomenė savo sandėliuose neturėjo. Pirmieji šiltų rūbų transportai pasirodė tik balandžio mėnesį. Tą žiemą vokiečių kariuomenė turėjo daugiau nuostolių sušalusiais, kaip kad sužeistais. Iš to laikotarpio papasakosiu vieną įdomesnį nuotykį. Vieną naktį, mūsų šešių kareivių grupė važiavome pakeisti lauko sargybos, kuri buvo už maždaug dviejų kilometrų. Važiavome rogėse su vienu arkliu. Absoliučiai nesitikėdami jokio pavojaus, nebuvome pasiruošę veikti turimais ginklais. Staiga, lyg iš po žemių, pasirodė grupė rusų ir suriko kelti rankas augštyn. Šauti nebuvo kada, kadangi buvau su kumštinėmis pirštinėmis, bet kaž kokio instinkto vedamas, smogiau pirmyn su šautuvo buože ir griebiau rusą į glėbį. Jo paleistas šūvis mane apsvaigino. Buvo pataikyta virš kaktos į galvos viršų. Visas mano viršugalvis buvo pilnas parako. Ant veido pasipylė kraujas. Sumišimo metu vokiečiai kareiviai spėjo ištrūkti. Rusai palaikė mane mirtinai sužeistu ir manė, kad šautuvų buožėmis mane jau pribaigs. Šauti dar vieną šūvį ir taip mane pribaigti jiems atrodė bus tik bereikalingas šaudmenų eikvojimas.

Grįžę vokiečiai į kuopos būstinę, pranešė apie rusų užpuolimą ir, aišku, apie mano žuvimą. Kuriam laikui praslinkus aš atgavau sąmonę. Pamačiau prieš save keliu begrįžtantį arklį su tuščiomis rogėmis ir mėginau jį sulaikyti, bet jis iš manęs ištrūko. Tačiau, vistik šiaip taip pasiekiau kuopos būstinę. Čia visi tikrai stebėjosi pamatę mane grįžtant. Mūsų grupės viršininkas, kuris tam žygiui vadovavo, be abejo, tikrai nesitikėjo, o vėliau, jau ir nebenorėjo manęs matyti gyvo. Už palikimą kovos lauke sužeisto “kamerado” jis tikrai gavo gerokai barti. Mano sužeidimas pasirodė tik paviršutiniškas. Nuo tarnybos buvau atleistas 18 dienų. Kaip priedą, prie visko, dar gavau medalį už pasižymėjimą.

Per visą karo metą daugiau sužeidimų nepatyriau. Pirmąsias savo atostogas gavau 1943 metais. Parvažiavau į savo gimtąsias Plutiškes. Dabar jau kiekvienas žinome, ką reiškia tėvynės ir tėviškės netekimas, bet tuomet tai žinojo tik kaikurie. Jų tarpe buvau ir aš. Iš atostogų vėl grįžau į frontą Ukrainoje, kuris buvo jau gerokai atstumtas. Iš ten traukėmės link Rumunijos, Vengrijos, Jugoslavijos. Į Jugoslaviją mūsų dalinys buvo pasiųstas kovai su partizanais.

1944 m. pradžioje aš vėl gavau atostogų, bet dėl pavojaus keliauti, ištisas tris savaites negalėjau išvažiuoti. Dar tais pačiais metais Jugoslavija buvo palikta Dievo valiai, kadangi būtų reikėjų perdaug jėgų sutraukti, kad laimėjus partizaninį karą. Vokiečių jėgų jau mažai tebuvo ir, be to, jų reikėjo svarbesnėse vietose. Mano, kaip kareivio, strategija buvo labai paprasta. Didžiausias mano viršininkas buvo skyrininkas. Visi mano strateginiai sprendimai vykdavo karo lauke, kiek savo akimis galėjau aprėpti. Vykau ten, kur būdavo įsakyta. Iš Jugoslavijos patekome į Čekoslovakiją. Po kurio laiko, dėl kurių tai priežasčių, iš čia pasitraukėme be kovos. Reikia manyti, kad tai buvo vienas iš tais laikais populiarių fronto trumpinimų. Kaip man šiandien atrodo, lyg ir gaunasi vaizdas, kad kavalerijos daliniai tuo metu buvo lyg ir bereikalingas balastas. Kur nors Rusijoje ar vėliau kovose prieš partizanus Jugoslavijoje, kavalerijos daliniai dažnai buvo tikrai vietos sąlygose naudingi, bet ne tokiame tirštai apgyventame ir kalnuotame krašte, kaip pav. Austrija. Prieš pat karo pabaigą buvome panaudoti stabdomose kautynėse prieš rusus. Tai buvo mūsų gulbės giesmė. Karo pabaiga mane užtiko Austrijos miesto Linzo rajone. Mes jau žinojome, kad viskas eina prie galo. Norėjome tik, kokiu nors būdu, atsipalaiduoti nuo rusų ir patekti į amerikiečių nelaisvę. Pilnai suprantama, kad niekas net spėti nespėjo, kokia ateitis jo laukia.

 

Tame rajone buvo apie 35,000 išblaškytos vokiečių armijos likučių. Neturėjome jokios nuovokos, kaip turime pasiduoti į nelaisvę: be ginklų, ar su ginklais. Artėjant prie amerikiečių, vadovaujantis pirmąja nuomone, ginklus daug kas buvo išmėtęs pakelyje. Tačiau, staiga, pasklido gandas, kad amerikiečiai belaisvėn priima tik su ginklais. Atsirado būtinas reikalas ir man vėl kokį ginklą įsitaisyti, nes savo šautuvą jau buvau numetęs. Man kažkaip pavyko nutverti “Panzerfaustą”, su kuriuo aš amerikiečiams ir prisistačiau. Būnant Vengrijoje mūsų eskadrono vadas apsivedė vietinę vengrę, kuri dabar, jau pasitraukus mums iš Čekoslovakijos, keliavo kartu su savo vyru. Dvi dienas prieš oficialią karo pabaigą eskadrono vadas man pasakė, kad jis nuo eskadrono jau pasitraukia ir mėgins su žmona, kokiu nors būdu, pasiekti Vengriją.    (Bus daugiau)


NELAISVĖ IR VĖL - LAISVĖ

(Kareivio atsiminimai)

EDMUNDAS BAZĖNAS

(Pabaiga)

Keliaujant mums iš Jugoslavijos į Čekoslovakiją, aš buvau paskirtas raštinės vežimo vežiku. Šiose pareigose išbuvau iki karo pabaigos. Tame vežime, be eskadrono raštinės reikmenų, dar buvo ir asmeniniai eskadrono karininkų daiktai su papildomu maistu. Gal būt, kad vežiko amatas ir nėra vienas iš garbingųjų, bet man tuo metu jis keleriopu atžvilgiu buvo naudingas. Nereikėjo aktyviai dalyvauti pirmose fronto linijose ir vėliau, pasiduodant belaisvėn, galėjau bent kuriam laikui apsirūpinti maistu.

Reikia manyti, kad iš vokiečių pusės koks nors pulkininko laipsnio karininkas suėjo į kontaktą su amerikiečių to rajono karine vadovybe, kad aptartų į nelaisvę pasidavimo tvarką. Instrukcijos, kur rinktis ir kur mesti ginklus, buvo perduodamos vokiečių kalba per garsintuvus. Apsupę tankais, amerikiečiai mus išlaikė laukuose ištisas tris dienas. Jokio maisto davinio mes negavome, tik apylinkės ūkininkai atveždavo maisto produktų, kuriuos amerikiečiai leisdavo perduoti belaisviams. Trečią dieną buvome suskirstyti į grupes po 500 žmonių. Gandas ėjo, kad veš kažkur į paskirstymo punktą ir iš ten paleis iš nelaisvės. Tokiais momentais pradedi tikėti visokiausiais gandais. Netrukus paaiškėjo, kad buvo žiauriai apsirikta. Sustatę į rikiuotę po penkis belaisvius, voros šonus saugoj ant tankams, amerikiečiai išvedė mus atiduoti rusams. Rusų kariuomenės daliniai, kurie turėjo belaisvius perimti, stovėjo už dešimt kilometrų. Buvo įsakyta, kad žygio metu niekas neturi teisės iš rikiuotės išeiti. Reikia pasakyti, kad šis įsakymas buvo tikrai griežtai įgyvendintas. Pasitraukus bent kiek iš rikiuotės, buvo šaujama be įspėjimo. Viso to žygio metu tokių atvejų buvo nemaža.

Žygį baigus, atsisveikinimo proga, amerikiečiai davė lauko davinio pietus. Vietoj sriubos ar kavos, kiekvienas gavo po gerą samtį vyno. Tuo skysčiu mus pavaišindami, atrodo, jie bėdos neturėjo, kadangi ten buvo vynuogių auginimo sritis. Teko matyti daug tankų — cisternų apie 50,000 litrų talpos, apmūrytų plytomis. Kaip jie ten padaro, bet vidus, sako, esąs stiklinis. Ėjo gandų, kad tokiose cisternose radę prigėrusių rusų.

Rusai, perėmę mus savo žinion, pagal išpraktikuotą proletarijato tvarką, turto atžvilgiu mus greitai sulygino, viską, kas tik kiek vertingesnio iš mūsų atimdami. Iš čia mes pradėjome dviejų šimtų kilometrų žygį į didesnę organizuotą belaisvių stovyklą. Negaliu pasakyti tikslios vietovės, bet tai buvo kaž kur pietinėje Čekoslovakijoje. Žygio tvarka, jeigu taip būtų galima pavadinti, buvo žymiai mums geresnė, kaip kad pas amerikiečius. Žygiavome be jokios rikiuotės laukais. Jokių specialių postovių poilsiui nebuvo. Jeigu kas bežygiuodamas pavargdavo, o, be to, jei sargybinis nepamato, galėdavo kur sukniubęs ir nusnūsti. Žygio metu teko sutikti atskirus būrelius buvusių kacetininkų, kurie belaisvius gerokai apkuldavo lazdomis. Priėjo net prie to, kad jie pradėjo iš pakelių vorą apšaudyti. To jau ir rusams buvo perdaug. Buvo sudaryta speciali grupė, į kurią įjungė ir parinktus belaisvius, kad tuos kacetininkus sugaudžius. Pririnko jų keletą sunkvežimių ir kaž kur išvežė.

Man šis žygis buvo sunkus. Vietoj mano tinkamų batų, kuriuos rusas sargybinis išmainė į savus, teko su aulais, kurie man buvo per siauri. Mėginau žygiuoti nupjovęs aulus, tačiau, kraštai pradėjo riestis į vidaus pusę ir graužti koją. Teko eiti basam. Galų gale, kojos virto viena didele žaizda.

Žygis tęsėsi apie 10 dienų. Nužygiavus į stovyklą, buvome nuvaryti pirtin. Palikę savo rūbus, daiktus ir dokumentus prie įėjimo, mes jų daugiau jau nebematėme. Kitoje pirties pusėje išdavė mums kitus rūbus. Daugiausia tai buvo mišinys įvairių valstybių karinių rūbų. Nuo to momento mes pavirtome nežinomaisiais. Neilgai trukus, iš tos stovyklos, grupėmis po 2,000 žmonių, pradėjo mus kaž kur traukiniais vežti. Atėjo ir mano eilė. Viename prekiniame-gyvuliniame vagone, trijų augštų guoliuose, buvome sukimšti 100 žmonių. Atrodo, kad belaisvius gabendami, šio standarto jie dažniausiai ir laikydavosi.

Po ilgos kelionės atsidūrėme kažkur, apie 200 kilometrų, už Maskvos. Buvome apgyvendinti didžiulėse amerikoniškose palapinėse. Čia buvo statomas naujas traktorių fabrikas ir mus numatė panaudoti darbininkų namų statybai. Mūsų grupę sudarė apie 5,000 belaisvių. Čia rusai jau nusprendė sužinoti, kas mes tokie esame. Smulkiai apklausinėti, užpildėme sieksnines anketas. Praleidęs keletą metų rusų fronte ir turėdamas kai kada reikalų su vietiniais gyventojais, šiek tiek pramokau rusų kalbos. Rusams stovykloje jieškant vertėjų, manydamas, kad čia yra proga lengviau vargą nešti, aš šioms pareigoms pasisiūliau. Geresnių neatsirasdus, aš ir dar kiti keturi ir buvome paskirti toms pareigoms. Visose anketose aš užsirašiau, kad esu lietuvis. Kaip vėliau paaiškėjo, būtų buvę geriau užsirašyti vokiečiu. Bevilčiais momentais, kai nesi varžomas garbės ar sąžinės įsipareigojimų, dažnai tenka keisti savo kailį. Ne naujiena, kad palūžus fiziniam pajėgumui, palūžta ir dvasia.

Vertėjo pareigas ėjau apie tris mėnesius. Pradėjau galvoti, kad nepataikiau įlįsdamas į šį darbą. Pagal bolševikų tvarką, dauguma visokių apklausinėjimų atliekama, nežiūrint koks laikas bebūtų, diena ar naktis. Dažnai tekdavo vos tik akis sumerkti — ir vėl į darbą. Atrodė, kad verčiau bet kokį kitą darbą būtų geriau dirbti, kad tik to miego nors kiek daugiau gavus. Mano nelaimei, pavyko darbą gauti statyboje. Normalus maisto davinys dienai susidėjo iš tris kartus per dieną gaunamos sriubos ir pusės kilogramo duonos. Sriubai pagrindinis produktas buvo dilgelės ir dar kažkokia kita piktžolė. Jas rinkdavo karininkai, kadangi jų prie darbų neskirdavo. Tame pasūdintame žalsvame skystyje, kuris buvo vadinamas sriuba, niekuomet neteko užtikti nei mažiausio gabalėlio mėsos. Duona atrodo buvo ruginė, bet taip kažkaip kepta, ar nedakepta, kad jos tūris buvo mažas. Pusė kilogramo beveik saujoje sutilpdavo. Nuo tokio maisto, aišku, jėgos ėjo mažyn ir mažyn. Normali darbo diena tęsdavosi 10 valandų. Rytinis ir vakarinis patikrinimas atimdavo dar po dvi valandas. Prie to viso, kasdien būdavome dar ir politiškai “šviečiami”. Ypatingas dėmesys į tokias pamokas buvo kreipiama antradieniais, kadangi antradienis būdavo laisva diena. Darbovietėje kiekvienam būdavo nustatyta darbo norma. Darbo vienetas — brigada, kuriai vadovaudavo civilinis rusas. Jei neišdirbai 100 procentų, tai būdavai baudžiamas karceriu. Tikro, kalėjimo išvaizdos, karcerio ten nebuvo, bet nusikaltėlius laikydavo atskiroje patalpoje. Toki nusikaltėliai sriubos gaudavo tik kas antrą dieną ir pusę normos duonos. Nustatytą dienos darbo normą, visvien, versdavo atlikti. Savaime suprantama, kad tai reiškė lyg ir mirties sprendimą. Visi belaisviai buvo įsitikinę, kad rusai nusprendė visus išmarinti badu. Vietiniai gyventojai belaisvių atžvilgiu buvo žiaurūs. Dažnai pasitaikydavo, kad net vaikai ir moterys spiaudydavo ir apmėtydavo mus akmenimis. Jeigu belaisviams būtų leidę laisvai iš stovyklos išeiti, niekas leidimu nebūtų pasinaudojęs. Guoliai buvo sukalti iš neobliuotų lentų. Patalinės nebuvo jokios.

Mane pradėjo kamuoti stiprus bronchitas. Nežiūrint sveikatos stovio, jeigu nesi siunčiamas į ligoninę, tai būtinai esi varomas į darbą. Į ligoninę gi būsi siunčiamas tik tuo atveju, jeigu sugriūsi vietoje. Kaip daugumai kitų, taip ir man tas momentas atėjo. Iš manęs liko tik krūvelė griaučių, aptrauktų oda.

Stovykloje, be vokiečių, buvo ir italų belaisvių. Italija karo pabaigoje nuo sąjungos su Vokietija atkrito ir, atrodo, kad buvo susitarta italus belaisvius paleisti. Gerokai keista, bet rusai išdavė jiems šautuvus ir jie buvo skiriami saugoti vokiečių belaisvių. Reikia pasakyti, kad jie, kaip prižiūrėtojai, už rusus buvo žymiai žiauresni. Patekus ligoninėn, prie mano mirtinai baisaus kosulio, prisidėjo dar ir pradžia dezinterijos. Padėtis ėjo blogyn ir blogyn. Jokių vaistų nuo šios ligos nebuvo ir gal net šiais laikais nėra. Vienintelis vaistas — badavimas. Tris dienas negalima nieko valgyti. Prie tokio fizinio stovio juk tai tikras mirties sprendimas. Visvien noras gyventi žmogų greitai neapleidžia. Kramčiau iš alkio nagus, tačiau ta trijų dienų amžinybė manęs dar nepribaigė.

Visi pabaltiečiai buvo numatyti siųsti į kitą ligoninę. Ligoninėje bebūnant atėjo žinia, kad yra organizuojamas paliegusių vokiečių belaisvių transportas į Vokietiją juos iš nelaisvės paleidžiant. Ligoninė, kurioje man teko būti, nei kiek nesiskyrė nuo normalios ligoninės. Švara, lovos ir aptarnavimas buvo pakankamai geri. Kol nežinojau apie transportą Vokietijon, atrodė, kad bus naudingiau būti pabaltiečių grupėje, tačiau, dabar visaip pradėjau galvoti, kaip galėčiau patekti į vokiečių transportą. Paklausiau patarimo vieno vokiečio daktaro, tokio pat belaisvio, kaip ir aš, kaip galėčiau sukombinuoti, kad patekčiau į vokiečių transportą. Jis man patarė užsirašyti į abi grupes. Sako, jeigu pirmiau veš vokiečių transportą, tai tau yra galimybių, kad pavyks išvažiuoti. Taip ir padariau.

Kaip jau anksčiau minėjau, į ligoninę buvo galima patekti tik jeigu savo jėgomis paeiti jau nebegalėjai. Aišku, mirtingumas tokių pacientų buvo didelis. Kiekvieną dieną išnešdavo po kelioliką lavonų. Patogumo dėliai, duobės būdavo paruoštos jau iš anksto ten pat netoli ligoninės. Neatrodė, kad rusai būtų vedę kokius nors mirusiųjų sąrašus. Reikalas visuomet sukosi tik apie mirusiųjų skaičių. Prie tokios tvarkos man atsirado galimybė tuo pačiu metu būti dviejuose sąrašuose.

Mano laimei, pirmasis transportas turėjo išvykti į Vokietiją. Į šį transportą pateko 700 belaisvių, kurie dar galėjo šiaip taip paeiti, bet jau nebebuvo jokios vilties, kad jie būtų tikę bet kada, bet kokiam darbui. Geležinkelio stotis buvo netoli. Kad būtų lengviau eiti silpniesiems padedant, belaisviai susikabindavo po keturis į eilę. Jeigu kas ir šio netolimo atstumo nebegalėjo nuveikti, tai, paskui važiuojantieji sunkvežimiai juos surinko. Kad kas nors mane sunkiau atpažintų, nusiskutau, iki tol augintus, ūsus. Stotyje viena iš ligoninės slaugių mane vistik atpažino ir nustebo, kodėl aš čia atsiradau. Sako, tu esi lietuvis ir tu negali važiuoti į Vokietiją. Aš jos gražiausiais žodžiais prašiai, kad ji man netrukdytų išvažiuoti. Sakiau, kad man teliko gal tik kelios dienos gyventi ir kodėl ji negalėtų šį paskutinį malonumą padaryti man, turinčiam mažą vilties kibirkštėlę pamatyti savo artimuosius Vokietijoje. Ji buvo paskirta, kaip viena iš transporto palydovių. Manęs atgal negrąžino dabar, bet sakė, kad aš visvien turėsiąs grįžti atgal transportą nugabenus. Ji mane paskyrė vagono, kuriuo važiavau, vyresniuoju ir pas mane paliko saugoti savo asmeninius daiktus. Vėliau ji, atrodo, rado savo daiktams geresnę vietą ir juos atsiėmė.

Mano pareigos buvo nesudėtingos. Kiekvieną rytą, atėjus palydovui, turėjau pranešti, kiek yra vagone mirusių. Kelionė užtruko 26 dienas iki pasiekėme Frankfurtą prie Oderio. Kelionės tikslą, iš 700 belaisvių, pasiekėme tik 450. Kiti 250 buvo kas rytą iš vagonų po keliolika išmėtyti. Niekas jų neregistravo ir jų kartotekų nejieškojo. Aišku, kad traukinio palydovė rusė, kuri sakė, kad mane grąžins atgal, irgi nežinojo, ar aš dar tebesu gyvas.

Frankfurte gavome specialius dokumentus įrodymui, kad esame grįžtantieji karo belaisviai ir turime teisę nemokamai važiuoti traukiniu. Pačiame Frankfurte patekti į traukinį buvo maža galimybės. Keleiviai, netilpusieji į vagonus, apkibdavo traukinio šonus ir stogą. Su savo nusilpusiomis jėgomis aš niekaip negalėdavau iki vagono dasistumti. Nukeliavau į pirmą stotį prieš Frankfurtą ir ten man lengviau pavyko gauti vagone vietą. Važiavau į vietovę, kur turėjo gyventi mano brolis su šeima.

Šie visi mano išgyvenimai įvyko pusės metų bėgyje ir aš Frankfurte atsiradau 1945 m. prieš pat Naujuosius Metus. Grįžtantis iš Rusijos belaisvis tada buvo lyg ir tam tikra naujiena, todėl keleiviai mane apspito įvairiausiais klausimais. Be man sudovanoto maisto, kuris man tikrai buvo reikalingas, man vagono bendrakeleiviai dar sumetė virš šimto markių.

Pasiekęs vietovę, kur turėjo gyventi mano brolis, aš jo ten neberadau. Buvęs jo šeimininkas pasakė, kad jis žadėjęs iš naujos vietos parašyti. Mano brolis, amerikiečiams atidavus Turingiją rusams, pasitraukė tolyn į vakarus, į amerikiečių zoną. Nieko man nebeliko, kaip tik laukti. Vietos burmistras pasiuntė mane pas kaimo račių už pagelbininką. Aišku, račius mane į darbą priimti negalėjo, kadangi matė, kad esu vėjo papučiamas. Jis mane nugabeno pas ūkininką, kur, jo manymu, aš galėsiąs greičiau savo jėgas atgauti. Žinoma, jis gal iš viso abejojo, ar aš dar kada galėsiu būti tinkamas bet kokiam darbui. Pats ūkio savininkas buvo žuvęs kare. Namuose tvarkėsi likusi žmona su paaugliais vaikais ir senais vyro tėvais. Tiesa, aš niekur nepaminėjau apie utėles, Šios vargšo žmogaus palydovės visą nelaisvės metą čiulpė paskutinius kraujo likučius. Po geros pirties apsirengiau naujai gautais rūbais, o senuosius šeimininkė sudegino. Gavau atskirą kambarėlį su patalais paklota lova. Po ilgų vargų kritau į patalus, kaip negyvas. Jokio darbo man dirbti nedavė. Visi šeimos nariai, kiekviena pasitaikiusia proga, stengdavosi savo maisto dalelę man perleisti. Po dviejų savaičių pažiūrėjęs veidrodin pamačiau jau kažką panašaus į žmogų. Pradėjau jau ir šį bei tą dirbinėti apie namus.

Tuo tarpu atėjo iš brolio laiškas ir aš nusprendžiau, kaip nors atsidurti amerikiečių zonoje. Siena tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos buvo maždaug už 20 kilometrų. Per sieną pervesdavo agentai už 80 markių. Pinigus man davė ir visais reikalais rūpinosi, iki aš patekau pas amerikiečius, mano puikūs globėjai. Perėjęs sieną, tuoj iškeliavau į Ambergą, kur lietuvių stovykloje gyveno mano brolis su šeima.

Kaip buvęs vokiečių karys, į stovyklą nebuvau priimtas. Iš ten nuvažiavau į Regensburgą, kur gavau irgi neigiamą atsakymą. Galų gale, mane priėmė į Hammerweg stovyklą, kurios viršininkas tuo metu buvo Jonas Jaunutis.

Šiandien tie visi įvykiai lyg ir pradeda nublukti, lyg taip ir turėjo būti, bet kaip žiauriai viskas atrodė tuomet, kai jautei, kad esi atstumtas lyg koks tautos išdavikas. Lydėjo bėdos mane ir toliau. Po 1947 m. “screening’o” buvau iš stovyklos pašalintas. Morališkai tuomet aš neišgyvenau, kadangi visi jau žinojome tuomet amerikiečių žioplumą sprendžiant pabėgėlių klausimą. Visą savo karo meto tarnybą praleidau vokiečių SS daliniuose. Užskaitė jie mane kilmingos rasės atstovu įdėdami pažastyje kraujo grupės ženklą, nors niekas ma nęs niekuomet ir neklausė) ar aš noriu, ar nenoriu ten tarnauti. Kažkokiu būdu, jokios priesaikos man niekuomet nereikėjo priimti, nei pilietybės keisti.

Emigruojant į Jungtines Amerikos Valstybes vėl teko patirti ištisą eilę apklausinėjimų, bet galų gale man pavyko ir čia “išsimeluoti”. Ir taip tas “didysis karo nusikaltėlis”, galų gale, atsidūrė Amerikoje.

Daleidus, kad po įvairių riaušių ir infliacijos Amerikos ekonominis gyvenimas nusmuktų žemyn ir mes paskutinieji emigrantai netektumėm visų savo per du dešimtmečius užgyventų žemiškųjų gėrybių, daug tų, kurie šiandien jau lietuviškais reikalais nesirūpina ir savo kenčiančią tėvynę baigia užmiršti, ateitų jieškoti besitveriančių lietuvių šalpos komitetų. Ar nebūtų vertėję tokiems daugiau vargo pernešti, kad geriau savo tėvų žemę atsimintų. Baigiu šiuos trumpus karo atsiminimus, tikėdamasis, kad kai kuriems iš “Kario” skaitytojų jie bus įdomūs.